Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. S., Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemė tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Plungės r. savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas, siekdamas atkurti buvusią sodybą (ją įkurti atstatant buvusį malūną), kreipėsi į Plungės r. savivaldybės administraciją su prašymu išduoti planavimo sąlygas, tačiau 2015-03-24 raštu buvo informuotas, kad planavimo sąlygos kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame 1,90 ha žemės sklypui, es. (duomenys neskelbtini), nebus išduotos. Nurodoma, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 4 punktu, draudžiama statyti statinius valstybinių parkų planavimo schemose, bendruosiuose planuose nenumatytose vietose, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.15 punkte nurodyta, kad sodyba – nuosavybės teises priklausančiame sklype pastatytas vieno buto gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais. Pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas yra gyvenamasis namas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė pareiškimą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Pareiškėjo pateiktuose iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo gautuose buvusio malūno brėžiniuose akivaizdžiai matoma, kad šiame pastate buvo patalpos malūno įrenginiams bei atskira didelė patalpa - kluonas. Tuo tarpu gyvenamosios patalpos nenurodytos. Net ir tuo atveju, jei malūne ir gyveno malūnininkas su šeima, nėra jokių pagrįstų ir neginčijamų įrodymų, kad malūno paskirtis iš pagalbinio ūkio pastato būtų buvusi pakeista į gyvenamąją paskirtį. Šiuo metu pareiškėjo nurodoma P. K. priklausiusi sodyba, t.y. gyvenamasis namas su priklausiniais yra žemės sklype, kurio unikalus Nr. 4400- 0188-0028, nuosavybės teise priklausančiame pareiškėjui G. S. ir suinteresuotam asmeniui A. S. .

Kadangi pareiškėjui priklausantys žemės sklypai yra Babrungo kraštovaizdžio draustinyje, šiems sklypams galioja Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnyje 2 dalies 5 punkte numatytas draudimas tvenkti ir reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas ir natūralų ežerų vandens lygį. Atstatyti buvusias užtvankas, kitus hidrotechninius statinius, tvirtinti krantus, valyti vagas, įrengti dirbtinius vandens telkinius, atlikti kitus darbus galima tik tais atvejais, kai tai reikalinga draustinyje esantiems kultūros paveldo objektams (nekilnojamosioms kultūros vertybės) atkurti bei tvarkyti. Pareiškėjo minimas malūnas nėra registruotas jokiame nekilnojamojo kultūros paveldo registre ir neturi nekilnojamojo kultūros vertybės statuso. Todėl malūno atstatymas prieštarautų Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatoms.

Todėl netgi nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad buvusiame malūne gyveno malūnininkas ir buvo dalis gyvenamųjų patalpų, tai neturėtų jokios juridinės reikšmės ir nesuformuotų juridinio pagrindo atkurti buvusią sodybą ar statyti naują sodybą, t.y. statyti gyvenamąjį namą su priklausiniais arba atkurti malūną.

Pareiškėjo pateiktų archyvinių dokumentų nepakanka, siekiant įrodyti juridinį sodybos buvimo faktą. Archyviniai malūno brėžiniai niekaip nėra susieti su sklypu, nėra jokios nuorodos apie konkrečią malūno buvimo vietą, be to, viename iš brėžinių aiškiai matyti, kad malūno brėžiniuose nėra pavaizduota jokių gyvenamųjų patalpų. Pateikti dokumentai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo: P. K. 1925-06-12 prašymo Finansų ministerijai leisti malūnui veikti; dokumento, nurodančio, kad malūnas veikia ištisus metus; 1925-06-17 posėdžio protokolo ištraukos su nutarimu, kad malūnas gali veikti ir kitos kopijos nurodo tik tai, kad P. K. turėjo malūną (kaip konkrečios paskirties statinį), bet neįrodo fakto apie turėtą sodybą: gyvenamąjį namą su priklausiniais.

Vienas iš svarbiausių įrodymų, jog vienoje ar kitoje vietoje yra buvę sodybos yra istorinė archyvinė medžiaga - vietovės ar kiti planai, kuriuose yra pažymėtos sodybos. Pagal suinteresuoto asmens turimus archyvinius žemėlapius buvo nustatyta, kad nagrinėjamoje vietoje buvo tik malūnas, o greta esančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), šiuo metu taip pat priklausančiame pareiškėjui ir jo broliui A. S., buvo ir yra sodyba, todėl tikėtina, kad būtent toje sodyboje ir galėjo gyventi malūnininkas P. K. su šeima, o malūnas buvo sodybos priklausinys arba atskiras statinys, priklausęs minėtoje sodyboje gyvenusiam P. K. Topografiniuose žemėlapiuose akivaizdžiai matyti, kad nuo 1943 m. nagrinėjamame žemės sklype buvo tik malūnas, o sodyba buvo ir yra gretimame žemės sklype, taip pat priklausančiame pareiškėjui. Pateikti dokumentai neįrodo, kad pareiškėjui priklausančiame sklype yra buvusi sodyba.

Teismo posėdyje atstovas nedalyvavo, prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismo posėdžio metu atstovė pareiškimo pagrįstumo klausimą paliko spręsti teismui.

Suinteresuotas asmuo Plungės r. savivaldybės administracija atsiliepimo į pareiškimą nepateikė. Atstovas teismo posėdžio metu neprieštaravo, jog būtų nustatytas pareiškėjo prašomas faktas.

Suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepimu fakto nustatymui neprieštaravo. Teismo posėdžiuose nedalyvavo, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Pareiškimas atmestinas.

Pareiškėjui G. S. nuosavybės teise su suinteresuotu asmeniu A.S. priklauso žemės sklypai, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad šiuose žemės sklypuose yra buvęs malūnas su jame įrengtomis gyvenamosios paskirties patalpomis, t.y. kad malūnas veikė kaip savarankiškas nekilnojamo turto objektas, turintis gyvenamojo namo paskirtį. Taip formuluodamas reikalavimą pareiškėjas iš esmės siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui priklausančiuose žemės sklypuose (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) buvo sodyba.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pareiškėjui priklausantys žemės sklypai yra Žemaitijos nacionalinio parko Babrungo kraštovaizdžio draustinyje, šiems žemės sklypams yra taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos „XXXXV Kraštovaizdžio draustiniai“ ir „XXXIV Nacionaliniai ir regioniniai parkai“, kurias patvirtina pareiškėjo pateikti VĮ Registrų centro išrašai iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, t.y. žemės sklypai yra zonoje, kurioje taikomi apribojimai sodybos atkūrimui. Nagrinėjamu atveju prašomam nustatyti faktui juridinę reikšmę suteikia Saugomų teritorijų įstatymas.

Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą, taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendruosiuose planuose. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatų aiškinimo, pagal kurį: tuo atveju, kai nustatoma, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra draustinyje, nėra buvę gyvenamojo namo – pagrindinio sodybos objekto ir pareiškėjui dėl susidėjusios žemėnaudos teko ta žemės sklypo dalis, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai (antraeiliai dalykai), dalis sodybos pastatų ir (ar) sodybos liekanų ir pan., tai juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas; priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios; toks įstatymo aiškinimas paneigtų įstatyme nustatytus saugomų teritorijų steigimo tikslus ir Civilinio kodekso (toliau CK) nuostatas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų (Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnis, CK 4.19 straipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-259/2008).

Pareiškėjas siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tam, kad galėtų formuoti naują sodybą ir statyti statinius, todėl šioje byloje pareiškėjas turėtų įrodyti, jog jam priklausančiuose žemės sklypuose (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) buvo gyvenamasis namas.

Pareiškėjas, remdamasis archyviniais dokumentais, teigia, kad jo žemės sklypuose, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini), veikė malūnas, kuriame buvo įrengtos ir gyvenamosios patalpos, pritaikytos malūnininko šeimos gyvenimui. Prie malūno buvo ir priklausinys – tvartelis, kas anot pareiškėjo įrodo, kad malūnas veikė kaip savarankiškas nekilnojamo turto objektas, turintis gyvenamojo namo paskirtį.

Iš tiesų pareiškėjo pateikti archyviniai dokumentai: P. K. 1925-06-12 prašymo Finansų ministerijai leisti malūnui veikti kopija, 1925-06-11 klausimų lapas su atsakymais, jog malūnas statytas (budavotas) prie 11 metų veikia ištisus metus, 1925-06-17 posėdžio protokolo ištraukos su nutarimu, jog malūnui veikti kliūčių nėra; 1926-04-30 leidimo P. K. malūnui veikti kopija, įrodo, kad (duomenys neskelbtini), P. K. valdė malūną. Tačiau šiuose archyviniuose dokumentuose nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog malūnas (kaip nurodo pareiškėjas su gyvenamosiomis patalpomis) buvo kaip atskiras nuo P. K. sodybos statinys.

Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai B. P., Z. R., B. A. N. parodė, kad kurį laiką malūne pritaikytose patalpose gyveno šeimos, kad į malūną buvo atskiras įvažiavimas ir šalia malūno buvo priklausinys (tvartelis). Tačiau iš pateiktų archyvinių malūno brėžinių matyti, kad šiame statinyje buvo suprojektuota patalpa malūno įrenginiams ir patalpa įvardyta kaip „kluonas“, šiuose brėžiniuose akivaizdžiai matyti, kad malūno brėžiniuose nebuvo jokių gyvenamųjų patalpų, todėl faktas, kad malūno patalpos pokario laikotarpiu galimai buvo pritaikytos gyvenimui, nekeičia šio statinio pagrindinės paskirties (gamybinės). Pareiškėjas leistinų įrodymų, kad malūnas buvo rekonstruotas, perstatytas nustatyta tvarka, kad malūno kaip pagalbinio ūkio pastato paskirtis būtų buvusi pakeista į gyvenamąją paskirtį, nepateikė. Kad malūno paskirtis nepasikeitė, galima spręsti iš 1952-03-30 fiksuotų įrašų Plungės r. pramkombinato įmonės žiniose, kuriose ties įmone Nr. (duomenys neskelbtini), es. (duomenys neskelbtini), prie pagrindinių įrenginių nurodytos dvejos girnos, t.y. įrenginiai, kurie įprastai sumontuoti ir naudojami malūnuose. Nors archyviniai malūno brėžiniai niekaip nėra susieti su sklypu, nėra jokios nuorodos apie konkrečią malūno buvimo vietą, tačiau tikėtina, kad pateikti brėžiniai yra P. K. malūno, buvusio pareiškėjo žemės sklype, kadangi pagal liudytojų parodymus kt. malūno, priklausiusio P. K. nebuvo.

Kaip vieną iš argumentų, patvirtinančių, jog malūnas (gyvenamasis namas) buvo kaip sodybos pagrindinis trobesys, pareiškėjo atstovė nurodo, jog į malūną buvo atskiras įvažiavimas. Tačiau to meto galioję teisės aktai numatė, kad į sodybą gali būti keli sodybos privažiavimai (Kaimo statybos įstatymui vykdyti taisyklių 36 p., Lietuvos valstybės teisės aktai, 1918.II.16-1940.Vi.15, psl. 686) ir todėl įvažiavimo buvimas prie malūno nepatvirtina, buvus atskiros sodybos.

Pareiškėjas pateikė Užupių kaimo 1950-1951, 1952-1954, 1955-1957 metų ūkinių knygų išrašus, pagal kuriuos Užupių kaime minimu laikotarpiu gyveno P. G. ir Č. R. šeimos, kas anot pareiškėjo patvirtina, jog malūnas buvo pritaikytas gyvenimui. Šie įrodymai patvirtina dokumentuose paminėtų šeimų gyvenimą Užupių kaime ir galimai pareiškėjo nurodytame malūne 1950-1957 metų laikotarpiu. Tačiau teismo vertinimu, pats gyvenimo malūne faktas savaime neįrodo, jog šis statinys (malūnas) buvo kaip atskiros sodybos pagrindinis objektas.

Tokią išvadą teismas daro įvertinęs suinteresuoto asmens Saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos pateiktus archyvinius (topografinius) žemėlapius, iš kurių matyti, kad pareiškėjo nurodomoje vietoje nuo 1943 m. (1943, 1959, 1962 m. duomenimis) nagrinėjamame žemės sklype buvo tik malūnas, o gyvenamasis namas buvo greta esančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), šiuo metu taip pat priklausančiame pareiškėjui ir jo broliui A. S. Kad P. K. sodybos pagrindinis gyvenamasis namas (esantis ir šiuo metu toje pačioje vietoje) buvo gretimame sklype, neneigia ir pareiškėjas.

Pagal Lietuvos centrinio valstybė archyvo pateiktus duomenis, 1933-10-30 žiniose P. K. valdė nuosavą vandens malūną ir 50 ha žemės, pagal įrašus 1945-1946 m. Užupių kaimo ūkinėse knygose P. K. sodyboje be gyvenamojo namo kaip trobesys įrašytas ir malūnas, kas leidžia daryti išvadą, kad P. K. priklausantis malūnas buvo sodybos priklausinys arba atskiras statinys, priklausęs minėtoje sodyboje gyvenusiam P. K.

Tiek pareiškėjas, tiek suinteresuoti asmenys nurodė, jog sprendžiant, ar pareiškėjo žemės sklype buvo sodyba, reikėtų vadovautis STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį”, kurio 5.15 punkte nurodyta, kad sodyba - nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype pastatytas vieno buto gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais (pagalbinio ūkio, kitos (išskyrus sodų) paskirties, kaimo turizmo, sporto paskirties inžineriniais statiniais ir kitais statiniais). Pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas yra gyvenamasis namas. Teismas iš esmės sutikdamas su šiais argumentais, pažymi, kad nustatant pareiškėjo prašomą faktą ne mažiau svarbus ir teisinis reglamentavimas, buvęs ankstesniu laikotarpiu. Pagal Kaimo statybos įstatymui vykdyti taisyklių 11 p. (1940-01-02, Lietuvos valstybės teisės aktai, 1918.II.16-1940.Vi.15, psl. 684) pagrindiniais ūkio sodybos trobesiais buvo laikomi gyvenami namai, svirnai, kluonai, daržinės ir tvartai. Kumetyną, rūsį, pirtį, kalvę, jaują, šiltnamį, kluoną ir daržinę ir kitus mažai ryšio su kiemu turinčius trobesius buvo leidžiama statyti toliau nuo kiemo ar už sodybos ribų. Taigi, malūnas kaip mažai ryšio su kiemu turintis trobesys galėjo būti pastatytas ir už sodybos ribų.

Iš byloje esančių įrodymų viseto darytina išvada, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose buvo vientisa P. K. sodyba su pagrindiniais elementais: gyvenamuoju namu ir priklausiniais, kurių dalis (malūnas) buvo pastatytas žemės sklypuose (šiuo metu unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiuose (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo pateikti įrodymai neįrodo fakto, kad kuriuo nors laikmečiu buvusios P. K. sodybos pagrindu buvo susiformavusios dvi sodybos, t.y. du gyvenamieji namai su priklausiniais, todėl nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto.

Pareiškėjui bendrosios nuosavybės teise priklauso trys žemės sklypai, kuriuose yra buvusi vientisa sodyba. Kaip vienas iš sodybos objektų buvo joje veikęs malūnas. Ginčo dėl fakto, jog P. K. priklausė malūnas nėra, šis faktas patvirtintas archyviniais dokumentais, todėl šio fakto kaip juridinio, kurio nustatymui įstatymai numato kitokią tvarką, teismas nepasisako. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjo minimas malūnas nėra registruotas nekilnojamojo kultūros paveldo registre ir neturi nekilnojamojo kultūros vertybės statuso, todėl malūno atstatymas prieštarautų Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatoms, kuriose numatytas draudimas tvenkti ir reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas ir natūralų ežerų vandens lygį. Atstatyti buvusias užtvankas, kitus hidrotechninius statinius, tvirtinti krantus, valyti vagas, įrengti dirbtinius vandens telkinius, atlikti kitus darbus galima tik tais atvejais, kai tai reikalinga draustinyje esantiems kultūros paveldo objektams (nekilnojamosioms kultūros vertybėms) atkurti bei tvarkyti.

Nagrinėjamu atveju nenustačius, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra buvęs gyvenamasis namas – pagrindinis sodybos objektas, pareiškėjo prašomas juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatomas, dėl ko pareiškėjo pareiškimas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268, 270, 448 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės raj. apylinkės teismą.