- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-02
- Bylos Nr.
- I1-4111-342/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00759-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.4Padarytos žalos atlyginimo būdo, dydžio nustatymas ir žalos atlyginimo mokėjimas
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
2020 m. birželio 18 d. teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. Š.(toliau – ir pareiškėjas) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, (toliau – ir atsakovė) 4 000 Eur neturtinės žalos ir 300 Eur turtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas teigia, jog Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos namai) Kybartų sektoriaus darbuotojai nepaiso teisės aktų reikalavimų, motyvuodami vidaus tvarkos taisyklėmis, kurios yra nepagrįstos teisės aktais. Nurodo, jog Pataisos namų darbuotojai nuo 2020-03-01 draudžia naudotis žaidimų aparatais, įsakė juos padėti, todėl užkirto kelią lavintis, šviestis, tikslingai praleisti laisvalaikį. Mano, kad Pataisos namų darbuotojai pažeidžia humanizmo principą, nežmoniškai elgiasi su nuteistaisiais, imasi priemonių, jog nuteistieji būtų baudžiami ir nustatinėja nepagrįstus draudimus. Tvirtina, kad atėmus žaidimo aparatą, buvo padaryta ne tik moralinė žala, bet ir turtinė, kadangi teisės aktai nenumatė jokio draudimo naudotis žaidimo aparatais, o žaidimo aparatas buvo įsigytas už 300 Eur. Nurodo teisės aktų nuostatas ir teigia, jog atsakovės atstovas veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tvirtina, jog patyrė neturtinę žalą – didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjusią sveikatą, savijautą, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus.
Pareiškėjas vaizdo konferencijos būdu teismo posėdžio metu palaikė skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atkreipia dėmesį, jog vadovaujasi Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo”. Pažymi, jog vadovaujantis minėtomis nuostatomis žaidimų kompiuterį gali įsigyti ir turėti tik lengvajai grupei priskirti nuteistieji, o pareiškėjas yra priskirtas paprastai grupei. Daro išvadą, jog Marijampolės PN pareigūnai elgėsi teisėtai neleisdami pareiškėjui esant paprastojoje nuteistųjų grupėje turėti kompiuterinių žaidimų aparatą. Atkreipia dėmesį, jog teisės aktų nekuria, o tik besąlygiškai juos vykdo.
Nurodo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatą bei ją aiškinančią teismų praktiką. Mano, kad tarp Pataisos namų teisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos yra pernelyg nutolęs priežastinis ryšys. Paaiškina, kad pagal savo kompetenciją atliko visus reikiamus veiksmus. Tvirtina, kad pareiškėjas reikalaudamas, kad Pataisos namai užtikrintų, jog nė vienas laisvės atėmimo. Daro išvadą, kad Pataisos namų pareigūnai elgėsi tinkamai ir atliko visas teisės aktuose numatytas pareigas, todėl šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos CK 6.271 straipsnio prasme ir pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą, būdą ir laiką pranešta tinkamai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Marijampolės pataisos namuose (minėta, toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos namai).
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (minėta, toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).
Dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Dėl neteisėtų veiksmų
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš to, kad Pataisos namų Kybartų sektoriaus darbuotojai nepaiso teisės aktų reikalavimų, motyvuodami vidaus tvarkos taisyklėmis, kurios yra nepagrįstos teisės aktais. Paaiškina, jog Pataisos namų darbuotojai nuo 2020-03-01 draudžia naudotis žaidimų aparatais, įsakė juos padėti, todėl užkirto kelią lavintis, šviestis, tikslingai praleisti laisvalaikį. Pareiškėjo teigimu, atėmus žaidimų aparatą, buvo padaryta neturtinė 4 000 Eur ir turtinė 300 Eur žala.
Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, jog nuteistiesiems, išskyrus šio Kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, leidžiama su savimi turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.
Nuteistųjų siuntimo į pataisos įstaigą, nuteistųjų ir suimtųjų priėmimo į pataisos įstaigą ar tardymo izoliatorių ir laikymo šiose įstaigose tvarką, nuteistiesiems ir suimtiesiems pataisos įstaigose ir tardymo izoliatoriuose leidžiamus įsigyti ir turėti maisto produktus, drabužius, avalynę, higienos reikmenis, elektros prietaisus ir kitus daiktus ir jų bendrą masę, asmenų lankymosi pataisos įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tvarką, nuteistųjų ir suimtųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo pataisos įstaigose ir tardymo izoliatoriuose tvarką, pataisos pareigūnų įgaliojimus skiriant pataisos įstaigose ir tardymo izoliatoriuose esantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems paskatinimo priemones ir nuobaudas, drausmės komisijos sudarymo pataisos įstaigoje tvarką ir šios komisijos kompetenciją nustato Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25 (toliau – ir Taisyklės).
Taisyklių III skyrius reguliuoja nuteistiesiems (suimtiesiems) leidžiamus įsigyti ir turėti asmeninius daiktus, jų bendrą masę. Pagal Taisyklių 20.4.9 punktą lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti pataisos įstaigoje kompiuterinių žaidimų aparatą. Paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems (išskyrus atliekančius Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą) leidžiama įsigyti ir pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) turėti Taisyklių 20.1.1–20.1.12, 20.1.17, 20.2, 20.3, 20.4.1–20.4.7 ir 20.5 papunkčiuose nurodytų asmeninių daiktų (Taisyklių 21 punktas).
Apibendrinus konstatuotina, jog galiojantis teisinis reglamentavimas nustato, kad tik lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems leidžiama įsigyti ir turėti pataisos įstaigoje kompiuterinių žaidimų aparatą, o tarp paprastajai grupei leidžiamų įsigyti ir pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) turėti daiktų kompiuterinių žaidimų aparatas nėra numatytas (Taisyklių 20.4.9 ir 21 punktai).
Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra priskirtas paprastai nuteistųjų grupei. Teismas, įvertinęs Taisyklių III skyriaus nuostatas, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai nebuvo leista su savimi turėti ir naudotis kompiuterinių žaidimų aparatu. Taigi, pareiškėjo argumentai, kad Pataisos namų Kybartų sektoriaus darbuotojai, neleisdami turėti ir naudotis kompiuterinių žaidimų aparatu, nepaiso teisės aktų reikalavimų, atmestini kaip nepagrįsti.
Nors pareiškėjas skunde mano, kad vidaus tvarkos taisyklės yra nepagrįstos teisės aktais, tačiau dėl minėtos aplinkybės nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad Bausmių vykdymo kodekso nuostatos imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (žr., pvz., LVAT 2013-02-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-434/2013).
Minėtų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, kad Pataisos namų veiksmai, kuriais paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems neleidžiama turėti ir naudotis kompiuterinių žaidimų aparatu, negali būti traktuojami kaip neteisėti.
Dėl skundo pagrįstumo
Apibendrinus anksčiau išdėstytą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais apie teisės aktų pažeidimus. Pareiškėjas nurodytų teisės aktų nuostatų visiškai nesusieja su šioje byloje aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra teisiškai reikšmingos nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę ir turtinę žalą, kurią vertina 4 000 Eur ir 300 Eur, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog atsakovės atstovas atliko neteisėtus veiksmus (neveikimas), dėl kurių pareiškėjas nukentėjo bei patyrė turtinę (neturtinę) žalą. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina ir tai, kad teismas sutinka, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl paimto kompiuterinių žaidimų aparato galėjo patirti nepatogumų, suvaržymų ir tam tikrų išgyvenimų, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovės atstovo darbuotojų veiksmai CK taikymo požiūriu negali būti pripažinti neteisėtais, kadangi jie veikė pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę bei neturtinę žalą. Vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.