Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Vitalijus Krivičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-751-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-03-1-00218-2014-3 Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.17.5.; 2.4.7.; 2.4.9.

2015 m. spalio 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Rimo Švirino, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, dalyvaujant prokurorei J. P., nuteistojo K. B. gynėjai advokatei I. S., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. (toliau – K. B.) apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 201 str. 1 d. ir nuteistas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš K. B. priteista 238,33 (dviejų šimtų trisdešimt aštuonių eurų ir 33 centų) suma proceso išlaidoms, susijusioms su antrinės teisinės pagalbos teikimu, apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pabrėžiama ir tai, kad nagrinėjamu atveju, nesutinkant su nuteistojo argumentais dėl jo nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, pirmosios instancijos teismas K. B. turėjo pripažinti kaltu ne pagal BK 201 str. 1 d., bet pagal 201 str. 3 d.. Motyvuodamas šį teiginį, apeliantas nurodo, kad jo sulaikymo metu jam buvo nustatytas 0,97 promilių girtumas ir už tai jam buvo paskirta 15 parų izoliatoriuje drausminė nuobauda. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis ketino parduoti ar kitokiu būdu realizuoti jo paties pagamintą naminę degtinę, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, o nenustačius nuteistojo ketinimų pagamintą naminę degtinę realizuoti kitiems asmenims, jo veiksmai galėtų būti kvalifikuojami tik pagal BK 201 str. 3 d., kaip asmens, kuris naminę degtinę gamino savo paties reikmėms.

Teismo posėdyje nuteistojo K. B. gynėja advokatė I. S. prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 str. 3 d.). Teismų praktikoje pripažįstama, jog nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str.. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas suponuoja išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai suvokia apeliantas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Pagal BK 201 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas turėdamas tikslą realizuoti neteisėtai gamino, laikė, gabeno naminius stiprius alkoholinius gėrimus, nedenatūruotą ar denatūruotą etilo alkoholį, jų skiedinius (mišinius) arba juos realizavo, arba gamino, laikė, gabeno ar realizavo aparatus naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas K. B. kaltę šio nusikaltimo padaryme nustatė, kad jis Kybartų pataisos namų nuteistųjų bendrabutyje laikė aparatą naminiams stipriems alkoholiniams gaminiams gaminti, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, visiškai atitinka BK 201 str. 1 d. įtvirtinto nusikaltimo požymių visumą. Ir nors pats K. B. savo kaltės nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nei apeliaciniame skunde nepripažįsta, tačiau teisėjų kolegija abejoti apylinkės teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės neturi jokio objektyvaus pagrindo.

Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, K. B. teigimu, įvykio dieną, kai buvo sulaikytas pataisos namų prižiūrėtojų, jis ėjo į tualetą nusišlapinti, rankose nieko neturėjo. Jį sulaikė, nes buvo neblaivus. Sulaikius, buvo atlikta dalinė jo krata, tačiau jos metu nieko rasta nebuvo. Pareigūnai tualete rado stovinčius kibirus, ant vieno kurių buvo praplėšta plėvelė, o kibiro viduje matėsi skystis. Iš esmės analogiškai analizuojamo įvykio aplinkybes K. B. aiškina ir apeliaciniame skunde, kategoriškai tvirtindamas, kad pareigūnų rastas kibiras, kuris, kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, buvo skirtas stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, jam nepriklauso. Šiame kontekste vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, pažymėtina, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais, nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad K. B. įvykio metu buvo sulaikytas dviejų Kybartų pataisos namų prižiūrėtojų – M. Ž. ir A. D.. Remiantis M. Ž. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visuma, analizuojamo įvykio dieną jam kartu su A. D. apžiūrinėjant gyvenamąją zoną, buvo pastebėtas K. B., nešinas juodu kibiru, einantis į tualetą, kur jis ir buvo sulaikytas. Kibire buvo raugo, su siūlu perrištas dubenėlis, kuriame buvo balto skysčio, kaip įtariama degtinės. K. B. sukėlė įtarimą, kadangi rankose nešėsi kibirą ir ėjo sparčiu žingsniu. Analogiškas aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoju apklaustas M. Ž. kolega A. D., papildomai paaiškinęs, kad sulaikius K. B. ir vedant jį į laikino sulaikymo kamerą, nuteistasis jiems tvirtino, kad jie nieko neįrodys, kadangi jis nieko neturėjo prie savęs. Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir M. Ž. bei A. D. parodymų patikrinimo vietoje protokoluose nurodytos tiriamo įvykio aplinkybės (b. l. 20-22, 24-26).

Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, netikėti aukščiau aptartais pareigūnų M. Ž. ir A. D. parodymais, aukštesnysis teismas neturi teisinio pagrindo. Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjamo įvykio dieną tiek M. Ž., tiek A. D. vykdė tiesiogines savo darbo funkcijas, praeityje jokių konfliktinių situacijų su K. B. neturėjo, o šių aplinkybių kontekste įvertinus ir pareigūnų darbo pobūdį bei jų specialybei keliamus ypatingus sąžiningumo, protingumo ir pavyzdingumo reikalavimus, sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog M. Ž. ir A. D. buvo priešiškai nusiteikę K. B. atžvilgiu, todėl jų parodymai nepatikimi, nėra objektyvaus pagrindo. Šiuo aspektu svarbu paminėti ir tai, kad tiek A. Ž., tiek A. D. ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti liudytojais, todėl įstatymų nustatyta tvarka buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Vertinant minėtų pareigūnų parodymų patikimumą bei objektyvumą, akcentuotina ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu jie nuosekliai ir detaliai dėstė analizuojamo įvykio aplinkybes, tiksliai nurodydami, kur ir kada pastebėjo K. B. nešiną juodu kibiru, kur jis buvo sulaikytas ir kokia buvo juodo kibiro paskirtis, kurią kiek vėliau patvirtino tiek jo apžiūros metu užfiksuoti duomenys, tiek 2014 m. spalio 9 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvada (savadarbis aparatas stipriems naminiams alkoholiniams gėrimams gaminti) (b. l. 8-9). Be to, pareigūnų nurodytos nagrinėjamo įvykio aplinkybės iš esmės sutapo ne tik tarpusavyje, bet atitiko ir faktines nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes.

Šių duomenų kontekste pastebėtina, kad nors abu pareigūnai ir sutiko su K. B. argumentais, jog jo sulaikymo metu pataisos namų koridoriuje, vedančiame į tualetus, buvo ir daugiau nuteistųjų, kurie teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti, tačiau abejoti tuo, kad savadarbis aparatas stipriems naminiams alkoholiniams gėrimams gaminti nagrinėjamu atveju priklausė būtent K. B., teisinio pagrindo nėra. Tiek M. Ž., tiek A. D. patvirtino, kad K. B. su kibiru rankose jie matė 5-6 metrų atstumu, daugiau šonu, jam įeinant į tualetą, pažymėdami, jog paskui nuteistąjį jie įėjo po 2-3 sekundžių, tualete be nuteistojo daugiau nieko nebuvo, o savadarbis aparatas alkoholiniams gėrimams gaminti iš jo buvo paimtas būtent tualeto patalpoje. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklausti D. B., T. P., A. P. ir E. E., aiškindami analizuojamo įvykio aplinkybes iš esmės skirtingai nurodė K. B. sulaikymo vietą, skirtingai aiškino ir kibiro buvimo vietą, t. y. esmines tiriamo įvykio aplinkybes, kas aukštesniajam teismui leidžia abejoti šių asmenų parodymų patikimumu. D. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, patvirtino, jog K. B. įeidamas į tualetą rankose nieko neturėjo, pareigūnai jį sulaikė jam išeinant iš tualeto, pažymėdamas, kad kibiras, kurį paėmė pareigūnai, stovėjo prie tualeto durų (iš koridoriaus pusės). T. P. iš esmės nurodė analogiškas tiriamo įvykio aplinkybes, tačiau paaiškino, kad jis tiksliai matė, jog kibirą pareigūnai atsinešė iš tualeto patalpos, kai K. B. iš jos jau buvo išėjęs. Liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklaustas A. P. parodė, kad K. B., nieko neturėdamas rankose užėjo į tualetą, o jam išeinant jį sulaikė pareigūnai, patvirtindamas ir tai, kad kibiras stovėjo koridoriuje dar pusvalandį prieš tai, kai K. B. įėjo į tualeto patalpą. E. E. paaiškino, kad K. B. įėjus į tualetą, paskui jį įėjo pareigūnai, jį išsivedė, išsinešė ir kibirą. Esant tokiems prieštaravimams aptartų liudytojų parodymuose, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje juos vertino kaip nepatikimus ir nesivadovavo jais nustatinėjant K. B. kaltę jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme. Vertinant minėtų liudytojų parodymus akcentuotina ir tai, kad jie visi jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes Kybartų pataisos namuose atlikinėja kartu su K. B., viename būryje, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, neabejotinai leidžia spręsti apie jų galimą suinteresuotumą bylos baigtimi, siekiant padėti K. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Sprendžiant K. B. kaltės klausimą, akcentuotina ir į tai, kad, sutinkamai su 2014 m. rugsėjo 28 d. Kybartų pataisos namų Laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo aktu, tiriamo įvykio metu K. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Jam įvykio metu buvo nustatytas lengvas, 0,97 promilių girtumo laipsnis (b. l. 40-41), už ką jam buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų (b. l. 42). Nors K. B., aiškindamas savo apsvaigimo aplinkybes nurodė, kad jis buvo nusipirkęs du pakelius brogos iš penkto aukšto, tačiau asmens, iš kurio įsigijo alkoholį, jis neįvardino, kas tik patvirtina aukštesniojo teismo vidinį įsitikinimą, kad įvykio dieną K. B. vartojo tą alkoholį, kurio likučiai buvo rasti jo sulaikymo metu kibire (savadarbiame aparate alkoholiniams gėrimams gaminti).

Esant aukščiau aptartų duomenų visumai, kaip nepagrįsti vertintini ir nuteistojo teiginiai, jog ikiteisminio tyrimo metu nepagrįstai nuo kibiro (savadarbio aparato alkoholiniams gėrimams gaminti) nebuvo nuimti piršto antspaudai, kas, K. B. vertinimu, paneigtų šio daikto priklausomybę jam. Atsakant į tokius apelianto argumentus, vis tik pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, jog byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Tokiu būdu, ikiteisminio tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl tolesnės tyrimo eigos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į surinktų duomenų visumą bei jų pakankamumą K. B. kaltės nustatymui, atlikinėti nuteistojo prašomus ikiteisminio tyrimo veiksmus nebuvo tikslinga – jis įvykio metu pareigūnų buvo sulaikytas įvykio vietoje, tuo pat metu iš jo ir buvo paimtas savadarbis aparatas alkoholiniams gėrimams gaminti. Konstatuojant šią išvadą, akcentuotina, kad tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Tuo tarpu, kaip matyti iš bylos medžiagos, nustatinėjant K. B. kaltę jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir nuteistojo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu vien tai, kad įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, buvo priimtas apelianto netenkinantis sprendimas, nereiškia, kad buvo pažeistos atitinkamos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios įrodymų rinkimą baudžiamajame procese.

Kaip nepagrįstas atmestinas ir nuteistojo prašymas perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 201 str. 1 d. į 201 str. 3 d., neįrodžius tikslo realizuoti. Atmetant tokius tiek nuteistojo, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu jo gynėjos išdėstytą prašymą, pažymėtina, kad už aparatų namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti gaminimą, laikymą ar gabenimą asmeniui baudžiamoji atsakomybė pagal BK 201 str. 1 d. nuostatas atsiranda nepriklausomai nuo to, ar tai buvo daroma turint tikslą šiuo aparatus realizuoti ar ne. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis nustačius, kad K. B. Kybartų pataisos namuose laikė aparatą naminiams stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, jo veiksmai pagal BK 201 str. 1 d. kvalifikuoti tinkamai, todėl keisti jų kvalifikaciją teisinio pagrindo nėra. Juo labiau įvertinus ir tai, kad skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu iš K. B. pareikšto kaltinimo buvo pašalintos aplinkybės, kad jis neteisėtai pagamino ir laikė naminius stiprius gėrimus, nedenatūruotą ar denatūruotą etilo alkoholį, jų skiedinius, ar neteisėtai pagamino aparatą stipriems alkoholiniams gėrimams gaminti, šiems duomenims nepasitvirtinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma.

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad K. B. veiksmuose yra visi būtini BK 201 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nuteistojo skundo motyvai, kad šio nusikaltimo jis nepadarė, yra argumentuotai paneigti jau minėtais liudytojų parodymais bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas K. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, todėl naikinti skundžiamą Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, teisinio pagrindo nėra.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo K. B. apeliacinį skundą atmesti.