Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-01-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-8/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-01-16
Bylos Nr.
1A-8/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Elena Vainienė, Kęstutis Jucys (pran.)
Nukentėjusysis
G. K., S. V.
Nuteistasis
V. J.
Advokatai
Jolanta Teresė Litv
Kategorijos
Baudž. byla Nr. 1A-8/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1, 1.2.4.5
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Albino Bielskio, Elenos Vainienės,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,nukentėjusiajai G. K. ,gynėjai advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. spalio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. J. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš V. J. nukentėjusiajai G. K. priteista 6 000 litų padarytai turtinei ir 60 000 litų neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam S. V. priteista 3 000 litų padarytai neturtinei žalai atlyginti bei 1 321,40 litų Valstybinei ligonių kasai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio 9 d., 22 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), L. N. gyvenamajame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninio ginčo kilusių muštynių metu tyčia vieną kartą dūrė peiliu M. K. į krūtinę, taip padarydamas jam durtinę-pjautinę kiauryminę krūtinės žaizdą su dešinės pusės šešto, kairės pusės šešto, septinto, aštunto šonkaulių kremzlių, krūtinkaulio kardinės ataugos, širdiplėvės, širdies dešinio skilvelio sienelių kiauriniu pažeidimais, kas komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmes, širdies tamponada, kraujui susikaupus širdiplėvės ertmėje, nuo ko M. K. netrukus po sužalojimo įvykio vietoje mirė.

Be to, V. J. nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio 9 d., 22 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), L. N. gyvenamajame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, po M. K. sužalojimo, S. V. bandant atimti peilį, tyčia tuo pačiu peiliu du kartus dūrė pastarajam į dešinį šoną, padarydamas pjautines žaizdas krūtinės ląstos dešinėje pusėje juosmenyje ir dešinio žąsto bei alkūnės sąnario srityje, dėl ko S. V. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, taip jam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. J. skundu prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2008 m spalio 30 d. nuosprendį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, taip pat sumažinti G. K. priteistos 60 000 Lt neturtinės žalos dydį.

Nuteistasis teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta aiškiai per griežta bausmė, kuri neatitinka BK 54 straipsnyje nustatytų bausmės skyrimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į padarytos veikos motyvus, tikslus, į visas atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neįvertino to, kad pats nukentėjusysis M. K. jį išprovokavo padaryti nusikaltimą. Teigia, kad jis bandė išvengti rimtesnio konflikto su M. K. , išėjo į kitą kambarį, nes jautėsi blogai dėl neseniai įvykusios avarijos, sunkiai galėjo judėti, jam buvo sutvarstytas dubuo ir stuburas, negalėjo atlikti staigių judesių, nieko neužkabinėjo ir jokių netinkamų veiksmų neatliko. Jis stengėsi išvengti fizinio konflikto su fiziškai stipresniu M. K., kuris atėjo į kambarį ir pradėjo jį (nuteistąjį) stumdyti, mušti, grasinti susidoroti. Tarp jų įvyko grumtynės, todėl, bijodamas būti sužalotas, jis (apeliantas) rankoje laikė peilį, manydamas, kad M. K. išsigąs ir pasitrauks, tačiau pastarasis jį puolė, todėl peiliu sužalojo nukentėjusįjį į gyvybiškai pavojingą kūno dalį. Jis nukentėjusiajam padarė tik vieną sužalojimą, o tai patvirtina, kad jo (apelianto) panaudotas fizinis smurtas nebuvo intensyvus ir buvo gynybinio pobūdžio. Nė vienas liudytojas, išskyrus jį patį, teisme negalėjo nurodyti M. K. sužalojimo aplinkybių. Teigia, kad jis gynėsi nuo M. K. , tačiau jo sužaloti ar nužudyti nenorėjo. Teismas padarė išvadą, kad jis nužudė nukentėjusįjį veikdamas netiesiogine tyčia, tačiau nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, nes nusikalto dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiajam buvo nustatytas sunkus girtumas, todėl jo elgesys buvo provokuojantis. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes jis būtų gynęsis ir būdamas blaivus.

Atsižvelgiant į tai, jam paskirta bausmė turi būti sušvelninta. Taip pat turi būti sumažintas G. K. priteistas 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydis, kuris yra aiškiai per didelis, nes jis neturi jokio turto ir išlaiko mažametį vaiką.

Nukentėjusioji G. K. atsikirtime prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą ir paskirti jam teisingą bausmę.

Nukentėjusioji nurodo, jog nesutinka su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais dėl jam paskirtos bausmės, ir teigia, kad konfliktas tarp V. J. ir jos sūnaus M. K. prasidėjo ne dėl įvykusios autoavarijos, kaip teigia pats nuteistasis. Teigia, kad jos sūnaus autoavarijos vietoje nebuvo, ką gali patvirtinti jo darbdavys ir bendradarbiai. Taip pat nurodo, kad nuteistojo teiginys, jog konfliktas prasidėjo dėl nukentėjusiojo veiksmų, dėl to, kad jis mušė nuteistąjį, stumdė, grasino, neatitinka tikrovės. Nukentėjusioji nurodo, kad įvykio metu kambaryje buvo ji, S. V. , V. Č. , L. N. ir L. N. sugyventinis R. D. , kieme bėgiojo paaugliai S. N. , T. M. ir D. K. , tačiau jokio triukšmo jie negirdėjo. Nuteistojo nurodytas argumentas, jog jis gynėsi nuo nukentėjusiojo, taip pat neatitinka tikrovės, nes jis galėjo šauktis pagalbos, tačiau to nedarė. Teismo posėdyje apklaustas ekspertas nurodė, jog M. K. negalėjo patirti tokių sužalojimų griūdamas ar stumdydamasis su nuteistuoju. Toks sužalojimas galėjo atsirasti tik po tiesioginio smūgio peiliu. G. K. mano, kad V. J. nužudė jos sūnų ir sužalojo S. V. tyčia, iš keršto.

Žemesnės instancijos teismas

Nukentėjusioji atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis V. J. niekur nedirba, nuolat girtauja, o išgėręs yra agresyvus. Tai patvirtino liudytoja S. N. . Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimus jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Nukentėjusiosios manymu, aplinkybė, jog nuteistasis turi 10 metų sūnų, negali būti pagrindas jam sumažinti paskirtą bausmę. Nukentėjusioji nesutinka su teismo išvada, jog nuteistasis nuoširdžiai gailisi, kadangi jis nė karto nukentėjusiųjų neatsiprašė.

Nukentėjusysis S. V. atsikirtime į nuteistojo apeliacinį skundą nurodo, kad V. J. jam peiliu sudavė į šoną ne tada, kai jis (nukentėjusysis) norėjo iš nuteistojo atimti peilį, bet kai pamatė į durų staktą atsirėmusį M. K. , kuris pasakė: „Dabokis.“ (saugokis) Tada jis (nukentėjusysis) sukosi pasižiūrėti, ko jam reikia saugotis, tuo metu pajuto skausmą dešiniajame šone ir pamatė tarpduryje stovintį V. J. . Tuomet jis (nukentėjusysis) suprato, kas atsitiko, sugriebė nuteistajam už atlapų ir jie susigrūmė, dėl ko abu nukrito ant lovos ir ją sulaužė. V. J. iki tol niekas nemušė, todėl jam nereikėjo nuo nieko gintis. Prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir teisingai įvertinti padarytą nusikalstamą veiką arba bylą grąžinti iš naujo tirti.

Gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.

Prokuroras ir nukentėjusioji prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. J. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (dėl M. K. nužudymo) įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistasis neginčija teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų dėl sveikatos sutrikdymo S. V. , todėl apygardos teismo nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-323/2005). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Nuteistasis apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad M. K. išprovokavo tokį jo elgesį, nes pirmasis jį (apeliantą) pradėjo stumdyti, mušti, grasinti susidoroti. Teisės teorijoje ir teismų praktikoje provokuojančiu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką.

Iš V. J. parodymų matyti, kad jis buvo kambaryje, kai atėjo M. K. , kuris nuteistąjį parvertė ant lovos, atsisėdo ant krūtinės, sudavė į veidą ir grasino paleisti žarnas. Netrukus į kambarį, išgirdęs triukšmą, įėjo S. V. . Tuo metu jis grūmėsi su M. K., jie abu nugriuvo ant lovos, kuri sulūžo. Tarp lovos ir grindų jis pamatė peilį, kurį pasiėmė, nes pagalvojo, kad M. K. ir S. V. , pamatę peilį, išsigąs ir pabėgs. Tačiau M. K. ir S. V. jį puolė. Todėl jis dūrė peiliu. Mano, kad pirmiausia pataikė S. V. , nes pastarasis iš karto išėjo, o jis toliau grūmėsi su M. K. (t. 1, b. l. 132-134, 137-138, t. 2, b. l. 25).

Iš nukentėjusiojo S. V. parodymų matyti, kad kai jis išėjo iš kambario, tarpduryje pamatė už šono susiėmusį M. K. . Tuo metu jis sukosi, tačiau pajuto smūgį į šoną, o šalia virtuvės esančiame kambarėlyje pamatė nuteistąjį V. J. . Po to jis susigrūmė su nuteistuoju, griuvo ant lovos ir ją sulaužė. Jokio konflikto tarp jo ir nuteistojo nebuvo (t. 1, b. l. 92-94, 96-98, t. 2, b. l. 26).

Šiuos nukentėjusiojo parodymus iš dalies patvirtino liudytojai G. K. , D. K., T. M. , S. N. , V. Č. . Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad S. V. pradėjo mušti V. J. po to, kai nukentėjusysis pamatė sužalotą M. K.. Minėti liudytojai patvirtino, kad S. V. , mušdamas nuteistąjį, šaukė: „Ką padarei mano vaikui!“ Byloje nėra jokių įrodymų, kad tarp nuteistojo ir M. K. bei S. V. įvyko koks nors konfliktas arba pastarieji dar iki M. K. sužalojimo puolė nuteistąjį arba jam grasino. Nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nepatvirtino girdėjęs kokį nors triukšmą, išskyrus konfliktą, kai S. V. mušė nuteistąjį jau po to, kai buvo sužalotas tiek M. K. , tiek S. V. . Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad M. K. mirė nuo durtinės-pjautinės kiauryminės žaizdos krūtinėje su dešinės pusės šešto, kairės pusės šešto, septinto ir aštunto šonkaulių kremzlių, krūtinkaulio kardinės ataugos, širdiplėvės, širdies dešinio skilvelio sienelės kiauryminis pažeidimais. M. K. taip pat nustatytos poodinės kraujosruvos kairėje blauzdoje, tačiau jokių sužalojimų veide ar kitose kūno vietose nekonstatuota (t. 1, b. l. 17-20). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis neva vykstančių grumtynių tarp jo ir M. K. metu pastarajam būtų padaryta kiti sužalojimai, kurie būtų būdingi grumtynėms. Teisme apklaustas teismo medicinos specialistas A. J. patvirtino, kad sužalojimas, nuo kurio mirė M. K. , padarytas peiliu smūgiuojant į krūtinę ir negalėjo būti padarytas nukentėjusiajam nugriuvus ant peilio, susistumdžius ar kitaip į jį atsitrenkus. Byloje nėra jokių įrodymų, kad V. J. būtų sumuštas ar kaip nors sužalotas iki M. K. nužudymo ar S. V. sužalojimo. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, V. J. parodė, kad jis gynėsi nuo M. K. ir S. V. . Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tokią nuteistojo versiją atmetė, nes būtinosios ginties situacijos nebuvo (t. 2, b. l. 68). Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad nužudytasis M. K. elgėsi provokuojamai arba rizikingai, todėl nusikalstamą veiką jis (apeliantas) padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Akivaizdu, kad nuteistasis V. J. savaip interpretuoja įvykio aplinkybes, pasirinkdamas tokią gynybos taktiką, kuri palanki jam (nuteistajam). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad apeliantas šių nusikaltimų padarymo metu dėl sveikatos ar sužalojimų per eismo įvykį negalėjo judėti arba padaryti nusikalstamus veiksmus. Priešingai, iš nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų matyti, kad nusikalstamų veiksmų padarymo metu apeliantas bloga sveikata nesiskundė, vartojo alkoholį, net žaidė su vaikais kieme. Tai, kad M. K. buvo neblaivus, neturi jokios reikšmės vertinant įrodymus ar kvalifikuojant nuteistojo veiką. Esant šioms aplinkybėms, pripažinti M. K. elgesį provokuojančiu arba rizikingu, dėl ko nuteistasis nusikalstamą veiką padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, nėra pagrindo, nes tarp M. K. ir S. V. bei nuteistojo V. J. jokio konflikto nebuvo, nuteistajam joks pavojus sveikatai ar gyvybei negrėsė.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė M. K. nužudymo ir S. V. nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvo. Iš nukentėjusiosios G. K. parodymų matyti, kad L. N. pasakė, kad „užtenka tau, pijoke, gerti“, paėmė stikliuką su degtine iš V. J. (nuteistojo) ir padėjo jį ties S. B. . Iš liudytojos V. Č. parodymų matyti, kad prie stalo kilo žodinis konfliktas tarp V. J. ir žuvusiojo M. K. dėl to, kad nuteistasis užsipuolė L. N. . Akivaizdu, kad M. K. nužudymo ir S. V. sužalojimo motyvo nustatyti neįmanoma, nes nuteistasis savaip interpretuoja įvykio aplinkybes, o liudytojų parodymai apie tai yra neinformatyvūs, apie tai galima tik spėti. Iš nukentėjusiųjų G. K. , S. V. , L. N. , V. Č. parodymų matyti, kad 2008 m. balandžio 9 d. vakare L. N. namuose buvo girtaujama, nuteistasis taip pat buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Tai pripažįsta ir pats nuteistasis. Teismo psichiatrijos ekspertizės išvada nustatyta, jog V. J. yra priklausomas nuo alkoholio (t. 1, b. l. 154-155). Teisėjų kolegijos nuomone, šio nusikaltimo padarymo priežastis buvo besaikis girtuokliavimas. Todėl nors šių nusikalstamų veikų motyvas nenustatytas, tai neturi reikšmės vertinant įrodymus ir kvalifikuojant nusikalstamas veikas. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. J. jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. J. nužudė M. K. veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Teismas nuosprendyje tai aptarė, todėl teisėjų kolegija tų pačių motyvų nekartoja. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, V. J. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tačiau, byloje nesant skundo nuteistojo padėtį sunkinančiais pagrindais, teisėjų kolegija negali kitaip vertinti teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, taip pat ir tyčios.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Šiaulių apygardos teismas, skirdamas V. J. bausmę, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), dėl ko buvo sukelti sunkūs ir neatitaisomi padariniai, nusikalstama veika baigta. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino V. J. asmenybę (teistumas išnykęs, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, augina mažametį vaiką), atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi), atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos darant nusikaltimą) (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Kaip matyti, Šiaulių apygardos teismas, įvertinęs visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, paskyrė V. J. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę, kuri yra švelnesnė už įstatyme numatytą bausmės vidurkį (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d., redakcija). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, V. J. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Remiantis CK 6.282 straipsnio 3 dalimi teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į sunkią žalą padariusio asmens turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Šiaulių apygardos teismas iš V. J. priteisė nukentėjusiajai G. K. 6 000 litų padarytai turtinei ir 60 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Nuteistasis neginčija iš jo priteistos turtinės žalos atlyginimo dydžio, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino iš V. J. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, juos aptarė nuosprendyje, todėl su jais nesutikti ar kitaip vertinti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kaip matyti iš nuosprendžio, nukentėjusioji G. K. prašė priteisti 100 000 Lt neturinės žalos atlyginimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad V. J. neturi jokio registruoto turto, išlaiko mažametį vaiką, neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažino iki 60 000 Lt. Iš tikrųjų, V. J. yra jauno amžiaus ir darbingas, todėl, atlikęs laisvės atėmimo bausmę, turės galimybę dirbti ir atlyginti neturtinę žalą. Nuteistasis apeliaciniame skunde neišdėsto įtikinamų naujų argumentų, kuriems esant priteistas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėtų būti sumažintas. Teisėjų kolegijos nuomone, G. K. priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra aiškiai per didelis arba neteisingas, todėl teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijai nepažeisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjai Albinas BielskisElena Vainienė