- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-09-22
- Bylos Nr.
- I-2991-414/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00724-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- R. D.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų
- Trečiasis asmuo
- E. T.
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, dalyvaujant pareiškėjui R. D., nedalyvaujant jo atstovui advokato padėjėjui V. A., dalyvaujant Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės atstovei D. S.-M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. patikslintą skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinei dėl atleidimo iš tarnybos, trečiasis suinteresuotas asmuo E. T.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
R. D. prašė panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės vado 2014-04-22 įsakymą Nr. TE-118, kuriuo atleistas iš vidaus tarnybos pareigų grandinis R. D., laikinai perkeltas į Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus vyresniojo pasieniečio pareigas, grąžinti R. D. į vidaus tarnybą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo dienos. Jis paaiškino, kad buvo atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei remiantis 2014 m. balandžio 22 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 9-14 „Dėl l. e. Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus vyresniojo pasieniečio pareigas R. D. veiksmų“ (toliau – Išvada). Mano, kad Išvadoje nurodytos aplinkybės neatitinka tikrųjų faktinių įvykio aplinkybių, padarytos išvados yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas neneigia, kad įvyko konfliktas su E. T., tačiau jis pasireiškė apsižodžiavimu, todėl 2014-03-26 nutarimu buvo atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių. Pažymėjo, kad jokia žala niekam nebuvo padaryta, formaliai susitaikė su E. T. tik todėl, kad nebūtų jokių negatyvių atgarsių ir nesusilauktų kokių nors sankcijų iš vadovybės, tačiau susitaikymas su E. T. buvo įvertintas kaip besąlyginis neteisėtų veiksmų įrodymas.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ji paaiškino, kad Lazdijų rinktinės vado 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. TE-118 „Dėl R. D. vidaus tarnybos" pareiškėjas 2014 m. balandžio 23 d. buvo atleistas iš tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu (jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą). Atleidimo pagrįstumą aktinės įvykio aplinkybės nustatytos atlikus tarnybinį patikrinimą. Tarnybinio patikrinimo rezultatai buvo įforminti surašant 2014 m. balandžio 22 d. Išvadą. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 1. e. Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus vyresniojo pasieniečio pareigas R. D., ne tarnybos metu, 2014 m. vasario 27 apie 22 val., prie (duomenys neskelbtini) esančių kultūros namų mušė, užgauliojo bei apspjaudė E. T.. Dėl tokių pareiškėjo veiksmų E. T. 2014 m. vasario 27 d. pateikė Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariatui (toliau - Lazdijų PK) pareiškimą. Vėliau R. D. atsiprašė E. T. ir jam atlygino moralinę žalą. Pažymėjo, jog Išvadoje buvo konstatuota, kad pakako įrodymų, jog R. D., būdamas statutinis pareigūnas, savo neteisėtais veiksmais nesilaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatytų principų, Statuto 3 straipsnio 9 dalies 1 punkte reglamentuotų bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo pricipų, Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 „Dėl valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių patvirtinimo" (toliau - Etikos taisyklės) 2.1, 2.2, 9.1, 9.4 punktuose numatytų reikalavimų, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų elgesio taisyklių, patvirtintų vado 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-228 (toliau - Elgesio taisyklės) 5 punkte numatytų veiklos ir elgesio principų bei jų 14.1 ir 14.4 punktų reikalavimų ir tokiais savo sėtais veiksmais pažemino pareigūno vardą bei sumenkino tarnybos autoritetą. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą nutartyse yra pasisakęs, kad pareigūnų profesinė pareiga - užkirsti kelią teisės pažeidimams ir užtikrinti visuomenės saugumą, prevenciją bei atitinkamų poveikio priemonių taikymą. Todėl akivaizdu, kad visuomenės požiūriu situacija, kai nusižengimą padaro šios sistemos atstovas (pareigūnas) ar jo padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, kelia nepasitikėjimą visa šia sistema ir ją kompromituoja. Todėl akivaizdu, kad visuomenės požiūriu situacija, kai tokį nusižengimą padaro šios sistemos atstovas (pareigūnas), kelia nepasitikėjimą visa šia sistema ir ją kompromituoja.
Šalies argumentai
E. T. prašė skundą atmesti. Jis paaiškino, kad maždaug prieš metus prie jo pradėjo kabinėtis, jį mušti, užgaulioti N. P. ir R. D.. Paskutinį kartą tai įvyko 2014 m. vasario 27 d. sėdint automobilyje ant galinės sėdynės, kai pareiškėjas atsidaręs automobilio galines duris, delnu tris kartus trenkė į galvą, krūtinę ir ranką, apspjovė, užgauliojo. Pažymėjo, kad su pareiškėju nesusitaikė, jokia moralinė žala jam nebuvo atlyginta, o tokį pareiškimą parašė paragintas jo pareiškimą tyrusio tyrėjo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės vado 2014-04-22 įsakymu Nr. TE-118, l. e. Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus vyresniojo pasieniečio pareigas R. D. buvo atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu (jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą). Toks įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į 2014 m. balandžio 22 d. Išvadą, kurioje nurodoma tai, esą pareiškėjo padaryti veiksmai, t. y. E. T. mušimas, užgauliojimas, apspjaudymas, padaryti nors ir ne tarnybos metu, sukelia pasekmes, nustatytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte (b.l. 31-37, 59).
R. D. mano, jog Išvadoje nurodytos aplinkybės apie jo elgesį su E. T. neatitinka tikrovės, todėl jis pareigūno vardo nepažemino, t. y. nepadarė tarnybinio nusižengimo.
Tokiu būdu, ginčas šioje byloje kilęs dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės vado 2014-04-22 įsakymo Nr. TE-118, kuriuo R. D. buvo atleistas iš tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo.
Statuto 2 straipsnio 7 dalyje reglamentuota, kad pareigūno vardo pažeminimas - tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Pareigūno vardo pažeminimas yra vienas iš atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, ne kartą buvo pasakęs, kad šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Statute, nors ir nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų (tarp jų ir kai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos), yra savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Pastarojo punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Pareigūno vardo pažeminimas Statuto 2 straipsnio 7 dalies prasme yra susijęs su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymu: 1) pareigūno kaltės dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu; 2) ši veika turi sukelti pasekmes – akivaizdžiai žeminanti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Statuto 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtos veikos pasekmes akivaizdžiai žeminančiu vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunančiu pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojančiu, laikytinas toks pareigūnų elgesys, kuris akivaizdžiai kertasi su įprastinėmis visuotinai pripažintomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš atitinkamos statutinės sistemos pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-165/2005, 2008 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-231/2008, 2008 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-520/2009, 2010 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-27/2010, 2010 m. liepos 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A575-945/2010, 2012 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2412/2012 ir kt.). Toks aiškinimas yra siejamas su statutinės valstybės tarnybos ypatumais.
Šiame kontekste pažymėtina, kad vidaus tarnyba grindžiama Statuto 3 straipsnyje įtvirtintais principais. Pagal Statuto 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuolatinį bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą pareigūnas privalo vykdyti šias pareigas: 1) gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti žmogaus teises bei laisves; 2) sužinojęs apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat pats būdamas liudytoju, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam arba daromam teisės pažeidimui; 3) gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, nedelsdamas pranešti apie tai policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, imtis neatidėliotinų priemonių įvykio vietai apsaugoti, liudytojams nustatyti, suteikti nukentėjusiesiems neatidėliotiną medicinos ar kitą būtiną pagalbą; 4) imtis priemonių fizinių, juridinių asmenų ar valstybės turtui gelbėti stichinių nelaimių, avarijų, katastrofų ar kitų ekstremalių situacijų atvejais; 5) saugoti jam patikėtas ar sužinotas einant tarnybines pareigas valstybės, tarnybos bei komercines paslaptis; 6) įstatymai pareigūnams gali nustatyti ir kitų pareigų.
Taigi pareigūno atsakomybė pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio ir sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minėtos pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.
Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2-10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Pažymėtina, kad Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius, jog pareigūnas pažemino savo vardą, yra imperatyvi teisinė priemonė, kuri negali būti keičiama kitomis priemonėmis.
Teismas pažymi, jog Išvada yra įsakymo dėl atleidimo iš tarnybos dalis ta prasme, kad tik joje nurodytos atleidimo iš tarnybos faktinės ir kitos aplinkybės yra reikšmingos, teismui sprendžiant skundžiamo įsakymo pagrįstumo klausimą. Tai reiškia, kad sprendžiant šį klausimą, teismas turi patikrinti Išvadoje nurodytus įrodymus ir juos įvertinti pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas Aadministracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje. Tai taip pat reiškia, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu aplinkybės ir informacijos apie jas šaltiniai, kurie nebuvo nurodyti tarnybinio tyrimo išvadoje, negali būti pripažinti reikšmingais bylai.
Pagal Lazdijų rinktinės vado 2014 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. TE-118, vertinant jį kartu su Išvada, kuri yra sudėtinė įsakymo dalis, nagrinėjau atveju akivaizdus pareigūno vardo diskreditavimas pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ne tarnybos metu, 2014 m. vasario 27 apie 22 val., prie Lazdijų r. sav., Teizų sen., Stebulių k. esančių kultūros namų mušė, užgauliojo bei apspjaudė E. T.. Išvadoje taip pat konstatuota, jog pareiškėjas savo neteisėtais veiksmais nesilaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatytų principų, Statuto 3 straipsnio 9 dalies 1 punkte reglamentuotų bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo pricipų, Etikos taisyklių 2.1, 2.2, 9.1, 9.4 punktuose numatytų reikalavimų, Elgesio taisyklių 5 punkte numatytų veiklos ir elgesio principų bei jų 14.1 ir 14.4 punktų reikalavimų.
Analizuojamu atveju sprendžiant, ar R. D. buvo teisėtai atleistas iš vidaus tarnybos, būtina patikrinti, ar Išvada, kurioje įvardinti pareiškėjo netinkami veiksmai, vertinti kaip pareigūno vardo pažeminimas, atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra pagrįsta objektyviais įrodymais.
Teismų praktika patvirtina, kad tokiu atveju ypač svarbu visapusiškai ir objektyviai įvertinti byloje surinktus faktinius duomenis, ištirti galimus jų prieštaravimus, nuoseklumą, logiškumą, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybes, įvertinti įrodymų šaltinių patikimumą. Tik atlikus šiuos veiksmus galima tinkamai vertinti, ar byloje surinktų įrodymų pakanka teisiškai reikšmingiems faktams konstatuoti.
ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11–319/2007). Pagal ABTĮ 86 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimą, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 1 d.).
Teismas, išnagrinėjęs administracinės bylos medžiagą, sprendžia, kad tarnybinio patikrinimo ir administracinės bylos nagrinėjimo metu surinkti duomenys nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas R. D. pažemino pareigūno vardą. Neįrodytos visos atsakomybės pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kilimo sąlygos.
Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjo teigimu, konfliktas su E. T. pasireiškė apsižodžiavimu, jokių kitokių veiksmų jis niekada nepripažino (b. l. 50-51, 57), o E. T. 2014-02-27 pareiškime, 2014-03-07 paaiškinime (b. l. 41-43) ir teismo posėdžio metu nurodė, jog pareiškėjas atsidaręs automobilio galines duris, delnu tris kartus trenkė sėdinčiam jam ant galinės automobilio sėdynės į galvą, krūtinę ir ranką, apspjovė, užgauliojo. E. T. nurodytas aplinkybes patvirtina kartu su juo automobilyje buvusių V. J. ir A. K. paaiškinimai (b. l. 44-47). Teismo posėdyje apklausti V. J. ir A. K. įvykio aplinkybių neprisiminė, tačiau patvirtino savo paaiškinimuose nurodytas aplinkybes. Liudytoju apklaustas N. P. neigė savo ir pareiškėjo veiksmus prieš E. T.. Tą patį jis teigė ir 2014-03-20 paaiškinime (b. l. 48-49). Kartu pareiškėju ir N. P. automobiliu atvykę V. K., S. D. ir M. M. teismo posėdžio metu liudijo, kad girdėjo tik R. D. ir E. T. apsižodžiavimą, kalbėjimąsi pakeltu tonu.
Išvadoje nurodyta, jog R. D. kaltę patvirtina tai, kad E. T. jis atsiprašė, atlygino moralinę žalą, tuo sutikdamas, kad buvo padaryti neteisėti veiksmai. Tokias aplinkybes patirtina E. T. pareiškimas ir nutarimas nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos (b. l. 52-53). Tačiau teismo posėdžio metu E. T. nurodė, kad pareiškėjas jokios moralinės žalos jam neatlygino, o tokį pareiškimą parašė paragintas jo pareiškimą tyrusio tyrėjo. R. D. ir N. P. taip pat teismo posėdyje tvirtino, kad moralinės žalos neatlygino, nors tokie jų teiginiai prieštaravo jų pačių rašytiniams paaiškinimams (b. l. 48-51).
Teismas sutinka, kad Statutas nustato aukštesnius tarnybos drausmės, moralės ir garbės standartus nei eiliniams piliečiams, o jų teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė. Tačiau Išvadoje nustatyti pareiškėjo atlikti veiksmai, t.y. prie (duomenys neskelbtini) esančių kultūros namų E. T. mušimas, užgauliojimas bei apspjaudymas, išanalizuotų įrodymų aspektu nėra pakankami ir patikimi teisiškai reikšmingiems faktams konstatuoti. Tačiau net ir tai, jei pareiškėjas atliko E. T. nurodytus veiksmus, t. y. atsidaręs automobilio galines duris, delnu tris kartus trenkė sėdinčiam jam ant galinės automobilio sėdynės į galvą, krūtinę ir ranką, apspjovė, užgauliojo, teismo vertinimu, negali būti vertinami kaip akivaizdžiai žeminantys vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantys, kas yra viena iš atsakomybės už pareigūno vardo pažeminimą kilimo sąlygų, nes nurodyti veiksmai vyko tamsiu paros metu, dalyvaujant septyniems vienas kitą pažystantiems asmenims, jokių pasekmių nesukėlė. Pažymėtina ir tai, jog teismo posėdžio metu E. T. nurodė, kad 2014-02-27 pareiškimas Lazdijų rajono PK buvo parašytas daugiau dėl N. P., o ne dėl R. D. veiksmų (b. l. 41). Be to, Išvadoje nedetalizuota, kaip aprašyti R. D. veiksmai akivaizdžiai kertasi su įprastinėmis visuotinai pripažintomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš atitinkamos statutinės sistemos pareigūnų.
Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytus teisės normų aiškinimo argumentus bei į nustatytas faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, jog nagrinėjamoje situacijoje yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo R. D. atleidimas iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu buvo neteisėtas. Dėl to pareiškėjas grąžintinas į eitas Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus vyresniojo pasieniečio pareigas ir jam priteistinas vidutinis darbo užmokestį (vidutinis mėnesinis priskaičiuotas atlyginimas 1723,41Lt) už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2014 m. balandžio 22 d., iki šio sprendimo įvykdymo dienos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. D. skundą patenkinti.
Panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės vado 2014-04-22 įsakymą Nr. TE-118, kuriuo atleistas iš vidaus tarnybos pareigų grandinis R. D. ir grąžinti R. D. į vyresniojo pasieniečio pareigas.
Priteisti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės R. D. naudai vidutinį darbo užmokestį (vidutinis mėnesinis atlyginimas 1723,41Lt ) už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. 2014 m. balandžio 22 d., iki šio sprendimo įvykdymo dienos.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.