Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. R. (M. A. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas negavo jokios informacijos, kuri pagrįstų, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, o atvirkščiai siekia ir bendradarbiauja su atsakovu ir noriai teikia visą informaciją bei jau susirado naują darbdavį, jam nežinant darbdavys nutraukė darbo sutartį ir mokėjo per mažą atlyginimą (nei nurodyta Tarpininkavimo rašte), o pareiškėjas nespėjo susirasti naujo darbdavio ir / arba jo pakeisti pagal galiojantį leidimą laikinai gyventi, nesuprato Įstatymo normų ir jų nežinojo.

Šiuo atveju pareiškėjas jokių pažeidimų per visą savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje nėra padaręs. Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Trasis“ (toliau – ir UAB „Trasis“, Bendrovė) kaltės pareiškėjui buvo priimtas Sprendimas, apie Bendrovės netinkamus įsipareigojimų vykdymus pareiškėjas sužinojo tik gavęs Sprendimą. Pareiškėjas negavo mokėjimų iš Bendrovės, o po tam tikro laiko buvo nutraukta ir darbo sutartis su asmeniu. Pareiškėjas nurodo, kad buvo laikinai dėl traumos išvykęs iš Lietuvos ir apie tai Bendrovę informavęs, tačiau Bendrovė vienašališkai nutraukė darbo sutartį.

Migracijos departamento duomenimis, Bendrovė darbo sutartį su pareiškėju nutraukė 2024 m. balandžio 25 d.

Motyvuojamoji dalis

Pažymi, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį.

Migracijos departamentas pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyti pagrindai yra imperatyvūs, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, neturi diskrecijos teisės priimti kitokį sprendimą, negu imperatyviai numatyta įstatymu.

Esminė aplinkybė Sprendimo priėmimui yra tai, kad tarpininkavimo raštą pateikusi įmonė nutraukė darbo sutartį su pareiškėju, o pareiškėjas nesikreipė į Migracijos departamentą Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje numatyta tvarka dėl leidimo pakeisti darbdavį, ir nauja darbo sutartis nebuvo sudaryta. Tai reiškia, kad pareiškėjas nebeatitinka imperatyvių sąlygų, kurias privalo atitikti visą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpį.

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas su 2023 m. rugpjūčio 29 d. prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ketindamas dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi (išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760292022).

Departamentas nustatė, kad su pareiškėju 2024 m. balandžio 25 d. buvo nutraukta darbo sutartis. Migracijos departamento turimais duomenimis pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo pakeisti darbdavį, kitose įmonėse nedirbo.

Atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes darbo sutartis su pareiškėju 2024 m. balandžio 25 d. buvo nutraukta.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą.

Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo bei pagrįstumo.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).

Pareiškėjas skunde teismui neneigia, kad su Bendrove 2024 m. balandžio 25 d. buvo nutraukta darbo sutartis. Pareiškėjo argumentai, kad Bendrovė nepagrįstai nutraukė darbo sutartį esminės reikšmės nagrinėjamu atveju neturi, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus.

Teisėjų kolegija nurodo, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 25 d. buvo atleistas iš darbo, turėjo spręsti dėl išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo. Pareiškėjas teismui nenurodo, kad kreipėsi į atsakovą ir informavo apie pasikeitusias aplinkybes, nors tokią pareigą turėjo.

Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas teismui nurodo, kad nėra nustatyta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Teismas pažymi, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne dėl to, jog pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o dėl to, jog su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis, todėl argumentai dėl grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui nėra aktualūs.

Teismo vertinimu, skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas teisingai įvertino bylos medžiagą ir faktines aplinkybes, įvertino visus surinktus duomenis, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktais ir 4¹ dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. A. R. (M. A. R.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.