Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Kristina Baškienė Baudž. byla Nr. 1A-607-174/2014 Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00794-2013-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.26.2.1.; 1.2.4.5.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2014 m. rugsėjo 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu šešiems mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, 6 dalies 3 punktu, A. Š. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti Darbo biržoje. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, laisvės apribojimo vykdymo laikotarpiu jam paskirtas įpareigojimas – tris mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose.

A. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Nuosprendžiu nukentėjusiosios R. K. pareikštas 10 287,67 Lt sumos civilinis ieškinys patenkintas iš dalies: priteista iš civilinės atsakovės Biudžetinės įstaigos (duomenys neskelbtini) miesto lengvosios atletikos mokyklos 129,5 Lt turtinės ir 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; dėl kitos civilinio ieškinio dalies – dėl 158,17 Lt turtinės žalos atlyginimo – pripažinta nukentėjusiajai teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka; civilinio ieškinio dalis dėl 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmesta.

Civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) miesto teritorinės ligonių kasos pareikštas 153,70 civilinis ieškinys ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pareikštas 2049,72 Lt civilinis ieškinys atmesti.

Priteista iš A. Š. nukentėjusiajai R. K. 3 000 Lt proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir nesunkiai sužalojo žmogų, t. y. jis 2013 m. kovo 7 d., apie 19 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) sporto centre, (duomenys neskelbtini),, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia du kartus per pečius pastūmė R. K.. R. K. pargriuvo ir patyrė šiuos sužalojimus: poodines kraujosruvas ant dešinio žasto, kairio dilbio ir dešinio sėdmens, kliniškai nustatytą kairio riešo raiščių patempimą, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu A. Š. savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir smurtaudamas nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą.

A. Š. apeliaciniame skunde pažymima, kad nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Apeliantas A. Š. nurodo, kad jis buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir nesunkiai sužalojo žmogų: 2013 m. kovo 7 d., apie 19 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) sporto centre, (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia du kartus per pečius pastūmė R. K., ši pargriuvo ir patyrė šiuos sužalojimus: poodines kraujosruvas ant dešinio žasto, kairio dilbio ir dešinio sėdmens, kliniškai nustatytą kairio riešo raiščių patempimą, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu jis, A. Š., savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir smurtaudamas nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą. Jo veikoje nesant chuliganiškų motyvų, t. y. būtinojo nusikalstamą veiką, numatytą B K 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, kvalifikuojančio požymio, jo veiką teismas kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Teismas pripažino, jog įrodyta, kad jis, A. Š., du kartus pastūmė nukentėjusiąją R. K.. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad nuo stipraus pastūmimo nukentėjusioji du kartus pargriuvo ant žemės ir patyrė šiuos sužalojimus: poodines kraujosruvas ant dešinio žasto, kairio dilbio ir dešinio sėdmens, kliniškai nustatytą kairio riešo raiščių patempimą, nesunkiai sutrikdžiusius nukentėjusiosios sveikatą. Nukentėjusioji R. K. buvo stumdoma viešoje vietoje – lengvosios atletikos manieže, (duomenys neskelbtini), matant ne tik sporto pedagogams, bet ir nepilnamečiams mokiniams. Taip pat teismas pripažino, jog įrodyta, kad ginčas tarp bendradarbių R. K. ir A. Š. kilo dėl R. K. darbinių funkcijų vykdymo: A. Š. pranešė mokyklos direktoriui apie netinkamą šių funkcijų vykdymą (dienos metu salėje uždegtą šviesą), o R. K. A. Š. vedamos treniruotės metu atėjo pasiaiškinti. Tokio asmeninio ir dalykinio konflikto metu kaltinamasis A. Š., apimtas pykčio, du kartus pastūmė R. K.. Teismas padarė išvadą, kad jis, A. Š., smurtavo prieš nukentėjusiąją ne dėl neaiškios dingsties, o dėl asmeninio ar net dalykinio pobūdžio paskatų. Teismas pripažino šias aplinkybes pakankamu pagrindu pripažinti, kad jis, A. Š., sužalojo R. K. ne dėl chuliganiškų paskatų, tačiau, nepaisant to, nuteisė jį dėl chuliganizmo, nes, pasak teismo, kaltinamojo nurodytos nukentėjusiosios sužalojimo paskatos neduoda pagrindo jam nesilaikyti bendrų moralės normų ir stumdyti salės darbuotoją R. K..

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Apelianto A. Š. teigimu, teismo išvados, kuriomis pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nėra teisingos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas visiškai nevertino, ar jis turėjo galimybę kitaip elgdamasis išvengti atsiradusių pasekmių. BK 284 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. A. Š. pažymi, jog A. K. nepaneigė, kad ji pati atėjo į salėje vykstančios treniruotės vietą, atsistojo priešais jį bėgimo take, faktiškai trukdė jam dirbti savo darbą, sutrikdė treniruočių eigą, sudarė grėsmę pradedančiai bėgti bėgikei L. M., todėl jis, siekdamas išvengti bėgikės ir R. K. susidūrimo bėgimo take, pirmą kartą pastūmė R. K., tačiau ši nesiliovė aiškintis santykių ir atsikėlusi po pirmo pastūmimo, kai atsisėdo bėgimo take, užsimojo ranka su raktų ryšuliu į jį ir grasino jam suduoti į galvą. Tai patvirtino L. M.. Pati R. K. nesugebėjo paaiškinti, kokiu tikslu ji antrą kartą priartėjo prie jo – A. Š.. Tačiau akivaizdu, kad R. K. provokavo jį, pati elgėsi netinkamai darbo vietoje ir incidento iniciatore buvo būtent ji. Nukentėjusioji buvo nusiteikusi konfliktiškai, aiškintis pradėjo nelaiku ir netinkamoje vietoje ir taip išprovokavo jį – A. Š.. Pirmą kartą jis ją pastūmė, siekdamas apginti pradedančią bėgti bėgikę, o antrą kartą jis tiesiog gynėsi nuo nukentėjusiosios puolimo. Jeigu viešoji tvarka ir buvo sutrikdyta, tai įvyko ne dėl jo, o dėl R. K. neteisėtų veiksmų. Tai, kad jis savo veiksmais tyčia siekė pažeisti viešąją tvarką, šioje byloje nėra įrodyta.

Vertindamas viešosios tvarkos pažeidimo buvimą, teismas pasisakė, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo ar ne. Pagal teismų praktiką visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Teismas atmetė jo, A. Š., parodymus, kad lengvosios atletikos manieže kilusio konflikto tarp jo ir nukentėjusiosios R. K. metu jis taip pasielgė išprovokuotas pačios nukentėjusiosios.

Analizuojant kilusio konflikto eigą, akivaizdu, kad jis prasidėjo po to, kai R. K. uždegė salėje šviesas, o jis, A. Š., apie tai pranešė sporto mokyklos direktoriui. Teismas nuosprendyje nurodė, kad R. K. priėjo prie jo pasikalbėti, o jis ją ėmė stumdyti. Visa tai įvyko viešoje vietoje – sporto manieže, kuriame tuo metu buvo trenerių, vaikų ir kitų lankytojų, aplinkiniams stebint kilusį konfliktą. Teismo nuomone, jo, R. Š., nusikalstamos veikos padariniai šiuo atveju yra ne tik R. K. sveikatos sutrikdymas, bet ir viešosios tvarkos ir rimties sutrikdymas. Nustačius, kad kaltinamasis A. Š. viešoje vietoje smurtavo prieš nukentėjusiąją R. K. ir šiais savo veiksmais sukėlė pavojingas pasekmes – sporto manieže buvę sporto pedagogai, vaikai ir kiti lankytojai buvo nustebinti ir šokiruoti tokio trenerio elgesio, todėl, teismo nuomone, neabejotinai buvo sutrikdyta viešoji tvarka ir rimtis.

Su tokiais teismo argumentais apeliantas A. Š. nesutinka ir nurodo, kad incidentas vyko labai trumpai – kelias minutes, ne visi salėje buvę darbuotojai matė incidentą, treniruotės nebuvo nutrauktos, tik šalia buvę keli treneriai patvirtino, kad matė atsisėdusią ant bėgimo tako R. K.. Apelianto teigimu, byloje nėra surinkta jokių įrodymų apie tai, kad kas nors būtų patyręs šoką, tai net nebuvo pakankamai tirta. Liudytojas R. B. parodė, kad jo treniruojami vaikai buvo šokiruoti, nors jis pats, būdamas įvykio vietoje, incidento net nematė, sužinojo apie jį iš kitų asmenų. A. Š. nuomone, tokie minėto liudytojo parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes nesuprantama, kaip galėjo treneris ir vaikai, būdami vienoje vietoje, matyti skirtingai. Liudytoja J. B. parodė, kad treniruotė buvo sutrikdyta gal tik 15 minučių, vėliau vyko įprastine tvarka, vaikai šio įvykio buvo nustebinti, tačiau sunkesnių pasekmių tai nesukėlė. Analogiškus parodymus davė ir L. B. bei kiti liudytojai. Niekas nekalbėjo apie tai, kad buvo šokiruoti, kad reikėjo nutraukti treniruotes, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Vertinant nukentėjusiosios elgesį, liudytojai pasisakė, kad R. K. neturėjo trukdyti treneriui treniruotės metu ir kad ji kėlė pavojų besitreniruojantiems vaikams. Teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojos L. M. parodymus apie konfliktą. Ši liudytoja parodė, kad ji treniruotės metu, ruošdamasi bėgti, pamatė bėgimo takeliu ateinančią R. K., treneris A. Š. ir R. K. tyliai kalbėjosi. L. M. laukė, kol R. K. pasitrauks nuo bėgimo takelio. R. K. ėmė grasinti treneriui, sakė, kad duos jam į galvą, kad jos vyras jam kažką padarys. Treneris A. Š. ją pastūmė, nes R. K. norėjo jam smogti į galvą raktu. Pastumta R. K. nukrito, po to atsistojo ir vėl ėmė šaukti ant trenerio. Tada A. Š. ją dar kartą pastūmė ir nukentėjusioji dar kartą nukrito. Vertinant šios liudytojos parodymus, akivaizdu, kad ji vienintelė stebėjo konfliktą nuo pradžios ir objektyviai parodė, kad R. K. elgesys prieš jį, A. Š., buvo neteisėtas ir sukėlė atitinkamą jo reakciją.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, A. Š. teigimu, jis pagal BK 284 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

Teismo nuomone, jo, A. Š., nurodyta R. K. stumdymo priežastis – siekimas patraukti ją nuo bėgimo tako ir tokiu būdu išvengti susidūrimo su bėgike L. M., negali būti vertinama kaip veika, padaryta siekiant pašalinti kitiems asmenims ar visuomenės interesams gresiantį pavojų. Teismas nustatė, kad nukentėjusioji R. K. konflikto su A. Š. metu stovėjo ant bėgimo tako ir tokiais savo veiksmais trukdė bėgikei L. M. tęsti treniruotę, tačiau, teismo vertinimu, ši situacija nebuvo tokia pavojinga, ir gresiantis pavojus (R. K. bei bėgikės L. M. susidūrimas) galėjo būti pašalintas kitomis, ne tokiomis pavojingomis priemonėmis.

Bylos nagrinėjimo metu apskausti liudytojai patvirtino, kad sporto manieže nepageidautini pašaliniai asmenys, nes tai sudaro vaikams traumų grėsmę. A. Š. teigimu, tai, kad liudytoja L. M. matė bėgimo take stovinčią nukentėjusiąją R. K. ir todėl atidėjo startą bei laukė, kol take neliks kliūties, nepatvirtina, kad tai matė ir jis, nes jo veiksmai buvo spontaniški, t. y. jis veikė ne tik kad netiesiogine tyčia, o apskritai neturėdamas jokios tyčios. Jis tik pastūmė nukentėjusiąją, o sužalojimai atsirado jai pargriuvus, o ne nuo stumdymo. Tai, apelianto A. Š. teigimu, patvirtina, kad jo veiksmai neteisingai buvo kvalifikuoti kaip tyčia padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes jis sužalojo R. K. dėl neatsargumo, todėl jo veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį. Teismas, kvalifikuodamas šią veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji R. K. prašo nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. Š. gynėja advokatė A. Kostiuk prašo nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras ir nukentėjusioji R. K. prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam A. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai A. Š. pripažino kaltu padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Apeliantas deklaratyviai teigia, kad jo kaltės tyčia nesunkiai sužalojus R. K. bei sutrikdžius viešąją tvarką nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiosios R. K., liudytojų J. M., L. B., D. S. (gim. (duomenys neskelbtini),), D. S. (gim. (duomenys neskelbtini),), V. B., R. B., J. B., tiesiogiai mačiusių įvykio aplinkybes, taip pat liudytojos R. M. parodymai, specialisto išvada bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus A. Š. veiksmus.

Nuteistojo prašymas dėl viešosios tvarkos pažeidimo jį išteisinti, o dėl nukentėjusiosios R. K. sužalojimo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 139 straipsnio 1 dalį, nes, apelianto teigimu, pati nukentėjusioji buvo konflikto iniciatorė, t. y. ji pati išprovokavo konfliktą ir buvo agresyviai nusiteikusi, todėl jeigu viešoji tvarka ir buvo sutrikdyta, tai, A. Š. teigimu, įvyko ne dėl jo, o dėl R. K. neteisėtų veiksmų, nes būtent ji, būdama konfliktiškai nusiteikusi, trukdė jam dirbti, t. y. treniruotės metu atsistojusi bėgimo take ėmė aiškintis santykius bei trukdė bėgikei L. M., todėl jis, siekdamas apginti pradedančią bėgti bėgikę, pastūmė R. K. nuo bėgimo tako, siekdamas išvengti jos susidūrimo su bėgike L. M., tačiau R. K. nesiliovė ir vėl jį puolė, todėl jis, gindamasis nuo agresyviai nusiteikusios R. K., pastūmė ją antrą kartą ir ši nukrito ir, A. Š. nuomone, krisdama pati susižalojo, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertinio byloje surinktus įrodymus ir nustatė, kad A. Š. kaltė dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo R. K. ir viešosios tvarkos pažeidimo yra įrodyta. Apeliacinio skundo argumentai teismo išvadų dėl apelianto kaltės nepaneigia.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2013 m. kovo 7 d., apie 19 val., lengvosios atletikos manieže tarp A. Š. ir R. K. kilo konfliktas, kurio metu A. Š. du kartus pastūmė nukentėjusiąją R. K. ir ji nuo pastūmimo ir kritimo ant žemės patyrė 2013-03-12 specialisto išvadoje Nr. G.492/13 (03) konstatuotus sužalojimus – poodines kraujosruvas ant dešinio žasto, kairio dilbio ir dešinio sėdmens, kliniškai nustatytą kairio riešo raiščių patempimą, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą. A. Š. tiek bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, tiek savo apeliaciniame skunde neneigia du kartus pastūmęs nukentėjusiąją R. K., tačiau tvirtina, kad taip pasielgė išprovokuotas nukentėjusiosios, nes ši stovėjo ant bėgimo tako ir trukdė treniruotei, tuo metu bėgikė L. M. ruošėsi startui, todėl jis, siekdamas išvengti jų susidūrimo, pirmą kartą pastūmė nukentėjusiąją R. K. nuo bėgimo tako, o antrą kartą jis R. K. pastūmė gindamasis nuo pastarosios puolimo. Tačiau A. Š. teiginius, kad jis nukentėjusiąją du kartus pastūmė būdamas jos išprovokuotas, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Priešingai, kaip liudytoja apklausta L. M. patvirtino, kad tuo metu, kai R. K. atsistojusi ant bėgimo tako kalbėjosi su A. Š., ji tik ruošėsi startui. Tokius liudytojos L. M. parodymus patvirtino ir pats A. Š., nurodydamas, kad tuo metu, kai R. K. stovėjo ant bėgimo tako, bėgikė tik ruošėsi bėgti, t. y. nurodė: „Aš jai sakau, traukis, nes aš tave pastumsiu iš tako, nes mergaitė jau nuėjo į galą, ruošėsi bėgti. <...> Kad neįvyktų susidūrimas su mergaite, kuri ruošėsi bėgti, aš ją pastūmiau nuo tako.“ (t. 2, b. l. 87). Todėl A. Š. teiginiai, kad jis pirmą kartą pastūmė A. K., siekdamas išvengti jos susidūrimo su bėgike L. M., yra nepagrįsti, nes tiek kaip liudytoja apklausta L. M., tiek ir pats A. Š. patvirtino, kad tuo metu, kai nukentėjusioji A. K. stovėjo bėgimo take, L. M. tik ruošėsi startui, todėl jokia grėsmė jai nekilo, nes ji tik ruošėsi bėgti, tačiau matydama R. K. bėgimo take, startą atidėjo. Kita vertus, matydamas, kad jo vedamos treniruotės metu R. K., stovėdama ant bėgimo tako, trukdo bėgikei L. M. tęsti treniruotę, A. Š. turėjo įspėti R. K., galiausiai apie netinkamą pastarosios elgesį – trukdymą dirbti – pranešti vadovybei, o ne stumdyti R. K. kolegų, besitreniruojančių vaikų ir kitų asmenų akivaizdoje. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti apelianto A. Š. teiginiai, kad jis antrą kartą pastūmė R. K. gindamasis, nes, pasak jo, pastaroji po to, kai jis nustūmė ją nuo bėgimo tako, atsistojusi vėl priėjo prie jo ir norėjo suduoti jam rankoje turėtu raktų ryšuliu; liudytoja L. M. taip pat teigė, kad A. Š. pastūmė A. K. gindamasis nuo jos, nes ji norėjo jam smogti į galvą raktu. Tačiau tokie A. Š. teiginiai vertintini kaip jo gynybos versija, siekiant sušvelninti atsakomybę, o liudytojos L. M. parodymai – kaip siekis treneriui duoti palankius parodymus, nes, visų pirma pažymėtina, kad jie yra prieštaringi, t. y. liudytoja L. M. parodė, kad A. Š. pastūmė R. K., nes ji norėjo jam smogti į galvą raktu, nuo pastūmimo R. K. nukrito, po to atsistojo ir vėl ėmė šaukti ant trenerio, tada A. Š. ją dar kartą pastūmė. Tuo tarpu A. Š., skirtingai nei nurodė liudytoja L. M., teigė, jog pirmą kartą pastūmė R. K., siekdamas išvengti jos ir bėgikės L. M. susidūrimo bėgimo take, o antrą kartą ją pastūmė gindamasis, nes R. K. norėjo suduoti jam rankoje turėtu raktų ryšuliu. Antra, skirtingai nei teigė A. Š. ir liudytoja L. M., nė vienas iš tiesiogiai konfliktą mačiusių asmenų nepatvirtino matę, kad R. K. būtų užsimojusi trenkti rankoje turėtu raktų ryšuliu A. Š., o šis ją pastūmė gindamasis. Priešingai, kaip liudytojai teisme apklausti tiesiogiai konflikto aplinkybes matę J. M., L. B., D. S. (gim. (duomenys neskelbtini),) ir D. S. (gim. (duomenys neskelbtini),) parodė aiškiai matę, kad būtent A. Š. stipriai pastūmė nukentėjusiąją ir ši nukrito, ir nė vienas iš jų nenurodė, kad nukentėjusioji R. K. būtų puolusi A. Š.. Kaip liudytojai apklausti įvykio vietoje buvę R. B. ir J. B. parodė, kad jie, treniruodami vaikus, išgirdo triukšmą, susijaudinusių vaikų šūksnius, atsisukę pamatė ant žemės gulinčią R. K., vėliau sužinojo, kad A. Š. konflikto su A. K. metu ją pastūmė. Pažymėtina ir tai, jog pats A. Š. bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu patvirtino, kad jis po įvykio nukentėjusiosios atsiprašė, nupirko jai gėlių, davė 300 Lt, tačiau nukentėjusioji jo atsiprašymo ir pinigų nepriėmė. Kaip liudytojas apklaustas sporto centro direktorius R. V., taip pat liudytoja R. M. patvirtino, kad aiškinantis įvykusio konflikto aplinkybes A. Š. atsiprašė R. K. ir norėjo susitaikyti su ja, tačiau nukentėjusioji taikytis nesutiko ir kreipėsi į policiją. Tokie A. Š. veiksmai (atsiprašė nukentėjusiosios, nupirko jai gėlių, siūlė 300 Lt) po konflikto rodo, kad jis jautėsi kaltas dėl įvykusio incidento. Įvertinęs šių duomenų visumą, teismas pagrįstai pripažino įrodyta, kad A. Š. tyčia du kartus pastūmė nukentėjusiąją R. K., ši nuo stipraus pastūmimo du kartus pargriuvo ant žemės ir patyrė specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokius A. Š. veiksmus teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis A. Š. be pagrindo apeliuoja į tai, kad neva sužalojimai nukentėjusiajai atsirado jai pargriuvus, o ne nuo stumdymo. Tokius apelianto teiginius paneigia 2013-03-12 specialisto išvada Nr. G.492/13 (03) (t. 1, b. l. 13–14), kurioje nurodyta, kad R. K. objektyvios apžiūros metu konstatuoti sužalojimai: poodinės kraujosruvos ant dešinio žasto, kairio dilbio ir dešinio sėdmens, kliniškai nustatytas kairio riešo raiščių patempimas. Poodinės kraujosruvos galėjo susidaryti dėl trauminių kontaktinių smūginių poveikių į įvardytas kūno sritis kietais bukais daiktais, turinčiais ribotą paviršių. Neatmetama galimybė, kad poodinė kraujosruva ant sėdmens ir kairio riešo raiščių patempimas galėjo įvykti griuvimo ir atsitrenkimo į plokštumą metu. Kadangi poveikis į kairę ranką nebuvo didelis, kaulinės struktūros vientisumo pažeidimo nebuvo konstatuota. R. K. patirta trauma yra nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties. Kaip matyti iš šios specialisto išvados, tik dalis R. K. konstatuotų sužalojimų galėjo atsirasti griuvimo ir atsitrenkimo į plokštumą metu, todėl A. Š. nepagrįstai tvirtina, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati krisdama.

Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad būtent dėl tyčinių A. Š. veiksmų, tyčia du kartus stipriai pastumiant nukentėjusiąją, dėl to ši abu kartus nugriuvo ant žemės, nukentėjusioji patyrė jai specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, todėl pagrindo perkvalifikuoti šią A. Š. veiką iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 139 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, nėra, nes nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. Š. konflikto su R. K. metu, kai ši priėjo prie jo pasikalbėti, sužinojusi, kad jis paskundė ją vadovybei dėl dienos metu sporto salėje įjungtų šviesų, apimtas pykčio, ėmė smurtauti prieš nukentėjusiąją, ją du kartus pastumdamas ir padarydamas jai specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. Š. veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, konstatavęs, kad jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo yra įrodyta.

Byloje nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje. Nuteistojo A. Š. veiksmai prieš nukentėjusiąją R. K. viešoje vietoje – lengvosios atletikos manieže – pavartotas fizinis smurtas – vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje pavartojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Byloje nustatyta, jog įvykį matė ne tik sporto pedagogai, bet ir nepilnamečiai mokiniai. Kaip liudytojai teisme apklausti sporto centro darbuotojai parodė matę konfliktą bei smurtą prieš R. K., jie buvo nustebę ir šokiruoti dėl tokio trenerio A. Š. elgesio, be to, girdėjo susijaudinusių vaikų šūksnius, suprato, kad jų treniruojami vaikai buvo šokiruoti įvykio, jie matė, kaip treneris A. Š. pastūmė nukentėjusiąją. Todėl neabejotina, kad nuteistojo veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė, kad A. Š. įžūliais smurtiniais veiksmais – stumdydamas nukentėjusiąją R. K. – demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, todėl pagrįstai A. Š. pripažino kaltu už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu darytina neabejotina išvada, jog A. Š. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Todėl nėra teisinio pagrindo nuteistojo apeliacinio skundo argumentais naikinti apkaltinamojo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuris, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.