Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Vanagas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs įtariamosios R. U. gynėjo advokato E. L. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. nutarties, kuria atmestas gynėjo skundas dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo įtariamajai R. U. pratęsimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras P. J. 2014-12-12 nutarimu pratęsė laikinai apribotą įtariamosios R. U. nuosavybės teisę į turtą: automobilį ,, (duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini), 1992 m. gamybos; žemės sklypą, uikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) k. v., (duomenys neskelbtini) r. sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) esantį (duomenys neskelbtini) k. v., (duomenys neskelbtini) r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k.; ir į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) siekiant už tikrinti civilinį ieškinį ar galimą turto konfiskavimą. Šiuo prokuroro nutarimu R. U. nustatytas dalinis nuosavybės teisės ribojimas, leidžiant turtu naudotis ir jį valdyti, tačiau uždraudžiant jį parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti kitiems asmenims Įtariamosios R. U. advokatas šį nutarimą apskundė apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Skundžiama nutartimi teismas atmetė įtariamosios gynėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti 2014-12-12 prokuroro nutarimu įtariamajai pratęstą laikiną nuosavybės teisės apribojimą nutarime nurodytam turtui.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs skundui nagrinėti pateiktą medžiagą, skundžiamą apylinkės teismo nutartį bei įtariamosios gynėjo skundą, sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais ir pripažinti, jog įtariamajam R. U. nebuvo pagrindo pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimą.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. Tokios priemonės taikymas laikomas teisėtu tik tada, kai jis taikomas griežtai laikantis teisės normų reikalavimų. Laikiną nuosavybės teisės apribojimą reglamentuojančiame BPK 151 str. 1 d. įtvirtinta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 72³ str. nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Vadovaujantis BK normomis, konfiskuotinu turtu yra laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Be to, konfiskuojamas gali būti ne tik kaltininkui, tačiau, esant BK numatytoms sąlygoms, ir kitiems asmenims priklausantis turtas. BK 72³ str. įtvirtinta, kad išplėstinis turto konfiskavimas yra kaltininko turto ar jo dalies, neproporcingos kaltininko teisėtoms pajamoms, paėmimas valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. Išplėstinis turto konfiskavimas, esant BK numatytoms sąlygoms, taip pat gali būti taikomas tiek kaltininko, tiek trečiųjų asmenų turtui.

Bylos duomenys rodo, kad šiuo metu ikiteisminis tyrimas yra atliekamas dėl nusikalstamų veikų, kurių dalis yra susijusi su neteisėtu svetimo turto įgijimu panaudojant apgaulę. R. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. bei 235 str. 1 d. įtariama dėl to, kad ji, veikdama bendrininkų grupe kartu su Ch. B. H. R., 2013-03-08 melagingai pranešdami (duomenys neskelbtini) draudimo bendrovei ,, (duomenys neskelbtini)“ apie tariamą automobilio vagystę, t. y. kad 2013-03-08 apie 11.18 val. pastebėjo, jog pavogtas automobilis ,, (duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjęs šalia (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), 172 500 Lt vertės, savo naudai iš (duomenys neskelbtini) draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ gavo draudiminę išmoką – 35564,28 Eur (122796,35 Lt). Be to, R. U., 2013-03-08 13.10 val., Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus tyrėjui J. J., būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 str. 1 d., davė melagingus parodymus apie nebūtą nusikaltimą, t. y. apie automobilio ,, (duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio šalia (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo bei priklausančio Ch. B. H. R., 2013-03-08 vagystę. Taigi pati R. U. yra pripažinta įtariamąja, kurios galimai atlikti veiksmai nebuvo antraeiliai bei dėl kurių V. F. Respublikos draudimo bendrovė patyrė didelę turtinę žalą. Be to, iš bylos duomenų matyti ir tai, kad pastaroji draudimo bendrovė ikiteisminiame tyrime yra pripažinta civiliniu ieškovu, vykstančiame baudžiamajame procese yra leista dalyvauti jos įgaliotam atstovui, kuris 2014-05-08 yra pareiškęs ieškininį pareiškimą, prašydamas (duomenys neskelbtini) draudimo bendrovę ,, (duomenys neskelbtini)“ pripažinti civiliniu ieškovu dėl padarytos 122796,35 Lt (35564,28 Eur) dydžio žalos. Tokiu būdu akivaizdžiai matyti, kad ši draudimo bendrovė jau yra aiškiai įvardijusi patirtos turtinės žalos dydį, kas leidžia tvirtinti, jog civilinis ieškinys praktiškai yra pareikštas. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad įtariamajai R. U. laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas yra pratęstas nepagrįstai ar kad tokia procesinė prievartos priemonė taikyta netikslingai, nors pastaruoju metu konkrečiai su įtaraiamaja nebuvo atlikti jokie procesiniai veiksmai, o procesinė priemonė taikoma daugiau nei puse metų. Be to, pažymėtina ir tai, kad net ir tuo atveju, jei draudimo bendrovė civilinio ieškinio įtariamajai ir jos bendrininkui nebūtų pareiškusi, tokią teisę ši bendrovė turi ir bet kada gali ja pasinaudoti, o šiame baudžiamajame procese galėtų būti taikoma ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas.

Aukštesnysis teismas atmeta skundo argumentus, jog baudžiamasis procesas prieš R. U. vykdomas nepagrįstai. Pažymėtina, jog sprendžiant klausimą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo, nėra nagrinėjami asmens kaltės ar įrodymų pakankamumo asmenį pripažinti kaltu pagal inkriminuojamas nusikalstamas veikas aspektai. Priešingai, šie klausimai yra sprendžiami baudžiamąją bylą iš esmės nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, aukštesnysis teismas pažymi ir tai, kad įtariamosios gynėjo skunde nurodyti argumentai, kad R. U. turi šeimą ir nuolatinę gyvenamąją, ji ir jos vyras dirba, todėl turi legalų pragyvenimo šaltinį ir gauna pajamas, teigiamai charakterizuoja įtariamąją, tačiau nepaneigia pirmiau išdėstytų aplinkybių bei išvados, jog šiuo atveju egzistuoja BPK 151 str. 1 d. numatyti laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindai, juo labiau kad byloje išties yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog R. U. galėjo padaryti jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Aukštesnysis teismas taip pat atmeta skundo argumentus, jog įtariamoji nesiekia nuslėpti, sunaikinti ar kitaip pradanginti jos nuosavybės teise valdomą turtą, kadangi pastarieji ketinimai sprendžiant nagrinėjamo pobūdžio klausimus neturi būti įrodinėjami, o be to, pačiame įtariamosios gynėjo skunde tvirtinama, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas apsunkina šeimos galimybes disponuoti jiems priklausančiu turtu bei šio turto sąskaita vystyti verslą, kas rodo, jog įtariamoji R. U. siekia nevaržomai disponuoti pastaraisiais objektais galimai juos parduodant, perleidžiant ar atliekant kitus tokio pobūdžio veiksmus.

Taigi skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad įtariamajai taikoma procesinė prievartos priemonė yra proporcinga šiuo metu atliekamame ikiteisminiame tyrime keliamam tikslui – galimo civilinio ieškinio ar turto konfiskavimo užtikrinimui, todėl tenkinti įtariamosios gynėjo skundo prašymą naikinti šią procesinę prievartos priemonę nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Įtariamosios R. U. gynėjo advokato E. L. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.