Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-28 · Administracinė byla Nr. I-2820-790/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-11-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-28
Bylos Nr.
I-2820-790/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00528-2016-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Marius Bajoras
Pareiškėjas
T. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2820-790/2016Proceso Nr. 3-61-3-00528-2016-7Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2, 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras, dalyvaujant pareiškėjui T. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas T. J. skundu (b. l. 2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad nuo 2015-09-18 iki 2015-09-25 buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – Ligoninė) 40 m² kameroje, kurioje buvo drėgna, per lubas tekėjo vanduo, sienos buvo pasidengusios pelėsiu, kameros grindys buvo supuvusios, o per nesandarius langus į kamerą pūtė vėjas. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo tuštintis, nes tualete dėl jo įrengimo ypatumų nebuvo galimybės sėdėti, o jis turi kojų sąnarių problemų. Dušo kabinos buvo neatskirtos viena nuo kitos, o dušo čiaupai susidėvėję. Teigė, kad patyrė nepatogumų, jo laikymo sąlygos prilygo kankinimui. Patirtą neturtinę žalą įvertino 7 000 Eur.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Ligoninė atsiliepimu į skundą (b. l. 10–12) prašė skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2015-09-18 iki 2015-09-25 Pravieniškių padalinio baudos izoliatoriaus pastato karantino patalpose, kurių plotas 44,61 m², o minėtu laikotarpiu asmuo buvo laikomas vienas. Sanitarinis mazgas įrengtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Tualeto patalpos buvo įrengtos atskiroje patalpoje. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos ir saugos reikalavimai“ nenumato dušo kabinų atskyrimo. Pareiškėjas į Ligoninės administraciją su įvairaus pobūdžio skundais nesikreipė. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodymais.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundo reikalavimus palaikė, prašė ji tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, neužtikrinus tinkamų gyvenimo sąlygų Ligoninėje.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Iš atsakovo atsiliepime į skundą pateiktų duomenų (b. l. 10) matyti, kad pareiškėjas buvo gydomas Ligoninės Pravieniškių padalinio baudos izoliatoriaus pastato karantino patalpose, kurių plotas 44,61 kv. m., nuo 2015-09-18 iki 2015-09-25. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas vienas. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija.

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje, kurioje jis buvo laikomas Ligoninėje, buvo drėgna, per lubas bėgo vanduo, sienos buvo pasidengusios pelėsiu, kameros grindys buvo supuvusios, o per nesandarius langus pūtė vėjas. Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, galiojusios iki 2015-11-01 (toliau – ir HN 76:2010), 24 punkte nurodoma, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 76:2010 26 punktas nustatė, kad santykinė oro drėgmė kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti – 35–65 proc., šaltuoju – 35–65 proc., 56 punktas numatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių, o 62 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2015-10-27 rašto Nr. 2-4375-7(4.11) (b. l. 6) matyti, kad pagal pareiškėjo skundą buvo atliktas Ligoninės dušų ir karantino patalpų atitikimo HN 76:2010 reikalavimams patikrinimas, buvo nustatyta, kad karantino patalpoje reikalingas einamasis patalpų remontas, buvo atsilupę sienų ir lubų dažai, t. y. nustatytas HN 76:2010 62 punkto pažeidimas. Iš pateiktų į bylą nuotraukų (b. l. 24–26, 28–30, 36–37) taip pat matyti, kad sienų ir lubų dažai apsilupę, tačiau nematyti, kad grindys būtų supuvę. Todėl teismas laiko įrodytais pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamos sienų ir lubų būklės. Tačiau Kauno visuomenės sveikatos centras nenustatė kitų HN 76:2010 pažeidimų. Iš Ligoninės Ūkio skyriaus pažymos (b. l. 13), matyti, kad pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų į Ligoninės administraciją ginčo laikotarpiu skundais nesikreipė. Todėl teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl drėgmės, pelėsio buvimo, supuvusių grindų, nesandarių langų karantino patalpose, kuriose jis buvo laikomas, atmeta kaip neįrodytus.

Pareiškėjas skunde teigia, kad jis negalėjo tuštintis, nes tualete dėl jo įrengimo ypatumų nebuvo galimybės sėdėti, o jis turi kojų sąnarių problemų. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktas numato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Iš byloje esančios nuotraukos (b. l. 24) matyti, kad karantino kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, tualetas įrengtas atskiroje patalpoje su durimis, jame įrengtas klozetas, todėl tualeto įrengimas iš esmės atitinka Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Nors pareiškėjas teigia, kad tualete negalėjo tuštintis, nes turi kojų sąnarių problemų, teismas, įvertinęs į bylą pateiktą pareiškėjo sveikatos istoriją nustatė, kad pareiškėjas kelio sąnario skausmais skundėsi 2014-09-16 (b. l. 75), nuo 2015-04-27 skundėsi kitais susirgimais, o į Ligoninės Pravieniškių padalinį atvyko 2015-09-18 su kitokio pobūdžio sveikatos sutrikimais – jam buvo nustatyta tuberkuliozė, 2015-09-17 išraše iš medicininių dokumentų (b. l. 72) ligų, susijusių su sąnariais, nepaminėta. Iš vėlesnio 2015-12-28 įrašo pareiškėjo sveikatos istorijoje (b. l. 67) matyti, kad pareiškėjas nusiskundimų neturi, nori sportuoti, todėl laikytina, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, kad jis galėjo naudotis tualetu, nors jame ir nebuvo sėdimo unitazo. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus bei tą aplinkybę, kad pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo sąlygų Ligoninėje ginčo laikotarpiu nereiškė (b. l. 13), laiko pareiškėjo teiginius dėl negalėjimo tuštintis tualete neįrodytais ir konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde teigė, kad dušo kabinos buvo neatskirtos viena nuo kitos, o dušo čiaupai susidėvėję. HN 76:2010 6 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 39.1 punktas nustatytė, kad dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms; 39.3 punktas nustatė, kad dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato detalių reikalavimų dušo patalpų įrengimui. Iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2015-10-27 rašto Nr. 2-4375-7(4.11) (b. l. 6), 2015-08-11 patikrinimo akto (b. l. 31-33) matyti, kad Kauno visuomenės sveikatos centras HN 76:2010 pažeidimų dušuose nenustatė. Pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė, kokiu būdu buvo pažeistos jo teisės dėl neatskirtų dušų kabinų ir senų susidėvėjusių čiaupų. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nuo 2015-09-18 iki 2015-09-25 pareiškėjas buvo laikomas Ligoninės Pravieniškių padalinio baudos izoliatoriaus pastato karantino patalpose, kuriose dalis sienų ir lubų dažų buvo nutrupėję ir dėl to patalpos neatitiko HN 76:2010 62 punkto reikalavimų. Šiais aspektais neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) laikomi įrodytais.

Teismas konstatuoja, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas suimtas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 525-1946/2013, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 143-1966/2008 ir kt.).

Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas santykinai neilgą laikotarpį (8 paras), kad nėra duomenų, jog netinkamos gyvenimo sąlygos būtų sukėlusios pareiškėjui reikšmingas ar nepataisomas pasekmes, kad pažeidimus lėmė ne sąmoningi atsakovo atstovo veiksmai, siekis išskirti pareiškėją iš kitų asmenų, bet objektyviai susiklosčiusi būklė įstaigoje, jis buvo laikomas didelėje patalpoje (44,61 m²) vienas, spręstina, kad pakankama ir teisinga satisfakcija šiuo atveju būtų teisės pažeidimo pripažinimas, o pareiškėjo reikalaujamos 7 000 Eur sumos priteisimas būtų aiškiai neadekvatus pažeidimo pobūdžiui ir patirtiems neigiamiems išgyvenimams. Teismas atsižvelgia į teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs, kad pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis tik 2–3 paras, nenustačius, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tardymo izoliatoriuje teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1575-442/2015).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais,

nusprendžia:

pareiškėjo T. J. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad nuo 2015-09-18 iki 2015-09-25 pareiškėjo T. J. teisė į teisės aktuose nustatytas gyvenimo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pravieniškių padalinyje buvo pažeista.

Pareiškėjo T. J. skundo reikalavimą dėl 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Marius Bajoras