- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-22
- Bylos Nr.
- e2-678-330/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01056-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Pareiškėjas
- D. P.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. P. (D. P.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo D. P. prašymas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „IDC Intech“ bankroto byloje Nr. eB2-1935-866/2018 atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „IDC Intech“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Valnetas“, nustatytas 45 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminas, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. liepos 3 d. 2018 m. vasario 2 d. pareiškėjas D. P. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir jį įtraukti į BUAB „IDC Intech“ kreditorių sąrašą.Pareiškėjas nurodė, kad jo reikalavimą sudaro 9 826,31 Eur neišmokėtas darbo užmokestis, taip pat 2017 m. lapkričio 2 d. sutartimis perimti reikalavimai iš T. U. (6 944, 10 Eur neišmokėtas darbo užmokestis) ir S. M. (6 944, 10 Eur neišmokėtas darbo užmokestis). Pareiškėjo nuomone, termino praleidimas iš esmės yra formalus, įvykęs dėl svarbių priežasčių – pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietis, nesupranta lietuvių kalbos, jam nėra žinomi teisės aktai, reglamentuojantys kreditorių teises, todėl jis nesuprato, kad turi pateikti atskirą prašymą bankroto administratorei.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 14 d. nutartimi atsisakė atnaujinti pareiškėjui D. P. procesinį terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir pareiškimą grąžino.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vėliausiai 2017 m. liepos mėnesį pareiškėjui buvo žinoma apie įsiteisėjusią teismo nutartį, kuria iškelta bankroto byla bei nustatytas terminas finansiniams reikalavimams pareikšti, kadangi pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki pat bankroto bylos iškėlimo ėjo įmonės direktoriaus pareigas, be to pareiškėjas, atstovaujamas advokato, 2017 m. liepos 27 d. buvo pateikęs atskirąjį skundą dėl 2017 m. birželio 20 d. nutarties, kuria UAB „IDC Intech“ iškelta bankroto byla. Pažymėjo, kad bankroto byloje taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl baudos skyrimo pareiškėjui, dėl kurio (klausimo) jis 2017 m. spalio 3 d. buvo pateikęs atsiliepimą į bankroto administratorės prašymą.Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas naudojosi profesionalaus teisininko pagalba, buvo Lietuvos Respublikoje veikiančios įmonės direktorius, sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl kalbos nežinojimo ir užkirsto kelio ginti savo teises teisme, laikytini nepagrįstais.Teismas nurodė, kad pareiškėjas teikdamas prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, jokių jį pagrindžiančių dokumentų nepateikė, o tik formaliai nurodė, kad visi dokumentai dėl jam nesumokėto darbo užmokesčio yra pas bankroto administratorę, tačiau pats į ją nesikreipė. Pažymėjo, kad pareiškėjas, teikdamas reikalavimo perleidimo sutartis teismui, nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių T. U. ir S. M. kreditorinio reikalavimo pagrįstumą, šių kreditorių reikalavimai bankroto byloje nėra patvirtinti.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas D. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti. Atskirajame skunde nurodomi šie argumentai:Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog dėl to, kad pareiškėją atstovavo advokatas teikiant 2017 m. liepos 27 d. ir 2017 m. birželio 20 d. atskiruosius skundus, pareiškėjas esą turėjo žinoti, iki kada ir kam turi pateikti prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo. Be to, byloje nėra duomenų, kuo remdamasis teismas padarė išvadas, kad pareiškėją, įgyvendinant jo, kaip kreditoriaus teises, atstovavo advokatas.Teismas, nagrinėdamas klausimą tiek dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, tiek dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo pagrįstumo, turėjo būti aktyvus, nes to reikalauja viešasis interesas. Teismas nesidomėjo ir nenurodė BUAB „IDC Intech“ bankroto administratorei pateikti duomenis apie tai, ar bendrovės buhalterinėje apskaitoje buvo apskaitytas pareiškėjo nurodomas 23 714,51 Eur finansinis reikalavimas.Bankroto administratorei iš buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų buvo žinoma apie 23 714,51 Eur bendrovės įsipareigojimą pareiškėjui, tą patvirtina apeliacinės instancijos teismui teikiamas bankroto administratorės 2018 m. vasario 15 d. raštas. Atitinkamai, pareiškėjas galėjo pagrįstai tikėtis, kad bankroto administratorė į sudaromą kreditorių sąrašą įtrauks ir nepareiškusį pretenzijos pareiškėją, jo finansinį reikalavimą nustatydama pagal bendrovės dokumentus.Nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo finansinis reikalavimas yra nepagrįstas, taipogi byloje nenustatyta, kad pareiškėjas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Procesinių terminų praleidimo priežastys neturi būti vertinamos formaliai. Termino kreditoriams pareikšti savo reikalavimus paskirtis yra skatinti operatyvų bankroto procesą, bet ne nubausti terminą praleidusią šalį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti pareiškėjui terminą finansiniam reikalavimui pareikšti BUAB „IDC Intech“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Kartu su atskiruoju skundu pareiškėjas D. P. pateikė naują įrodymą – BUAB „IDC Intech“ bankroto administratorės UAB „Valnetas“ 2018 m. vasario 15 d. raštą dėl D. P. finansinio reikalavimo. Pateiktas įrodymas gali patvirtinti reikšmingas faktines aplinkybes dėl procesinio termino praleidimo, jo priėmimas neužvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo, todėl šis įrodymas priimamas ir vertinamas byloje (CPK 314 straipsnis).
Dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo sąlygų
Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.Teismų praktikoje išaiškinta, kad bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007). Siekiant užtikrinti, kad įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, kreditoriai operatyviai gintų savo teises – tokiu būdu užtikrinant bankroto procedūrų koncentruotumą, ĮBĮ įtvirtinta, jog kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo, ne vėliau kaip per teismo nutartyje, kuria įmonei iškelta bankroto byla, nustatytą terminą, kuris negali būti ilgesnis nei 45 dienos (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktas). Pagal nustatytą tvarką kreditoriai finansinius reikalavimus per teismo nustatytą terminą reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punktas, 21 straipsnio 1 dalis, 26 straipsnio 5 dalis). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalį teismas turi teisę priimti tvirtinti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ĮBĮ nereglamentuoja, kas yra laikytina svarbia priežastimi praleistam pareiškimo padavimo terminui dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo atnaujinti. Teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, šį klausimą kiekvienu atveju sprendžia įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, vadovaudamasis protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Sprendžiant dėl termino tokiam procesiniam veiksmui atlikti praleidimo priežasčių, taikytinas protingos ir apdairios elgsenos reikalavimas; sužinojimas apie procesinių teisių įgyvendinimui reikšmingas aplinkybes yra įrodomasis faktas, kiekvienu atveju nustatytinas pagal procesines įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-143/2014; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1391/2012).Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, motyvuodamas tuo, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, nes jis nemoka lietuvių kalbos, jam nėra žinomi teisės aktai, reglamentuojantys kreditorių teises, be to, į bendrovės buhalterinę apskaitą buvo įtrauktas 23 714,51 Eur bendrovės įsipareigojimas jam. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas nurodo, kad jis galėjo tikėtis, jog bankroto administratorė į kreditorių sąrašą įtrauks ir jo reikalavimą, jį nustatydama pagal bendrovės dokumentus.Iš apelianto pridėto bankroto administratorės UAB „Valnetas“ 2018 m. vasario 15 d. rašto dėl D. P. finansinio reikalavimo matyti, kad bankroto administratorei patikrinus BUAB „IDC Intech“ buhalterinius apskaitos dokumentus, nustatyta, jog juose yra fiksuotas D. P. priskaičiuotas ir neišmokėtas 9 826,31 Eur darbo užmokestis, T. U. priskaičiuotas ir neišmokėtas 6 944,10 Eur darbo užmokestis, S. M. priskaičiuotas ir neišmokėtas 6 944,10 Eur darbo užmokestis, taip pat pastarųjų asmenų 2017 m. lapkričio 2 d. finansinių reikalavimų perleidimo pareiškėjui sutarčių kopijos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ĮBĮ įtvirtinta pareikštinė kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pateikimo tvarka, pagal kurią kreditorius savo reikalavimą administratoriui gali pateikti per teismo nustatytą terminą. Esant nustatytai pareikštinei kreditorių reikalavimų pateikimo tvarkai, bankroto administratorius neturi pareigos savo iniciatyva, vadovaudamasis įmonės finansiniais dokumentais, spręsti klausimo dėl kreditorių (ne)įtraukimo į kreditorių sąrašą bankroto byloje, nesant jų pačių prašymo. Priešingas kreditorių reikalavimų pateikimo tvarkos aiškinimas prieštarautų bankroto bylose taikomam dispozityvumo principui, leidžiančiam pačioms šalims pasirinkti savo teisių gynimo būdus. Taigi pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie jo lūkesčius, kad bankroto administratorė iš bendrovės finansinių duomenų nustatys jo reikalavimą ir teiks tvirtinti teismui, laikytinos nereikšmingomis.Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad bankroto byla UAB „IDC Intech“ iškelta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartimi. Pareiškėjas D. P. 2017 m. liepos 27 d. buvo pateikęs atskirąjį skundą dėl 2017 m. birželio 20 d. nutarties, tačiau pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi atsisakė atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti, o Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m rugsėjo 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartį paliko nepakeistą. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 3 d. teismui buvo pateikęs atsiliepimą į bankroto administratorės prašymą dėl baudos skyrimo. Pažymėtina, kad iš išvardintų pareiškėjo pateiktų procesinių dokumentų turinio matyti, jog visus procesinius dokumentus rengė pareiškėjo atstovas advokatas R. P., kuris taip pat paruošė ir pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo bei atskirąjį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui. Šios faktinės aplinkybės nebejotinai patvirtina, kad viso bankroto proceso metu pareiškėjas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl lietuvių kalbos nemokėjimo ar teisės aktų neišmanymo laikytini deklaratyviais.Atskirai pažymėtina, kad pareiškėjas, atstovaujamas advokato, teikė skundą būtent dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 20 d. nutarties, kuria UAB „IDC Intech“ buvo iškelta bankroto byla ir nustatytas 45 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminas, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus. Be to, pareiškėjas, kaip įmonės vadovas, 2017 m. birželio 20 d. nutartimi buvo įpareigotas teismui pateikti ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytus dokumentus, t. y. pareiškėjas tiesiogiai ir / ar per atstovą faktiškai susipažino (turėjo susipažinti) su nurodytoje nutartyje nustatytomis teisėmis ir įpareigojimais, įskaitant ir galimybe pareikšti finansinį reikalavimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad būtent įmonės vadovas, šiuo atveju – apeliantas, tiek pagal savo pareigas, turimus valdingus įgalinimus, tiek pagal disponuojamą informaciją apie įmonės finansinę padėtį bei jo asmenines turtines pretenzijas įmonei, turėjo itin palankias galimybes per trumpiausią laiką kvalifikuotai apskaičiuoti savo finansinius reikalavimus ir juos pateikti įmonės bankroto administratorei, tačiau to kažkodėl nepadarė.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas atskirajame skunde nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju turėtų būti vertinamos kaip pateisinančios termino pateikti finansinį reikalavimą praleidimą, taip pat nepateikė jokių reikšmingų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes dėl pareiškėjo nurodytų termino praleidimo priežasčių svarbos.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.