Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalios Pranckienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“, kuriuo atsakovas nusprendė neišduoti pareiškėjui A. B. leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, konstatavus, kad jis nėra nepriekaištingos reputacijos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. B. 2015 m. birželio 11 d. kreipėsi į Panevėžio AVPK, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuotieji šaunamieji ginklai) ir pateikė visus teisės aktuose numatytus dokumentus, reikalingus tokiam leidimui gauti. Atlikęs pareiškėjo patikrinimą Panevėžio AVPK nustatė, kad A. B. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 140 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas, atsižvelgęs į šias aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, ginčijamu Sprendimu nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs smurtinį tyčinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo (Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio tikslas yra reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Pagal šio Įstatymo pateiktą ginklų grupavimą į kategorijas (Įstatymo 3-6 straipsniai), medžioklei skirti ginklai patenka į B ir C kategorijos ginklų grupes. Įstatymo 17 straipsnyje įtvirtinta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, jei nustatoma bent viena minėtos Įstatymo normos 1-11 punktuose nurodyta aplinkybė. Viena iš tokių aplinkybių, ribojančių fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų – fizinis asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos (Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo (ginčo atveju Panevėžio AVPK), pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį Įstatymą, o kuriuo nelaikytinas. Įstatymo 18 straipsnyje sureglamentuota koks asmuo šio Įstatymo prasme laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiame Įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose nurodyti atvejai, kuriais pagal šį įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Nagrinėjamam ginčui yra aktualus atsakovo nustatytas atvejis, numatytas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta vienerių metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, tačiau bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams (b. l. 20-26). Panevėžio apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo baudžiamąją bylą 2013 m. birželio 18 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį paliko nepakeistą (b. l. 27-29).

Pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Už šios nusikalstamos veikos padarymą numatyta bausmė - viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Taigi už nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta laisvės atėmimo bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Baudžiamajame kodekse nėra detalizuota tyčinio smurtinio nusikaltimo sąvoka, todėl tyčinio smurtinio nusikaltimo vertinimas turėtų būti atliekamas pagal konkrečios bylos aplinkybes. Paprastai smurtu suprantamas sąmoningas jėgos taikymas, siekiant sužeisti ar įžeisti kitą asmenį. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, fizinis smurtas – tai tyčiniai veiksmai, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos (atimama gyvybė, sukeliamas sveikatos sutrikdymas, skausmas ar kitos fizinės kančios, atimama laisvė, sukeliama bejėgiškumo ar kita nenatūrali būklė). Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir kt. Taigi smurtiniais nusikaltimais gali būti laikomi ir turtinio, ekonominio bei kitokio pobūdžio nusikaltimai, jeigu vienas papildomų objektų yra žmogaus sveikata. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Baudžiamojo kodekso 15 straipsniu, kuris įtvirtina tyčinio nusikaltimo sąvoką bei atsižvelgdama į Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatytas pareiškėjo A. B. nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, jų pobūdį, kvalifikavimą (b. l. 20-26, 27-29), daro išvadą, jog nusikaltimai, numatyti Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir 140 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių padarymo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, yra tyčiniai smurtiniai nusikaltimai.

Pareiškėjas teigė, jog sprendžiant dėl jo prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus medžioklei, turėjo būti atsižvelgta į jo nepriekaištingą reputaciją, kai jam 2011 m. balandžio 4 d. buvo išduotas neterminuotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo pagrindu išduotas 2015 m. sausio 28 d. mažos galios revolverio ginklo pažymėjimas, taip pat į jo charakteristiką, kitas reikšmingas teigiamas aplinkybes. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo A. B. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pačių veikų pavojingumą, sprendžia, jog teisiškai reikšminga aplinkybė byloje yra tai, kad įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tyčinio smurtinio nusikaltimo, už kurį sankcijos viršutinė riba viršija 3 metus laisvės atėmimo, padarymą, todėl šiuo atveju pareiškėjas pagrįstai pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas nelaikytas nepriekaištingos reputacijos, o pareiškėjo aukščiau nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisiškai reikšminga aplinkybe byloje yra tai, kad teismo nuosprendžiu asmuo pripažintas kaltu padaręs atitinkamus nusikaltimus, taigi įstatymas asmens reputaciją sieja su nuosprendžiu pripažinti asmenį kaltu, padarius tam tikrą nusikaltimą, kurios pavojingumą visuomenei įvertina griežta sankcija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1864/2014).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų aplinkybių visumą ir pripažinusi, kad aptarti pareiškėjo padaryti nusikaltimai yra tyčiniai, smurtiniai ir už vieno iš jų padarymą numatyta sankcija viršija 3 metus laisvės atėmimo, daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl Panevėžio AVPK, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.