Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Geotechniniai tyrimai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nutarties, kuria nutarta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-8181-178/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Geotechniniai tyrimai“, trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Geotechnikos grupė“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Teismas nutartyje nurodė, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas UAB „Geotechniniai tyrimai“ turėtų galimybę nevaržomai disponuoti jam priklausančiu turtu. Bandydamas išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, jis galėtų paslėpti arba perleisti savo turtą bei pinigines lėšas tretiesiems asmenims ir ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas, nes nebeliktų į ką nukreipti išieškojimą. Tokiu atveju, teismo teigimu, būtų pažeistos ieškovo turtinės teisės arba jų įgyvendinimas taptų neįmanomas. Teismas pripažino, kad reikalaujama priteisti suma - 552 977,94 Lt - yra didelė. Ši aplinkybė, teismo teigimu, padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išnagrinėjo nepranešęs atsakovui, padaręs išvadą, kad yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą: atsakovas, sužinojęs apie galimą laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jam priklausantį turtą gali nedelsdamas perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidarytų nebeįmanomas (CPK 148 str. 1 d.).

1. Nei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu, nei šiuo metu nebuvo ir nėra grėsmės, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas.

2. Ieškovas pareiškė ieškinį dviems solidariems atsakovams, todėl net ir tuo atveju, jeigu atsakovas vengtų ar negalėtų įvykdyti ieškovui palankaus teismo sprendimo, sprendimo įvykdymą ieškovas galėtų nukreipti į solidariojo atsakovo - BUAB ,,Geotechnikos grupė“ turtą.

3. Pirmiausia inicijuodamas vieno iš solidariųjų skolininkų BUAB „Geotechnikos grupė“ bankrotą, o paskui ieškinyje pasirinkdamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones išimtinai atsakovo turtui, ieškovas elgėsi nesąžiningai ir galimai siekė sutrikdyti atsakovo ūkinę-komercinę veiklą.

4. Laikinųjų apsaugos priemonių mastas nepagrįstai sudarys prielaidas atsakovo veiklos sutrikdymui, dėl ko būtų nutrauktos sutartys bei prarasti užsakymai darbams. Šios bei kitos su veiklos priverstiniu stabdymu susijusios priežastys, kurios neginčijamai atsiranda areštavus atsakovo pinigines lėšas, atvestų atsakovą į bankrotą.

5. Teismas nepagrįstai nagrinėjo prašymą nepranešęs atsakovui ir nutartyje nenurodęs jokių skubaus nagrinėjimo būtinumą pagrindžiančių įrodymų.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Pagal šią proceso teisės normą, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Tai reiškia, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones paprastai yra tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Pažymėtina, kad ši prezumpcija nėra absoliuti ir remiasi prielaida, jog atsakovas gali vengti vykdyti teismo sprendimą, kuriam įvykdyti atsakovas turi turėti didelius finansinius resursus. Todėl taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė, ar ne.

Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teigia, kad nei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu, nei šiuo metu nebuvo ir nėra grėsmės, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas. Tokią savo išvadą apeliantas, be kita ko, grindžia teiginiu, kad net ir tuo atveju, jeigu jis vengtų ar negalėtų įvykdyti ieškovui palankaus teismo sprendimo, tokio sprendimo vykdymą ieškovas galėtų nukreipti į solidariojo atsakovo - BUAB „Geotechnikos grupė“ turtą, nes ieškovas ieškinį pareiškęs dviems solidariems atsakovams. Tačiau šis apelianto teiginys nėra pagrįstas ir prieštarauja faktinėms šios bylos aplinkybėms.

Ieškinį dėl įsiskolinimo, atsiradusio iš finansinio lizingo sutarčių, sudarytų tarp ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Geotechnikos grupė“, išieškojimo ieškovas šioje byloje pareiškė atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Geotechniniai tyrimai“, kaip laiduotojui, įsipareigojusiam atsakyti ieškovui, kaip UAB „Geotechnikos grupė“ kreditoriui, už šios bendrovės prievolių, kilusių iš finansinio lizingo sutarčių, neįvykdymą. Teisę pareikšti tokį ieškinį tik laiduotojui, kaip solidariąją prievolę turinčiam bendraskoliui, kreditoriui suteikia Civilinio kodekso normos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.). Tuo tarpu CK 6.82 straipsnio 1 dalies nuostata, reikalaujanti patraukti skolininką dalyvauti byloje tuo atveju, kai kreditorius pareiškia ieškinį laiduotojui, nepaneigia kreditoriaus teisės reikšti ieškinį tik laiduotojui, kaip vienam iš solidariųjų skolininkų (CK 6.6 str. 4 d.). Todėl aplinkybė, kad UAB „Geotechnikos grupė“, kaip pagrindinis skolininkas, yra ir šioje byloje dalyvaujantis asmuo, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškinys šioje byloje yra pareikštas dviems solidariems skolininkams, nes ieškinys šioje byloje yra pareikštas tik laiduotojui UAB „Geotechniniai tyrimai“, kuris ir yra atsakovas byloje, o pagrindinis skolininkas UAB „Geotechnikos grupė“ šioje byloje yra patrauktas dalyvauti trečiuoju asmeniu, kuriam reikalavimai nėra reiškiami. Šioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad iš finansinio lizingo sutarčių kilusių ieškovo reikalavimų vykdymas būtų užtikrintas kitais įstatyme numatytais prievolių užtikrinimo būdais (neįskaitant šios bylos atsakovo laidavimo), tuo labiau nėra duomenų, kokia apimtimi reikalavimai yra užtikrinti, jeigu toks užtikrinimas egzistuoja. Taigi, apelianto teiginys, kad sprendimo įvykdymą ieškovas galėtų nukreipti į solidariojo atsakovo - BUAB ,,Geotechnikos grupė“ - turtą, faktiniais bylos duomenimis nepagrįstas.

Negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, kad ieškovas, inicijuodamas vieno iš solidariųjų skolininkų UAB „Geotechnikos grupė“ bankrotą, o paskui ieškinyje pasirinkdamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones išimtinai atsakovo turtui, elgėsi nesąžiningai. Aplinkybė, kad ieškovas pasinaudojo jam, kaip kreditoriui, įstatymo suteikta teise, esant įstatyme numatytoms sąlygoms kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vienam iš solidariųjų skolininkų bei su ieškiniu dėl skolos išieškojimo iš kito solidariojo skolininko, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, negali būti vertinama kaip nesąžiningumo ar piktnaudžiavimo teise faktą patvirtinanti aplinkybė.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau, nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia nurodė areštuoti atsakovo nekilnojamąjį turtą, jo nesant ar esant nepakankamai - kilnojamąjį turtą ir/ar turtines teises, ir tik tokio turto nesant ar esant nepakankamai - atsakovo pinigines lėšas, leidžiant atsakovui atlikti operacijas su atsiskaitomosiose sąskaitose ar įmonės kasoje esančiomis lėšomis, išmokant įmonės darbuotojams su darbo santykiais susijusias išmokas ir mokant mokesčius valstybei bei atsiskaitant su ieškovu. Taikydamas atsakovo turto areštą, teismas uždraudė šį turtą perleisti tretiesiems asmenims, t.y. apribojo disponavimo teisę, tačiau neapribojo atsakovo teisių areštuotu turtu naudotis ir jį valdyti. Toks teismo nustatytas pritaikytų laikinųų apsaugos priemonių - atsakovo turto ir piniginių lėšų arešto - eiliškumas bei piniginių lėšų arešto išlyga iš esmės atitinka įstatymo nustatytus ekonomiškumo ir proporcingumo principus ir laikinosiomis apsaugos priemonėmis keliamus tikslus.

Byloje esantis atsakovo 2010 m. liepos 27 d. balanso nuorašas (b.l. 45-46) iš esmės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą apie galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo ar jo vykdymo apsunkinimo grėsmę ir pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Iš šio balanso duomenų matyti, kad atsakovo turimo turto vertė 2010 m. liepos 27 d. buvo 353 781 Lt, o jo įsipareigojimai sudarė 83 142 Lt. Toks turto, kuriuo disponuoja atsakovas, atsakovo įsipareigojimų ir šioje byloje jam pareikšto reikalavimo (552 977,94 Lt) santykis bei atsakovo turto vertės sumažėjimo ir įsipareigojimų padidėjimo, lyginant su ankstesniuoju finansiniu laikotarpiu, faktas iš esmės reiškia tai, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, yra pakankamai reali tikimybė, kad, šioje byloje patenkinus ieškovo reikalavimą (jeigu būtų įrodytas jo pagrįstumas), tokio teismo sprendimo įvykdymas gali būti žymiai apsunkintas arba taptų visiškai neįmanomas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą ir teisėtumą atsakovas ginčija ir tuo pagrindu, kad jam nebuvo pranešta apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą (CPK 148 str. 1 d.). Susiklosčius aplinkybėms, kai laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos netikėtai, pirmenybė teikiama ieškovo interesams, siekiant apsisaugoti nuo galimų nesąžiningų atsakovo veiksmų. Tokiu atveju atsakovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, tai yra kreipiantis į teismą su skundu dėl priimtos nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu teisėtumo ir pagrįstumo. Tokią savo teisę apeliantas realizavo. Atsižvelgiant į tai, jog buvo pakankamas teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vien tik nepranešimo atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą faktas šiuo atveju neturėjo įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, todėl pats savaime nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 148 str. 1 d., 329 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį nepakeistą.