Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Jankauskienė, nerengiant teismo posėdžio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo D. D. gynėjo advokato Raimundo Jurkos skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria D. D. nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje D. D. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 1 dalyje. Kaltinimai D. D. pareikšti dėl to, kad jis 2017 m. spalio 18 d., nuo 21 val. 30 min. iki 22 val. 30 min., bute esančiame adresu (duomenys neskelbtini) grasindamas panaudoti fizinį smurtą bei jį panaudodamas ir tokiu būdu nukentėjusiajai atimdamas galimybę priešintis, tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios K. B. valią oraliniu būdu, o būtent: prievarta nusmaukė K. B. kelnes ir kelnaites, užgulė ją savo kūnu bei sudavė rankos kumščiu vieną smūgį nukentėjusiajai į veido sritį, padarydamas jai poodinę kraujosruvą kairiame skruoste ir galvos smegenų sukrėtimą (kas vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas) ir po to, pagrasinęs pavartoti fizinį smurtą liepė K. B. tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu ir tokiu būdu seksualiai prievartavo nukentėjusiąją K. B. prieš jos valią.

2. Siekiant užtikrinti nuketėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį, ikiteisminio tyrimo metu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokuroro A. K. 2017 m. gruodžio 15 d. nutarimu buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas D. D. nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini). Vėlesniais prokuroro ir teismo procesiniais sprendimais laikino nuosavybės teisių apribojimo terminas buvo tęsiamas.

3. Skundžiama Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartimi D. D. priklausančiam minėtam nekilnojamam turtui laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas trijų mėnesių laikotarpiui. Apylinkės teismas tokį sprendimą priėmė atsižvelgęs į tai, jog laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ir taikymo pagrindai nepasikeitė ir neišnyko, o nuketėjusiosios kaltinamajam pareikšto civilinio ieškinio suma yra neabejotinai pakankama, kad būtų taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

4. Kaltinamojo D. D. gynėjas advokatas Raimundas Jurka skundžia Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir prašo ją panaikinti.

4.1. Skunde nurodyta, jog skundžiama nutartis priimta vadovaujantis tuo, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nukentėjusiąja pripažinta K. B. pateikė reikšmingo dydžio civilinį ieškinį. Taip pat, skunde teigiama, kad BPK 151 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė, turi būti taikoma tik tais atvejais, kuomet baudžiamojo proceso tikslų negalima pasiekti kitais būdais. Be to, pažymima, jog pagal teismų praktikoje suformuotą bendrąjį principą, nuosavybės teisių apribojimas baudžiamojo proceso metu taikomas tik tuo atveju, jeigu iš pareikštų turtinių reikalavimų matyti, kad jų įgyvendinimas visiškai ar iš dalies tenkinus civilinį ieškinį, bus apsunkintas arba apskritai neįmanomas. Tačiau, kaltinamojo gynėjo manymu, baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių (ar leidžiančių daryti prielaidą), jog K. B. pareikšto civilinio ieškinio atlyginimas, jo patenkinimo atveju, bus apsunkintas arba neįmanomas.

4.2. Be to, skunde teigiama, kad skundžiama nutartis buvo priimta formaliai, neįvertinus nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio esmės, jo dydžio pagrįstumo ir atitikties susiformavusiai teismų praktiką. Todėl, anot D. D. gynėjo, darytina išvada, kad skundžiama nutartis priimta nepatikrinus laikino nuosavybės teisių apribojimo faktinių ir teisinių pagrindų, neišlaikant nukentėjusiosios ir kaltinamojo materialinių ir procesinių interesų pusiausvyros, tokiu būdu apribojant kaltinamojo D. D. galimybę gintis nuo pareikšto turinio reikalavimo arba taikytis su nukentėjusiąja.

Motyvuojamoji dalis

6. Kaltinamojo D. D. gynėjo advokato Raimundo Jurkos skundas atmetamas.

7. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK ) įtvirtintų procesinės prievartos priemonių. BPK 151 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui ar išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam arba pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinosios nuosavybės teisės apribojimas. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Laikinas nuosavybės teisių apribojimas gali būti paskirtas, o jo terminas pratęstas, esant bent vienam iš dviejų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas.

8. Kaip matyti iš Kauno apygardos teismui pateiktos skundo nagrinėjimo medžiagos Kauno apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartimi D. D. priklausiančiam butui, esančiam Kaune, (duomenys neskelbtini), laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas, siekiant užtikrinti pareikštą nukentėjusiosios K. B. civilinį ieškinį. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš skundo nagrinėjimo medžiagos matyti, kad nukentėjusioji K. B. baudžiamojoje byloje pareiškė ieškinį dėl 25 000 Eur neturtinės ir 360 Eur turtinės žalos atlyginimo, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius pareiškė 181,12 Eur dydžio civilinį ieškinį. Todėl, aukštesniojo teismo vertinimu, baudžiamąją bylą pirmąja instancija nagrinėjantis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios K. B. pareikštam civiliniam ieškiniui užtikrinti minėtos procesinės prievartos priemonės taikymas yra būtinas (BPK 151 straipsnio 1 dalis).

9. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso X dalyje nustatyta tvarka skundą dėl žemesnės instancijos teismo priimtos nutarties nagrinėjantis aukštesnysis teismas patikrina tik skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, o baudžiamojoje byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kiek tai yra būtina siekiant nustatyti ar egzistuoja pagrįstas pagrindas kaltinti asmenį jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu. Be to, aukštesnysis teismas nagrinėdamas skundus dėl žemesnės instancijos teismo priimtų nutarčių iš esmės nesprendžia nei kaltinamojo kaltės, nei pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo klausimų. Minėti klausimai sprendžiami, nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai, jog skundžiama nutartis buvo priimta neįvertinus nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio esmės, jo dydžio pagrįstumo ir atitikties susiformavusiai teismų praktikai, paliekami nenagrinėti.

9.1. Iš pateiktos medžiagos matyti, kad byloje yra pakankamai duomenų (kaltinamojo D. D. apklausų protokolai, nukentėjusios K. B. apklausos protokolai, Valstybinė teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus išvada, specialisto L. G. paaiškinimų protokolas, apžiūros protokolai, liudytojų S. V. ir I. I. apklausų protokolai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga), suteikiančių pagrįstą pagrindą manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, kuria nukentėjusiajai K. B. galimai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, kurios atlyginimo užtikrinimui yra taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajam priklausančiam turtui. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikštas civilinis ieškinys, konstatuojamas BPK 116 straipsnyje ir BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų taikyti nuosavybės teisių apribojimą egzistavimas. Šią aplinkybę pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

10. Kaltinamojo D. D. gynėjo pateiktame skunde nurodoma, kad skundžiama nutartimi nebuvo išlaikyta nukentėjusiosios ir kaltinamojo materialinių ir procesinių interesų pusiausvyra, tokiu būdu apribojant kaltinamojo D. D. galimybę gintis nuo pareikšto turtinio reikalavimo arba taikytis su nukentėjusiąja. Aukštesnysis teismas šį skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgiant į kaltinamojo galimai padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei sunkumą ir nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio dydį, konstatuoti, kad aptariama procesinė prievartos priemonė neproporcingai varžo D. D. teises ir interesus, nėra pakankamo pagrindo, netgi priešingai – sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju D. D. paskirta procesinė prievartos priemonė yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams, o šioje proceso stadijoje jos netaikant, gali būti apsunkintas civilinių ieškinių įvykdymas. Be to, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas – kaltinamajam priklausančiam nekilnojamajam turtui varžo jo teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Tokių duomenų skunde nepateikia ir kaltinamojo gynėjas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, bei tai, kad minėti skundo argumentai yra niekaip nepagrįsti, jie vertintini tik kaip deklaratyvūs teiginiai. Be to, aukštesniojo teismo vertinimu, D. D. priklausančiam turtui paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas neužkerta kelio kaltinamajam bandyti susitaikyti su nukentėjusiąją ir tartis su K. B. dėl jai padarytos žalos atlyginimo bei niekaip neapriboja jokių kitų D. D. procesinių teisių.

11. Advokato Raimundo Jurkos pateiktame skunde taip pat teigiama, jog baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių (ar leidžiančių daryti prielaidą), jog K. B. pareikšto civilinio ieškinio, jo patenkinimo atveju, įgyvendinimas bus apsunkintas arba neįmanomas. Tačiau aukštesnės instancijos teismas su tokiu skundo argumentu nesutinka. Visų pirma pažymėtina, jog laikinai apribojant nuosavybės teisę, pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų perleistas tretiesiems asmenims, paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Nagrinėjamu atveju, esant pareikštam 25 000 Eur dydžio civiliniam ieškiniui, tenkinus šį ieškinį nors ir dalinai, nuketėjusiosios patirtos žalos atlyginimas gali apsunkti ir dėl to, jog kaltinamasis neturi kokių nors kitų galimybių jį atlyginti, kadangi D. D. niekur nedirba ir negauna pastovių pajamų.

12. Tai, jog teisėjos nutartyje nenurodyta, kaip to reikalaujama Baudžiamojo proceso kodekso 152 straipsnio 1 dalies 8 punkte, laikino nuosavybės teisės apribojimo būdai ir mastas, nesudaro pagrindo laikyti minėtą nutartį neteisėta ir ją naikinti, kadangi šis trūkumas gali būti pašalintas, priimant papildomą nutartį.

13. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltinamajam D. D. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto laikino nuosavybės teisės apribojimo skyrimo, nepažeidė šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Be to, skundžiamoje nutartyje nurodytas nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs, jo nepaneigia ir skunde nurodyti gynėjo argumentai, todėl sprendžiama, kad laikino nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo turtui skundžiama nutartimi skirtas pagrįstai ir teisėtai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti kaltinamojo D. D. gynėjo advokato Raimundo Jurkos skundą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.