Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Dobrovolskis, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. D. (R. D.) ir V. D. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320, 338 straipsniai).

Bylos faktinės aplinkybės

6. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjai 2018 m. liepos 24 d. susituokė Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. 2904. Pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, šias aplinkybes patvirtina byloje esantys pareiškėjų asmens dokumentai (pasai). Santuokos metu šalys susilaukė vaikų: M. D., gimusios 2013 m. kovo 25 d., ir N. D., gimusios 2019 m. rugpjūčio 30 d. VĮ Registrų centro 2024 m. birželio 4 d. Gyventojų registro išraše nurodoma, kad ieškovė 2013 m. lapkričio 2 d. išvyko į užsienio valstybę (Nyderlandai). Iš pateiktų VĮ Registrų centro ir Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašų matyti, kad šalys nuosavybės teisių į kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą neturi.

Dėl teismo jurisdikcijos sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą šeimos bylose turinčiose tarptautinį elementą

7. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi atskirajame skunde iš esmės argumentuoja, kad teismas turėjo priimti pareiškėjų prašymą ir išspręsti tik šalių santuokos nutraukimo klausimą, kadangi šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Nyderlandų Karalystėje, todėl jurisdikciją dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, skyriumi nuo jų gyvenančio vieno iš tėvų išlaikymo teikimo, bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarkos nustatymo pagal bylos aplinkybes turi nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos Nyderlandų Karalystės teismas.

8. CPK 780 straipsnyje nurodyta, kad CPK VII dalies „Tarptautinis civilinis procesas“ nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip.

9. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar turi jurisdikciją pagal reglamento Briuselis II bis 3 straipsnį. Jei reikalavimą dėl santuokos nutraukimo gavęs teismas neturi jurisdikcijos pagal reglamento Briuselis II bis 3 straipsnį, jis turi įvertinti, ar taikytinas reglamento Briuselis II bis 6 straipsnis, t. y. ar atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą kurioje nors Europos sąjungos valstybėje narėje, ar yra kurios nors Europos sąjungos valstybės narės pilietis. Jei taikytinas reglamento Briuselis II bis 6 straipsnis, tada teismas turi patikrinti jurisdikciją pagal reglamento Briuselis II bis 7 straipsnio 1 dalį, siekdamas nustatyti, kurios kitos Europos sąjungos valstybės narės teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą reikalavimą dėl santuokos nutraukimo pagal bendruosius jurisdikcijos pagrindus. Jei atsakovas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos jokioje Europos sąjungos valstybėje narėje ar nėra Europos sąjungos valstybės narės pilietis, t. y. netaikytinas reglamento Briuselis II bis 6 straipsnis, tada teismas jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl santuokos nutraukimo nustato taikydamas nacionalinę teisę pagal reglamento Briuselis II bis 7 straipsnio 2 dalį. Taigi tik tais atvejais, kai nėra nė vieno iš šiuose keturiuose žingsniuose išvardytų jurisdikcijos pagrindų, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį.

10. Šioje byloje iš apeliantės nurodytų aplinkybių ir pateiktų duomenų (nepilnamečių vaikų pasuose nurodoma, kad jų gimimo vieta yra Nyderlandai) labiau tikėtina, kad tiek pareiškėjų (VĮ Registrų centro 2024 m. birželio 4 d. Gyventojų registro išraše nurodoma, kad ieškovė 2013 m. lapkričio 2 d. išvyko į užsienio valstybę (Nyderlandai)), tiek šalių vaikų įprastinė nuolatinė gyvenamoji vieta šiuo metu yra Nyderlandų Karalystėje. Tačiau pareiškimą padavusios šalys turi Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl konkrečiu atveju, nors ir šalių gyvenamoji vieta tikėtina yra Nyderlandų Karalystė yra taikomas Briuselis II bis 3 straipsnis, kurio 1 dalis numato, jog bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje, kurios pilietybę turi abu sutuoktiniai. Taigi tais atvejais, kai pagal reglamento Briuselis II bis 3 straipsnį teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą santuokos nutraukimo byloje, tai nereiškia, kad jis taip pat turi jurisdikciją ir sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir (ar) išlaikymo klausimą. Todėl kiekvienoje byloje teismas privalo įvertinti aplinkybes, lemiančias teisės akto, reglamentuojančio jurisdikcijos nustatymo taisykles kiekvienam pareikštam reikalavimui atskirai, pasirinkimą.

11. Konkrečiu atveju pareiškėjai prašymo dėl nepilnamečių vaikų gyvenamos vietos, bendravimo tvarkos, išlaikymo nustatymo pirmosios instancijos teisme nereiškė. Prašyme dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo nurodė aplinkybes, kad minėti klausimai, t. y. dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo ir kt., sprendžiami nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos Nyderlandų Karalystės teisme. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes su šiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kadangi teismas nagrinėdamas šeimos bylą su tarptautiniu (užsienio) elementu ir nustatęs, kad gali turėti jurisdikciją spręsti vieną iš pareikštų reikalavimų, kelis iš pareikštų reikalavimų, visus reikalavimus arba nė vieno iš jų, gali priimti procesinį sprendimą dėl tos pareikštų reikalavimų dalies, kuriai turi jurisdikciją, o kitus reikalavimus, jeigu jie yra pareikšti, kuriems jurisdikcijos neturi, gali palikti nenagrinėtus (CPK 296 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ar atsisakyti kelti bylą dėl šių reikalavimų dalies (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), jei nėra galimybių taikyti jurisdikcijos prorogacijos ar jurisdikcijos perdavimo taisyklių. Tačiau jokiu būdu negali atsisakyti priimti ieškinį esant nors vienam iš išvardytų jurisdikcijos pagrindų.

12. Šiuo atveju teismas priimdamas skundžiamą nutartį nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų santuokos nutraukimo klausimas ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, išlaikymo nustatymo klausimai turėtų būti sprendžiami vienoje byloje, todėl nepagrįstai apribojo pareiškėjų teisę į teisminę gynybą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir remdamasis Briuselis II bis reglamento konstatuojamosios dalies punktų ir 3 ir 7 straipsnio nuostatomis, skundžiama nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų prašymą, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Remiantis tuo, konstatuojama, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina nepagrįsta ir neteisėta.

13. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis procesinių įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2011), todėl teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas, jau paduodamas ieškinį, pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir įrodytų teisę į ieškinio patenkinimą, kadangi įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, nepateikimas ar įrodymų (ne)pakankamumas įvertintinas tik nagrinėjant bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2011). Teismas, nustatęs, kad prie ieškinio nepridėti visi įrodymai, patvirtinantys ieškinio pagrįstumą, negali iš ieškovo reikalauti tų ieškinio įrodymų, kurie, teismo nuomone, būtų pakankami ieškiniui patenkinti, nes ieškinio priėmimo stadijoje reikalavimo pagrįstumas nesvarstomas, o nepagrįstas ieškinys gali būti atmestas išnagrinėjus bylą iš esmės. Priešingu atveju ne tik pasunkėtų civilinis procesas ir užsitęstų civilinės bylos iškėlimas, bet ir būtų neproporcingai apribota asmens teisė kreiptis į teismą, nes ieškovas būtų verčiamas teismui pateikti tokius ieškinio įrodymus, kurių galbūt iš viso nėra (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1755/2013). Dėl šių priežasčių įrodymų pakankamumo klausimas neturėtų būti sprendžiamas procesinio dokumento priėmimo stadijoje.

14. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šių išaiškinimų turi būti laikomasi ir sprendžiant klausimą dėl pareiškėjų pareiškimo priėmimo, todėl pirmosios instancijos teismo nurodomi argumentai dėl pareiškėjų galimų kreditorių, turimo turto Nyderlanduose ir dėl šių duomenų nepateikimo, kurių nesant, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, būtų sudėtinga priimti pagrįstą sprendimą dėl dalies klausimų (santuokos nutraukimo, turto padalinimo) pareiškėjų santuokos nutraukimo byloje, laikomi nepagrįstais, kadangi ieškinio priėmimo stadijoje teismas šių klausimų nesprendžia.

Dėl bylos procesinės baigties

15. Esant visų nurodytų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso ir tarptautinės teisės normas, todėl nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų prašymą dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir klausimas dėl pareiškimo priėmimo grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. nutartį ir klausimą dėl santuokos apskaitos akto įrašo panaikinimo priėmimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.