- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-10-17
- Bylos Nr.
- 2A-1163-603/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-02826-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė (pran.)
- Ieškovas
- A. R.
- Trečiasis asmuo
- AB bankas „Snoras“
- Kategorijos
- 20.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.3.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovui valstybės įmonei ,,Indėlių ir investicijų draudimas‘‘ dėl teisės pripažinimo ir įpareigojimo išmokėti draudimo išmoką, tretysis asmuo AB bankas „Snoras“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas A. R. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (toliau – atsakovas), prašydamas pripažinti ieškovui teisę į 3 999,23 Lt draudimo išmoką įvykus draudžiamam įvykiui – iškėlus trečiajam asmeniui AB bankui „Snoras“ (toliau – Bankas) bankroto bylą; pripažinus ieškovui teisę į 3 999,23 Lt draudimo išmoką, įpareigoti atsakovą išmokėti ieškovui 3 999,23 Lt draudimo išmoką per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-11-10 ir 2011-11-11 sudarė su Banku Obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20111110P990011, Nr. FO20111111P990001 (toliau – Obligacijų sutartis). Pagal Obligacijų sutartį ieškovas numatė įsigyti 40 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos Banko Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 11, LT0000410516 (toliau – Obligacijų emisija), išleistos pagal 500.000.000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos. Vertybinių popierių komisija 2011-06-16 sprendimu Nr. 2K-120 patvirtino Banko 500000000 Lt obligacijų emisijos bazinį prospektą (toliau – Prospektas). Pagal Obligacijų sutartį ieškovas už įsigyjamas obligacijas įmokėjo 3999,23 Lt ir 1,95 Lt komisinį mokestį į Banko kasą, 2011-11-11 sumokėtos lėšos buvo įskaitytos į ieškovo banko sąskaitą. Operacijas su ieškovo įmokėtomis lėšomis Bankas atliko 2011-11-11, nurodydamas, kad lėšos pervedamos pagal Obligacijų sutartį. Iš ieškovo vardu banke atidarytos sąskaitos lėšos galėjo būti nurašytos tik Obligacijų apmokėjimui, t.y. išleidus obligacijas 2011-12-01 dieną. Iki šios dienos nurodytoje banko sąskaitoje buvo laikomas ieškovo indėlis, į kurį jis turi reikalavimo teisę, atsiradusią iš Banko įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas (išleisti ir parduoti obligacijas). Prospekto 3.9 skyriuje nurodyta, kad kiekvienos emisijos pagal šį Prospektą išleidimo data bus laikoma emisijos Galutinėse sąlygose nurodyta „Obligacijų įsigaliojimo data“. Obligacijų sutarties 1.10 punkte obligacijų nurodyta įsigaliojimo data - 2011-12-01. Tačiau 2011-12-01 obligacijų emisija neįvyko, Bankas, kaip obligacijų emitentas ir platintojas, obligacijų neišleido, jų neperdavė ieškovui ir neapskaitė ieškovo vertybinių popierių sąskaitoje. Ieškovas netapo obligacijų savininku, kartu ir Banko kreditoriumi. 2011 m. sausio 18 d. Bankas atsiuntė ieškovui pranešimą apie sutarties nevykdymą dėl bankroto. Pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 2 dalį bankroto bylos iškėlimas bankui yra draudžiamasis įvykis. Ieškovas yra investuotojas, kurio pinigus Bankas panaudojo be jo valios, nes nusirašė ieškovo įmokėtą pinigų sumą neišleidęs obligacijų, t. y. nesant Obligacijų sutartyje nurodyto apmokėjimo objekto. Kadangi obligacijų Bankas neišleido ir ieškovui pinigų negrąžino, ieškovas įgijo teisę į draudimo išmoką pagal IĮIDĮ, kurio 9 straipsnio 3 dalis nurodo, kad draudimo išmokos dydis investuotojams yra 100 procentų įsipareigojimų investuotojams iki 3000 eurų atitinkančios sumos litais. Ieškovo įmokėta 3999,23 Lt suma nurodyto dydžio neviršija, todėl jam priklausanti draudimo išmoka yra 100 procentų
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas išmoką apskaičiuoja ir moka vadovaudamasi draudėjo (Banko) draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ir jų indėlius bei apie investuotojus ir banko įsipareigojimus investuotojams, kaip nustato IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalis. Pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleistos skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai). Pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį, investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybiniai popieriai ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Pagal Obligacijų sutartį, obligacijų apmokėjimo terminas, nurodytas 1.8 punkte, sutapo su Obligacijų sutarties apmokėjimo data. Lėšos už pasirašytas obligacijas iš investuotojo asmeninės banko sąskaitos nurašytos ne anksčiau, nei Obligacijų sutartyje numatyta obligacijų apmokėjimo termino diena. Bankas pasinaudojo Obligacijų sutartyje numatyta teise be atskiro investuotojo sutikimo nusirašyti investuotojo sąskaitoje esančias sumas ir pervedė jas į Banko sąskaitą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog lėšos už neįsigaliojusias obligacijas buvo perleistos be investuotojo valios, taip pat nėra pagrindo neįsigaliojusias obligacijas traktuoti kaip indėlį.
Atsiliepime į ieškinį tretysis asmuo Bankas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad Bankas ir ieškovas 2011-11-11 sudarė Obligacijų sutartį, kurios pagrindu (Obligacijų sutarties 1.7 ir 1.8 punktai) ieškovas sumokėjo už obligacijas 3999,23 Lt. Bankas ir ieškovas 2011-11-10 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. P9962466 (toliau – Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį). Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartimi Bankas įsipareigojo teikti investicines paslaugas ieškovui apskritai (Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 1.2, 2.1 punktai), o Obligacijų sutarties pagrindu šalys susitarė dėl konkrečių investicinių paslaugų tiekimo – banko leidžiamų obligacijų įsigijimo ir išpirkimo. Ieškovas laikytinas investuotoju. Ieškovas apmokėjo už obligacijas. Bankas šias lėšas nuo ieškovo sąskaitos nurašė, kaip buvo numatyta Obligacijų sutarties 1.9 ir 1.14 punktuose, be atskiro ieškovo sutikimo. Piniginių lėšų nurašymo faktas nereiškia ieškovo, kaip investuotojo, pinigų panaudojimo be jo valios. Ieškovas pateikė savo sąskaitos išrašą, kurio įrašų lentelės 4 eilutėje nurodyta, kad pinigai pervesti į sąskaitą, skirtą Banko obligacijų platinimui. Iš Banko pateikto surenkamosios sąskaitos išrašo matyti, kad šioje sąskaitoje esančios lėšos nebuvo naudojamos. Bankas jais galėjo pradėti naudotis Prospekte numatytais tikslais tik po obligacijų įsigaliojimo, t. y. po 2011-12-01. Draudžiamuoju įvykiu laikytinas priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo priėmimas, kai bankas negali atsiskaityti su kreditoriais (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis), t.y. 2011-11-24 Lietuvos banko nutarimas Nr. 03-196 dėl Banko licencijos atšaukimo. IĮIDĮ 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad įsipareigojimais investuotojams laikomi draudėjo, teikiančio investuotojui investicines paslaugas, įsipareigojimai grąžinti investuotojui priklausančius pinigus ir (arba) grąžinti investuotojui priklausančius vertybinius popierius. Obligacijų sutartį nutraukus ar įvykdžius, Bankui atsiranda pareiga grąžinti investuotojui jo pinigus. Pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalį, įsipareigojimai investuotojams pripažįstami draudimo objektu, tačiau pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai nelaikomi draudimo objektu. Pagal Obligacijų sutartį, Bankas įsipareigojo perduoti ieškovui būtent banko leidžiamas obligacijas (Obligacijų sutarties 1.1 punktas), todėl ieškovas neturi teisės į draudimo išmoką.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, atitinkamai paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas ir Bankas 2011-11-10 sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo Bankas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų (Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties bendrosios dalies 2.1 punktas). Ieškovas ir Bankas 2011-11-10 ir 2011-11-11 sudarė Obligacijų sutartis, pagal kurias ieškovas įsipareigojo nupirkti 40 vnt. obligacijų iš Obligacijų emisijos už bendrą 3 999,23 Lt sumą. Obligacijų išpirkimo data – 2012-12-03. Abi sutartys yra identiškos, tik sutartyse nurodyta skirtinga sutarčių pasirašymo data bei obligacijų apmokėjimo terminas. Pagal 2011-11-10 pasirašytą sutartį, ieškovas įsipareigojo apmokėti obligacijų kainą iki 2011-11-10 (Obligacijų sutarties 1.8 punktas), o obligacijų įsigaliojimo data nustatyta – 2011-12-01 (Obligacijų sutarties 1.10 punktas). Pagal Obligacijų sutarties 1.14 punktą, Bankui buvo suteikta teisė ieškovo pervestą sutarties kainą į sutartyje nurodytą ieškovo kaip investuotojo sąskaitą nusirašyti be atskiro ieškovo sutikimo ir apmokėti obligacijas. Ieškovas 2011 m. lapkričio 10 d. įmokėjo į jo vardu banke atidarytą sąskaitą 4000,00 Lt. Bankas, vykdydamas tarp šalių sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį, 2011-11-11 ieškovo perkamų obligacijų kainą – 3 999,23 Lt nusirašė nuo ieškovo sąskaitos ir pervedė į surenkamąją sąskaitą, skirtą Banko obligacijų platinimui. Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti Banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskyrė banko laikinąjį administratorių. Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi Bankui iškelta bankroto byla. Banko 2012-01-18 pranešimu apie sutarties nevykdymą ieškovui pranešta, kad Bankui iškėlus bankroto bylą, visos sutartys, kurias ieškovas sudarė su Banku, nebus vykdomos. Dėl išdėstytų aplinkybių Obligacijų emisija neįvyko. Tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovas pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 11 dalį laikytinas investuotoju. Pagal IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalį, investuotojas teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos įgyja tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (ar) pinigus draudėjas (nagrinėjamu atveju – trečiasis asmuo Bankas) yra perleidęs ar panaudojęs be investuotojo valios. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies nuostatos reglamentuoja, jog draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Pagal Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 6.15 punkto nuostatas, pavedimas vykdomas nedelsiant, nebent pavedime nurodyta kita vykdymo data. Byloje nustatyta, kad vykdant Obligacijų sutartį, ieškovas perkamų obligacijų kainą įmokėjo į Obligacijų sutarties 1. 9 punkto nurodytą sąskaitą 2011-11-10, o trečiasis asmuo Bankas 2011-11-11 dieną pagal Obligacijų sutarties nuostatas nurašė šią sumą nuo ieškovo sąskaitos (Obligacijų sutarties 1.8, 1.14 punktai), t. y. 2011-11-11 ieškovo pavedimą įvykdė vadovaudamasis Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 6.15 punktu ir Obligacijų sutarties 1.8 ir 1.14 punktais. Obligacijų sutarties 1.14 punkte aiškiai nurodyta, jog investuotojas (šiuo atveju - ieškovas) suteikia teisę trečiajam asmeniui Bankui įmokėtą sumą nusirašyti be atskiro investuotojo (šiuo atveju – ieškovo) sutikimo. Tuo remdamasis teismas atmetė ieškovo argumentą, jog Bankas neturėjo teisės nurašyti pinigines lėšas neįvykus Obligacijų emisijai iš ieškovo sąskaitos ir, kad toks veiksmas neatitiko investuotojo (ieškovo valios). Pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį, draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai, o trečiojo asmens Banko obligacijos, kurias pirko ieškovas, pagal Vertybinių popierių įstatymo 2 straipsnio 26 dalį, CK 1.101 straipsnį ir 1.103 straipsnį yra skolos vertybiniai popieriai. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovas, kaip investuotojas į Banko skolos vertybinius popierius, pagal IĮIDĮ neįgijo teisės į šiame įstatyme nustatytą draudimo išmoką.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas, skundžiamą sprendimą grįsdamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 6.15 punktu, pažeidė CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, nes nei ieškovas, nei atsakovas, nei tretysis asmuo nesirėmė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostatomis kaip savo atsikirtimų pagrindu. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties Bendrosios dalies 2.2. punkte nustatyta, kad kitas, šioje sutartyje neaptartas investicines paslaugas Bankas ieškovui teikia atskirų sutarčių pagrindu. Prie tokių investicinių paslaugų priskirtinas Banko įsipareigojimas išleisti ir parduoti apeliantui 40 vnt. obligacijų. 2011-11-10 buvo sudaryta Obligacijų sutartis, todėl nėra jokio pagrindo taikyti Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 6.15 punkto. Obligacijų sutarties 1.14 punkte yra įtvirtinta investuotojo (apelianto) duoto sutikimo nusirašyti lėšas sudėtis, t.y. nusirašyti lėšas ir apmokėti įsigyjamas obligacijas. Kadangi obligacijos nebuvo išleistos, nebuvo apmokėjimo objekto, o Bankas neturėjo teisės nurašyti šių lėšų be ieškovo išankstinio sutikimo. Teismas klaidingai sprendė, kad teisinės reikšmės neturi obligacijų įsigaliojimo data 2011-12-01. Pagal Obligacijų emisijos Prospektą, emisijų išleidimo data yra obligacijų įsigaliojimo data. Tai reiškia, kad tik numatytą obligacijų įsigaliojimo dieną – 2011-12-01 obligacijos būtų išleistos ir apskaitytos vertybinių popierių sąskaitose. Obligacijų įsigaliojimo data reiškia, kad atsitikus draudžiamajam įvykiui, obligacijos nebuvo išleistos ir neegzistuoja Banko vertybiniai popieriai, kuriuos apmokėti Obligacijų sutarties 1.14 punkte buvo duotas apelianto sutikimas. Ieškovo lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį – obligacijų platinimui, bet ne obligacijų apmokėjimui. Aplinkybė, kad obligacijos nebuvo išleistos, paneigia teismo išvadą, kad šioje byloje spręstinas draudėjo išleistų skolos vertybinių popierių kaip draudimo objekto klausimas. IĮIDI priede nurodyta, kad šiuo įstatymu įgyvendinama 1997-03-03 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų garantijų direktyva). Pagal šios direktyvos nuostatas kai kuriems investuotojams gali būti netaikoma kompensacija arba jiems gali būti nustatyta mažesnė suma, tačiau tarp išimčių neprofesionalių investuotojų nėra. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis negali būti aiškinama taip, kad susiaurintų investuotojų apsaugos minimumą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad savo esme Obligacijų sutartis yra pavedimas, kuris vykdomas pavedime ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje numatyta tvarka. Bankas teikė investicines paslaugas ieškovui: priėmė ieškovo pavedimą – sudarė Obligacijų sutartį, ieškovo sąskaita įvykdė pavedimą – Obligacijų sutarties 1.8 ir 1.14 punktų pagrindu nurašė piginus į sąskaitą Banko obligacijų platinimui. Obligacijų sutartyje aiškiai nurodyta, kad obligacijų apmokėjimo terminas – 2011-11-11, o obligacijų įsigaliojimo data – 2011-12-01, todėl Bankas, vykdydamas pavedimą, privalėjo pinigus nurašyti 2011-11-11. Po tokio lėšų nurašymo, ieškovas IĮIDĮ prasme indėlio, t.y. pinigų savo sąskaitoje nebeturėjo, kaip ir reikalavimo į juos. Ieškovas įgijo teisę reikalauti obligacijų, kurios pagal IĮIDĮ nuostatas nėra draudimo objektas. Investuotojų apsaugą Europos Sąjungos lygmeniu reglamentuoja ne tik Investuotojų garantijų direktyva, bet ir Direktyva 1994-05-30 Tarybos ir Europos Parlamento direktyva 94/19/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Indėlių garantijų direktyva), pagal kurios 7 straipsnio 2 dalį, valstybės narės gali numatyti, kad šios direktyvos I priede išvardintiems indėlininkams ar indėliams garantijos nebūtų taikomos. Vadovaujantis Indėlių garantijų sistemų direktyvos I priedo 12 dalimi, valstybė narė gali numatyti, kad garantijos netaikomos tos pačios kredito įstaigos išleistiems skolos vertybiniams popieriams. Lietuva pasinaudojo galimybe taikyti šią išimtį.
Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo AB bankas „Snoras“ prašė apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad Obligacijų sutartis įsigaliojo nuo jos sudarymo dienos. Šalys pradėjo vykdyti Obligacijų sutartį. Bankas nuo ieškovo sąskaitos nurašė lėšas, reikalingas obligacijoms įsigyti, t.y. obligacijos buvo apmokėtos. Kadangi Obligacijų sutartis dėl draudiminio įvykio nebuvo vykdoma, Bankui atsirado pareiga grąžinti ieškovui už obligacijas sumokėtus pinigus. Todėl laikytina, kad ieškovas neįgijo teisės į draudimo išmoką.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje ginčas kilo dėl ieškovo obligacijų pasirašymo sutarties pagrindu pervestų lėšų pripažinimo draudimo objektu bei atsakovo įpareigojimo paskaičiuoti ir išmokėti ieškovui priklausančią draudimo išmoką. Ieškovas prašė pripažinti jam teisę į 3 999,23 Lt draudimo išmoką ir įpareigoti atsakovą išmokėti ieškovui šią išmoką nurodydamas, kad yra investuotojas, kurio pinigus Bankas panaudojo be investuotojo valios, nurašydamas ieškovo įmokėtą pinigų sumą neišleidęs obligacijų, t. y. nesant ieškovo ir Banko sudarytoje Obligacijų sutartyje nurodyto apmokėjimo objekto. Ieškovo teigimu, iki obligacijų įsigaliojimo ieškovo banko sąskaitoje buvo laikomas indėlis, kuriam taikytina draudimo apsauga pagal IĮIDĮ.
Kaip teisingai apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodė šalys, Lietuva perkėlė Indėlių garantijų direktyvos ir Investuotojų garantijų direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, direktyvų reikalavimus įgyvendina IĮIDĮ. Pagal netiesioginę direktyvų veikimo doktriną, nuo valstybės narės turi pareigą interpretuoti nacionalinę teisę, atsižvelgiant į direktyvų nuostatas. Kaip matyti iš Indėlių garantijų direktyvos preambulės, šios direktyvos tikslas – išsaugoti indėlininkų pasitikėjimą bankų sistemos patikimumu, kurį praradus iškiltų masinio indėlių atsiėmimo grėsmė ne tik iš sunkumus patiriančių, bet ir iš stabiliai veikiančių kredito įstaigų. Indėlių garantijų direktyva taikoma kredito įstaigoms, kai jos negali įvykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams (indėlininkams plačiąja prasme). Tuo tarpu Investuotojų garantijų direktyvos tikslas - apsaugoti investuotojus nuo sukčiavimo, administracinio aplaidumo ar operacinių klaidų, dėl kurių investicinė įmonė negali klientams grąžinti turto, rizikos. Pagal šios direktyvos preambulės 1- 3, 7, 11 punktus, direktyva taikoma investicinėms (finansų maklerio) įmonėms (įskaitant kredito įstaigas), ir yra skirta patenkinti investuotojų reikalavimams, atsiradusiems investicinėms bendrovėms nebeišgalint grąžinti pinigų arba investuotojams priklausančių finansinių priemonių, saugomų jų vardu, kai tai susiję su investicinėmis paslaugomis. Iš nurodyto akivaizdu, kad Indėlių garantijų direktyvos ir Investuotojų garantijų direktyvos reguliavimo objektas skiriasi. Tai reiškia, kad investicinei (finansų maklerio) įmonei tapus nemokia, taikoma Investuotojų garantijų direktyva, o emitentu esančiai kredito įstaigai tapus nemokia, taikoma Indėlių garantijų direktyva, pagal kurios 7 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad valstybės narės gali numatyti, kad tam tikriems indėlininkams ar indėliams garantijos būtų netaikomos ar jiems būtų numatytos mažesnės garantijos, ir I priedo 12 punktą, kuriame numatyta, kad tos pačios kredito įstaigos išleisti skolos vertybiniai popieriai ir įsipareigojimai, susiję su jos akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, tos pačios kredito įstaigos skolos vertybiniai popieriai patenka į Indėlių garantijų direktyvos reguliavimo sritį, todėl priešingai nei teigia apeliantas, tos pačios kredito įstaigos skolos vertybiniams popieriams netaikytinos Investuotojų garantijų direktyvos nuostatos, dar ir todėl, kad netoleruotina situacija, jog vienai direktyvai leidus valstybei narei taikyti direktyvoje numatytą išimtį, kita direktyva paneigtų tokios išimties taikymo galimybę.
Pagal Indėlių garantijos direktyvos 1 straipsnį, indėliu laikytinas bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu. Indėlių garantijos direktyvos 1 straipsnio nuostata perkelta į IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad indėlis – tai indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma. Dėl nurodyto, pripažintini pagrįstais ieškinyje išdėstyti argumentai, kad ieškovas, turėdamas reikalavimo teisę, atsiradusią iš Banko įsipareigojimo suteikti investicines paslaugas, IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies prasme laikytinas investuotoju. Antai bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir tretysis asmuo 2011-11-10 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų (b.l. 26-33). Šios sutarties pagrindu ieškovas ir tretysis asmuo 2011-11-10 ir 2011-11-11 sudarė Obligacijų sutartis, pagal kurias ieškovas įsipareigojo nupirkti 40 vnt. obligacijų už bendrą 3 999,23 Lt kainą (b. l. 6-7). Obligacijų sutartys identiškos, skirtinga tik jų pasirašymo data ir obligacijų apmokėjimo terminas, kuris pagal vėliau pasirašytą Obligacijų sutartį buvo 2011-11-11. Pagal Obligacijų 1.10 punktą, obligacijų įsigaliojimo data numatyta 2011-12-01. Atsakovas 2011-11-11 nusirašė nuo ieškovo sąskaitos 3 999,23 Lt obligacijų pirkimui (b.l. 9, 36). Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti Banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskyrė banko laikinąjį administratorių. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 nutartimi iškėlė Bankui bankroto bylą. 2012-01-18 Bankas informavo ieškovą, kad su juo sudarytos sutartys dėl bankroto vykdomos nebus.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, draudžiamasis įvykis, susijęs su Banko nemokumu, įvyko Lietuvos bankui 2011-11-24 nutarimu visam laikui atšaukus Banko veiklos licenciją (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis Prospektu, Obligacijų emisijų išleidimo data yra obligacijų įsigaliojimo data (b.l. 17). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog obligacijų įsigaliojimo data teisinės reikšmės ginčui neturi, nes tik numatytą obligacijų įsigaliojimo dieną 2011-12-01 obligacijos būtų išleistos ir apskaitytos padarant įrašą ieškovo vertybinių popierių sąskaitoje. Dėl draudžiamojo įvykio Obligacijų emisija nebuvo išleista ir obligacijos neįsigaliojo, ieškovo vardu vertybinių popierių depozitoriume sąskaita nebuvo atidaryta ir joje įrašai, pažymintys ieškovo teisę į obligacijas, nebuvo padaryti. Teismas nustatė ir Bankas neginčijo, jog vadovaudamasis Obligacijų sutarties ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostatomis, ieškovo sukauptas obligacijoms įsigyti reikalingas lėšas nuo jo banko sąskaitos nurašė be atskiro sutikimo ir 3 999,23 Lt pervedė į Banko surenkamąją sąskaitą, skirtą obligacijų platinimui (b.l. 10). Bankas, kaip finansų maklerio įmonė, ieškovo pavedimą įvykdė, ieškovo įmokėtas lėšas pervesdamas į Banko, kaip emitento, sąskaitą. Kadangi iš IĮIDĮ, įgyvendinančio Indėlių garantijų direktyvą, nuostatų matyti, jog garantuojami indėliai iš esmės yra visų rūšių indėlių likučiai ir indėlininkams priklausančios pinigų sumos, į kurias jie turi reikalavimo teises, įskaitant kylančias iš kredito įstaigos įsipareigojimų suteikti investicines paslaugas, teisėjų kolegija, vadovaudamasi IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalimi, pripažįsta Banko sąskaitoje draudiminio įvykio dieną (2011-11-24) buvusias ieškovo lėšas indėliu, kuris yra draudimo objektas pagal IĮID 3 straipsnio 1 dalį ir konstatuoja, kad pagal IĮIDĮ 1, 3 dalis, ieškovas įgijo teisę į 100 000 eurų neviršijančią draudimo išmoką.
Vadovaujantis IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalimi, draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis, apie indėlininkus ir investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. Draudimo išmokos indėlininkams išmokamos per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos, šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip 10 darbo dienų (IĮIDĮ 10 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenys liudija, kad ieškovas nėra gavęs draudimo išmokos, nes tretysis asmuo Bankas neperdavė atsakovui duomenų apie ieškovą, kaip to reikalauja IĮIDĮ 10 straipsnio 3 dalis. Indėlininko teisė į draudimo išmoką galioja 5 metus nuo draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 10 straipsnio 2 dalis). Pripažinus ieškovui teisę į draudimo išmoką bei nenustačius IĮIDĮ 10 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių išmoka nemokama, atsakovas įpareigotinas išmokėti ieškovui 3 999,23 Lt draudimo išmoką per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalis, 3, 5, 9, 10).
Apibendrinus visą tai, kas aukščiau išdėstyta, konstatuotina, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė IĮIDĮ ir kitus teisės aktus, kurių pagrindu spręstinas ginčas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apelianto skundas tenkintinas, panaikinamas skundžiamas sprendimas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkinamas visiškai, pripažįstant ieškovui teisę į 3 999,23 Lt draudimo išmoką ir įpareigojant atsakovą išmokėti ieškovui šią išmoką per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Priėmus ieškovui palankų sprendimą, atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas, iš atsakovo ieškovui priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje (CPK 93, 98 straipsniai) – 263,00 Lt žyminio mokesčio (b.l. 5, 109) ir, vadovaujantis 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis, įvertinus apeliaciniame skunde keliamų klausimų sudėtingumą ir apimtį, - 2 178,00 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų (b.l. 78).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti.
Pripažinti, kad ieškovas A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) turi teisę į 3 999,23 Lt draudimo išmoką.
Įpareigoti atsakovą VĮ Indėlių ir investicijų draudimas išmokėti ieškovui A. R. 3 999,23 Lt draudimo išmoką per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Priteisti iš atsakovo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas ieškovui A. R. 263,00 Lt (du šimtus šešiasdešimt tris litus) žyminio mokesčio ir 2 178,00 Lt (du tūkstančius šimtą septyniasdešimt aštuonis litus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.