- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-26
- Bylos Nr.
- A-438-1071-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Birutė Janavičiūtė, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- Českie Aerolinie AS
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Českie Aerolinie AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Českie Aerolinie AS skundą Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos struktūrinio padalinio Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkto viršininko pavaduotojas R.Prašmuntas 2006 m. lapkričio 17 d. nutarimu įstatymo pažeidimo byloje Nr. 93 nustatė, kad pareiškėjas - Českie Aerolinie AS - pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį reikalavimus ir skyrė bendrovei 11000 Lt baudą už tai, kad Vilniaus oro uosto reisu OK872 iš Prahos atskraidino Baltarusijos pilietę Z.K., gyvenančią Švedijoje, be Lietuvos Respublikos vizos, kai ši yra būtina.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos struktūrinio padalinio Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkto viršininko pavaduotojo R.Prašmunto 2006 m. lapkričio 17 d. nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti.
Skunde paaiškino, kad pareiškėjos veikoje nėra kaltės (nei tyčinės, nei neatsargios), todėl jai negali būti inkriminuojamas Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatyto reikalavimo pažeidimas. Pareiškėja taip pat skunde nurodė, kad keleivė Baltarusijos pilietė Z.K. vyko tranzitu iš Kišiniovo per Prahą į Vilnių. Tokios kelionės registracija visam kelionės maršrutui turėjo būti vykdoma Kišiniovo oro uoste aviakompanijos „Air Moldova“, kur keleivė pateikė Švedijos pilietės pasą. Prahos oro uoste keleivė buvo tranzitinėje zonoje, pakartotinė dokumentų patikra neturėjo ir nebuvo vykdoma. Ar Z.K. turėjo teisę skristi į Lietuvos Respubliką turėjo patikrinti pasienio kontrolės pareigūnai. Skunde pareiškėja pabrėžė, jog neturi galimybės sudaryti sutartį su Moldovos, Čekijos ar kitos valstybės pasienio kontrolės pareigūnais, kad jie neįleistų į atitinkamą oro uosto terminalą asmenų, neturinčių reikalingų dokumentų įvažiuoti į Lietuvos Respubliką ir prisiimtų atsakomybę už šio įsipareigojimo pažeidimą. Be to, pareiškėjos darbuotojos neturi teisės tikrinti keleivių, įlipusių į orlaivį, dokumentų. Galiausiai Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalis neturi jokios teisės galios kitų valstybių jurisdikcijoje, o lėktuvo stiuardesės negali ir neprivalo žinoti visų teisės aktų reikalavimų dėl įvažiavimui į Lietuvos teritoriją būtinų dokumentų. Pareiškėjos teigimu, kadangi ji neturėjo praktinių galimybių patikrinti, ar keleiviai turi visus būtinus dokumentus, kad galėtų įvažiuoti į Lietuvą, negalima nustatyti jos kaltės, padaryto pažeidimo ir traukti ją atsakomybėn.
Pareiškėja akcentavo ir tai, kad pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį „kelionės dokumentams“ nepriklauso viza, nes pagal LR įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 str. 10 d. toks dokumentas yra piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę ir pripažintas Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėja negali būti laikoma pažeidusia šią normą. Pareiškėjos manymu, ji nepažeidė minėtos normos, nes Z.K. dar nebuvo praėjusi pasienio kontrolės posto, todėl negali būti laikoma, kad vežėjas (pareiškėjas) įvežė ją į Lietuvos Respubliką ir padarė pažeidimą. Be to, nagrinėjamu atveju Českie Aerolinie AS savo lėšomis išsiuntė keleivę iš Lietuvos ir geranoriškai bendradarbiavo tiriant įvykį.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja privalėjo imtis priemonių, jog keleivė turėtų visus patikrinimui reikalingus dokumentus. Atvykstančių asmenų pareiga turėti visus būtinus dokumentus atvykstant į Lietuvos Respublikos teritoriją ir vežėjo pareiga užtikrinti, kad atvykstantys asmenys šiuos dokumentus turėtų yra įtvirtinta Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 2, 7, 8 straipsniuose, užsieno reikalų ministro bei vidaus reikalų ministro 2001 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 9/1V-16 patvirtintame Kelionės dokumentų, tinkamų vykti į Lietuvos Respubliką, sąraše, 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006 nustatytose taisyklėse Bendrijos kodekse, 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 539/2001, Transporto veiklos pagrindų įstatyme, Šengeno konvencijoje. Pareiškėja, nustačiusi, kad vykstantis asmuo neturi visų būtinų dokumentų, galėjo atsisakyti vykdyti pervežimo sutartį. Pasak atsakovo, tai, kad pareiškėja išsiuntė Baltarusijos pilietę iš Lietuvos Respublikos savo lėšomis nėra jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes ji tik įvykdė savo pareigą.
Be to, atsakovo nuomone, pareiškėja neteisingai aiškina Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, nes gabenant keleivius oro transportu, valstybės siena kertama ore, o valstybės sienos kontrolė atliekama paskirties punkte (valstybės teritorijoje), gabenimo pabaiga ir įvežimas (gabenant oro transportu) sutampa. Atsakomybė kyla gabentojui – vežėjui už tai, kad įveždamas (vykstant per sieną, atliekant pasienio kontrolę) keleivį nepasirūpino keleivio įvažiavimui būtinų dokumentų turėjimu. Praktiškai toks rūpinimasis kyla prieš laipinant keleivius į orlaivį. Vežėjas, parduodantis bilietą keleiviui, įsipareigoja už tam tikrą mokestį nuvežti jį iki paskirties vietos, o ne iki valstybės sienos, taigi vežėjo pareiga nesibaigia atvežus keleivį iki paskirties vietos – pasienio kontrolės punkto. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad vežėjas yra atsakingas už gabenamą keleivį iki jo įleidimo į paskirties šalies teritoriją.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad šio ginčo esmė - ar atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai ginčo nutarimu paskyrė 11000 Lt baudą. Pareiškėja neginčija nutarimu nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. pripažįsta, jog 2006 m. lapkričio 8 d. 15 val. 30 min. į Vilniaus oro uosto PKP reisu OK 872 iš Prahos buvo atskraidinta užsienietė Baltarusijos pilietė Švedijos gyventoja Z.K., turinti Švedijos užsieniečio pasą Nr. 00163253, kuriame nebuvo Lietuvos Respublikos vizos. Taigi šiuo atveju yra kilęs ginčas dėl atsakovo teisės taikyti Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi, pareiškėjos manymu, viza nėra kelionės dokumentas (pareiškėja teigė, kad kelionės dokumentas yra pasas, kurį keleivė turėjo).
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 21–28 straipsniai reglamentuoja šio įstatymo 20 straipsnio nuostatų taikymo procesą. Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta vežėjų pareiga užtikrinti, jog užsieniečiai, vežami per valstybės sieną, turėtų kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo 11 000 Lt iki 18 000 Lt už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį. Kelionės dokumentus, reikalingus atvykti į Lietuvos Respubliką, nustato Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 10 dalis (pagal ją kelionės dokumentas – užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje). Teismo nuomone, kelionės dokumento sąvokos aiškinimui svarbus ir šio įstatymo 7 straipsnio 1 punktas, nustatantis, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai turi galiojantį kelionės dokumentą, bei 2 punktas, nustatantis, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respubliką, kai turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą. Įvertinęs šias teisės normas, teismas padarė išvadą, kad kelionės dokumentai, t. y. užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę (šiuo atveju Lietuvos Respubliką), galioja, kai pilietis turi atvykimui į Lietuvos Respubliką galiojančią vizą. Kaip pabrėžė teismas, nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad Baltarusijos pilietė Z.K., atvykusi į Lietuvos Respubliką, pateikė Švedijos piliečio pasą (kelionės dokumentą) be Lietuvos Respublikos vizos. Todėl pažeidimo nustatymo momentu Baltarusijos pilietė Lietuvoje neturėjo galiojančių dokumentų, nes be vizos kelionės dokumentas Lietuvoje negalioja.
Teismas akcentavo, jog Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje vežėjui nustatyta pareiga užtikrinti, kad keleivis turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, o tokiu dokumentu yra ne tik Švedijos piliečio pasas skirtas kelionėms į užsienį, bet ir Lietuvos Respublikos nustatyta tvarka išduota viza, kuri turi būti kelionės dokumente. Teismas nusprendė, kad atsakovo 2006 m. lapkričio 17 d. nutarime pagrįstai pasisakyta dėl vizos reikšmės kelionės dokumente bei dėl to, kad viza yra neatskiriama kelionės dokumento dalis. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad sankcija jai taikyta pagal Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos 9 priedo nuostatas, pagal Reglamento (EB) Nr. 539/2001 ir kitų reglamentų nuostatas. Teismas pažymėjo, jog šias teisės aktų nuostatas VSAT pareigūnas naudojo tik aiškindamas vizos reikšmę kelionės dokumente bei aiškindamas vežėjo pareigas, kurios nustatytos Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje ir kurias ginčijo pažeidimo bylos nagrinėjimo metu pareiškėja, t.y. minėti teisės aktai nebuvo baudos skyrimo pagrindas.
Teismas nesutiko ir su pareiškėjos pateiktu valstybės sienos kirtimo aiškinimu. Teismo manymu, yra akivaizdu, kad, įsodindama keleivius Prahoje, pareiškėja žinojo, jog kirs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, todėl jau tuo momentu privalėjo užtikrinti Tranpsorto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų vykdymą. Tai, kad Prahos oro uoste keleivė buvo tranzitinėje zonoje ir pakartotinė dokumentų patikra neturėjo būti vykdoma, negali pateisinti pareiškėjai įstatymu nustatytų pareigų nevykdymo. Keleivė, neturėdama vizos, siekė patekti į valstybę, pažeisdama joje galiojančius įstatymus, o tai leido pareiškėjai, kaip keleivius pervežančiai įmonei, atsisakyti vykdyti pervežimo sutartį. Esant šioms aplinkybėms, teismas nusprendė, kad pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai paskirta bauda už Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir sprendime nepasisakė dėl žodinio nagrinėjimo teisme metu pareiškėjos atstovo išsakytos nuomonės, jog paskirtos baudos dydis yra neproporcingai didelis galimai padarytam pažeidimui, neatitinkantis teisingumo ir protingumo kriterijų, dėl ko, vadovaujantis Konstitucinio Teismo priimtais nutarimais, teismo turėtų būti mažinamas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio l dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjant analogišką bylą (Nr. A-11-223-2007) be kita ko pasisakė, jog jei užsienietis neturi galiojančios vizos, tai Tranpsorto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio taikymo prasme jis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pagal taikytiną šioje byloje vežėjų atsakomybę reglamentuojantį Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnį (2005-05-19 įstatymo Nr. X-214 redakcija), vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką (1 d.). Jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį (2 d.). Vežėjui bauda neskiriama, jeigu: 1) vežamas užsienietis siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“; 2) vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką; 3) Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad užsieniečio kelionės dokumentas, kuris reikalingas įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, yra suklastotas (3 d.).
Aiškinant nurodyto straipsnio taikymą pažymėtina, kad jis yra skirtas visų transporto rūšių (tarp jų ir oro transporto) vežėjams (Transporto veiklos pagrindų įstatymo 5 str.). Todėl šio straipsnio nuostatos be jokių išlygų dėl tam tikros (šiuo atveju oro) transporto rūšies specifikos taikytinos ir pareiškėjui.
Kolegija pažymi, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse yra pateikta vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų samprata. Pagal ją, tokiais dokumentais laikytini „kelionės dokumentai, reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną“. Tai reiškia, kad tai yra dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai (šios tarnybos pareigūnams) praleisti arba nepraleisti keleivį per (šiuo atveju oro uosto) dokumentų kontrolės punktą, t. y. šioje sampratoje yra išskiriamas (akcentuojamas) kelionės dokumentų pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną atsirasti aspektas. Tokia samprata (jos aiškinimas) neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Kolegija pažymi, kad minėtas kelionės dokumentų pakankamumo aspektas apima šių sąvokų visumą.
Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad tokia minėtų teisės normų aiškinimo bei taikymo teisminė praktika yra suformuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 27 d. nutartyje ( administracinė byla Nr. A11 - 223/07 ).
Byloje yra nustatyta, kad minėta keleivė (Baltarusijos pilietė) neturėjo galiojančios vizos, leidžiančios jai kirsti Lietuvos valstybės sieną ir dėl to atsakovo pareigūnų nebuvo praleista per oro uosto dokumentų kontrolės punktą. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus tai reiškia, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio taikymo prasme ji neturėjo kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė šią Transporto veiklos pagrindų įstatymo normą.
Kaip minėta, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje yra numatytos vežėjo atleidimo nuo minėtos atsakomybės sąlygos. Viena iš jų, kuri yra nustatyta Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte, numato galimybę neskirti vežėjui baudos, „jeigu vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką“.
Iš šios teisės normos matyti, kad įrodinėjimo našta yra nustatyta vežėjui bei yra nustatytos aplinkybės, kurias jis turi įrodyti, kad atsirastų prielaidos jį atleisti nuo atsakomybės. Iš aplinkybių, kurias turi įrodyti vežėjas pobūdžio, matyti, kad jos yra susijusios su nustatymu fakto, jog vežėjas atliko veiksmus, kurie, atsižvelgiant į kelionės pobūdį ir sąlygas, buvo pakankami vežėjui konstatuoti, jog keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.
Apibendrinant darytina išvada, kad pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnį, vežėjui yra nustatyta pareiga prieš įvežant keleivį į Lietuvos Respubliką įsitikinti, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką bei kad vežėjas nuo šios atsakomybės gali būti atleistas, jei įrodo, jog šiai pareigai įvykdyti, atliko veiksmus, kurie buvo pakankami konstatuoti, jog keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.
Dėl ko apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad pareiškėjas neturi pareigos prieš įveždamas keleivį į Lietuvos Respubliką įsitikinti, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką arba , kad tai turi atlikti kiti subjektai ( oro uosto, pasienio kontrolės tarnybos ir pan. ), yra nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat teismui nepateikė įrodymų, kad prieš įveždamas keleivį į Lietuvos Respubliką, atliko veiksmus, kurie buvo pakankami konstatuoti, jog keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką.
Už pažeidimo, numatyto Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnyje padarymą, gali būti skiriama nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį bauda. Pareiškėjui už šio pažeidimo padarymą yra skirta minimalaus dydžio - vienuolikos tūkstančių litų bauda, dėl ko jam paskirtoji bausmė atitinka jo padaryto pažeidimo pobūdį bei sunkumą bei nesudaro pagrindo išvadai, jog ši bausmė yra aiškiai per griežta.
Dėl šių priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Českie Aerolinie AS apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.