- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-02
- Bylos Nr.
- 2-910-178/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02766-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Futbolo stadionas“, akcinė bendrovė DNB Lizingas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 116.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos futbolo federacijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties, kuria atmestas prašymas leisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdyti skubiai, civilinėje byloje Nr. 2-477-640/2015 pagal ieškovo bankrutavusio futbolo klubo „Vėtra“ ieškinį atsakovui Lietuvos futbolo federacijai dėl turto pripažinimo ieškovo nuosavybe, uždraudimo turtą naudoti ir žalos dėl neteisėto šio turto naudojimo priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Futbolo stadionas“, akcinė bendrovė DNB Lizingas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BFK „Vėtra“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė pripažinti ieškovo BFK „Vėtra“ nuosavybės teisę nuo įsigijimo ir (ar) pasigaminimo momento: 1) į apšvietimo bokštus, įsigytus (pastatytus) pagal 2005 m. kovo 30 d. tiekimo ir darbų atlikimo sutartį Nr. 03-30-002, sudarytą tarp FK „Vėtra“ ir UAB „Elgamos šviesa“; įvestus į eksploataciją pagal futbolo klubo „Vėtra“ 2005 m. lapkričio 1 d. ilgalaikio materialiojo turto įvedimo aktus; esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini); ir kuriems suteikti rezerviniai unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini); 2) į pamatus ir metalo konstrukcijas švieslentei, įsigytus (pastatytus) pagal 2008 m. liepos 16 d. darbų atlikimo sutartį Nr. 08/07/16, sudarytą tarp FK „Vėtra“ ir UAB „Elgamos šviesa“; esančius (duomenys neskelbtini); 3) į švieslentę, įsigytą pagal 2006 m. balandžio 19 d. sutartį Nr. 19/04-01, sudarytą tarp FK „Vėtra“ ir Rusijos bendrovės OOO „VITA Elektroniks“; 3) uždrausti atsakovui Lietuvos futbolo federacijai naudoti ir eksploatuoti bankrutuojančiam futbolo klubui „Vėtra“ priklausiančius apšvietimo bokštus ir švieslentę; 4) iš Lietuvos futbolo federacijos BFK „Vėtra“ priteisti: 194 234,40 Lt žalos kaip negautų pajamų už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d. imtinai; po 5249,58 Lt per mėnesį žalos kaip negautų pajamų už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 5 d. imtinai iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6 procentus metinių palūkanų už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį atmetė bei panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi taikytas ir 2014 m. liepos 31 d. nutartimi pakeistas laikinąsias apsaugos priemones taikytas atsakovo Lietuvos futbolo federacijos atžvilgiu.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos futbolo federacija (toliau- LFF) kreipėsi į teismą su prašymu leisti skubiai vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Nurodė, kad savo iniciatyva užsakė ekspertizę, kuri pateikė išvadas, jog neįmanoma pasiekti, kad stadiono apšvietimas atitiktų UEFA Reglamento reikalavimus, t. y. būtų užtikrintas ne mažesnis nei 1400 Ev (liuksų) horizontalaus ir vertikalaus stadione esančios futbolo aikštės apšvietos lygis bei tolygus apšvietimas. Siekiant užtikrinti, jog stadiono apšvietimas atitiktų Reglamento reikalavimus, stadione būtina įrengti naujus apšvietimo bokštus. Taip pat nurodo, kad UEFA įspėjo LFF, jog, atsižvelgiant į tai, kad kitos Lietuvos rinktinės „namų“ rungtynės stadione yra numatytos 2015 m. birželio 14 d., LFF turi ne vėliau kaip iki 2015 m. kovo 31 d. sutvarkyti stadiono apšvietimo sistemą, kad ji būtų reikiamo lygio, nes priešingu atveju UEFA neskirs LFF 750 000 Eur finansinės paramos bei LFF gali tekti žaisti likusias „namų“ rungtynes kitos asociacijos teritorijoje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi prašymą atmetė. Teismas nustatė, kad siekiant užtikrinti ieškovo reikalavimus 2014 m. liepos 30 d. nutartimi pakeistos laikinosios apsaugos priemonės ir nutarta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakeisti, leidžiant atsakovui Lietuvos futbolo federacijai atlikti apšvietimo bokštų, įsigytų (pastatytų) pagal 2005 m. kovo 30 d. tiekimo ir darbų atlikimo sutartį Nr. 03-30-002, sudarytą tarp futbolo klubo „Vėtra“ ir UAB „Elgamos šviesa“; įvestų į eksploataciją pagal futbolo klubo „Vėtra“ 2005 m. lapkričio 1 d. ilgalaikio materialiojo turto įvedimo aktus, esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir kuriems suteikti rezerviniai unikalūs numeriai: (duomenys neskelbtini), pagerinimus, kurie tenkintų UEFA Europos futbolo čempionato reglamente pateiktus reikalavimus.
Teismas sprendė, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis prašo leisti skubiai vykdyti sprendimą dalyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas patirs didelę žalą ir yra ypatinga situacija, kuri pateisintų skubų teismo sprendimo vykdymą (CPK 283 str. 1 d. 4 p.). Be to, atsakovas prašo leisti skubiai vykdyti nutarties dalį dėl visų taikomų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kai tuo tarpu savo prašymą argumentuoja tik dėl dalies taikomų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. dėl leidimo daryti poveikį bokštams ir naujo apšvietimo įrengimo. Tačiau jis nepateikia jokių argumentų, kodėl prašo panaikinti draudimą registruoti ginčo objektus nekilnojamojo turto registre, nors kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių į apšvietimo bokštus, pamatus ir metalo konstrukcijas švieslentei bei pačią švieslentę nėra išspręstas galutiniu ir neskundžiamu teismo sprendimu. Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog neleidus skubiai vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovui kiltų didelė žala arba iš viso pasidarytų negalima ar labai sunku sprendimą ar nutartį įvykdyti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai
Atsakovas Lietuvos futbolo federacija (toliau – apeliantas) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – leisti skubiai vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimo dalį dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi taikytų ir 2014 m. liepos 31 d. nutartimi pakeistų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, leidžiant apeliantui be ieškovo raštiško sutikimo atlikti bet kokį fizinį poveikį apšvietimo bokštams. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Būtina užtikrinti UEFA reikalaujamo 1400 Ev (liuksų) apšvietimą. To nepadarius, t. y. pažeidus UEFA Reglamentą, UEFA gali uždrausti apeliantui namų rungtynes žaisti apelianto stadione, kas reikštų, jog Lietuvos rinktinė savo namų rungtynes turėtų žaisti kitoje valstybėje. Apelianto vertinimu, tokia situacija pažeistų viešąjį interesą.Į bylą pateikta eksperto išvada patvirtina, jog apeliantas negali pagal šiuo metu galiojančias ir teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones užtikrinti, jog apelianto stadione, naudojant tuos pačius apšvietimo bokštus, būtų sumontuotas UEFA Europos futbolo čempionato atrankoje privalomas apšvietimo lygis. Skundžiamojoje nutartyje dėl šios aplinkybės iš viso nepasisakyta. Jeigu 2015 m. vasario 5 d. sprendimo dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nebūtų vykdoma skubiai, apeliantas patirtų didelę žalą, nes negautų 750 000 Eur finansinės paramos iš UEFA bei Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė namų varžybas turėtų žaisti kitos šalies teritorijoje. Tai reikštų, jog apeliantas patirtų ne tik tiesioginius nuostolius, susijusius su varžybų organizavimu užsienio valstybėje, transliacijų teisėmis, bet ir netiesioginius nuostolius, susijusius su Lietuvos futbolo reputacijos sumenkinimu. Iki numatyto laiko neįrengus naujų apšvietimo bokštų, nuostolių patirtų ir valstybė, nukentėtų tiek gyventojų, tiek verslo interesai. Teismas turėjo atsižvelgti į šias svarbias aplinkybes: ieškinys atmestas ir labai tikėtina, kad bus atmestas ir apeliacinėje instancijoje; net jeigu galutiniu sprendimu vėliau būtų pripažinta ieškovo nuosavybės teisė į apšvietimo bokštus, tai ieškovas turėtų galimybę reikalauti nuostolių atlyginimo iš apelianto ir jis nepatirtų jokių praradimų; ieškovas yra bankrutavęs futbolo klubas, todėl apeliantas neturės jokių galimybių išsireikalauti iš jo nuostolių atlyginimo dėl patirtos žalos, neleidžiant statyti naujų apšvietimo bokštų; ieškovo procesiniai dokumentai ir nenuosekli, prieštaringa pozicija patvirtina, jog ieškinys pareikštas piktnaudžiaujant teise, siekiant pasipelnyti apelianto sąskaita; apeliantas siekia užtikrinti, kad Lietuvos futbolo rinktinė galėtų žaisti tarptautines futbolo varžymas Lietuvos Respublikos teritorijoje bei siekia gauti UEFA skiriamą 750 000 Eur paramą. Apeliantas teikė prašymą ne dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo/pakeitimo, tačiau dėl sprendimo dalies vykdymo skubiai. Todėl nepagrįstai nutartyje argumentavo, kad apeliantas nenurodė, kodėl prašo panaikinti visus draudimus. Apeliantas pažymi, kad prašymų naikinti draudimus neteikė, pats teismas juos visus panaikino, todėl apeliantas ir neturėjo nurodyti argumentų, kodėl būtent pateisinamas draudimo registruoti ginčo objektus panaikinimas.
Atsiliepimas
Ieškovas BFK „Vėtra“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo apeliacinį procesą nutraukti, o šio prašymo netenkinus, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinis procesas nutrauktinas, nes nutartys, kuriomis sprendžiamas (ne)leidimo skubiai vykdyti sprendimus klausimus nėra apeliacinio nagrinėjimo dalykas. Byloje yra pagrindas taikyti teismo nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos, nes iki galutinio išnagrinėjimo ginčo objektai būtų apsaugoti nuo neigiamo poveikio. Ginčo objektų neapsaugojus, būtų apsunkintas arba visiškai pasidarytų neįmanomas galimai palankaus ieškovui sprendimo įvykdymas. Apeliantas neskundė teismo 2013 m. gruodžio 17 d., 2014 m. liepos 31 d. ir 2014 m. spalio 1 d. nutarčių, kuriomis buvo pritaikytos, pakoreguotos ir paliktos galioti laikinosios apsaugos priemonės, todėl sutiko su jose padarytomis išvadomis. 2015 m. vasario 5 d. sprendimas nepaneigė būtinybės taikyti pagrįstai pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Be to, sprendimas nėra įsiteisėjęs. Dėl to 2015 m. vasario 5 d. sprendimo dalis, kuria buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, apskritai negali būti vykdoma skubiai. Apelianto skunde nurodyti motyvai neįrodo, jog jis tokiu prašymu bando apginti viešąjį interesą. Ginčas dėl turto yra inicijuotas ieškovo bankroto administratoriaus siekiant apginti tiek futbolo klubo, tiek jo kreditorių interesus, kas lemia neabejotiną viešojo intereso egzistavimą. Neegzistuoja pagrindų leisti vykdyti 2015 m. vasario 5 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, vadovaujantis net ir CPK 283 straipsnio 1 dalies 4 punktu.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo AB DNB lizingas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad skunde pareikšti reikalavimai nepažeidžia jo teisių, todėl prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas prašymas dėl teismo sprendimo dalies skubaus vykdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ieškinys apeliantui Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 5 d. sprendimu yra atmestas. Apeliantas atskiruoju skundu skundžia teismo nutartį, kuria atsisakyta tenkinti jo prašymą leisti vykdyti skubiai minėto sprendimo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Taigi, apeliantas, dar neįsiteisėjus palankiam jo atžvilgiu teismo sprendimui, faktiškai siekia jo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo per sprendimo skubaus vykdymo institutą.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą/keitimą/naikinimą reglamentuoja CPK I dalies XI skyriaus penktojo skirsnio normos, sprendimo skubų vykdymą – CPK II dalies XV skyriaus pirmojo skirsnio CPK 282, 283 straipsniai (atitinkamai – privalomo ir fakultatyvaus sprendimo skubaus vykdymo atvejai). Pats apeliantas iš esmės teisingai nurodo, kad tai yra skirtingi CPK numatyti institutai. Klausimai, susiję su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nepriklausomai nuo to, ar galutiniame neįsiteisėjusiame sprendime dėl jų pasisakyta ar ne, gali būti sprendžiami autonomiškai jau po sprendimo priėmimo CPK I dalies XI skyriaus penktojo skirsnio normų nustatyta tvarka priklausomai nuo to, kokio teismo žinioje yra byla (CPK 147 str. 2 d.). Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantas jau ir pasinaudojo šiomis CPK normomis - Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi tenkintas apelianto prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo bei nutarta pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi taikytas ir 2014 m. liepos 31 d. nutartimi pakeistas laikinąsias apsaugos priemones, leidžiant apeliantui be raštiško ieškovo bankrutavusio futbolo klubo „Vėtra“ sutikimo išmontuoti apšvietimo bokštus bei jų vietoje statyti naujus apšvietimo bokštus. Tokiu būdu apeliantui prašyme nurodytos kaip naikintinos laikinųjų apsaugos priemonių dalies, trukdžiusios tinkamam futbolo aikštės parengimui varžyboms, faktiškai ir nebeliko. Iš prašymo turinio galima spręsti, kad būtent ši laikinųjų apsaugos priemonių dalis jam ir buvo aktualiausia. Kita vertus, nepaisant paminėta Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi pakeistų laikinųjų apsaugos priemonių masto, dalis apelianto atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių yra išlikę (bet kokių duomenų registracijos viešame registre draudimas), apeliantas nagrinėjamo atskirojo skundo neatsisako. Todėl darytina išvada, kad skundžiamos nutarties aktualumas iš dalies išliko.
Apeliantas atskirajame skunde akcentuoja, jog jis pirmosios instancijos teismui nereiškė prašymo dėl byloje taikytų/keistų jo atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo/pakeitimo CPK normų, reglamentuojančių laikinąsias apsaugos priemones, pagrindu, o reiškė/ia prašymą būtent dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies skubaus vykdymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo būtent šiuo apelianto nurodomu aspektu.
Ieškovas, remdamasis anksčiau priimtomis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, nurodo, kad nutartys dėl skubaus sprendimo (nutarties) vykdymo pagal šio teismo praktiką nėra skundžiamos, todėl apeliacinis procesas turi būti nutrauktas. Tačiau šiuo atveju su ieškovu, nepaisant jo teisingai cituojamos teisminės praktikos pavyzdžių, nesutiktina, nes tarp jo nurodomų nutarčių ir nagrinėjamo atvejo yra esminis skirtumas – tose bylose buvo pasisakyta dėl negalimumo apeliacine tvarka skųsti nutartis, kuriomis sprendimą (nutartį) vykdyti skubiai buvo leista, o nagrinėjamu atveju yra priešingai – prašymas dėl skubaus sprendimo dalies vykdymo buvo netenkintas. Šiame kontekste pastebėtina, kad CPK 282, 283 straipsniai numato skubaus sprendimo (nutarties) vykdymo galimybės atvejus tik tam tikrų kategorijų bylose (išskyrus CPK 283 straipsnio 1 dalies 4 punktą), daugiausiai šie atvejai yra susiję su silpnesniosios šalies itin svarbių interesų gynimu. Todėl negalimumas apskritai apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atmetamas prašymas taikyti skubų priimto sprendimo (jo dalies) vykdymą, reikštų, kad užkertamas kelias skubiai vykdyti teismo sprendimą (jo dalį) iki jo įsiteisėjimo visais atvejais inter alia net tais, kai pats įstatymas imperatyviai numato privalomą neįsiteisėjusio sprendimo vykdymo skubą (CPK 282 str.), kitaip tariant, užkertamas kelias tokiai bylos eigai. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokio pobūdžio nutartis gali būti apskundimo objektu (CPK 334 str. 1 d. 2 p.). Kitas dalykas yra tai, kad nagrinėjamu atveju apelianto prašymas negali būti tenkinamas iš esmės - ieškinys pirmosios instancijos teismo yra atmestas, todėl toks sprendimas nei apelianto, nei ieškovo atžvilgiu nesuponuoja jokių vykdymo veiksmų ir nebus vykdomas. Pažymėtina, kad ir apelianto prašymo konkretus skubaus vykdymo teisinis pagrindas - CPK 283 straipsnio 1 dalies 4 punktas – taikytinas tik tuomet, kai dėl ypatingų aplinkybių delsimas įvykdyti teismo sprendimą gali sukelti didelę žalą išieškotojui, o šiuo atveju apeliantas tokiu nėra (byloje - atsakovas).
Dėl pirmiau nurodytų motyvų kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės klausimo išsprendimui, todėl dėl jų nepasisakytina.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, keisti ar naikinti skundžiamą nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo, ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.