- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-07-09
- Bylos Nr.
- 1A-317/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis (pirm.), Kęstutis Jucys, Violeta Ražinskaitė
- Nuteistasis
- P. S.
- Advokatai
- Leonora Vasiliauskienė
- Kategorijos
Įžanginė dalis
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo P. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 str. 2 d. 2 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 11 metų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. S. nuteistas už tai, kad 2006 m. balandžio 17 d., apie 10.00 val., Akmenės rajone, Šiaudinės kaime, S. K. gyvenamajame name, dėl asmeninių priežasčių kilusio konflikto metu, esančiai bejėgiškos būklės dėl senyvo amžiaus S. K. , gim. (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis sudavė apie 7 smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, padarydamas kraujosruvą dešiniame skruoste, kraujosruvą dešinės akies vokuose, muštinę žaizdą kairės akies apatiniame voke su kraujosruva kairės akies vokuose, kraujosruvą žande, kraujosruvą apatinio žandikaulio srityje, muštinę žaizdą apatinės lūpos dešinėje, kraujosruvą krūtinės ląstos dešinėje pusėje šoniniame – užpakaliniame paviršiuje, o po jo smūgių S. K. nugriuvus bei atsitrenkus į malkas ir kitus aplinkos daiktus, padarė jai kraujosruvą kairiame ausies kaušelyje, kraujosruvą kaktos kairėje pusėje, kraujosruvą nosies nugarėlėje, kraujosruvą kairio žasto išoriniame paviršiuje, kraujosruvą kairio žasto užpakaliniame paviršiuje, žaizdą kairės blauzdos priekiniame – išoriniame paviršiuose, kraujosruvą kairės blauzdos priekiniame – vidiniame paviršiuose, smulkias kraujosruvas kelių priekiniuose paviršiuose, kraujosruvą krūtinės ląstos kairėje pusėje, šoniniame paviršiuje su III, IV, V, VI šonkaulių lūžiais kairėje pusėje, priekinėje pažastinėje linijoje, kraujosruvą nugaroje su VI, VII, VIII, IX, X šonkaulių lūžiais kairėje pusėje ties stuburu su pasieninės pleuros, plaučio sužalojimais šonkaulių lūžgalių galais. Dėl kairės pusės VI, VII, VIII, IX, X šonkaulių lūžių su pasieninės krūtinplėvės bei kairio plaučio sužalojimais lūžgalių kraštais, S. K. mirė. Tokiu būdu P. S. tyčia nužudė bejėgiškos būklės S. K. .
Nuteistasis P. S. apeliaciniame skunde teigia, kad Šiaulių apygardos teismo jis nuteistas nepagrįstai, kadangi nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo.
Apeliantas teigia nesutinkąs su liudytojų parodymais ir nurodo, jog 2006 m. balandžio 16 d. jis buvo pas savo motiną Akmenės rajone, kur šventė velykas. Balandžio 17 d. jis grįžo į Šiaudinės kaimą ir nuėjo pas nukentėjusiąją S. K., kuri, pasak apelianto, buvo labai girta, jos veidas buvo nubrozdintas, ji užsiėmusi šoną dejavo. Netrukus atėjo A. K. , kurio telefonu apeliantas paskambino V. V. M. ir pranešė, jog S. K. blogai jaučiasi. Pasak apelianto, V. V. M. liepė med. pagalbos nekviesti, nes ji pati rytoj atvažiuosianti. Po to, anot apelianto, jis su A. K. išgėrė degtinės ir nuėjo kiekvienas į savo namus. Kitą rytą, pasak P. S. , S. K. buvo dar gyva, ji mirė apie 12.00 val. Apeliantas teigia pats nubėgęs pas kaimynus ir iškvietęs policiją, nurodo niekur nesislapstęs. P. S. teigia, kad jei būtų nužudęs S. K. , tai tikrai nebūtų pats apie jos mirtį pranešęs policijos pareigūnams.
Byloje davyvaujanti nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.
Nuteistojo P. S. apeliacinis skundas netenkintinas.
Kaip pagrįstai nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, bylos ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu P. S. keitė parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas teisėjo, P. S. prisipažino sudavęs S. K. du smūgius – į veidą žando srityje ir į kairį šoną, 2006-04-26 parodymų patikrinimo vietoje metu jis nurodė, jog sudavė S. K. vieną smūgį į viršugalvį, antrą – į nugaros kairiąją pusę (t. 1, b. l. 119-127), 2006-11-23 papildomo parodymų patikrinimo vietoje metu bei 2006-12-28 apklausos metu P. S. jau teigė, jog S. K. sudavė vieną kartą per „kuprą“, antrą kartą – į kairę krūtinės pusę (t. 1, b. l. 128-136, 139), o teisiamajame posėdyje prisipažino tik vieną kartą pastūmęs ją į petį. Tuo tarpu apeliaciniame skunde jis teigia, kad balandžio 17 d. grįžo į Šiaudinės kaimą ir nuėjo pas nukentėjusiąją S. K. , kuri buvo labai girta, o jos veidas jau buvo nubrozdintas, ji užsiėmusi šoną dejavo. P. S. apeliaciniame skunde nenurodo, kad būtų sudavęs smūgius nukentėjusiajai.
P. S. apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad jam atėjus 2006-04-17 ryte S. K. jau buvo sumušta, taip pat nepagrįsti kitais byloje surinktais įrodymais. Jie ne tik neatitinka paties P. S. byloje duotų parodymų, bet ir liudytojų A. K. bei V. V. M. parodymų.
Apeliantas skunde teigia, kad balandžio 17 d. jam grįžus į Šiaudinės kaimą pas nukentėjusiąją S. K. , ši buvo labai girta, jos veidas buvo nubrozdintas, ji užsiėmusi šoną dejavo. Netrukus atėjo A. K. , kurio telefonu apeliantas paskambino V. V. M. ir pranešė, jog S. K. blogai jaučiasi. Taigi, iš apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių sektų, kad P. S. skambino V. V. M. 2006 m. balandžio 17 d. ryte. Tačiau ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas pats P. S. teigė, kad V. V. M. jis skambino ne balandžio 17, bet 18 dieną (t. 1, b. l. 117, t. 2, b. l. 34). Tai patvirtino pati V. V. M. , kuri apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2006-04-18, apie 10.00 val. jai paskambino P. S. ir pasakė, kad S. K. blogai jaučiasi (t. 1, b. l. 45). Šią aplinkybę, kad P. S. iš A. K. telefono V. V. M. skambino būtent balandžio 18 d., nurodė ir liudytojas A. K. (t. 2, b. l. 39). Be to, liudytojas A. K. teigė, kad balandžio 17 d. ryte atėjęs pas S. K. , kur buvo ir P. S. , matė ją miegančią, kad ji būtų sužalota nematė. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis skunde nurodo, jog skambino V. V. M. tą pačią dieną, kurią ir rado jau sumuštą S. K. , sektų, kad sumuštą nukentėjusiąją jis matė ne 2006 m. balandžio 17, bet 18 dienos ryte. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmiau aptartais liudytojų ir iš dalies paties nuteistojo parodymais nustatyta, kad nukentėjusioji buvo sumušta balandžio 17 d., todėl natūralu, kad kitą dieną t. y. balandžio 18 d. ryte, nuteistasis nukentėjusiąją matė jau sumuštu veidu ir besiskundžiančią skausmais šone. Be to, šią aplinkybę, kad nukentėjusioji balandžio 18 d. skundėsi silpna sveikata, patvirtino ir liudytojas A. K. . Taigi, šis apeliacinio skundo argumentas nepaneigia kitais byloje surinktais įrodymais nustatytų nukentėjusiosios S. K. sužalojimo aplinkybių.
Akivaizdu, kad nuteistasis P. S. viso bylos ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu keisdamas parodymus sau palankia linkme, t. y. pripažindamas sudavęs vis mažiau smūgių, nei buvo nurodęs anksčiau, teigdamas, kad nesmūgiavo, bet pastūmė nukentėjusiąją, o apeliaciniame skunde visai nepripažindamas, kad panaudojo prieš nukentėjusiąją smurtą, galiausiai pats susipainiojo savo keliamose versijose. Apelianto parodymus dėl smūgių sudavimo skaičiaus ir pobūdžio pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė, kaip neatitinkančius kitų byloje surinktų įrodymų, bei konstatavo, kad iš nenuoseklių P. S. parodymų galima daryti tik išvadą, kad jis 2006-04-17, po 9.30 val., naudojo smurtą prieš S. K. . Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su šiuo pirmosios instancijos teismo argumentu, tačiau konstatuoja, kad nuteistojo parodymai kito ir buvo nenuoseklūs iš esmės tik apie smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją aplinkybes: smūgių skaičių, stiprumą, lokalizaciją. Tačiau kiti P. S. parodymai apie konflikto priežastis, jo laiką ir kitas aplinkybes, iš esmės buvo nuoseklūs, todėl jų atmesti nėra pagrindo.
Visų parodymų metu apeliantas nurodė, kad jis iš savo motinos pas S. K. grįžo 2006-04-17, apie 9.30 val. Netrukus tarp jo ir nukentėjusiosios kilo konfliktas dėl to, kad ši šėrė savo šunį P. S. parvežta dešra. Nuteistasis nesusivaldęs panaudojo prieš nukentėjusiąją smurtą. Šiuos nuteistojo parodymus patvirtino teismo medicinos ekspertizės išvada apie tai, kad visi sužalojimai S. K. galėjo būti padaryti 2006-04-17, apie 10.00 val.
Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad ekspertų konstatuotus sužalojimus, tarp jų ir tuos, kurie sukėlė nukentėjusiosios mirtį, 2006-04-17, apie 10.00 val., galėjo padaryti tik nuteistasis P. S. . Tuo laiku, t. y. 2006-04-17, apie 10.00 val., S. K. namuose buvo tik ji pati ir nuteistasis P. S. , kitų asmenų nebuvo, liudytojas A. K. atėjo kiek vėliau. Smurtą prieš nukentėjusiąją naudojo būtent P. S. ir nors pastarasis neigia sudavęs tiek ir tokio pobūdžio smūgių, kokius nukentėjusiosios kūne konstatavo teismo medicinos ekspertai, akivaizdu, kad sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiosios mirtį, padarė būtent P. S. .
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas, keisdamas parodymus, bandė neigti sudavęs tokius smūgius nukentėjusiajai, nuo kurių jai buvo padaryti mirtini sužalojimai. Tačiau apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad teismo medicinos ekspertai nustatė, jog S. K. mirtį sukėlęs sužalojimas – kraujosruva nugaroje su VI, VII, VIII, IX, X šonkaulių lūžiais kairėje pusėje ties stuburu su pasieninės pleuros, plaučio sužalojimais šonkaulių lūžgalių galais, galėjo būti padarytas ne tiesioginių smūgių į šią kūno dalį pasekoje, bet griūnant bei atsitrenkiant į aplinkos daiktus, pvz. malkas ar kitus bukus paviršius. O tai, kad nuo P. S. panaudoto smurto (smūgių ir pastūmimo) S. K. du kartus griuvo ant malkų, duodamas parodymus pripažino ir pats nuteistasis. Šios aplinkybės rodo, jog tarp P. S. smurtinių veiksmų ir S. K. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Taigi, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino P. S. kaltu dėl S. K. nužudymo.
Kitos apelianto skunde nurodytos aplinkybės apie tai, kad S. K. mirus jis pats iškvietė policijos pareigūnus, nesislapstė, taip pat tai, kad V. V. M. nesirūpino nukentėjusiaja, kuri buvo jos teta, o tai darė pats nuteistasis, jo veikos kvalifikavimui įtakos neturi. Į kai kurias iš minėtų aplinkybių galima būtų atsižvelgti skiriant P. S. bausmę, tačiau bylos duomenys jų nepatvirtina. Kaip matyti iš liudytojos I. T. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, 2006-04-18, apie 12 val., pas ją atėjo P. S. ir pasakė, kad mirė S. K. . Tuomet ji nuėjo pas nukentėjusiąją į namus ir, įsitikinusi, kad P. S. sakė tiesą, ji pati, o ne P. S. , iškvietė policiją (t. 1, b. l. 55). Be to, byloje apklaustų liudytojų V. V. M. , B. D. , I. T. , O. T. parodymais nustatyta, kad nukentėjusioji nuolat skųsdavosi, jog ją P. S. muša. Anot liudytojos O. T. , nuteistasis S. K. netgi buvo išvaręs iš jos pačios namų, todėl ji buvo priversta miegoti pas O. T. . Toks nuteistojo elgesys S. K. atžvilgiu negali būti laikomas rūpinimusi ja. Taigi, atsižvelgti į nuteistojo skunde nurodytas aplinkybes skiriant jam bausmę nėra pagrindo.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, daro išvada, kad tenkinti nuteistojo P. S. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo P. S. apeliacinį skundą atmesti.