Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Dalė Žukauskienė, sekretoriaujant Violetai Žalienei, dalyvaujant ieškovės L. K. atstovei advokatei Svietlanai Baracevičienei, atsakovės atstovui L. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui I. K.-Š. dėl pripažinimo teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė ieškiniu (patikslintu) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti ieškovei L. K. teisę užbaigti 78,15 kv. m. ploto gyvenamųjų patalpų – buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimą pagal Butų privatizavimo įstatymą (b.l. 138). Paaiškino, jog į teismą kreipėsi prašydama pripažinti ieškovei teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, atsakovais į bylą patraukti A. V., Klaipėdos miesto savivaldybė. (duomenys neskelbtini)atsakovė A. V., gim. (duomenys neskelbtini), mirė. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-02-17 nutartimi buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad L. K. priėmė palikimą po motinos A. V. mirties. A. V. 1994-03-28 valstybinė komisija leido privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Dėl savo garbaus amžiaus A. V. neužbaigė buto privatizacijos, todėl ieškovė, kaip A. V. įstatyminė įpėdinė, nori užbaigti šio buto privatizaciją (b.l. 136-138).

Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį (patikslintą), kuriuo su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti (b.l. 160). Nurodo, jog ieškovė kaip A. V. teisių ir pareigų perėmėja taip pat turi atitikti Butų privatizavimo įstatyme nustatytas reikalavimus, keliamus privatizavimo subjektui. Pateikti duomenis apie turtą rodo, jog proceso šalys turėjo patirties dėl nuosavybės įgijimo/registracijos, todėl galėjo pasinaudoti VĮ Registrų centro duomenimis tikrinant Ginčo buto teisinę registraciją. Nurodo, jog nei ieškovė, nei buvusi atsakovė A. V. nepateikė prašymo privatizuoti ginčo butą, kai pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką, net ir prašymo pateikimas nelaikytinas subjektinės teisės privatizuoti butą tinkamu įgyvendinimu. Teigia, jog yra suėję visi įmanomi senaties terminai. Tai, kad A. V. 2005-08-12 sudarė ginčo buto nuomos sutartį, vertintina, kaip privatizacijos atsisakymas ir/ar susitarimo tarp šeimos narių panaikinimas, juo labiau, kad visos proceso šalys apie nuomos faktą žinojo ir niekas jo neginčijo. Nurodo, jog ieškinio senatis skaičiuotina nuo 2004-10-04 akto, kurį pasirašė ieškovė, momento. Nurodė, jog ieškovė neįrodė, kad yra tinkamas ginčo buto privatizavimo subjektas, kad buvo tinkamai išreikšta valia pasinaudoti viso būsto privatizacijos teise, nepasinaudota teise privatizuoti dalį ginčo buto. Ieškovė ne tik praleido visus senaties terminus, bet ir elgėsi nesąžiningai (b.l. 156- 160).

Teismo posėdyje ieškovės atstovė ieškinį ir jame nurodytas aplinkybes palaikė. Paaiškino, jog po atsakovės A. V. mirties, ieškovė perėmė atsakovės teises ir pareigas, tik 2016-02-17 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, byla užsitęsė, nes vienas iš suinteresuotų asmenų gyvena užsienyje. Papildomai paaiškino, jog byloje pateiktas rašytinis įrodymas, kad A. V. leista privatizuoti butą adresu (duomenys neskelbtini). Komisijos sprendimo pagrindu atsirado teisė toliau vykdyti buto privatizavimo procedūrą. Nurodė, jog protokolo priėmimo momentu A. V. jau buvo senatvės pensijoje, susirgo demencija, dėl ko negalėjo baigti privatizavimo procedūros. Kadangi procedūra pradėta ir sutarta, jog butas bus privatizuotas A. V. vardu, kiti šeimos nariai neturėjo teisės atlikti veiksmus. Atkreipė dėmesį, jog ieškinys pateiktas tada, kai Butų privatizavimo įstatymas jau negaliojo, tačiau galiojo valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas, kuris numatė, kad savivaldybės patalpos gali būti privatizuojamos asmenų, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą. Nuo 2015-01-01 įsigaliojo nauja įstatymo redakcija, kuri atkartojo ankstesnio įstatymo nuostatas, bet išdėstė tiksliau, jog galima lengvatine tvarka privatizuoti butą, kai būstą perka nuomininkai, kuriems būsto privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka Seimo sudaryta komisija iki 1998-07-01 buvo išdavusi leidimą privatizuoti būstą, ir antra, kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti būstą pagal butų privatizavimo įstatymą. Galiojančio įstatymo redakcija numato du pagrindus, pateiktas ieškinys atitinka abu pagrindus, yra išduotas leidimas privatizuoti, ieškovė yra motinos teisių perėmėja ir turi teisę užbaigti procedūrą, kadangi ji taip pat yra buto nuomininkė. Jokių kliūčių privatizuoti būstą nėra. Mano, jog atsakovės vengimas pripažinti teisę ieškovei užbaigti privatizuoti butą nepagrįsta, todėl prašo ieškinį tenkinti.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko, palaikė atsiliepime nurodytas aplinkybes ir argumentus. Paaiškino, jog esminis dalykas byloje yra klausimas, ar ieškovė turi teisę įgyti nuosavybę lengvatine kaina į butą, t. y. privatizuoti. Paaiškino, jog yra tam tikri teisės aktų reikalavimai, kuriuos asmuo turi atitikti. Šiuo atveju ne tik asmuo, kuris siekia privatizuoti butą, bet ir ieškovė turi būti tinkamas subjektas privatizuoti butą. Subjektas turi įrodyti, kad yra tinkamas, t. y. kad neįgijo turto, koks šeimos narių ratas, visi duomenys turi būti pateikti. Ieškovės pateiktame nekilnojamojo turto išraše nėra pateikta istorinių duomenų. Pripažino, jog butas yra privatizavimo objektas, A. V. turėjo teisę jį privatizuoti. Nurodė, jog nėra pateikta prašymų, neatlikti veiksmai, net kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog vien tik prašymo nepakanka. Jeigu vėliau buvo pasirašyta nuomos sutartis, ieškovė apie ją žinojo, todėl gal susitarimas nutrūko ir teisės neliko. Prašė ieškinį atmesti.

Ieškinys tenkintinas.

Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, nustatyta, kad Valstybinės komisijos (toliau – Komisija), sudarytos Lietuvos Respublikos Seimo 1993-04-01 nutarimu Nr. I-118, gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti 1994-03-28 posėdžio protokolu Nr. 40 A. V. buvo leista privatizuoti nuomojamas patalpas (duomenys neskelbtini) (b.l. 10). Atsakovė šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu neginčijo, procesiniuose dokumentuose nurodė, jog Komisijos išvada A. V. leista privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 29,30). Byloje pateikti duomenys, jog 2005-08-12 tarp A. V. ir atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria A. V. ir jos šeimos nariams (įskaitant ieškovę) buvo išnuomota gyvenamoji patalpa adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 123). Laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio mėn. atsakovės A. V. sveikata pašlijo, ji gydyta slaugos ligoninėje, jai nustatyta demencija (b.l. 40-45,61). 2012-05-09 tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovei ir jos šeimos nariams A. V., I. Š. (buv. pavardė K.) buvo išnuomota gyvenamoji patalpa adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 7-9). (duomenys neskelbtini) atsakovė A. V. mirė (b.l. 86). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-02-17 sprendimu, įsiteisėjusiu 2016-03-19, nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog L. K. priėmė palikimą po motinos A. V. mirties faktiškai pradėjusi valdyti paveldimą turtą (b.l. 94-95). Ieškovei nėra įregistruota nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas (b.l. 141-144).

Ieškovė prašo pripažinti jai teisę užbaigti gyvenamojo būsto privatizavimą.

Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau PBĮIĮ) 24 straipsnio 1 dalis numato, jog savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, šiais atvejais: 1) kai būstą perka nuomininkai, kuriems Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Seimo sudaryta Butų privatizavimo komisija iki 1998 m. liepos 1 d. buvo išdavusi leidimus privatizuoti nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą; 2) kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą; 3) kai būstą perka nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti iš avarinių būstų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą arba į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, kurių dėl to nebuvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą; 4) kai patalpų savininkai perka pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuotų būstų papildomą naudingąjį plotą, atsiradusį atlikus privatizuoto buto inventorizaciją, taip pat plotą, atsiradusį savivaldybės institucijos sutikimu išplėtus privatizuoto buto naudingąjį plotą arba sumažinus gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų plotą (bendrabučių privatizavimo ir pertvarkymo į butus atvejais); 5) kai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka parduodami nuomos pagrindais suteikti būstai grįžusiems į Lietuvos Respubliką reabilituotiems politiniams kaliniams, tremtiniams ar jų našliams ir vaikams; 6) kai būstą perka nuomininkai, gyvenantys būstuose, kurie negrąžinti religinėms bendruomenėms ar bendrijoms, taip pat nuomininkai, kuriems suteikti kiti būstai, iškeldinus juos iš religinėms bendruomenėms ar bendrijoms grąžintų būstų; 7) atvejais, kurie yra nustatyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme ir (arba) kituose teisės aktuose, susijusiuose su jo įgyvendinimu. Analogiškos nuostatos buvo numatytos ir iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (Žin., 2002, Nr. 116-5188) 12 straipsnio 1 dalyje. Tokiu būdu, siekiant nustatyti, ar ieškovė turi teisę užbaigti privatizavimo procedūrą būtina nustatyti visas pagal Butų privatizavimo įstatymą nurodytas sąlygas.

Butų privatizavimo įstatyme (1991 m. gegužės 28 d. Nr. I-1374) buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas, t. y. nustatė tam tikras sąlygas, kurioms esant įgyjama teisė privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas. To paties straipsnio antroje dalyje numatyta, jog tuo atveju, jei asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., o nuomininkų, privatizuojančių gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, pareiškimų padavimo terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (redakcija, galiojusi nuo 2000-10-12 iki 2001-01-01). Taigi šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas.

Taigi sprendžiant klausimą, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012; kt.).

Iš byloje pateiktų įrodymų, šalių paaiškinimų nustatyta, jog A. V. (ieškovės motina) Komisijos sprendimu leista privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), A. V. šeimos nariai: dukra (ieškovė) L. K., jos sutuoktinis, ieškovės dukra I. Š. susitarė, jog būstas bus privatizuojamas A. V. vardu. Tokiu būdu A. V. buvo tinkamas privatizavimo santykių subjektas. Tarp bylos šalių ginčo, jog butas (duomenys neskelbtini), yra privatizavimo objektas, nėra, todėl laikytina, jog ši aplinkybė taip pat nustatyta (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Byloje taip pat nustatyta aplinkybė, jog tarp A. V. ir atsakovės susiklostė santykiai dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, šią aplinkybę pripažino ir atsakovė (Civilinio proceso kodekso 187 straipsnis) (b.l. 29). Savo ruožtu tokio pobūdžio teisiniai santykiai tarp šalių susiklosto pradėjus privatizavimo procedūrą. Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, jog buvo įvykdytos visos būtinos sąlygos tam, kad asmuo turėtų teisę privatizuoti butą adresu (duomenys neskelbtini) pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Atsikirsdama į ieškovės reikalavimą atsakovė nurodo, jog ieškovė nėra tinkamas privatizavimo subjektas, tačiau nepateikia šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Bylos duomenimis nustatyta, jog po A. V. mirties ieškovė priėmė palikimą. Civilinio kodekso 5.1 straipsnis numato, jog paveldimą turtą (palikimą) sudaro materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų nustatytais atvejais intelektinė nuosavybė ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės ir pareigos. Palikėjai A. V. priklausė turtinė subjektinė teisė lengvatine tvarka privatizuoti savivaldybei priklausantį butą, kurį nuomojosi. Ieškovei priėmus palikimą, kartu su kitu turtu, ieškovė paveldėjo ir šią teisę, perėmė A. V. teises ir pareigas, kylančias iš privatizavimo teisinių santykių (Civilinio kodekso 5.2 straipsnis, 5.50 straipsnio 2 dalis). Ieškovė byloje pateikė įrodymus, jog nuosavybės teise gyvenamosios patalpos jai nepriklauso, ieškovės šeimos narė I. Š. neprieštarauja, kad L. K. savo vardu pabaigtų privatizavimo procedūras, palikėjai buvo suteikta teisė privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas. Tokiu būdu konstatuoti, jog ieškovė nėra tinkamas privatizavimo santykių subjektas, nėra pagrindo. Atsakovė, teigdama, jog L. K. nėra tinkamas subjektas, turi šią aplinkybę pagrįsti. Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis numato, jog šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus. Vien ta aplinkybė, jog atsakovė mano L. K. nesant tinkamu privatizavimo santykių subjektu, ar tai, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypai, nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Atsakovė nėra atleista nuo įrodinėjimo pareigos, dispozityvioje byloje šalių teisės yra lygios (Civilinio proceso kodekso 17 straipsnis).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo teisės normas aiškinti ir taikyti ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009).

Atsakovė taip pat nurodo, jog ieškovė nepasinaudojo galimybe privatizuoti dalį ginčo buto. Tačiau byloje nėra duomenų, jog ieškovei buvo išaiškinta teisė privatizuoti dalį buto, atkreipiant dėmesį, jog remiantis byloje pateiktais duomenimis teisė privatizuoti būstą buvo pripažinta ieškovės motinai A. V., A. V. šeimos nariai sutarė, jog būstas bus privatizuojamas mirusiosios vardu, todėl ieškovė neturėjo pagrindo kreiptis dėl teisės privatizuoti pusę ginčo buto. Kita vertus aplinkybė, jog ieškovė nepasinaudojo galimybe privatizuoti dalį ginčo buto, nepaneigia jos teisės įgyti nuosavybės teise gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka perėmus palikėjos teises ir pareigas.

Atsakovė be kita ko nurodo, jog sudarius ginčo buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, galimai buvo atsisakyta teisės privatizuoti būstą, šalių susitarimas nutrūko ir teisės neliko. Pažymėtina, jog butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, reglamentavusiame privatizavimo subjektus, nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, jog A. V. ir jos šeimos nariai (įskaitant ieškovę) iki 1989-11-03 gyveno Lietuvos Respublikoje, atsakovė šios aplinkybės neginčijo, jiems buvo suteikta gyvenamoji patalpa (duomenys neskelbtini), A. V. sudarė nuomos sutartį, vėliau pagrindinės nuomininko teisės ir pareigos perkeltos ieškovei. Viena iš sąlygų buto privatizavimui yra aplinkybė, jog subjektas privatizuotiname būste gyventų teisėtai, tokiu būdu buvo sudarytos nuomos sutartys, kurių sudarymas negali būti traktuojamas, kaip privatizavimo teisės atsisakymas. Esant nustatytoms aplinkybėms šie atsakovės argumentai vertintini kaip nepagrįsti (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis).

Dėl ieškinio senaties taikymo

Atsakovė nurodė, jog ieškovė yra praleidusi visus senaties terminus pažeistai teisei ginti. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (Civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis). Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino pradžios nustatymas – fakto klausimas. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė su reikalavimu taikyti senatį nesutiko, paaiškino, jog senaties termino taikyti nėra pagrindo, kadangi nebuvo pažeistų teisių, nėra atramos taško, nuo kurio galima būtų skaičiuoti senaties terminą, pažymėjo, jog ieškovė, kaip dukra, matydama, jog motina neatlieka veiksmų, ėmėsi priemonių, kreipėsi teisminės gynybos. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog jau tuo metu, kai A. V. kreipėsi į Komisija sprendimo, jai buvo 80 metų, A. V. šeima, įskaitant ir ieškovę, sudarė susitarimą, kuriuo sutiko, jog butas bus privatizuojamas A. V. vardu. Todėl ieškovė neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo abejoti, jog A. V. savo teisę įgyvendins tinkamai. Aplinkybė, jog ieškovė žinojo apie sudaromas nuomos sutartis, nesudaro pagrindo teigti, jog apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo dar 2004 m., kadangi, kaip minėta, įstatymas numatė, jog būstą gali privatizuoti nuomininkai. Be to, tuo metu ieškovė neturėjo pagrindo manyti, jog jos teisė yra pažeidžiama, kadangi, kaip minėta, šalys sutarė, jog būstas privatizuojamas A. V. vardu. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, jog būsto privatizavimo procedūros nebuvo užbaigtos dėl objektyvių priežasčių – A. V. sveikatos būklės, progresuojančios ligos, kurios požymių numatyti ieškovė, neturėdama atitinkamo medicininio išsilavinimo, negalėjo. Pagal ieškovės ieškinį civilinė byla pradėta 2013-02-22, t.y. ieškovei pastebėjus, jog motina savo teisės įgyvendinti neketina arba delsia tai padaryti, tačiau ieškovės teisė privatizuoti teismo sprendimu pripažinta 2016-02-17, nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, jog ieškovė priėmė palikimą po A. V. mirties. Todėl įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais, konstatuoti, jog ieškovė praleido senaties terminą kreiptis į teismą, nėra teisinio pagrindo (Civilinio proceso kodekso 1.125 straipsnis, 1.126 straipsnis).

Tokiu būdu įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, jog A. V. įgijo teisę lengvatinėmis sąlygomis įgyti nuosavybės teisę į savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą, tačiau privatizavimo procedūrų neužbaigė dėl objektyvių priežasčių, tarp A. V. ir atsakovės buvo susiklostę teisiniai santykiai dėl privatizavimo, ieškovė įstatymo nustatyta tvarka perėmė A. V. teises ir pareigas, kylančias iš privatizavimo teisinių santykių, yra tinkamas šių santykių subjektas, todėl turi teisę užbaigti privatizavimo procedūras, tačiau atsakovė ne teismo tvarka šios teisės ieškovei įgyvendinti neleidžia, remiantis teisiniu reglamentavimu bei teismų praktika, konstatuotina, jog ieškovės ieškinys pagrįstas, todėl tenkintinas (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis, 183 straipsnis, 185 straipsnis, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatym 24 straipsnis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė pateikė teismui įrodymus, jog už ieškinį sumokėjo 41,50 Eur (143,30 Lt) žyminį mokestį (b.l. 12-13), už ieškinio parengimą advokatei sumokėjo 700,88 Eur (2420,00 Lt), už procesinių dokumentų rengimą ir atstovavimą sumokėjo 350,44 Eur (b.l. 139-140). Ieškovės ieškinį tenkinus, jai iš atsakovės priteistina 1092,82 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Civilinio proceso kodekso 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265 - 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį (patikslintą) tenkinti.

Pripažinti ieškovei L. K., a.k. (duomenys neskelbtini) teisę užbaigti 78,15 kv. m. ploto gyvenamųjų patalpų – buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), privatizavimą pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Priteisti iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės 1092,82 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei L. K., a.k. (duomenys neskelbtini)

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.