Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3

2019 m. kovo 15 d.

dalyvaujant pareiškėjui S. J. (dalyvavimas teismo posėdyje užtikrintas per vaizdo konferenciją);

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. (S. J.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kilusią gydymosi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad S. J. LAVL buvo gydomas nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 14 d., nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. birželio 25 d. ir nuo 2018 m. rugpjūčio 6 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. (1 t., b. l. 69).

Pareiškėjas patikslintame skunde surodė, kad jis buvo gydomas laikotarpiais nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 14 d., nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. birželio 25 d. bei nuo 2018 m. rugpjūčio 4 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d., tačiau prašomojoje (1 t., b. l. 34) nurodė laikotarpius nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. ir nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. birželio 25 d. (30 dienų).

Remiantis pareiškėjo patikslinto skundo prašomosios dalies 1 punktu, sprendžiama, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. birželio 25 d.

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad jam buvo išduotas netinkamas minkštas lovos inventorius ir patalynė.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 41 punktą, lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Higienos norma čiužinių ir kito minkšto inventoriaus susidėvėjimo lygio nereglamentuoja. Tačiau Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 47-1:2012) 109 punkte nustatyta, kad draudžiama naudoti suplyšusius čiužinius, pagalves, antklodes.

LAVL atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui atvykus į LAVL, jam buvo išduotas patalynės komplektas, vieną kartą per savaitę nešvarus minkštasis inventorius iš pacientų yra surenkamas ir išduodamas švarus. Byloje pateiktų Kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnalų duomenys patvirtina, kad čiužiniai ir minkštasis inventorius LAVL buvo dezinfekuojami (2 t., b. l. 2-8; 9-21). LAVL 2018 m. birželio 5 d. rašto Nr. 7-378, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2018 m. gegužės 8 d. skundą dėl patalynės, duomenimis, pareiškėjui buvo išduotas švarios ir nesuplyšusios patalynės komplektas, dėl minkštojo inventoriaus į administraciją pareiškėjas nesikreipė (1 t., b. l. 37).

Įvertinus nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl purvino čiužinio ir išduotos suplyšusios paklodės atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog kamerose buvo sulaužyti, neveikiantys klozetai, o kameroje Nr. 305 jam buvo suteikta sulūžusi lova.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 62 straipsnio 2 dalį, laisvės vietų atėmimo ligoninė prilyginama laisvės atėmimo bausmę vykdančiai įstaigai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, kuriame turi būti metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis; grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

LAVL atsiliepime į skundą nurodė, kad Ūkio skyriaus darbuotojai reguliariai ir pagal nuteistųjų (suimtųjų) skundus ar personalo pastebėtus patalpų trūkumus, atlieka patalpų techninę apžiūras, jų metu rastus trūkumus užfiksuoja Kamerų techninių apžiūrų apskaitos žurnale ir, esant trūkumams, juos per minimalius terminus pašalina. Byloje pateiktos Ūkio skyriaus 2018 m. spalio 15 d. pažymos Nr. 8-2182 duomenimis, Kamerų techninių apžiūrų apskaitos žurnale nuo 2018 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. atžymų apie kameroje Nr. 305 sulūžusią lovą ar kamerose Nr. 204 ir Nr. 305 neveikiančius unitazus nėra (1 t., b. l. 200).

Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą netikėti atsakovės atstovės pateiktais dokumentais ir juose esančiais duomenimis, todėl darydamas išvadas, jais remiasi darydamas išvadas.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, konstatuojama, kad LAVL vykdė teisės aktų reikalavimus ir užtikrino pareiškėjui tinkamas sąlygas kamerose Nr. 204 bei Nr. 305.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinė žala buvo padaryta tuo, kad jam nebuvo išduotos higienos priemonės, net ir raštiškai to paprašius, be to, jam buvo išduodamos ir valymo priemonės kameroms tvarkyti ir valyti.

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką numato „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas“, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – Aprašas, taikoma 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinta redakcija), kuris nustato suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas. Pagal Aprašo 5 punktą, higienos priemonių išdavimas nuteistiesiems yra siejamas su asmens nemokumu bei rašytinio prašymo pateikimu. Remiantis Aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą; tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Apraše nurodytą prašymą pateikė 2018 m. balandžio 30 d. (1 t., b. l. 98), o higienos reikmenis gavo 2018 m. gegužės 4 d. (1 t., b. l. 97). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais LAVL pateiktais duomenimis ir jais grindžia daromas išvadas. Bylos nagrinėjimo metu duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų teikęs LAVL administracijai daugiau raštiškų kreipimųsi dėl higienos priemonių išdavimo, nenustatyta. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad per 2018 m. birželio 14 d. - 2018 m. birželio 25 d. laikotarpį jis 4 kartus kreipėsi į LAVL dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau šiam teiginiui pagrįsti jokių objektyvių įrodymų nepateikė. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginiai apie neišduotas higienos priemones atmetami kaip nepagrįsti.

Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, daroma išvada, kad LAVL, aprūpindama pareiškėją higienos priemonėmis, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Higienos normos HN 134:2015 37 punkte reglamentuota, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).

LAVL atsiliepime į skundą nurodė, kad ligoninės tvarkinys (nuteistasis, dirbantis gydomajame skyriuje) pagal nuteistųjų (suimtųjų) prašymus išduoda valymo inventorių ir priemones, o užbaigus darbus, tai surenka. Teismas neturi objektyvaus pagrindo abejoti LAVL pateiktais duomenimis, todėl jais grindžia daromas išvadas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl valymui skirtų priemonių neišdavimo. Vertinant skundo teiginius dėl neišduotų valymo priemonių ir inventoriaus, daroma išvada, kad pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis jam nebuvo išduotos valymo priemonės, skunde pateikė deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio paaiškinimus, jog valymo inventoriaus ir priemonių neišdavimas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, sudaro pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl valymo priemonių ir inventoriaus neišdavimo atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad buvo vedamas maudytis po šiltu dušu tik vieną kartą per savaitę, į dušą buvo tiekiamas šaltas vanduo, duše buvo slidu, nebuvo pertvarų, pakabos drabužiams.

Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Eksploatavimo taisyklėse reikalavimų pataisos namų dušų įrengimui nenustatyta.

Įvertinus skundo teiginius, sprendžiama, kad pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu vieną kartą per savaitę, todėl sprendžiama, kad LAVL Higienos normos HN 134:2015 44 punkto reikalavimo nepažeidė.

Atsakovės atstovė, atskirsdama į pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamo dušo įrengimo, atsiliepime nurodė, kad duše dušo kabinos įrengtos taip, kad nuteistieji (suimtieji) prausiasi po vieną, jose yra pakankamai vietos persirengti, pasidėti (pasikabinti) drabužius. Teismas sprendžia, kad pareiškėjo argumentus dėl bendrų dušų paneigia LAVL pateiktos dušo patalpų foto nuotraukos, iš kurių matyti, jog dušo kabinos įrengtos taip, kad nuteistieji prausiasi po vieną (1 t., b. l. 164-166). Be to, nurodyta fotomedžiaga leidžia teigti, kad dušo kabiną nuo likusios, t. y. persirengimo, patalpos skiria dušo užuolaida, nuteistieji persirengia persirengimo patalpoje. Ūkio skyriaus 2018 m. spalio 15 d. pažymoje Nr. 8-2182 patvirtino, jog laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. birželio 25 d. karšto vandens sutrikimų nebuvo.

Teismas sprendžia, kad skunde deklaratyviai nurodyta, jog, pareiškėjo vertinimu, netinkamas dušo įrengimas pažeidžia jo teises ir duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrindė subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) ir priežastinio ryšio, sietino su šiais pažeidimais. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiomis laiko ir vietos aplinkybėmis apibrėžti tiek galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą), tiek ir jų galimas pasekmes asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Be to, neturtinė žala gali būti konstatuojama tuo atveju, kai ją sukeliantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl pažeistos teisės išsimaudyti po šiltu dušu, dėl pertvarų nebūvimo, privatumo neužtikrinimo ir persirengimo patalpos neįrengimo duše atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino ir to, kad jo skundai nebuvo registruojami arba į juos nebūdavo atsakinėjama.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 194 punktas nustato, kad nuteistieji rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus įteikia pataisos įstaigos direktoriaus paskirtam administracijos atstovui; administracijos atstovas juos registruoja Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnale (30 priedas) ir duoda nuteistajam pasirašyti arba šiuos nuteistųjų pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus registruoja elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje; gauti pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, kuriuos reikia išsiųsti, išsiunčiami, o skirti pataisos įstaigos direktoriui perduodami per vieną darbo dieną nuo jų įteikimo (gavimo) momento; nuteistųjų rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, skirti pataisos įstaigos direktoriui, registruojami atskirame Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų apskaitos žurnale (30 priedas) arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.

Išanalizavus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. rugsėjo 13 d. pažymos Nr. 19-652 duomenis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu buvo užregistruoti 5 pareiškėjo skundai: 2018 m. birželio 15 d., 2018 m. birželio 19 d., 2018 m. birželio 20 d. ir 2018 m. birželio 21 d. (2 vnt.) (1 t., b. l. 70). LAVL pateikti duomenys (1 t., b. l. 37, 167, 174, 184, 187, 193, 198) leidžia daryti išvadą, kad į pareiškėjo skundus ir prašymus buvo atsakoma teisės aktų nustatyta tvarka.

Įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundai ir prašymai buvo priimami ir registruojami, į juos buvo atsakoma, todėl aukščiau nurodyti pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog 2018 m. birželio 21 d. jis perdavė LAVL administracijai skundą kad jis būtų išsiųstas Generalinei prokuratūrai, tačiau jo skundas nebuvo išsiųstas, jį išnagrinėjo LAVL Kriminalinės žvalgybos skyrius (1 t., b. l. 168-169). Pareiškėjas prašė spręsti klausimą dėl kreipimosi į prokurorą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai neteisėtų LAVL pareigūnų veiksmų, nuslepiant pareiškimą, ir piktnaudžiavimo tarnyba.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui.

Bylos duomenimis, pareiškėjas 2018 m. birželio 21 d. perdavė skundą LAVL administracijai. LAVL parengtas 2018 m. liepos 4 d. atsakymas Nr. 7-439 patvirtina, kad skundas nebuvo persiųstas, į jį atsakė pati atsakovės atstovė (1 t., b. l. 174). Klaipėdos apygardos prokuratūra, susipažinusi su pareiškėjo skundu ir atsakymu į jį, 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. 4-S-3764 S. J. pranešė, kad LAVL atsakyme į esminius S. J. pareiškimo argumentus atsakė, bei išaiškino priimto sprendimo apskundimo tvarką (1 t., b. l. 42).

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas nenustatė LAVL pareigūnų veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, todėl pagrindo kreiptis į prokurorą nėra.

CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Minėta kad sprendžiant dėl reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė.

Teismas, apibendrinęs nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad byloje nėra nustatyta, jog LAVL, kaip viešojo administravimo subjektas, veikė neteisėtai. Nenustačius neteisėtos veikos, t. y. vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pagrindo įrodinėti kitų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų nėra.

,Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad kad pareiškėjo skundo reikalavimas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LAVL, dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo S. J. (S. J.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.