Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-707-238-2014;

Teisėjas: Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00298-2013-6;

2014 m. spalio 27 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Rimo Švirino, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, nuteistojo A. S. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, nuteistosios E. F. gynėjai advokatei Marytei Vietaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. ir E. F. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo: A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis bausmė iš dalies sudėta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose; E. F. nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 1 dalį – areštu 45 paroms, bausmę paskiriant atlikti areštinėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, t. y. 2013 m. rugsėjo mėn. viduryje, tiksliau nenustatytą dieną, apie 21 val., įsibrovė į I. M. priklausančios sodybos kieme, (duomenys neskelbtini), esančią patalpą – pavėsinę, iš kurios slapta pagrobė I. M. priklausantį muzikinį centrą „JVC“, kurio vertė 700 Lt.

E. F. pagal Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad naudojosi turtu žinodama, kad jis gautas nusikalstamu būdu, t. y. žinodama, jog A. S. pagrobė I. M. priklausantį muzikinį centrą „JVC“, kurio vertė 700 Lt, nuo 2013 m. rugsėjo mėn. vidurio, tiksliau nenustatyto laiko, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. spalio 25 d. naudojosi žinomai nusikalstamu būdu gautu svetimu turtu – iš I. M. pagrobtu muzikiniu centru „JVC“.

Teismo posėdyje gynėjos R. Budrytė ir M. Vietaitė prašė nuteistųjų A. S. ir E. F. apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras M. Šukys prašė nuteistųjų A. S. ir E. F. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. S. ir E. F. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliantas A. S. neginčija kaltės ir jo nuteisimo pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliantas A. S. prašo taikyti LR BK 64¹ straipsnio nuostatas ir bausmę sumažinti. Šis apelianto prašymas negali būti patenkintas, todėl atmestinas.

Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsnio 1 dalis numato, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas.

Nustatyta, kad baudžiamoji byla, kurioje A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį, pagreitinto proceso tvarka išnagrinėta nebuvo, byloje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, baudžiamoji byla nebuvo baigta baudžiamuoju įsakymu, todėl šioje byloje nėra nustatyta būtinųjų pagrindų, leidžiančių taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinti bausmę vienu trečdaliu. Kadangi nėra įstatyminio pagrindo taikyti LR BK 64¹ straipsnio nuostatas, todėl apelianto prašymas atmestinas.

Apeliaciniame skunde apeliantė E. F. prašo peržiūrėti bylą ir sušvelninti jai paskirtą bausmę. Tačiau iš skundo turinio matyti, jog ji neigia žinojusi, kad muzikinis centras yra vogtas, t. y. ginčija kaltę, kadangi nusikalstama veika, numatyta BK 189 straipsnyje, gali būti padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia.

Išnagrinėjusi nuteistosios E. F. apeliacinį skundą, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl E. F. atžvilgiu priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kurį naikinti ar keisti pagrindo nėra.

Kolegija pažymi, kad LR BK 189 straipsnyje numatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, žinant, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Ši nusikalstama veika yra formali, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimosi juo arba jo realizavimo. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia ir jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti. Taigi šios nusikalstamos veikos atveju kaltininkas turi suvokti, kad jo įgytas, naudojamas ar realizuojamas turtas buvo gautas nusikalstamu būdu, t. y. padarius vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą. Šiam nusikaltimui svarbu tai, kad kaltininkas žino, jog turtas, kurį jam perduoda naudotis kitas asmuo, yra gautas nusikalstamu būdu. LR BK 189 straipsnis išskiria specialų objektą – žinomai nusikalstamu būdu įgytą ar realizuotą turtą. Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas nusikaltimo, padaryto įgyjant turtą, aplinkybes. Užtenka nustatyti tai, kad kaltininkas įgydamas turtą supranta, jog įgyja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir to nori.

Byloje nustatyta, kad E. F. 2013 m. rugsėjo mėn. viduryje savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki 2013 m. spalio 25 d. naudojosi nusikalstamu būdu gautu svetimu turtu – iš I. M. pagrobtu muzikiniu centru „JVC“, o aplinkybę, kad ji žinojo, jog muzikinis centras yra įgytas nusikalstamu būdu, patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo metu A. S. duoti parodymai (1 t., b. l. 34), tiek ir pačios nuteistosios E. F. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 48) ir teismo posėdžio metu duoti parodymai (1 t., b. l. 152). Apeliaciniame skunde E. F. nurodo, kad ji nežinojo, jog muzikinis centras yra įgytas nusikalstamu būdu, tačiau tokios versijos atsiradimas apeliaciniame procese, kuomet nuteistoji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino, laikytina gynybine versija siekiant išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės ir paskirtos bausmės.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistosios E. F. veiką kvalifikuojant pagal LR BK 189 straipsnio 1 dalį baudžiamasis įstatymas yra pritaikytas tinkamai, nes teismo nustatytos aplinkybės visiškai atitinka pritaikytos BK normos dispoziciją.

Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad apeliantei E. F. paskirta bausmė yra teisinga.

Pažymėtina, kad Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės sąvoka ir jos paskirtis. Įstatyme nurodoma, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajai bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų LR BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamosios asmenybę, kitas aplinkybes.

Skirdamas bausmę E. F., teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes bei LR BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmių skyrimo pagrindus. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į jos atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į tai, kad ji padarė vieną nesunkų nusikaltimą, teisiama septintą kartą teistumui neišnykus.

LR BK 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. F., įvertino aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, jų tarpusavio santykį, kiekvienos iš jų lyginamąjį svorį, taip pat atsižvelgė į tai, kad po paskutinės bausmės atlikimo yra praėję daug laiko, šiuo metu ji yra registruota darbo biržoje, privačiai dirba atsitiktinius darbus, pasižada ateityje nenusikalsti, todėl pagrįstai nusprendė paskirti alternatyvią laisvės atėmimo bausmei arešto bausmę, o paskirtos bausmės dydis, nustatant šios bausmės vidurkį, yra adekvatus padarytam nusikaltimui ir nėra jokio pagrindo bausmės dydį mažinti.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Bausmės rūšis ir dydis atsižvelgus į visas LR BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes paskirti tinkamai.

Kadangi E. F. pagrįstai nuteista pagal LR BK 189 straipsnio 1 dalį, bausmė jai paskirta teisinga, o apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir atmetamas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti, todėl nuteistųjų A. S. ir E. F. apeliaciniai skundai atmetami, o nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Kauno apygardos teisme 2014-10-14 iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos gautos pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir jose nurodyta, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkimu byloje teisinę pagalbą nuteistajam A. S. teikė advokatė R. Budrytė ir antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2014-10-14 sudaro advokato užmokestis 60 litų, o E. F. teisinę pagalbą teikė advokatė M. Vietaitė ir antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2014-10-14 sudaro advokato užmokestis 73,20 Lt. Pažymose nurodyta, kad ši suma priteistina valstybei.

Kolegija daro išvadą, kad pagal Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktas pažymas nėra įstatyminio pagrindo priteisti valstybei minėtas sumas iš nuteistųjų A. S. ir E. F.. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad minėta norma (BPK 106 straipsnio 2 dalis) numato išieškojimą išlaidų, kai jos susidaro. Šiuo atveju pateiktas tik apskaičiuotas advokato darbo užmokestis, kuris dar nėra advokatėms sumokėtas ir bus sumokėtas tik ateityje, todėl tai negalima traktuoti kaip „susidariusias išlaidas“, apie kurias kalbama BPK 106 straipsnio 2 dalyje. Susidariusias išlaidas ir apmokėjimą advokatėms už darbą gali patvirtinti tik Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buhalteriniai dokumentai, kurie patvirtintų faktą, kad pinigai advokatėms tikrai sumokėti. Pažymėtina, kad išlaidos tai įmonės padarytos per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį piniginės išlaidos, turto bei paslaugų sunaudojimas, taip pat atsiradusios skolos, susijusios su įmonės ūkine veikla. Tai reiškia išleidžiamos lėšos. Sąvoka „išlaidos“ yra išleisti arba išleidžiami pinigai (arba kitos gėrybės), kurias keičiame į kokį nors kitą turtą (pavyzdžiui, perkame prekes, apmokame paslaugas). Arba trumpiau apibrėžiant, išlaidomis galima vadinti pinigus ar kitą turtą, išleistą neuždirbant pajamų. „Sąnaudos“ - ūkio subjekto ekonominės naudos sumažėjimas dėl turto sunaudojimo, turto pardavimo, turto netekimo, turto vertės sumažėjimo bei įsipareigojimų prisiėmimo per ataskaitinį laikotarpį, kai dėl to sumažėja nuosavas kapitalas, išskyrus tiesioginį jo mažinimą“ (Buhalterinės apskaitos įstatymas), kitais žodžiais tariant, sąnaudos tai bet kokio turto sumažėjimo arba skolų padidėjimo dalis, kuri buvo sunaudota, ataskaitinio laikotarpio metu parduotai produkcijai pagaminti arba paslaugoms suteikti. Konstatuojama, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė duomenis apie tai, kad advokato darbo užmokestis sudaro 60 Lt ir 73,20 Lt. Tačiau nepateikė duomenų, jog Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba už antrinę teisinę pagalbą byloje advokatėms R. Budrytei ir M. Vietaitei apmokėjo atitinkamas sumas ar minėtas pinigų sumas pervedė joms ir dėl to jau susidarė išlaidos. Taip daroma išvada, kad valstybė dar neturėjo išlaidų ir valstybei neatsirado nuostolių, kurių pagrindu būtų galima spręsti klausimą dėl priteisimo ar nepriteisimo išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Esant šioms aplinkybėms Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos nesudaro pagrindo spręsti išlaidų išieškojimo klausimą, todėl valstybei minėtos sumos iš nuteistųjų nepriteisiamos, minėtas klausimas paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistųjų A. S. ir E. F. apeliacinius skundus atmesti.