- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-29
- Bylos Nr.
- 2K-290/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-64-1-00975-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Bajerčiūtė (pirm.), Alvydas Pikelis, Vytautas Greičius (pran.)
- Nuteistasis
- N. B.
- Civilinis ieškovas
- M. D.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie griežtesnės bausmės pridėta dalis švelnesnės bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Priteista iš N. B. civilinei ieškovei M. D. 10 000 Lt nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo N. B. apeliacinis skundas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. B. nuteistas už tai, kad seksualiai prievartavo ir kėsinosi išžaginti M. D.: 2010 m. rugpjūčio 14 d., apie 21.30 val., buto, esančio Marijampolės sav., (duomenys neskelbtini), kambaryje, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusios M. D., gimusios 1938 m. (duomenys neskelbtini), būkle, jai, sėdinčiai ant sofos, numovė viršutines ir apatines kelnes, atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, kėsinosi ją išžaginti, tačiau dėl girtumo neatsiradus erekcijai negalėjo atlikti lytinio akto. Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, M. D. paguldė ant sofos–lovos, ranka pražiodinęs burną, prieš jos valią įkišo savo varpą į nukentėjusiosios burną, kad atsirastų erekcija, taip tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu. Tęsdamas nusikalstamą veiką, reikalavo normalių lytinių santykių, priėjęs prie gulinčios ant sofos–lovos M. D. kojų, kėsinosi įvesti savo lytinį organą į jos lytinius organus, jai šaukiant kaimyną, ranka uždengė burną, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, lytinių santykių neatliko, nes dėl girtumo neatsiradus erekcijai lytinio akto atlikti negalėjo. Esant tokioms aplinkybėms N. B. savo nusikalstamos veikos – išžaginimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.
Šalies argumentai
Nuteistasis N. B. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nors apeliaciniame skunde buvo akcentuojama, jog apylinkės teismo nuosprendžio teiginiai paremti nenuosekliais ir prieštaringais įrodymais, nepateikti motyvai, kodėl nuteistojo kaltė grindžiama kaltinimo versiją patvirtinančiais faktiniais duomenimis, atmetant tam prieštaraujančiuosius. Apygardos teismas neaptarė visų apeliacinio skundo argumentų, juos nurodė abstrakčiai, nutartį pagrįsdamas ne konkrečia bylos medžiaga, o teisės teorija. Vienas esminių apeliacinio skundo argumentų buvo tas, kad teismo išvados pagrįstos tik nukentėjusiosios parodymais, ir tai neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 301 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusioji davė nuoseklius parodymus, nors jis apeliaciniame skunde buvo nurodęs, jog buvo būtina atlikti įrodymų tyrimą, nes pirmosios instancijos teismas pažeidė rungtyniškumo principą, nuosprendyje tik perrašė kaltinamąjį aktą. Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad nenustatyta, kada padaryta nusikalstama veika (nukentėjusioji visose apklausose nurodė, kad 19 val., o nuosprendyje nustatyta, kad 21.30 val.). Apeliacinės instancijos teismas šio argumento netyrė, jo nutartyje neaptarė.
Kasatorius nurodo ir tai, kad apeliaciniame skunde jis teigė, kad ne pati nukentėjusioji M. D. davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nes liudytojas policijos pareigūnas V. S. parodė, jog įvykio vietoje nukentėjusioji kalbėjo nerišliai, atsisakė medicinos pagalbos, pasakydama, kad ją ketino išprievartauti, ir jokio skundo nerašė. Teismai nesiaiškino aplinkybės, kokiu būdu ir kieno iniciatyva po kelių dienų atsirado nukentėjusiosios pareiškimas. Jame nukentėjusioji nurodė, kad jis (N. B.) pradėjo draskyti jos rūbus, norėdamas išprievartauti, nenurodydama apie tai, kad buvo bandoma kišti lytinį organą į burną ar atlikti kitus veiksmus. Tokios pat aplinkybės nurodytos ir 2010 m. rugpjūčio 16 d. M. D. apklausiant kaip liudytoją. Tačiau, bylai patekus pas tyrėjus, nukentėjusiosios parodymai pasikeitė. 2010 m. rugpjūčio 16 d. užduotyje atlikti žmogaus kūno tyrimą pareigūnai sugalvojo naują versiją ir nusikalstamos veikos padarymo laiką, t. y. kad 2010 m. rugpjūčio 14 d. 20.00 val. buvo bandyta išprievartauti nukentėjusiąją, ir V. I., grįžęs į namus ir tai pamatęs, puolė ją ginti. Specialisto išvadoje jokių sužalojimų nukentėjusiajai nekonstatuota. Kasatoriaus manymu, tokiu atveju jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį, tačiau šio skundo argumento apeliacinės instancijos teismas netyrė.
Žemesnės instancijos teismas
Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė jo skundo argumentų, jog 2010 m. rugpjūčio 16 d. duoti V. I. parodymai prieštaravo nukentėjusiosios parodymams, o tyrėja A. V. netinkamai atliko procesinius veiksmus (pagal V. I. parodymus, ji davė nukentėjusiajai 10 Lt, po nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vėl ją apklausinėjo ir toje apklausoje vėl nurodytos naujos aplinkybės, prieštaraujančios liudytojų V. I., A. G. parodymams, uždavinėjo nukentėjusiajai klausimus su menamais atsakymais). Kasatoriaus nuomone, nukentėjusiosios parodymai yra niekiniai, nes ji nieko neprisiminė, o jos atsakymai suformuluoti kitų asmenų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl argumento atlikti nukentėjusiajai psichologinę ekspertizę. Šis teismas netyrė apeliacinio skundo argumento dėl būtinybės apklausti kaip liudytoją D. J., patvirtinusią pirminius nukentėjusiosios parodymus. Taip liko neišaiškintos aplinkybės, ar nukentėjusioji įvykio metu buvo blaivi, nenustatytos ligos, kuriomis ji serga, nesiaiškinta, ar dėl jų ji gali objektyviai vertinti įvykio aplinkybes. Be to, liko nepaneigta jo versija, kad jis sudavė smūgius V. I. dėl to, jog dingo jo telefonas (šią aplinkybę patvirtino V. I., A. G., D. G., R. A.). Netirta ir ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu jį duoti parodymus privertė kriminalistas D. Apeliacinės instancijos teismas nekreipė dėmesio į pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo klaidas, nutarties išvadas pagrindė vien tik iš visumos ištrauktais kai kuriais kaltinimui palankiais nukentėjusiosios parodymais. Be to, savo apeliaciniame skunde jis teigė ir tai, kad jam paskirta per griežta bausmė (jis neteistas, dirbo, vienintelis išlaikė močiutę, kuri dabar atsidūrė beviltiškoje padėtyje, apibūdinamas teigiamai). Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad byloje nenustatytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, remtasi nenuosekliais nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina kita bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisės teorija bei teismų praktikos pavyzdžiai pateikiami pagrindžiant teismų poziciją ir aptariant surinktų įrodymų visetą. Nusikalstamos veikos padarymo laikas tikslintas pagal N. B. ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, kad į nukentėjusiosios namus jis užėjęs tarp 20–21 val., lyginant su pirminiais nukentėjusiosios parodymais Byloje užfiksuoti duomenys, kad pranešimas policijai apie N. B. padarytą nusikaltimą gautas 21.42 val. Kasatoriaus teiginys, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, taip pat prieštarauja bylos medžiagai. Apeliacinės instancijos teismas, aptardamas nukentėjusiosios M. D. parodymus, padarė argumentuotą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi priimdamas nuosprendį, ir tokias išvadas tinkamai motyvavo. Vien ta aplinkybė, kad kasatoriui teismų išvados nepalankios, neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu. M. D. parodymus patvirtina kitų liudytojų parodymai, nurodyti teismų sprendimuose. Prokuroras pažymi, kad kasatorius kartu su savo gynėju dalyvavo M. D. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir neprieštaravo jos parodymams apie N. B. seksualinio pobūdžio ketinimus nukentėjusiosios atžvilgiu. Nuteistasis N. B., o ne nukentėjusioji, bylos ikiteisminiame tyrime ir teisme davė iš esmės skirtingus ir tarpusavyje prieštaraujančius parodymus. Pradžioje jis teigė, kad 72 metų amžiaus nukentėjusiajai pasiūlė „pasimylėti“ ir ši sutiko; vėliau teisme jau teigė, kad lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja neketino; N. B. nesugebėjo paaiškinti visiško parodymų pakeitimo priežasties. Todėl teismai pagrįstai rėmėsi N. B. parodymais tiek, kiek jie neprieštaravo kitai bylos medžiagai.
Prokuroras apibendrindamas teigia, kad kasatorius, pateikdamas savo įvykių versiją ir neargumentuotai kritikuodamas byloje surinktus jo kaltės įrodymus, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jokių rimtų motyvų ar aplinkybių, kurios nebuvo išnagrinėtos apeliacinės instancijos teisme, nenurodo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai atsakyta į visus esminius N. B. apeliacinio skundo argumentus. Teismas, aptardamas bylos įrodymų visetą ir detalizuodamas esminius bylos įrodymus, neprivalėjo dar smulkiau nagrinėti ir aptarti apelianto keliamų versijų, kurios buvo atmestos pirmosios instancijos teismo. Byloje nepadaryta jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, o N. B. paskirta bausmės rūšis ir dydis atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo N. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies taikymo
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatliko įrodymų tyrimo, neaptarė visų apeliacinio skundo argumentų, nekreipė dėmesio į pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo klaidas, nutarties išvadas pagrindė kai kuriais kaltinimui palankiais nukentėjusiosios parodymais, taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą tikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nutartyje turi būti išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl apeliacinio skundo, o 5 dalyje teigiama, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Dėl to teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, ir taip pažeidžiami minėti BPK reikalavimai.
Nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų dėl nuteistojo apeliacinio skundo esmės. Nuteistasis nurodo, kad pagrindinis apeliacinio skundo argumentas buvo bylos įrodymų vertinimo tinkamumas, didžiausią dėmesį skiriant nukentėjusiosios M. D. parodymų vertinimui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatoriaus argumentas, jog teismo išvados paremtos vien nukentėjusiosios duotais parodymais ir tai pažeidžia BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nepagrįstas. BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šiuo atveju nukentėjusiajai M. D. nebuvo taikomas anonimiškumas, o jos parodymai patvirtinti ir kitais teisiamajame posėdyje ištirtais bylos duomenimis, būtent liudytojo V. I., A. G., R. A., V. S., V. B. duotais parodymais, rašytine bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nuteistojo kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, daiktų pateikimo protokolu, daiktų apžiūros, protokolu ir kt. duomenimis, kurie pagrįstai pripažinti nuteistojo kaltę pagrindžiančiais įrodymais, nes buvo gauti įstatymo nustatyta tvarka, patvirtino bylai reikšmingas aplinkybes, patikrinti teisiamajame posėdyje, todėl atitinka įrodymams keliamus leistinumo, liečiamumo, patikimumo kriterijus. Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl nukentėjusiosios M. D. parodymų nuoseklumo ir patikimumo, palygindamas jos teisiamajame posėdyje duotus parodymus su ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui bei parodymų patikrinimo vietoje duotais parodymais. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nenustatyta aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį, ir tai, kad apie prieš ją atliktus neteisėtus veiksmus iš karto pranešė kaimynams bei po įvykio atvykusiam policijos pareigūnui. Apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad liudytojo V. I. parodymai prieštaravo nukentėjusiosios parodymams. Tai, kad nuosprendžiu nustatytas nusikaltimų padarymo laikas (apie 21.30 val.) skiriasi nuo nukentėjusiosios pirminių parodymų metu nurodyto laiko (apie 19 val.) neduoda pagrindo abejoti nuosprendžio pagrįstumu, nes ši aplinkybė neturi esminės reikšmės vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą bei nustatant nuteistojo dalyvavimą padarant jam inkriminuotas veikas. Nusikaltimo padarymo laikas nustatytas remiantis bylos duomenų visetu.
Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad nebuvo tiriamos jo nurodytos aplinkybės, jog ikiteisminio tyrimo metu jis buvo priverstas duoti parodymus, pagal kuriuos jis siūlė nukentėjusiajai lytiškai santykiauti. Apylinkės teismas pažymėjo, kad N. B. buvo apklausiamas tyrėjos dalyvaujant gynėjui, tokius pat parodymus jis davė ir būdamas paleistas iš sulaikymo, tačiau teisiamajame posėdyje pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir teigė, kad su nukentėjusiąja apie lytinius santykius nekalbėjo, o konfliktas su nukentėjusiosios anūku V. I. jau po įvykio kilo dėl to, kad jam dingo telefonas. Pažymėtina, kad tai, jog N. B. teigė įvykio vietoje pasigedęs savo telefono, nepaneigia teismo ištirtų įrodymų visetu nustatytų aplinkybių dėl nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusiąją atlikimo.
Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo, iš esmės nepažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatų, nes nutartyje pasisakyta dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą, jeigu pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., kai neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino ištirtų įrodymų prieštaravimų ir pan.). Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, kad jame nurodyta būtinybė apeliacinės instancijos teismui apklausti tyrėjas S. V. ir A. V., kriminalistą D., liudytoją D. J., paskirti nukentėjusiajai psichologinę ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja taip pat prašė atlikti įrodymų tyrimą, papildomai nei nurodyta skunde prašydama apklausti ir nukentėjusiąją M. D. bei liudytoją V. I. Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, priėmė sprendimą įrodymų tyrimo neatlikti, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusioji ir liudytojai buvo apklausti pirmosios instancijos teisme, o nuteistojo gynėja naujų aplinkybių, kodėl būtinas tyrimas, nenurodė. Pagal bylos medžiagą nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Bylos duomenimis ir pagal apeliantų pateiktus argumentus dėl tyrimo atlikimo nebuvo pagrindo manyti, jog atlikus įrodymų tyrimo veiksmus apeliacinės instancijos teisme galėtų būti gauta reikšminga tiesos nustatymui byloje informacija, kuri nebuvo gauta ir ištirta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusioji M. D., liudytojas V. I. buvo išsamiai apklausti teisiamajame posėdyje ir tiek N. B., tiek jo gynėjas turėjo galimybę užduoti jiems klausimų aiškinantis, jų nuomone, esančius prieštaravimus ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes, ir, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, šia teise pasinaudojo. Be to, susipažįstant su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir teisiamojo posėdžio metu N. B. bei jo gynėjas neabejojo nukentėjusiosios galimybe duoti parodymus, neprašė paskirti jai psichologinės ekspertizės. Liudytoja D. J. į teisiamąjį posėdį neatvyko, nes gyvena užsienyje, todėl, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1, 4 dalimis, jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti. Pirmosios instancijos teismo posėdyje nei tyrėjų S. V. ir A. V., nei kriminalisto D. nebuvo prašoma apklausti. Apeliacinės instancijos teismas turėjo galimybę tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą analizuodamas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo N. B. kasacinį skundą.