Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atstovams J. P. ir V. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. L. (J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl turtinės žalos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – VSDFV Vilniaus skyrius) 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 6-24-13027 (toliau – Sprendimas), priimtu vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 16 ir 17 straipsniais bei Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 5 d. nutarimu Nr. 86 ,,Dėl ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Nuostatai), 38, 40, ir 58 punktais, už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį pareiškėjai skirta motinystės pašalpa (toliau – Išmoka).

Sprendime apskaičiuota, kad 126 kalendorinių dienų laikotarpis, trunkantis nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d., apima 90 darbo dienų, kurių darbo užmokestį kompensuoja paskirta motinystės pašalpa. Apskaičiuojant motinystės pašalpą buvo nurodyta, kad pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis yra 95,59 Eur, kurią padauginus iš 90 darbo dienų, buvusių jos nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu, jai priklausytų 8 603,10 Eur pašalpa, atitinkamai nuo kurios atskaičiuotini mokesčiai. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu pareiškėjai pritaikytas maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, kuris sudarė 66,13 Eur, ir jai apskaičiuota 5 951,70 Eur išmoka (skirtumas tarp apskaičiuotos pašalpos, pritaikius dienos maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, ir pašalpos, apskaičiuotos taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, sudaro 2 651,40 Eur iki mokesčių).

Kadangi paskirtas Išmokos dydis ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjai pajamų, lygiaverčių iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios vidutiniškai uždirbtam darbo užmokesčiui, todėl ji teismui teikia šį skundą.

Vadovaudamasi Nuostatų 9 punktu, teigia, kad asmens vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuojamas paeiliui einančių 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, draudžiamąsias pajamas dalijant iš to paties laikotarpio darbo dienų pagal kalendorių skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė), atsižvelgiant į Vyriausybės nutarimu perkeltas poilsio dienas.

Maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio taikymas buvo nustatytas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) ir Nuostatų 7 punkte (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), kurie buvo pritaikyti pareiškėjos atžvilgiu. Taigi nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

Nuo 2015 m. sausio 1 d. Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 nutarimu Nr.1474 patvirtintas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydis buvo 431 Eur. Motinystės pašalpa pareiškėjai buvo skaičiuojama einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus t. y. 21 dienos. Kai pareiškėjai buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis buvo 66,13 Eur, kuris buvo mažesnis už jos vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį.

Atsakovės neteisėtus veiksmus kildina iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatų. Nurodo, kad ginčo atveju egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos pagal CK 6.246–6.249 straipsnius. Taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, kuriame konstatuota, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laikotarpį iki gimdymo bei po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucija reikalauja, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, nustatytų tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

Pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime nurodė, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, nėra tinkamai užtikrinama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

Nurodo, kad Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, jog įstatymų leidėjas, leisdamas naujus, keisdamas, papildydamas galiojančius įstatymus, negali neatsižvelgti į oficialiai paskelbtame ir įsigaliojusiame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytą Konstitucijos nuostatų sampratą, kitus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutarimas).

Konstitucijos 94 straipsnis ir Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 6 punktas nustato, kad Vyriausybė rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus. Vyriausybės 1998 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 892 patvirtintų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 8.2.5 punktas įtvirtina, kad ši ministerija rengia ir teikia Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės teisinių santykių reguliavimo.

Nurodo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai turėjo būti žinomos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo, tačiau ji nepaisė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, dėl to nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjų teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje. Taigi taip buvo pažeisti Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti teisėkūros principai, iš jų pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principas. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų pareiškėja patyrė 2 651,40 Eur (iki mokesčių) nuostolių, nes jai buvo apribota teisė ginčo laikotarpiu gauti uždarbį atitinkančias motinystės išmokas.

Atsakovės atstovės nuomone, pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu, nes jame nebuvo nagrinėjama, ar Įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Priešingai, nei teigia pareiškėja, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime nurodė, kad paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, dydį, o ne gauto atlyginimo vidurkio apskaičiavimo tvarką turi nustatyti įstatymų leidėjas, kuris turi paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

Pareiškėja vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, tačiau, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Sprendimai, skirti pareiškėjos motinystės pašalpai, buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota.

Konstitucinio Teismo nutarimui galiojant į ateitį, priešingai, nei teigia pareiškėja, valstybės institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjai tiesiogines pasekmes, kurias ji įvardija kaip žalą, sukėlė VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas, tačiau pareiškėja nustatyta tvarka jo neginčijo. Šis sprendimas laikytinas įvykdytu.

Asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos) apskaičiuojamos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas.

Pažymi, kad pareiškėja teisę į motinystės pašalpą įgijo 2015 m. rugpjūčio 7 d. (pirmąją nėštumo ir gimdymo atostogų dieną) dar iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo ir Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, todėl nepatenka į ratą asmenų, kuriems perskaičiuojamos motinystės pašalpos. Be to, pareiškėja, gavusi VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, kuriuo paskirta motinystės pašalpa, neskundė, todėl šis sprendimas, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo, yra laikomas įvykdytu. Kadangi pareiškėja įstatymo nustatyta tvarka savo teisių negynė, jos nurodytos žalos atsiradimą lėmė jos pačios neveikimas.

Nurodo, kad, pagal Lietuvos teisėje galiojantį įstatymų teisėtumo prezumpcijos principą, įstatymas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atkreipia dėmesį į tai, kad, pareiškėjai ginčijamu sprendimu skirdamas ir apskaičiuodamas mokėtinos motinystės pašalpos dydį, vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi ir nuostatų 7 bei 10 punktais, kurie Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėja kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos civilinės atsakomybės po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo, nes ji neinicijavo Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo, nustačiusio maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimą, pakeitimų, kuriais nebūtų nustatytas toks ribojimas.

Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) buvo nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms (įskaitant moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu mokamas motinystės pašalpas) apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos.

VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis šia Įstatymo nuostata, 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu apskaičiavo pareiškėjai motinystės pašalpą nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. mažindamas jos dienos kompensuojamąjį uždarbį nuo 95,59 Eur iki maksimalaus kompensuojamojo dienos uždarbio – 66,13 Eur. Taip, taikant maksimalų kompensuojamąjį dienos uždarbį, motinystės pašalpa sumažėjo 2 651,40 Eur suma. Pareiškėja šią sumą laiko jai atsakovės neteisėtais veiksmais (neveikimu) padaryta turtine žala, manydama, jog atsakovė per Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą turėjo inicijuoti Įstatymo pakeitimus, nenustatančius ribojimo maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad mokant motinystės pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos visos darbinės veiklos pajamos, gautos nėštumo ir gimdymo atostogų metu iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą „Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas“, nurodė, kad pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia (be kita ko), konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų), privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar atsakovės atstovė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėtina, kad, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Taigi, nebeturėjo būti vykdomi sprendimai, pagrįsti tomis Įstatymų nuostatomis. Tačiau Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas. Kadangi šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu nebuvo sprendžiama dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma ir, preziumuojama, buvo teisėta. Todėl teismas daro išvadą, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė atsakovės atstovei pareigos inicijuoti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimo pareiškėjos nurodomu aspektu. Dėl to negalima daryti išvados, kad atsakovės atstovė, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas nusprendė šį nutarimą oficialiai paskelbti 2017 m. sausio 2 d., kadangi jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, kad būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti. Be to, Seimas 2016 m. gruodžio 20 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-138 pakeitė šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir nustatė, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Taip įstatymų leidėjas iš teisinės sistemos nuo 2017 m. sausio 1 d. pašalino Konstitucijai prieštaravusį Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei nusprendė kompensuoti turtinius praradimus tų asmenų, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Taigi, tik nuo 2017 m. sausio 1 d. nebegalėjo būti taikomas teisinis reglamentavimas, įtvirtintas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija).

Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu apskaičiuoti motinystės pašalpą pagal maksimalų Įstatyme nustatytą kompensuojamąjį uždarbį, įstatymų nustatyta tvarka sprendimo neapskundė, todėl jis liko galioti ir laikytinas įvykdytu iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Taigi, šiuo metu nebėra teisinių prielaidų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą vertinti kaip dar neįvykdytą Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, kad teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpos mokėjimo iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo dar galutinai nesusiklostę.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala apibūdinama kaip turto netekimas ar sužalojimas, negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas mokėti pareiškėjai atitinkamo dydžio motinystės pašalpą yra pagrįstas tuo metu galiojusiu ir, preziumuojama, teisėtu teisiniu reglamentavimu, sprendimas laikytinas teisėtu šio teisinio reglamentavimo pasekme, todėl pareiškėjos apskaičiuota hipotetiškai negauta motinystės pašalpos suma negali būti vertinama kaip turtinė žala.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė būtinųjų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų – neteisėtų atsakovės veiksmų (neveikimo) ir turtinės žalos, padarytos šiais veiksmais, todėl pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti atitinkamą turtinės žalos sumą bei išvestinis reikalavimas priteisti procesines palūkanas atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos R. L. (J.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.