- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-29
- Bylos Nr.
- 2S-1677-577/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00003-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Suinteresuotas asmuo
- V. M., G. Ž.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal antstolės A. S. prašymą dėl baudos skyrimo už nutarties nevykdymą, suinteresuoti asmenys G. Ž., V. M..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Antstolė A. S. kreipėsi į teismą, prašydama skirti skolininkei G. Ž. baudą už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi nustatytos laikino bendravimo tvarkos nevykdymą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartimi antstolės pareiškimas atmestas. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 20 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį paliko iš esmės nepakeistą; perskirstė priteistas bylinėjimosi išlaidas, nustatant, kad bylinėjimosi išlaidos G. Ž. naudai nepriteistinos. Suinteresuotas asmuo V. M. pateikė prašymą išaiškinti 2016 m. vasario 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 27 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo V. M. prašymą. Teismo nuomone, pareiškėjas suformulavo klausimus, nesusijusius su priimtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. nutarties turiniu ir išaiškinimu. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis ir 2016 m. vasario 8 d. nutartis surašyta lietuvių kalba, išdėstyti motyvai, nurodyti civilinėje byloje esantys įrodymai, su kuriais pareiškėjas turi galimybę susipažinti. Prašyme užduotus klausimus teisėjui dėl pareiškėjo atžvilgiu teismo vykdomos diskriminacijos ir pareiškėjo atžvilgiu taikomų sankcijų, teismo šališkumo, laikė nesusijusius su sprendimo išaiškinimu, todėl sprendė, kad jie negali būti LR CPK 278 str. reglamentuoto procesinio veiksmo atlikimo pagrindas, dalykas.
Atskirojo skundo argumentai
Suinteresuotas asmuo V. M. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 gegužės 27 d. nutarties; prašo apylinkės teismo sprendimą civ. byloje Nr. 2-5390-534/2016 naikinti ir patenkinti jo prašymą išaiškinti nutartį. Nurodė, kad gavęs nesuprantamą apylinkės teismo nutartį, bei vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. kovo 18 d. raštu Nr. 1/15-5T-134, pateikė prašymą dėl sprendimo išaiškinimo. Skundžiamoje nutartyje vartojama sąvoka „reikalavimas“, teismo interpretacija dėl pateiktų klausimų, apelianto įsitikinimu, rodo išankstines neigiamas teismo nuostatas apelianto atžvilgiu, ir gali būti vertinamas kaip teismo šališkumo įrodymas. Atkreipė dėmesį į Lietuvos teismuose formuojama praktiką, pagal kurią teismai turi priimti aiškias, šalims suprantamas ir motyvuotas nutartis, o apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. priimtos nutarties motyvus Apygardos teismas 2016 m. gegužės 20 d. nutartyje Nr. 2S-1050-803/2016 įvardino kaip trumpus ir neišsamius. Pasak apelianto, skundžiamoje nutartyje esantys teiginys – išdėstyti motyvai – nesutampa ne tik su jo, bet ir su Apygardos teismo nuomone dėl šių motyvų išsamumo ir suprantamumo. Nebūdamas teisininkas, neturėdamas lėšų samdytis advokatą nutarties išaiškinimui, apeliantas lieka nesupratęs apylinkės teismo nutarties, kas, gali būti vertinama ir kaip apylinkės teismo apelianto (vyro ir skyrium gyvenančio tėvo) atžvilgiu vykdoma diskriminacija.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju, apeliantas nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartimi, kuria atsisakyta priimti prašymą dėl teismo nutarties išaiškinimo.
CPK 278 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuluota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas; teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar peržengti byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribas (CPK 278 straipsnio 1 dalis). Teismas neturėtų aiškinti sprendimo (nutarties) motyvuojamosios dalies, nes tai reikštų naujų motyvų surašymą (motyvuojamosios dalies papildymą); tokie veiksmai yra negalimi po to, kai teismo sprendimas (nutartis) yra surašytas ir pasirašytas bylą nagrinėjusių teisėjų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009; ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., kovo 28 d. nutarimai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-701/2015, 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2013).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad antstolė A. S. kreipėsi į teismą, prašydama skirti skolininkei G. Ž. baudą už Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi nustatyto įpareigojimo (laikinos bendravimo tvarkos) nevykdymą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 8 d. nutartimi antstolės pareiškimą atmetė, priteisė iš V. M. suinteresuotam asmeniui G. Ž. 100 eurų bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 20 d. nutartimi šią pirmosios instancijos teismo nutartį paliko iš esmės nepakeistą, perskirstė priteistas bylinėjimosi išlaidas, nustatydamas, kad bylinėjimosi išlaidos G. Ž. naudai nepriteistinos.
Apeliantas, atsižvelgdamas į tai, kad apylinkės teismo nutartis palikta nepakeista, prašė teismo išaiškinti: ar teismų priimamos nutartys ir sprendimai visoms šalims yra privalomi; ar tai, kad teismas priėmė ir vertino tik G. Ž. teiktus įrodymus, ir ignoravo V. M. pateiktus įrodymus, gali vertinti kaip teismo vykdomą diskriminaciją jo (vyro ir skyrium gyvenančio tėvo) atžvilgiu; ar tai, kad teismas žodinius G. Ž. parodymus, prieštaraujančius jos atstovės parodymams, priėmė ir vertino, gali vertinti kaip teismo šališkumą; ar tai, kad skolininkė nevykdo teismo nutarties ir išvengia už tai atsakomybės reiškia, kad ir V. M. gali nevykdyti teismo nutarties; ar tai, kad jis faktiškai baudžiamas už tai, kad G. Ž. nevykdo teismo nutarties, reiškia, kad teismuose formuojama nauja praktika, kai nutarčių vykdymai Lietuvoje yra baudžiami, o nutarčių nevykdymai yra skatinami.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto pirmosios instancijos teismui suformuluotų klausimų turinį, neturi pagrindo nepritarti skundžiamos nutarties išvadai, kad prašyme suformuluoti klausimai negali būti CPK 278 straipsnyje reglamentuoto procesinio veiksmo atlikimo pagrindas bei dalykas. Vien prašymo pavadinimas („prašymas išaiškinti 2016 m. vasario 8 d. nutartį“), nevertinant pateikto dokumento turinio, nesudaro pagrindo jį laikyti prašymu dėl teismo sprendimo (nutarties) išaiškinimo ir jį nagrinėti CPK 278 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad prašymo argumentai (klausimai) dėl teismo sprendimo vykdymo privalomumo, teismo galimo šališkumo, diskriminacijos ar pan., taip pat abstraktūs klausimai, ar apeliantas gali nevykdyti teismo nutarties, klausimai dėl formuojamos praktikos, nėra susiję su priimtos teismo nutarties (kuria atmestas antstolės prašymas dėl baudos skyrimo) neaiškumu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti V. M. prašymą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). V. M. prašyme išdėstytą poziciją iš esmės galima vertinti kaip nesutikimo su 2016 m. vasario 8 d. nutartimi argumentus, suformuluotus klausimų forma, tačiau kaip minėta, apeliantas pasinaudojo savo procesine teise apskųsti teismo nutartį apeliacine tvarka.
Atskirajame skunde nurodyta, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartyje 2016 m. vasario 8 d. motyvai įvardinti kaip trumpi ir neišsamūs, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad apelianto minimoje nutartyje teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, jog 2016 m. vasario 8 d. nutartis nemotyvuota; nutartyje nėra nustatyta, kad nutartis yra neaiški ir nesuprantama. Kita vertus, kaip minėta, šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti V. M. prašymą, kadangi jame suformuluoti klausimai (nurodyti neaiškumai) nebuvo siejami su konkrečiu 2016 m. vasario 8 d. teismo nutarties turiniu, o bendro pobūdžio samprotavimai apie nepakankamą motyvavimą neturi teisinės reikšmės nagrinėjant skundžiamos nutarties pagrįstumo bei teisėtumo klausimą.
Apelianto argumentai dėl pavartotos sąvokos „reikalavimas“ nesudaro pagrindo spręsti dėl galimo teisėjo šališkumo, išankstinių nuostatų V. M. atžvilgiu, todėl šie motyvai atmestini, kaip visiškai nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, apelianto atskirajame skunde išdėstytus argumentus daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant teisės normų, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Dėl papildomų įrodymų priėmimo
Vilniaus apygardos teisme 2016 m. birželio 15 d. gautas apelianto prašymas prijungti papildomus įrodymus, t.y. Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2016 m. birželio 2 d. atsakymą į V. M. prašymą (b.l. 156-157). Apelianto manymu, apylinkės teismo nutartis prieštarauja apygardos teismo pirmininko pateiktam išaiškinimui.
Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju, apeliantas nekonkretizuoja, kokias konkrečiai aplinkybes ketina įrodyti naujai pateiktu dokumentu, kaip jis susijęs su pateiktu prašymu bei skundžiama nutartimi. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti papildomą įrodymą (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 puntu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.