- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-12
- Bylos Nr.
- A-575-1365-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- S. M.
- Atsakovas
- Migracijos
- Advokatai
- Edgaras Dereškevičius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 6), kurį tikslino (b. l. 2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2009 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (15/6-5) 13PR-127 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui S. M.“ ir pratęsti jam papildomos apsaugos suteikimą Lietuvos Respublikoje. Skunde paaiškino, kad Migracijos departamentas iki 2009 m. liepos 2 d. jam buvo suteikęs prieglobstį Lietuvos Respublikoje, o 2009 m. liepos 3 d. sprendimu jam nesuteikė papildomos apsaugos, motyvuodamas tuo, kad kiekvieno asmens prieglobsčio prašymas Lietuvos Respublikoje nagrinėjamas individualiai. Nurodė, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes iš savo artimųjų, gyvenančių Čečėnijoje, žino, kad vietinė valdžia jo ieškojo Čečėnijos teritorijoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 17-18) paaiškino, kad remiantis Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus 2009 m. sausio 6 d. pažyma Nr. RU-15/6-10-18 bei joje pateikta Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos ekspertų nuomone, automatiškai suteikti papildomą apsaugą čečėnų tautybės asmenims paplitusio smurto per karinį konfliktą pagrindu jau nebegalima, o kiekvienas prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas individualiai. Vien tai, kad asmuo yra čečėnų tautybės ir atvyko iš Čečėnijos nepakanka, jog jo prašymas atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 arba 87 straipsnių reikalavimus. Prašymus dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pareiškėjas visus gyvenimo Lietuvos Respublikoje metus pagrįsdavo tik bendro pobūdžio pavojumi Čečėnijoje, nenurodant jokių konkrečiai su juo susijusių priežasčių, dėl kurių galėtų būti suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į pateiktą informaciją apie padėtį Čečėnijoje, konstatuotina, kad automatiškas papildomos apsaugos suteikimas čečėnų tautybės asmenims dėl paplitusio smurto karinio konflikto metu pagrindu jau nebegalimas, todėl teigė, kad priežastys, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikiama papildoma apsauga, išnyko. Atsižvelgus į Migracijos departamento surinktą naujausią informaciją, kad Čečėnijoje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, todėl kiekvieno asmens prašymas nagrinėjamas individualiai. Ištyrus pareiškėjo byloje esančią medžiagą bei nustačius, kad jis nėra priskiriamas rizikos grupėms ir nėra priežasčių manyti, jog grįžus atgal į kilmės valstybę, jo atžvilgiu bus pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuostatos, buvo nuspręsta, kad nėra pagrindo jam suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Taip pat pažymėjo, kad Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. birželio 2 d. raštu Nr. 5-S(S)-111(RN) pranešė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai dėl sistemingų teisės pažeidimų ir jo, kaip užsieniečio, gyvenančio Lietuvos Respublikoje, pareigų nesilaikymo. Teigė, kad ir padarius prielaidą, jog pareiškėjas yra ieškomas Čečėnijoje (nors per visus gyvenimo Lietuvoje metus nuo 2003 m. jis nebuvo užsiminęs apie tokio pobūdžio pavojų), atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 2-iuose pataisos namuose, kuri baigsis 2011 m. vasario 17 d., konstatuotina, kad šiuo metu nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės šalį, todėl taikyti proporcingumo testą šiuo metu nėra tikslinga.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsniu, nustatė, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 90 str. 2 d. 1 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjas su žmona D. D. ir dviem nepilnametėmis dukromis D. M. ir L. M. 2003 m. balandžio 14 d. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, turėdamas Rusijos Federacijos piliečio vidaus pasą Nr. (duomenys neskelbiami), išduotą 2002 m. rugsėjo 27 d. Čečėnijos Respublikoje, ir kreipėsi su prašymu suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos gyvena nuo 2003 m., jam yra suteikta papildoma apsauga, buvo išduotas laikinasis užsieniečio pasas Nr. (duomenys neskelbiami), galiojantis iki 2004 m. spalio 31 d., kuriame 2003 m. lapkričio 7 d. buvo įklijuotas leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbiami), galiojantis iki 2004 m. spalio 31 d. Laikinoji papildoma apsauga ir leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje jam buvo suteikiami kiekvienais metais iki 2009 m. liepos 3 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu 2007 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį (plėšimas), 214 straipsnio 1 dalį (netikros elektroninės mokėjimo priemonės gaminimas, tikros elektroninės mokėjimo priemonės klastojimas ar neteisėtas disponavimas elektronine mokėjimo priemone arba jos duomenimis) ir 302 straipsnio 1 dalį (antspaudo, spaudo ar dokumento pagrobimas arba pagrobtojo panaudojimas), jam paskirta 3 metų ir 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Jonavos rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 18 d. pareiškėją nuteisė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 2 dalį (dokumento suklastojimas ar suklastoto dokumento panaudojimas arba realizavimas), nuosprendžiu buvo paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Subendrinus minėtas bausmes, nuo 2008 m. vasario 27 d. pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 2-iuose pataisos namuose (bausmės pabaiga 2011 m. vasario 17 d.). 2009 m. gegužės 19 d. Migracijos departamentas gavo pareiškėjo prašymą suteikti papildomą apsaugą bei pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuojant „problemomis su kilmės valstybėje valdančiomis institucijomis“. Migracijos departamentas 2009 m. liepos 3 d. sprendimu nesuteikė pareiškėjui papildomos apsaugos.
Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojas gali tikėtis papildomos apsaugos suteikimo tik tais atvejais, kurie apibrėžti Įstatymo 87 straipsnio 1-3 punktuose. Tačiau baimė dėl galimo kankinimo, žiauraus nežmoniško elgesio, grėsmės prieglobsčio prašytojo kaip žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, grėsmės jo gyvybei ir sveikatai, saugumui ar laisvei, turi būti visiškai pagrįsta. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, nes prieglobstis Lietuvos Respublikoje jam buvo suteikiamas, atsižvelgus į tuometinę padėtį Čečėnijoje, jo išvykimas iš šalies buvo vertinamas kaip bėgimas nuo karinių veiksmų, nestabilios padėties bei persikėlimo galimybės šalies viduje nebuvimo. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis bei Migracijos departamento surinkta naujausia informacija apie padėtį Čečėnijoje, teismas padarė išvadą, jog joje jau nėra paplitusi prievarta, kuri kyla karinio konflikto metu arba sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams, todėl kiekvieno asmens prašymas nagrinėjamas individualiai. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių, konkrečiai su juo tiesiogiai susijusių aplinkybių, kad kilmės valstybėje grės pavojus jo gyvybei, bus panaudoti smurto veiksmai, jis bus kankinamas, jo atžvilgiu bus panaudotos bet kokios neteisėtos priemonės, kurios pažeis jo žmogaus teises bei pagrindines laisves. Įvertinęs ir ištyręs visą pareiškėjo byloje esančią medžiagą, teismas sutiko su Migracijos departamento sprendimu, jog pareiškėjas nėra priskiriamas rizikos grupėms, todėl nėra priežasčių manyti, jog grįžus atgal į kilmės valstybę, jo atžvilgiu bus pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuostatos. Be to, pareiškėjas negerbia Lietuvos Respublikos įstatymų, nustatytų gyvenimo taisyklių, padarė nusikaltimus už kuriuos yra nuteistas ir kalės iki 2011 metų. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. birželio 2 d. raštu Nr. 5-S(S)-m(RN) pranešė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai dėl sistemingų teisės pažeidimų ir savo, kaip užsieniečio, gyvenančio Lietuvos Respublikoje, pareigų nesilaikymo. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai nesuteikė papildomos apsaugos Rusijos Federacijos piliečiui S. M. bei nėra pagrindo įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti iš naujo.
III.
Pareiškėjas S. M. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 46-47), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - panaikinti Migracijos departamento 2009 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (15/6-5) 13PR-127 ir įpareigoti Migracijos departamentą jo prašymą suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje išnagrinėti bei priimti sprendimą iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Migracijos departamento 2009 m. sausio 6 d. pažyma „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje“ Nr. RU-15/6-10-18, tačiau remiantis atnaujinta Migracijos departamento 2009 m. rugpjūčio 4 d. pažyma Nr. RU-15/6-6-23 „Apie žmogaus teisių padėtį Rusijos Federacijoje“ bei joje pateikiamais duomenimis, galima daryti išvadą, kad pokyčiai Čečėnijos Respublikoje nėra žymūs. Pažymoje nurodoma, kad 2009 m. liepos 28 d. BBC konstatavo, kad smurto lygis Čečėnijoje paskutiniais metais kilo ir nurodo keletą savižudžių islamistų išpuolių, taip pat pateikiami Radio Liberty teiginiai, kad nužudymai, šantažavimas ir grasinimai nužudyti baugina 130 tūkst. išeivių čečėnų bendruomenę. Pažymoje taip pat nurodyta, kad organizacija Human Rights Watch tvirtina, jog Čečėnijoje ginkluotas konfliktas nuslopo, tačiau Čečėnijos prezidentui Ramzanui Kadyrovui lojalios saugumo pajėgos toliau tęsė kankinimus ir vykdė neteisėtus sulaikymus, ypač tų asmenų, kurie buvo įtariami ryšiais su kovotojais. Čečėnijos Vyriausybės kuriama įbauginimo atmosfera trukdo žmogaus teisių stebėjimui ir atsakomybei už žmogaus teisių pažeidimus. Todėl, nors Čečėnijoje ir pasiekta tam tikra pažanga, dabartinė situacija nėra pakankamai stabili, kad būtų užtikrintas saugumas jos gyventojams ir grąžintiems asmenims. Teigia, kad jam kylantį individualų grėsmės pobūdį patvirtina faktinė aplinkybė, kad iš savo artimųjų, gyvenančių Čečėnijoje, jis žino, jog yra ieškomas vietinės valdžios ir todėl patenka į rizikos grupę. Nurodo, kad šios informacijos neįmanoma patvirtinti rašytiniais įrodymais dėl objektyvių priežasčių ir todėl reikia remtis Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu abejonės privilegijos principu.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą pagrindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo atsiliepimą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo siekio gauti prieglobsčio formą - papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje papildoma apsauga yra reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei jį detalizuojančiu 2004 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. IV-361 Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas). Įstatymo priede nurodyta, kad šis Įstatymu inter alia įgyvendinama 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/93/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva 2004/83/EB).
Įstatymo 87 straipsnis nustato, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įvertinant minėtą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad papildoma apsauga gali būti suteikiama ir dėl konkrečiam asmeniui gresiančios individualios grėsmės, ir dėl bendros kritinės situacijos kilmės valstybėje (arba šių abiejų grėsmių pagrindu). Teisės aktuose yra įtvirtintas aiškus reikalavimas prieš priimant suteiktos papildomos apsaugos panaikinimo, įvertinti, ar nėra pagrindo taikyti papildomą apsaugą bent vienu iš pagrindų, nurodytų, Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu papildoma apsauga prieš tai buvo suteikta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-737/2010).
Iš pareiškėjo skundžiamo Migracijos departamento 2009 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. (15/6-5)13PR-127, kuriuos pareiškėjui S. M. nebuvo suteikta papildoma apsauga, kad atsakovas rėmėsi tuo, kad atsižvelgiant į bendrą situaciją Čečėnijoje, automatiškas papildomos apsaugos suteikimas čečėnų tautybės asmenims dėl paplitusio smurto karinio konflikto metu pagrindu jau nebegalimas, todėl konstatavo, kad priežastys, dėl kurių pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga, išnyko (b. l. 3-4). Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo byloje esančią medžiagą, nustatė, kad jis nėra priskiriamas rizikos grupei, todėl nėra pagrindo taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Taip pat iš skundžiamo sprendimo matyti, kad atsakovas atsižvelgė į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. birželio 2 d. raštą Nr. 5-S(S)-111(RN), kuriame buvo pažymėta, kad S. M. kelia grėsmę viešajai tvarkai dėl sistemingų teisės pažeidimų ir savo, kaip užsieniečio, gyvenančio Lietuvos Respublikoje, pareigų nesilaikymo.
Savo skunduose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindžia individualaus persekiojimo baime dėl to, kad jis yra ieškomas Čečėnijos Respublikoje. Tačiau pareiškėjas nurodė, kad dėl objektyvių priežasčių šios informacijos neįmanoma patvirtinti rašytiniais įrodymais, tokios informacijos, kuri patvirtintų pareiškėjo nurodomas aplinkybes, nesurinko ir atsakovas.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010). Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka Direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taip pat ir Tvarkos aprašo 7 punktas nustato, kad prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte; jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Pagal Tvarkos aprašo 66.4 punktą, kuris perkelia minėtos Direktyvos 2004/83/EB 5 straipsnio nuostatas dėl sur place atsirandančio tarptautinės apsaugos poreikio, pagal kurias pagrįsta persekiojimo baimė ar realus smurto pavojus gali būti grindžiamas įvykiais, įvykusiais po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies, Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti ne tik aplinkybę, ar prieglobsčio prašytojui jo išvykimo iš jo kilmės valstybės momentu grėsė persekiojimas, bet ir aplinkybę, ar šis persekiojimo pavojus dėl objektyvių priežasčių atsirado jam būnant už valstybės, iš kurios jis atvyko, ribų ir dėl šios priežasties prieglobsčio prašytojas negali grįžti į šią valstybę, o pagal Tvarkos aprašo 66.5 punktą Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti, ar grįžimo į kilmės valstybę atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, jam grės mirties bausmė ar egzekucija, kils grėsmė, kad jo žmogaus teises ir pagrindines laisves pažeis smurto dalyviai.
Vadovaujantis Europos žmogaus teisių teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos žmogaus teisių teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Panaši praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose. 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pridėtos Migracijos departamento bylos matyti, kad pareiškėjui Rusijos Federacijos piliečiui S. M. papildoma apsauga ir leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo suteikiamas kiekvienas metais nuo 2003 m. iki 2009 m. liepos 3 d. remiantis bendra žmogaus teisių situacija Rusijos Federacijos Čečėnijos Respublikoje ir pareiškėjas nebuvo užsiminęs, kad jis buvo ieškomas. Be to, iš Migracijos departamento bylos matyti ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerija 2004 m. vasario 21 d. S. M. išdavė Rusijos Federacijos piliečio pasą. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dabartiniai pareiškėjo paaiškinimai, kad jis yra ieškomas kilmės valstybėje, yra vertintini kaip pareiškėjo parodymų nenuoseklumas ir siekis atitikti prieglobsčio (papildomos apsaugos) suteikimo kriterijus ir išvengti grįžimo į kilmės šalį, todėl yra atmestini. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija vertina, kad individuali grėsmė pareiškėjui yra neįrodyta ir nėra pagrindo manyti, jog nesuteikus pareiškėjui papildomos apsaugos, jam galėtų kilti visiškai pagrįsta baimė, numatyta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įvertino įrodymus ir pritaikė materialinės teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo S. M. (S. M.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.