Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2014-12-01 · Civilinė byla Nr. 2-32652-864/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-12-01
Bylos Nr.
2-32652-864/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Mikonienė
Ieškovas
UAB „Vilniaus energija“
Atsakovas
UAB „ELMA“
Trečiasis asmuo
N. G.
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gruodžio 1 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ramunė Mikonienė,sekretoriaujant Audronei Jautakienei,dalyvaujant ieškovo UAB „Vilniaus energija“ atstovei juristei N. L.,atsakovo UAB „ELMA“ atstovui G. G.,trečiajam asmeniui N. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui UAB „ELMA“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo byloje - N. G.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškininiu reikalavimu priteisti iš atsakovo 1570,69 Lt skolą už suteiktas paslaugas atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – butas), 29,74 Lt palūkanas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 21 d., 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad teikia centralizuotą šilumą ir karštą vandenį namui, kuriame yra atsakovui nuo 1991 m. balandžio 22 d. nuosavybės teise priklausantis butas, bei kurio šildymo ir karšto vandens tiekimo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų bei pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Pažymėjo, kad iki 2014 m. vasario 1 d. rašytinės Šilumos pirkimo-pardavimo sutarties tarp šalių sudaryta nebuvo, todėl atsakovui už suteiktas paslaugas ieškovas mokėtinas sumas apskaičiuodavo pagal standartinių sutarčių sąlygas galiojančias teisės aktų nustatyta tvarka. Paaiškino, kad byloje pateikti patikrinimo aktai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2014 m. sausio 7 d. bute buvo suvartota 205 kub. m. karšto vandens, o mokesčių paskaičiavimo pažymose už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. ir laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. atsakovui apskaičiuoti mokesčiai už 206 kub. m. karšto vandens. Pažymėjo, kad šie dokumentai įrodo, kad mokesčiai už karštą vandenį, suvartotą 2014 m. vasario mėn. atsakovui nebuvo skaičiuojami. Teigė, kad atsakovui 2012 m. gegužės mėnesį deklaravus 51 kub. m. karšto vandens, per klaidą už šį kiekį karšto vandens tuo metu mokesčiai nebuvo apskaičiuoti, o atsakovas jokių pretenzijų dėl šių mokesčių neapskaičiavimo neteikė. Todėl tik 2014 m. sausio 7 d. patikrinus vandens kiekį ir nustačius klaidą, mokesčiai atsakovui atitinkamai buvo perskaičiuoti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovas teigė, kad atsakovas šiuo metu yra neapmokėjęs visų mokesčių už šilumos energiją ir karštą vandenį, apskaičiuotų jam iki 2014 m. vasario 1 d. už bute suvartotą šilumos energiją bei karštą vandenį, dėl ko ieškovo ieškinys turėtų būti tenkintinas visiškai (b.l. 1-3, 65-66).

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame prašė teismo ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas netinkamai apskaičiavo atsakovui apmokėti pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, kadangi nurodė klaidingus karšto vandens skaitiklio parodymus. Teigė, kad 2014 m. sausio mėn. bute buvo sunaudota tik 7 kub. m. karšto vandens, bet ne 53 kub. m. kaip nurodė ieškovas. Paaiškino, kad įvertinus aplinkybę, kad 2014 m. vasario 24 d. Šilumos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta su trečiuoju asmeniu, vasario ir kovo mėn. sąskaitos turėjo būti išrašytos trečiajam asmeniui, bet ne atsakovui. Teigė, kad byloje pateiktas 2011 m. spalio 4 d. aktas negali būti laikomas tinkamu rašytiniu įrodymu. Nurodė, kad ieškovas siekdamas pataisyti klaidingą apskaitos dokumentą turėtų remtis įstatymais ir kitais teisės aktų nustatytais reikalavimais. Tuo tarpu prie pareiškimo pridėtose 2012 m. gegužės ir birželio mėn. sąskaitose nenurodyta paslaugų pirkėjo (kliento) pavadinimo, dėl ko jos neturi juridinės galios. Pažymėjo, kad būtina tiksliai nustatyti, kokiais apskaitos dokumentais ir kokia data buvo nustatyta klaida, kada buvo (ar bus) parengtas patikslinantis apskaitos dokumentas bei kada pateikta mums pretenzija jį apmokėti (b.l. 33-36, 107-109).

Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį prašė teismo ieškinį atmesti. Nurodė, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. yra buto nuomininku ir de fakto moka už šilumą ir karštą vandenį ieškovui per atsakovą, naudojant standartinę „Atsiskaitymo knygelę“. Pažymėjo, kad ieškovas per visus 2013 metus ne karto nepareiškė pretenzijos dėl neteisingo deklaravimo, nors visa informacija apie faktiškai deklaruotus karšto vandens kiekius ieškovui buvo žinoma. Teigė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad bute 2014 m. sausio mėn. būtų sunaudota 53 kub. m. karšto vandens arba neteisingai deklaruota 7 kub. m. Pažymėjo, kad ieškovas tik 2014 m. vasario mėn. įvykdė savo prievolę įrengti bute metrologiškai patikrintus karšto vandens skaitiklius, dėl ko senų metrologiškai nepatikrintų skaitiklių parodymais draudžiama naudotis, ypač teismo ginčuose. Atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. vasario 24 d. tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta Šilumos pirkimo-pardavimo sutartis, sąskaita I1402 Nr. 2547 1849,36 Lt sumai turėtų būti išrašyta trečiojo asmens, bet ne atsakovo vardu, dėl ko ši sąskaita yra neteisinga (b.l. 57-58).

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė paaiškino, kad ieškovui tapo žinoma apie tai, kad atsakovas yra buto savininkas tik gavus prašymą sudaryti sutartį su buto nuomininku, o mokesčiai atsakovui buvo skaičiuojami iki 2014 m. vasario 1 d. ir tik už kiekį, kurį deklaravo pats atsakovas. Pažymėjo, kad atsakovas iš esmės sutinka su suvartotu karšto vandens kiekiu, ginčydamas tik tai, kad ieškovas apskaičiavo mokesčius praleidęs 24 mėnesių terminą. Teigė, kad atsakovas jokių pretenzijų ieškovui nereiškė, kad netinkamai buvo skaičiuojami mokesčiai, o tai, jog buvo deklaruota 2012 m. gegužės mėn. 51 kub. m. karšto vandens kėlė abejonių dėl šio skaičiaus teisingumo, kadangi prieš tai buvo deklaruota kiekvieną mėnesį 1-3 suvartoto karšto vandens kub. m., ir dėl to už tą mėnesį mokesčiai už karštą vandenį atsakovui nebuvo skaičiuojami. Atsižvelgiant į tai, atstovės teigimu, pats atsakovas savo veiksmais sudarė tokią situaciją, kad ieškovas turėjo pagrindo tikėtis, kad mokesčiai skaičiuojami teisingai (b.l. 112-113).

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad sausio mėn. sąskaitoje buvo nurodytas ne koreguotas ar pataisytas karšto vandens kiekis, bet būtent suvartotas, ir atsakovas nesitikėjo gauti tokios sąskaitos. Šiuo metu ieškinys grindžiamas tuo, kad iš esmės pats ieškovas neapskaičiavo ir neišrašė atsakovui sąskaitos už suvartotą karštą vandenį, tačiau įstatymas nenumato atsakovui pareigos tikrinti paties ieškovo išrašytų sąskaitų. Pažymėjo, kad iš tikrųjų buvo klaida, kad už deklaruotus karšto vandens rodmenis nebuvo išrašyta sąskaita. Nurodė, kad atsakovas taip pat kaip ir ieškovas, 2012 metais įvykusios klaidos nepastebėjo. Atstovo teigimu, būtent ieškovas, pastebėjęs, kad įvyko klaida, turėjo pareigą parengti patikslinimą, atitinkantį įstatymo reikalavimus (b.l. 112-113).

Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu nurodė, kad buvus klaidai apskaičiuojant mokesčius, reikėjo koreguoti seną sąskaitą, o ne įtraukti į naują sąskaitą atsakovui. Teigė, kad gaunamų sąskaitų trečiasis asmuo niekada netikrino ir nepastebėjo, kad ieškovas neapskaičiavo mokėtinų sumų už deklaruotus 2012 metais karšto vandens kiekius (b.l. 112-113).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, kad ieškovas teikia centralizuotą šilumą ir karštą vandenį atsakovui nuo 1991 m. balandžio 19 d. nuosavybės teise priklausančiam butui, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (toliau – butas), bei kuris 2012 m. rugpjūčio 1 d. nuomos sutarties pagrindu išnuomotas trečiajam asmeniui N. G. (b.l. 5, 59). Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2014 m. kovo mėn. atsakovui buvo išrašytos kelios PVM sąskaitos-faktūros: 2014 m. sausio 31 d. PVM sąskaita-faktūra I1401 Nr. 4550 1680,96 Lt sumai, 2014 m. vasario 28 d. PVM sąskaita-faktūra I1402 Nr. 2547 1849,36 Lt sumai bei 2014 m. kovo 31 d. PVM sąskaita-faktūra I1403 Nr. 2535 1570,69 Lt sumai (b.l. 14-16). Atsakovas šias PVM sąskaitas-faktūras atsisako apmokėti, teigdamas, jog jose nurodytas neteisingas suvartoto karšto vandens kiekis, išrašytos netinkamam asmeniui, dėl ko jomis vadovautis šioje byloje nėra teisinio pagrindo ir jos nesukuria atsakovui pareigos jų apmokėti (b.l. 33-36, 107-109). Taigi nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl ieškovo reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu pagrįstumo ir atsakovo pareigos apmokėti jam išrašytas PVM sąskaitas-faktūras už karštą vandenį buvimo (nebuvimo).

Pagal bylos medžiagą, tarp atsakovo ir ieškovo rašytinė Šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis ginčo laikotarpiu nebuvo sudaryta, dėl ko remiantis Civilinio kodekso 1.71 straipsniu ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 5 dalimi, laikytina, kad tarp šalių Šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais.

Pagal byloje pateiktą 2011 m. spalio 4 d. karšto vandens skaitiklių patikrinimo, plombavimo, nuplombavimo, perplombavimo aktą (toliau – 2011 m. spalio 4 d. aktas), 2011 m. spalio 4 d. buvo nustatytas 479 kub. m. karšto vandens kiekis (b.l. 67). Atsakovas atsiliepime nurodė, kad šis 2011 m. spalio 4 d. aktas negali būti tinkamu byloje įrodymu, kadangi yra pasirašytas asmens, kuris šio akto pasirašymo dieną buvo miręs, o už ieškovo paslaugas faktiškai mokėjo trečiasis asmuo (b.l. 107-109). Teismas nesutinka su šiuo atsakovo argumentu ir laiko jį nepagrįstu. Atsakovas atsiliepime patvirtino, kad T. K. gyveno ginčo bute (b.l. 107-109). Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu nurodė, kad neprisimena ar dalyvavo surašant 2011 m. spalio 4 d. aktą bei patvirtino aplinkybę, kad be trečiojo asmens, butu šio 2011 m. spalio 4 d. akto surašymo dieną turėjo galimybę naudotis kiti asmenys (b.l. 112-113). Duomenų, patvirtinančių, kad ieškovui buvo 2011 metais ar anksčiau pranešta apie tai, kas yra buto nuomininkai, nėra. Taigi 2011 m. spalio 4 d. akto surašymo dieną ieškovui nebuvo žinoma, kas yra buto nuomininkas, abejoti ieškovui pasirašiusio asmens tapatybe nebuvo teisinio pagrindo, o pasirašyti ginčijamą aktą akivaizdu, jog be trečiojo asmens, turėjo galimybę ir kiti asmenys. Įvertinus aplinkybę, kad tokio pobūdžio aktą sudaryti ieškovo atstovas turėjo galimybę tik patekus į butą bei apžiūrėjus karšto vandens skaitiklį, o trečiajam asmeniui patvirtinus, kad šio akto pasirašymo dieną bute galėjo gyventi kiti asmenys, konstatuotina, kad karšto vandens skaitiklių kiekis buvo nustatytas asmenų, gyvenusių ginčo bute, suteiktu ieškovo atstovui leidimu įeiti į butą ir apžiūrėti skaitiklį. Todėl vien tai, kad 2011 m. spalio 4 d. akte yra parašas asmens, kuris pagal byloje esantį mirties liudijimą, jau 2002 m. rugpjūčio 6 d. buvo miręs, nesuponuoja to, kad šiame akte nurodyti duomenys yra klaidingi, kadangi akivaizdu, kad pasirašant aktą ieškovo atstovas patikrinti pasirašiusiojo asmens tapatybę bei nustatyti jo naudojimosi butu teisinį pagrindą, neturėjo įgaliojimų, o pasirašyti kito asmens vardu turėjo galimybę ir kiti asmenys. Todėl atsakovui neginčijant aplinkybės, kad nustatytas karšto vandens kiekis neatitinka faktiškai tuo metu suvartoto karšto vandens kiekio, nagrinėjamoje byloje teismas neturi pagrindo abejoti 2011 m. spalio 4 d. aktu nustatytais duomenimis, dėl ko laikytina, jog šiame akte nurodyti karšto vandens skaitiklio rodmenys yra teisingi. Tuo tarpu pagal byloje pateiktą 2014 m. sausio 7 d. karšto vandens skaitiklių patikrinimo, plombavimo, nuplombavimo, perplombavimo aktą (toliau – 2014 m. sausio 7 d. aktas), 2014 m. sausio 7 d. buvo nustatytas 684 kub. m. karšto vandens kiekis (b.l. 8). Atsakovas šiame akte nustatyto karšto vandens kiekio taip pat neginčijo. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2014 m. sausio 7 d. ginčo bute viso buvo sunaudota 205 kub. m. karšto vandens.

Pagal bylos medžiagą, 2012 m. gegužės 25 d. buvo deklaruota sunaudojus 51 kub. m. karšto vandens (b.l. 72). Byloje yra pateikta 2012 m. gegužės 31 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. G205/5264 4,02 Lt sumai ir 2012 m. liepos 31 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. G206/2463 0,00 Lt sumai, iš kurių matyti, kad atsakovui mokėtina suma už suvartotą 51 kub. m. karšto vandens nebuvo apskaičiuota (b.l. 73-74). Teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovas nepagrįstai teigė, kad šios PVM sąskaitos-faktūros neturi juridinės galios dėl atsakovo rekvizitų jose nebuvimo, kadangi iš esmės byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas buvo informuotas apie buto savininką ar faktinį buto naudotoją (nuomininką). Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad atsakovo ginčijamos 2012 metais ieškovo išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, nors ir jose nenurodyti atsakovo rekvizitai, tačiau jos savaime nepaneigia atsakovo įstatyminės pareigos atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas. Teismo posėdžio metu tiek ieškovas, tiek atsakovas patvirtino, kad už 51 kub. m. karšto vandens ieškovas nebuvo pateikęs atsakovui sąskaitos apmokėjimui, o atsakovas nėra už šį kiekį suvartoto karšto vandens atsiskaitęs su ieškovu (b.l. 68, 112-113). Taigi byloje ginčo nėra, kad iš esmės už bute faktiškai sunaudotą karšto vandens kiekį (51 kub. m.) su ieškovu nebuvo atsiskaityta.

Palyginus deklaruotus kiekvieną mėnesį suvartoto bute karšto vandens kiekius matyti, kad iš esmės 51 kub. m. suvartoto karšto vandens kiekis buvo deklaruotas tik vieną kartą, o laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2014 metų didžiausias karšto vandens kiekis nurodytas buvo esantis 17 kub. m. (b..l 68). Pažymėtina, kad 2012 m. gegužės 25 d. deklaruotas karšo vandens kiekis sudaro ketvirtadalį viso per laikotarpį nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2014 m. sausio 7 d. suvartoto karšto vandens kiekio, dėl ko akivaizdu, jog ieškovui pagrįstai kilo abejonių, kad galimai deklaruojant 2012 m. gegužės 25 d. skaitiklių rodmenis buvo padaryta klaida. Kadangi nei ieškovas, nei atsakovas, nei trečiasis asmuo šios klaidos nepastebėjo, akivaizdu, jog apie šią aplinkybę ieškovas turėjo galimybę sužinoti tik 2014 m. sausio 7 d. atlikus patikrinimą ir palyginus suvartoto karšto vandens kiekius su faktiškai apmokėtais kašto vandens kiekiais. Todėl laikytina, kad nuo 2014 m. sausio 7 d. atlikto skaitiklio patikrinimo ieškovui tapo žinoma apie jo teisės pažeidimą, t. y. kad atsakovas nėra visiškai atsiskaitęs su ieškovu, dėl ko tik nuo šio momento pradedamas skaičiuoti įstatymuose nustatytas terminas įgyvendinimui ieškovo turimos teisės išieškoti karšto vandens nepriemoką. Kadangi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnis aiškiai numato karšto vandens vartotojo pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju, darytina išvada, kad atsakovui neatsiskaičius su ieškovu už faktiškai suvartotą karštą vandenį, ieškovas pagrįstai atsakovui išrašė 2014 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą-faktūrą I1401 Nr. 4550 1680,96 Lt sumai, joje nurodydamas mokėtiną sumą už neapmokėtus 51 kub. m. karšto vandens bei papildomai šioje sąskaitoje pateikdamas mokėtiną sumą už sausio mėnesį deklaruotus 2013 metų gruodžio mėn. suvartotus karšto vandens kiekius (b.l. 14, 62).

Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas nepagrįstai remiasi Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (toliau – Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės), 8 priedo 27 punkte nustatytu 24 mėnesio senaties terminu nepriemokai išieškoti. Šių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8 priedas taikytinas tik esant tarp šalių susiklosčiusiems karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams. Tuo tarpu iš bylos medžiagos akivaizdu, kad konkliudentiniais veiksmais ieškovas Šilumos pirkimo-pardavimo sutartį ginčo laikotarpiu buvo sudaręs su atsakovu kaip juridiniu asmeniu, dėl ko ši sutartis nėra laikoma vartojimo sutartimi, kuriai galėtų būti taikomas šių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8 priedas bei jame įtvirtintos šalių teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos, įskaitant nuostatas dėl nepriemokai išieškoti taikytino senaties termino. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant senaties termino nagrinėjamoje byloje taikymo klausimą, aktualus yra Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 9 priedas, reglamentuojantis ne vartojimo karšto vandens pirkimo-pardavimo teisinius santykius, bei kuriame nurodyta, kad dėl karšto vandens tiekėjo kaltės ar padarytų karšto vandens apskaitos klaidų susidariusi nepriemoka išieškoma ne daugiau kaip už 36 mėnesius, ši nepriemoka skaičiuojama už karšto vandens vartotojui patiektą karštą vandenį vandens vartojimo laikotarpio kainomis be delspinigių (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 9 priedo 27 punktas). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad 36 mėnesių terminas išieškoti karšto vandens nepriemoką nėra praleistas, dėl ko atsakovo prašymas dėl senaties termino taikymo atmestinas.

Pagal bylos medžiagą, atsakovui buvo išrašytos dar 2014 m. vasario 28 d. PVM sąskaita-faktūra I1402 Nr. 2547 1849,36 Lt sumai bei 2014 m. kovo 31 d. PVM sąskaita-faktūra I1403 Nr. 2535 1570,69 Lt sumai (b.l. 14-16). Pagal 2014 m. sausio mėn. pažymą, 2014 m. sausio mėn. buvo suvartota 7 kub. m. karšto vandens, todėl laikytina, kad 2014 m. vasario 28 d. PVM sąskaitoje-faktūroje I1402 Nr. 2547 yra nurodytas teisingas karšto vandens kiekis bei mokėtina suma už būtent sausio mėnesį, kuomet dar nebuvo sudaryta atskira Šilumos pirkimo-pardavimo sutartis su trečiuoju asmeniu, suvartotą karštą vandenį (b.l. 15). Tuo tarpu su trečia 2014 m. kovo 31 d. PVM sąskaita-faktūra I1403 Nr. 2535, kuri buvo atsakovui išrašyta perskaičiavus mokėtinus mokesčius pritaikius 9 procentų PVM tarifą, atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad sutinka, ginčydamas tik joje nurodytų karšto vandens kiekius. Kadangi šioje byloje buvo nustatyta, kad iš esmės ieškovas mokėtinas atsakovo sumas skaičiuoja už faktiškai suvartotus karšto vandens kub. m., teismas konstatuoja, kad 2014 m. kovo 31 d. PVM sąskaita-faktūra I1403 Nr. 2535 teisėta ir pagrįsta, dėl ko sukelianti atsakovui pareigą šią PVM sąskaitą-faktūrą apmokėti (b.l. 16, 77).

Atsižvelgiant į aplinkybes, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino faktą, kad iš esmės už 51 kub. m. karšto vandens atsakovas nėra tinkamai atsiskaitęs su ieškovu, atsakovui neginčijant faktiškai bute ginčo laikotarpiu suvartoto karšto vandens kiekio, o ieškovui nepraleidus įstatyme nustatyto termino išieškoti nepriemoką, konstatuotina, kad ieškovo ieškinys pagrįstas, dėl ko tenkintinas iš atsakovo priteisiant 1570,69 Lt sumą (b.l. 16).

Civilinio kodekso 6.261 straipsnyje numatyta, kad skolininkas praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą privalo mokėti už termino praleidimą įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais nuostoliais. Pagal Civilinio kodekso 6.210 straipsnį palūkanos kartu yra ir civilinės atsakomybės forma, kurios atlieka kompensacinę funkciją. Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalis numato, kad už prievolės vykdymo termino praleidimą, kai abi šalys yra juridiniai asmenys, mokėtinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuotinos nuo prievolės sumos, todėl iš atsakovo už delsimą įvykdyti prievolę ieškovo naudai priteistina 29,74 Lt ieškovo paskaičiuotų palūkanų (b.l. 4).

Remiantis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 2 dalimi, ieškovo naudai iš atsakovo priteistinos ir 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (1600,43 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2014 m. liepos 25 d. - iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Pagal bylos medžiagą ieškovas šioje byloje viso turėjo 86 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš kurių 14 Lt už išrašų gavimą ir 72 Lt žyminis mokestis (b.l. 1-3, 29). Kadangi ieškinys buvo tenkintinas, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 86 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 92 straipsniu iš atsakovo valstybės naudai priteistinos teismo patirtos 32,24 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo UAB „ELMA“, į. k. 120347956, ieškovo UAB „Vilniaus energija“, į. k. 111760831, naudai 1570,69 Lt (vieno tūkstančio penkių šimtų septyniasdešimties Lt, 69 ct) skolą, 29,74 Lt (dvidešimt devynių Lt, 74 ct) palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1600,43 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. liepos 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 86 Lt (aštuoniasdešimt šešių Lt) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovo UAB „ELMA“, į. k. 120347956, valstybės naudai 32,24 Lt (trisdešimt dviejų Lt, 24 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Sprendimas per 30 dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas, paduodant apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Ramunė Mikonienė