- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-23
- Bylos Nr.
- I-1343-279/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02010-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.. I. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas A. I. į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-7) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 35 000,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių TI apytiksliai nuo 2012 m. birželio 12 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto (3,6 kv. m.) reikalavimą. Kamerose buvo stalas, 6 dviejų aukštų lovos, sanitarinis mazgas, todėl dėl jų užimamo ploto nelikdavo vietos judėjimui. Kamerose buvo šalta, jautėsi drėgmė, čiužiniai buvo drėgni; buvo tamsu, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, kas labai kenkė pareiškėjo regėjimui. Kamerose taip pat nebuvo tinkamos vėdinimo sistemos, todėl nuolat trūko oro, stalas įrengtas šalia sanitarinio mazgo. Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad atvykstant ir išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, dėl ko ir prašo atlyginti neturtinę žalą pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta ABTĮ nustatyta tvarka, teismo šaukimu (b. l. 121). Šiaulių TI atsiliepimu prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 117).
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 110-117) nurodė, kad su pareiškėjo skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka, prašo taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2012-06-20 iki 2015-04-09. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos.
Atsiliepime paaiškino, kad ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 61, Nr. 28, Nr. 82, Nr. 98, Nr. 42, Nr. 43, Nr. 65, Nr. 9, Nr. 41, Nr. 39, Nr. 37, kuriose pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 1,76 kv. m. iki 11,4 kv. m. Pažymėjo, kad asmenų, laikomų toje pačioje kameroje, skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Teigė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad kintantis asmenų skaičius kameroje turi įtakos vienam asmeniui tenkančio ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto (2012 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012). Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu (kalinamieji kiekvieną dieną turi galimybę eiti sportuoti į sporto salę, žaisti stalo tenisą, žaisti krepšinį ir t. t.) asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.
2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Higienos normos HN 76:2010, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“, (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punkte įtvirtinta analogiško pobūdžio nuostata, t. y. veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas pastatytas ir įrengtas iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, langai yra skaidraus stiklo ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Pažymėjo, kad mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso (pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Teigė, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 56-60 punktų nuostatas, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio. Pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punkte nustatyta imperatyvi pareiga patiems kamerose laikomiems asmenims rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu patalpoje. Kamerų būklė pirmiausia priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis gražinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose.
Pažymėjo, kad Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdves atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, kas atitinkamai užtikrina kalinčių asmenų privatumą. Paaiškino, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Suimtojo arba nuteistojo krata atliekama laikantis nustatytų reikalavimų. Teigė, kad pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių, negalima nustatyti neteisėtų Šiaulių TI veiksmų ar neveikimo. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiaulių TI teismui pateiktame atsiliepime prašė, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo A. I. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašo pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, jog reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2012 m. birželio 20 d. ir periodiškai jame laikomas iki 2015 m. balandžio 9 d., tuo tarpu skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą išsiuntė 2015 m. birželio 16 d. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs trijų metų ieškinio senaties termino.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose (Nr. 9, Nr. 28, Nr. 39, Nr. 41, Nr. 42, Nr. 43, Nr. 57, Nr. 60, Nr. 61, Nr. 65, Nr. 82, Nr. 98) buvo laikomas periodiškai: nuo 2012-06-20 iki 2012-07-23, nuo 2012-08-07 iki 2012-10-16, nuo 2012-10-24 iki 2012-11-28, nuo 2012-12-11 iki 2013-01-31, nuo 2013-02-14 iki 2013-03-04, nuo 2013-03-06 iki 2013-03-21, nuo 2013-03-26 iki 2013-04-10, nuo 2013-04-15 iki 2013-05-16, nuo 2013-05-21 iki 2013-06-04, nuo 2013-06-06 iki 2013-09-03, nuo 2013-09-05 iki 2013-09-24, nuo 2013-09-26 iki 2013-10-03, nuo 2013-10-08 iki 2013-10-17, nuo 2013-10-22 iki 2013-12-05, nuo 2013-12-10 iki 2014-04-25, nuo 2014-04-29 iki 2014-06-30, nuo 2014-07-05 iki 2014-09-30, nuo 2014-10-06 iki 2014-10-31, nuo 2014-11-11 iki 2015-02-13, nuo 2015-02-19 iki 2015-04-09 (toliau – ir ginčo laikotarpis) (b. l. 31-50).
Lietuvos Respublik?s Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ploto
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su aplinkybe dėl jo laikymo Šiaulių TI kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto normos reikalavimą.
EŽTT savo praktikoje nurodo, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (toliau – ir Kardomojo kalinimo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, Nr. 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
Vadovaujantis byloje pateiktos Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-07 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl A. I.“ (b. l. 31-50), kurioje fiksuojamas ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose nuo 7 val. 30 min. iki 19 val. 30 min. laikomų asmenų skaičius, duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. 2012-06-20 iki 2015-04-09, Šiaulių TI skirtingais laikotarpiais iš viso buvo laikomas 899 paras, iš kurių 467 paras pareiškėjui tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m (pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 1,76 kv. m. iki 3,54 kv. m.). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu 467 parų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje.
Pažymėtina, kad Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo teiginys, jog į kameros plotą turi būti neįskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, atmestinas kaip nepagrįstas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.).
Taigi, įvertinus byloje pateiktą medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kietuoju inventoriumi, teismas sprendžia, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Konstatavus neteisėtus atsakovo veiksmus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, todėl pareiškėjui turi būti atlyginta neturtinė žala.
Dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI kamerose
Pareiškėjas nurodė, kad kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas ir tinkama vėdinimo sistema.
Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyriaus bei Higienos normos HN 76:2010 VI skyriaus nuostatos.
Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.11 punktu, kamerose turi būti patalpos šildymo įranga. Tuo tarpu, Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyti reikalavimai gyvenamųjų ir bendrosios paskirties patalpų oro temperatūrai šiltuoju ir šaluoju metų periodu, kurie atitinkamai yra 18–22 °C ir 18–28 °C. Atsakovo pateiktoje 2015-08-10 pažymoje Nr. 62/08-808 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (toliau – ir Pažyma) pažymėta, kad Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuoti patikrinimo rezultatai, patvirtina, kad pažeidimų, susijusių su šildymo užtikrinimu, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustatyta.
Kamerose turi būti natūralus arba dirbtinis vėdinimas (Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas). Tuo tarpu Higienos normos HN 76:2010 24 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš atsakovo pateiktos Pažymos, matoma, kad Šiaulių TI nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (b. l. 55). Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 (periodinis patikrinimas atliktas 2012 m. birželio 25 d.) ir 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 (periodinis patikrinimas atliktas 2013 m. birželio 26 d.) nustatyta, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais (b. l. 74, 82). Byloje pateikti atsakovo rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu buvo atlikti patikrinimai kamerose Nr. 65 ir Nr. 82, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. 2013 m. spalio 22 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad ventiliacijos efektyvumas, natūralios dienos šviesos matavimai neatlikti, kadangi tai susiję su pastato rekonstrukcija (b. l. 60).
Atkreiptinas dėmesys, jog kamerose laikomi asmenys taip pat yra atsakingi už tinkamų mikroklimato sąlygų palaikymą kamerose. Pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose; tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Be to, minėtosios Higienos normos HN 76:2010 56 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Kaip atsiliepime pažymėjo atsakovas, kadangi kiekvienos kameros atskirai neįmanoma aprūpinti valymo inventoriumi, dėl nuolatinio inventoriaus gadinimo ir lėšų stokos, valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui skirtą patalpą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybių pasirūpinti švaros bei tvarkos palaikymu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, be to skunde pareiškėjas nenurodė, jog nebuvo išduotas valymo inventorius, skirtas kamerų valymui. Taip pat pareiškėjas skunde nepateikė duomenų, jog kamerose nebuvo galimybių atsidaryti langų ir išvėdinti kamerų, kas iš esmės pagerina kamerų oro cirkuliaciją, todėl padeda išvengti galimos drėgmės.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pažymėta, jog pagal minėtųjų taisyklių 14.3. punktą, kamerose taip pat turi būti dieninis ir naktinis apšvietimas. Gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus taip pat nustato ir Higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo tarpu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx.
Šiaulių TI pateiktoje Pažymoje (b. l. 55) nurodoma, kad Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai, taip pat įrengtas dirbtinis apšvietimas, vadovaujantis Higienos norma 76:2010. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, įrengta po du šviestuvus, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W). Be to, atsakovas atsiliepime taip pat pažymėjo, kad Šiaulių TI įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, kadangi neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, nes nėra galimybių padidinti langų angas (b. l. 112).
Kaip minėta, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktas numato galimybę kamerų langų stiklą aptraukti metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele, tačiau teismui pateiktame skunde pareiškėjas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių, jo teigimu, jo laikymo kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, t. y., ar dėl kamerų įrengimo, kai kamerų langų stiklas aptrauktas metaliniu tinklu ar apsaugine plėvelė, ar dėl to, kad langų stiklas nėra švarus, be to, nedetalizavo, kuriose kamerose natūralus apšvietimas nebuvo užtikrintas.
Taip pat teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodė, kad stalas įrengtas prie sanitarinio mazgo, tačiau nepaaiškino, ar dėl tokio stalo įrengimo nebuvo sudaryta galimybė pavalgyti.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, nustatančių tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, 14.6. punkte nustatyta, kad kamerose prie grindų turi būti pritvirtintos metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atsakovo pateiktoje Pažymoje teigiama, jog atsižvelgiant į tai, kad įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje (b. l. 55-56); be to atsiliepime nurodyta, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida (b. l. 113). Teismo vertinimu, toks įrengimas nepaneigia nustatyto kamerų įrengimo teisinio reguliavimo, kadangi teisės aktuose nėra konkrečiai nurodyta, kokio dydžio ir kurioje kameros vietoje turėtų būti įrengiamas stalas.
Taigi, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas sprendžia, kad pareiškėjo laikymo sąlygos Šiaulių TI atitiko teisės aktų reikalavimus.
Dėl atvykstančių/išvykstančių asmenų paskirstymo patalpų
Pareiškėjas skunde nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis: šalta, purvina; asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti, daiktai dedami į nešvarias dėžes.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) (ginčo laikotarpiu galiojo 2012 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. V-92 Instrukcijos redakcija) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Instrukcijos 144 punktas numatė, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Instrukcijos 145.1 punktas nustatė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai nustatė visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje, atliekant minėtame punkte nurodytus veiksmus. Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Šiuos pareiškėjo teiginius paneigia Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224 nustatyti patikrinimo rezultatai, pagal kuriuos priėmimo paskirstymo patalpą valo ūkio būrio tvarkinys; patalpų ir plastmasinių indų, į kuriuos kratos metu dedami suimtųjų daiktai, valymui dezinfekcinių medžiagų tvarkinys nenaudoja; tačiau kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfektorė; priėmimo-paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos; kabinos tvarkingos, švarios. (b. l. 82). Be to, 2014-10-03 Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. EP-406 pažymėta, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos yra naujai įrengtos (b. l. 100).
Pažymėtina, kad asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Teismas, vertindamas byloje pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose užfiksuotus Šiaulių TI kamerų patikrinimo rezultatus, remiantis kuriais teisinio reglamentavimo dėl patalpų, skirtų asmenų ir jų daiktų apžiūrai, įrengimo pažeidimų, nebuvo nustatyta, sprendžia, kad aptartos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI kameroje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, sukeliančius dvasines kančias, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą.
Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai (b. l. 16-26), ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų, prašymų, pareiškimų, kuriuose būtų nurodyti reikalavimai, susiję su teismui pateiktame skunde išdėstytais reikalavimais, neteikė. (b. l. 51-53). Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualią praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo (2015-02-11 nutartis byloje Nr. A-550-575/2015, 2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, 2015-06-12 nutartis byloje Nr. A-2045-520/2015 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1870,00 eurų. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1870,00 eurų neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Priteisti A. I., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1870,00 eurų (vieną tūkstantį aštuonis šimtus septyniasdešimt eurų nulį euro centų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.