Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas H. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nuolatinės komisijos, sudarytos medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti (toliau – ir Komisija, atsakovas), 2015 m. birželio 8 d. sprendimo Nr. MGK-21 (15.11) „Dėl medžiojamų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria Užpelkių medžiotojų būrelis visiškai atleistas nuo civilinės atsakomybės; 2) įpareigoti Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Užpelkių medžiotojų būrelį (toliau – ir Užpelkių medžiotojų būrelis, Būrelis, atsakovas) atlyginti pareiškėjui H. S. 3265,55 Eur pasėlių plote, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), medžiojamų gyvūnų padarytą žalą; 3) priteisti iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) turėtas išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą.Pareiškėjas nurodė, kad Komisija, vykdydama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-275-289/2014, įvykdė įpareigojimą peržiūrėti žalos įvertinimą pasėlių plote, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus įrodymus – antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.253 straipsnio 4 ir 5 dalimis, pareiškėjo manymu, nepagrįstai priėmė sprendimą visiškai atleisti Užpelkių medžiotojų būrelį nuo civilinės atsakomybės. Pažymėjo, kad žemės sklypuose, priklausančiuose Užpelkių medžiotojų būrelio medžioklės plotams, auginami žieminiai rapsai buvo nuniokoti 2013 metais, dėl ko 2013 m. gegužės 2 d. jis kreipėsi į Administraciją su prašymu įvertinti pasėliams laukinės gyvūnijos padarytą žalą. Pažymėjo, kad 2013 metais būrelis niekam jokių pretenzijų dėl neva sunaikintų ir sugadintų būreliui priklausančių bokštelių nereiškė ir į policiją nesikreipė, todėl atsakovas Komisija, priimdama sprendimą visiškai atleisti būrelį nuo civilinės atsakomybės, neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad žala atsirado dėl trečiųjų asmenų kaltės, kadangi su pranešimu dėl sunaikintų ir sugadintų būreliui priklausančių bokštelių Užpelkių medžiotojų būrelis į Šiaulių apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Šiaulių AVPK) kreipėsi tik 2014 m. balandžio 29 d., t. y. praėjus metams po nuniokotų pasėlių, ir pranešė, kad dar 2014 m. balandžio 26 d. šie bokšteliai stovėjo nesugriuvę. Taip pat pareiškėjas nesutiko su Komisijos išvadomis, kad pareiškėjo veiksmai 2013 metais neatitiko protingo, sąžiningo, rūpestingo ir apdairaus pasėlių savininkų elgesio, nurodydamas, jog priešingos aplinkybės buvo nustatytos Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-275-289/2014.Pareiškėjas pabrėžė, jog apie Užpelkių medžiotojų būrelio daromus pažeidimus ne kartą buvo įspėti būrelio nariai, kreiptasi į seniūną. Atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija, priimdama sprendimą visiškai atleisti Užpelkių medžiotojų būrelį nuo civilinės atsakomybės, vadovavosi vien tik Užpelkių medžiotojų būrelio narių bei jų atstovės advokatės J. G. pateiktais argumentais, kuriais buvo konstatuota ir atsakovo Komisijos kaltė. Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija 2015 m. birželio 8 d. priimdama sprendimą Nr. MGK-21 (15.11) „Dėl medžiojamų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo“, visiškai nevertino savo atsakomybės klausimo, nors Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais atlygina medžioklės plotų naudotojai arba valstybės vardu šio straipsnio 4 dalyje nurodytos institucijos. Teismo posėdžio metu pareiškėjas pažymėjo, kad jis ėmėsi priemonių, siekdamas išvengti žalos laukams atsiradimo, t. y. jis jau daug metų naudoja petardas, tačiau jų naudojimo su Užpelkių medžiotojų būreliu nederina. Be to, vakare važinėja ir baido žvėris, dukra jodinėja ir baido žvėris. Teigė, kad aptverti elektriniais piemenimis būtų techniškai neįmanoma, nes laukų plotas yra didelis. Atsakovai Šiaulių rajono savivaldybės administracija ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nuolatinė komisija, sudaryta medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti, atsiliepime į pareiškėjo H. S. patikslintą skundą nurodė, kad su juo nesutinka. Atsakovai pažymėjo, kad Komisija, rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 486/359 patvirtintos Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams ir miškui apskaičiavimo Metodikos, (toliau – ir Metodika) 11 punkte įtvirtinta nuostata, o padarytą žalą apskaičiavo vertindama tik tiesiogines išlaidas. Nurodė, jog Užpelkių medžiotojų būrelis 2013 m. rugpjūčio 8 d. pateikė paaiškinimą, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui priklausančiame žemės sklype paskutinių kelerių metų laikotarpiu buvo sunaikinti Užpelkių medžiotojų būreliui priklausantys 4 stacionarūs bokšteliai, kurie buvo pastatyti pamiškėje pareiškėjo leidimu ir žodiniu susitarimu. Taip pat dar 10 būreliui priklausančių stacionarių bokštelių buvo sunaikinti tiek pareiškėjo, tiek ir kitų žemės sklypų savininkų sklypuose, kurie ribojasi su pareiškėjo žeme. Siekdamas išvengti konflikto su pareiškėju, Užpelkių medžiotojų būrelis dėl bokštelių sunaikinimo nesikreipė į policiją, o bandė tartis. 2014 m. balandžio 29 d. būrelio pirmininkas S. T. kreipėsi į policiją su pareiškimu, kad 2014 m. balandžio 29 d. pastebėta, jog yra sunaikinti 2 stacionarūs medžioklei skirti mediniai bokšteliai, esantys (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad iš Šiaulių AVPK Šiaulių rajono policijos komisariato 2014 m. gegužės 7 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad minėtus bokštelius nugriovė pareiškėjas, todėl atsižvelgiant į tai, tikėtina, kad ir anksčiau pareiškėjas tokiu būdu bandė trukdyti Užpelkių medžiotojų būreliui išsaugoti pareiškėjui priklausančius žemės plotus. Komisija, įvertino būrelio pateiktus įrodymus ir vadovaudamasi CK 6.253 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, visiškai atleido Užpelkių medžiotojų būrelį nuo civilinės atsakomybės dėl trečiųjų asmenų ir nukentėjusio H. S. veiksmų. Pasisakydamas dėl Administracijos ir Komisijos atsakomybės klausimo, atsakovas atkreipė dėmesį į Medžioklės įstatymo 18 straipsnio 1 ir 4 dalis, į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nuostatas ir pažymėjo, kad žalą pareiškėjui padarė medžiojamieji gyvūnai, kuriuos nėra uždrausta medžioti ištisus metus, todėl Administracija neturi teisės šiuo pagrindu atlyginti žalos. Atsakovas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Užpelkių medžiotojų būrelis atsiliepime į pareiškėjo H. S. patikslintą skundą su juo nesutiko.Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra medžiotojų klubo „Meleta“ narys. Be to, pareiškėjas ginčo žemės sklypo dalį (mišką) nuo 2011 m. lapkričio 13 d. leido panaudos sutarties pagrindu naudoti medžiotojų klubui „Meleta“. Atsakovas teigė, kad šio klubo nariai visais galimai būdais ir priemonėmis siekė, kad būtų panaikinta teisė medžioti aplinkinių medžioklės plotų vienetų naudotojams, kad iš jų būtų atimti suteikti medžioklės plotai ir, kad medžiotojų klubas „Meleta“ galėtų juos gauti kaip medžioklės plotų naudotojas. Dėl to, pareiškėjas sistemingai trukdė atsakovui Užpelkių medžiotojų būreliui saugoti pareiškėjo pasėlius nuo laukinių medžiojamųjų žvėrių ir taip sudarė palankias sąlygas laukiniams medžiojamiesiems gyvūnams padaryti žalą pareiškėjo pasėliams, tyčia apie padarytą žalą neinformavo būrelio vadovybės, medžiotojų, nors dažnai susitikdavo su jais, bendraudavo ir turėjo visus kontaktinius duomenis.Atsakovas kėlė klausimą dėl galimo teismo šališkumo ir bylos teismingumo ir nurodė, kad pagal ABTĮ 48 straipsnio 2 dalį, administracinėje byloje atsakovas yra institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. Užpelkių medžiotojų būrelis nei vienai iš nurodytų kategorijų nepriklauso, jis turi asociacijos statusą ir yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, įsteigtas privačių fizinių asmenų asociacijos narių poreikiams ir asociacijos tikslams tenkinti. Atsakovo nuomone, tai reiškia, kad Užpelkių medžiotojų būrelis negali būti atsakovu administracinėje byloje ir negali būti teismo įpareigotas atlyginti žalą, tokį įpareigojimą Užpelkių medžiotojų būreliui galėtų duoti tik Komisija, kuri ir atleido jį nuo civilinės atsakomybės.Pažymėjo, kad Komisijai pateikė visus duomenis ir dokumentus, įrodančius, kad medžiojamų gyvūnų padaryta žala atsirado dėl nukentėjusiojo asmens (pareiškėjo) tyčios ir kitų CK 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų. Nurodė, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-275-259/2014 pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, jog Užpelkių medžiotojų būrelis išnaudojo jam išduotus elnių medžioklės limitus, kad nagrinėjamu laikotarpiu, kai galimai buvo padaryta žala H. S. pasėliams, Užpelkių medžiotojų būrelis medžiojo intensyviai, sumedžiojo daug stirnų. Būrelis prašė leidimo sumedžioti didesnį skaičių licencijuojamų žvėrių, kurių padarytą žalą reikalauja atlyginti H. S., tačiau būrelio prašymai buvo patenkinti iš dalies. Atsakovas teigė, kad žala atsirado dėl galimos valstybinių institucijų kaltės, o Būrelis įrodė, jog padarė viską, kad žala neatsirastų. Atsakovas pažymėjo, kad pasėlių savininkai privalo bendradarbiauti su medžiotojais, informuoti juos apie galimą žalą, prašyti pagalbos ir kt. Atsakovas teigė, kad Komisija, tinkamai įvertino Užpelkių medžiotojų būrelio pateiktus duomenimis ir įrodymus, o atsižvelgus į Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimo motyvus, pagrįstai nustatė, jog yra pagrindo manyti, kad būtent pareiškėjo H. S. elgesys ir veiksmai lėmė būrelio bokštelių, kurie buvo įrengti jo valdomuose žemės plotuose, sistemingą naikinimą ir griovimą, kad būtent pasėlių savininkas baidė žvėris Užpelkių medžiotojų būrelio medžioklių tykojimo metu, jog pasėlių savininkas yra pats pripažinęs kaltę dėl medžioklės bokštelių sunaikinimo bei sugadinimo ir yra žadėjęs juos atstatyti. Todėl atsakovas teigė, kad esant aptartai situacijai, pats pareiškėjas dėl nepakankamo savo rūpestingumo privalėjo prisiimti didžiąją dalį rizikos dėl pasėlių praradimo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teismas yra konstatavęs, jog Komisija, apskaičiuodama žalą, nesilaikė Metodikoje nustatytų reikalavimų tinkamai informuoti žemės sklypo savininką, medžioklės plotų naudotoją, pagal Metodikos reikalavimus išmatuoti pakenktą plotą, nesilaikė nustatytų Metodikoje reikalavimų pasėlių pakenkimo intensyvumui nustatyti, taigi apžiūros protokolu, kuris buvo pateiktas Būreliui (o taip pat ir teismui) bei jame užfiksuotais duomenimis buvo galima remtis tik su atitinkamomis išlygomis, kurios užtikrintų Užpelkių medžiotojų būrelio teisėtų interesų apsaugą. Teismas taip pat sprendime konstatavo, kad nei Užpelkių medžiotojų būrelis, nei H. S. nebuvo tinkamai informuoti apie būsimą Komisijos išvažiuojamąjį posėdį (H. S. pasėlių apžiūrą), pažeidė teisės aktais nustatytus terminus, per kuriuos turėjo būti nustatyta žala, o apie dalį Komisijos atliekamų apžiūros veiksmų, kurie yra esminiai žalos nustatymui ir apskaičiavimui, Komisija apskritai neinformavo nei Būrelio, nei pasėlių savininko. Atsakovas nurodė, kad jo pareiga atlyginti žalą gali būti siejama tik su teisės aktuose nustatyta tvarka atliktu žalos apskaičiavimu ir teigė, jog objektyvus žalos apskaičiavimas neįmanomas, nes praėjo pernelyg didelis laiko tarpas nuo padarytos žalos. Taip pat pažymėjo, kad Komisijai pareikalavus pateikti įrodymus apie pareiškėjo patirtas išlaidas pasėlių atsėjimui, pareiškėjas pateikė tik sąskaitas-faktūras, tačiau jokių dokumentų, patvirtinančių šių sąskaitų-faktūrų apmokėjimą, nei Komisijai, nei teismui su skundu nepateikė.