Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-560-785/2015;

Teisėja Lina Lesinskienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01514-2012-9;

2015 m. birželio 30 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, nuteistiesiems T. T. ir I. T., jų gynėjams advokatams Valerijui Karpovui ir Rasai Kalkauskienei, nukentėjusiesiems J. U. ir A. U., jų atstovei advokatei Redvitai Mocevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. U. atstovės advokatės Redvitos Mocevičienės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo T. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d., ir paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant T. T. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

T. T. pagal BK 178 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

I. T. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d., ir paskirta 1 (vienerių) metų 1 (vieno) mėnesio laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 64 str. 2 d., bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2011-11-29 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme (13 MGL bauda), paskiriant galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu ir 13 MGL (489 eurų) baudą.

I. T. pagal BK 178 str. 1 d. išteisinta, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

V. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

J. U., A. U., M. U. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. T. ir I. T. nuteisti už tai, kad laikotarpiu nuo 2012-10-01 apie 13.00 val. iki 2012-10-18 apie 10.30 val., veikdami bendrai įsibrovė į V. R. priklausantį ūkinį pastatą, esantį Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė: 20 vnt. įvairaus dydžio veržliarakčių, bendros 150 Lt vertės, 3 vnt. įvairaus dydžio plaktukų, bendros 50 Lt vertės, smulkius mechaninius įrankius, bendros 100 Lt vertės, metalinį arklinio vežimo korpusą 400 Lt vertės, 1 toną įvairaus metalo laužo: įvairaus diametro vamzdžių, kampuočių, strypų, pasagų, vartus, grandinių, bendros 700 Lt vertės, du vakuuminius siurbliukus, bendros 180 Lt vertės, apšildymo krosnelę 400 Lt vertės, tuo nukentėjusiajam V. R. padarydami 1980 Lt turtinę žalą.

Taip pat T. T. ir I. T. buvo kaltinami tuo, kad laikotarpiu nuo 2012 metų spalio 29 dienos iki 2013 metų vasario 5 dienos, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), veikdami kartu ir turėdami laisvą priėmimą – gyvendami nurodytu adresu, iš J. U., A. U., J. U. bendra jungtine nuosavybe priklausančių gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ir kiemo pagrobė 3 vnt. metalinių senovinių plūgų, bendros 1000 litų vertės, 2 komplektus akėčių, bendros 850 litų vertės, 2 vnt. bulvių kaupinio plūgelių, bendros 1200 litų vertės, 1 vnt. ravėtuvą, 800 litų vertės, 2 vnt. žemės arimo padargų – drapakų, bendros 1500 litų vertės, 1 vnt. metalinę mechaninę – elektrinę akselinę, 3000 litų vertės, elektrinį obliavimo įrankį, 3000 litų vertės, 1 vnt. elektrinį variklį 5 kw, 400 litų vertės, 3 vnt. elektrinių variklių po 3 kw, bendros 890 litų vertės, 1 vnt. nerudėjančio plienopečių, 1300 litų vertės, 1 vnt. juodo metalo pečių 1000 litų vertės, 2 vnt. arklinių pavalkų, bendros 1000 litų vertės, 1 vnt. šorų arklui kinkyti 550 litų vertės, 2 vnt. odinių balnelių bendros 300 litų vertės, 3 vnt. medinių lankų bendros 260 litų vertės, 3 vnt. stelvogių, bendros 150 litų vertės, 1 vnt. metalinio porinio vežimo guminiais ratais, bendros 1500 litų vertės, 2 vnt. dujų balionų, bendros 360 litų vertės, 3 vnt. medinių oblių, bendros 500 litų vertės, 2 vnt. metalinių laužtuvų, bendros 50 litų vertės, raktų bei plaktų, bendros 200 litų vertės, 1 vnt. 10 kg kūjį, 50 litų vertės, pakėlėją 250 litų vertės, 3 vnt., rankinių pjūklų, bendros 100 litų vertės, 2 vnt. mechaninių pakelėjų rąstams, bendros 1000 litų vertės, 2 vnt. priešgaisrinių metalinių kopėčių, bendros 500 litų vertės, 2 vnt. lietaus nuliejimo latakų, bendros 1000 litų vertės, metalines kopėčias 500 litų vertės, 40 metrų metalinės tvoros su vartais, bendros 3000 litų vertės, keturių gyslų elektros kabelio 150 metų, 1200 litų vertės, elektros laidą su lempute 150 metrų ilgio, 300 litų vertės, 5 kubus paruoštos medienos lentų 6 metrų ilgio, bendros 3000 litų vertės, iš M. U. priklausančio metalinio garažo pagrobė: 500 kg 10 mm storio, 6 metrų ilgio statybinės armatūros bendros 1500 litų vertės, 10 vnt. 6 metrų ilgio ir 50 mm. storio kampuočių, bendros 600 litų vertės, 100 vnt. rusiškų bronzinių kranų įvairaus diametro, bendros 500 litų vertės, 4vnt. aliuminių maistinių bidonų pilkos spalvos, bendros 400 litų vertės, centrinio šildymo katilo 8 sekcijų, bendros 3000 litų vertės, 2 kubus grindinių lentų, bendros 1400 litų vertės, 1 kubą spygliuočių dailylenčių, bendros 600 litų vertės, namų apyvokos darbo įrankių – santechnikos įrankių, įvairaus diametro metalinių raktų, vamzdžių sriegiklių, spaustuvą, reples, plaktukus, bendros 400 litų vertės, 2 vnt. atramos deguonies balionų, bendros 500 litų vertės, aukšto slėgio suvirinimo aparato žarną bendros 1500 litų vertės, tuo nukentėjusiesiems J. U., A. U., J. U. padarydami bendrą 26 260 litų turtinę žalą, nukentėjusiajam M. U. – 10 400 litų turtinę žalą.

Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo J. U. atstovė advokatė Redvita Mocevičienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį dėl T. T. ir I. T. išteisinimo pagal BK 178 str. 1 d. ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti T. T. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d., ir pripažinti I. T. kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d., paskirti bausmes sankcijos numatytose ribose ir patenkinti nukentėjusiojo J. U. civilinį ieškinį.

Be to, liudytojas G. G. parodė, kad daiktai, kuriuos vežė buvo iš garažo. T.y. liudytojas davė parodymus tik apie kito nukentėjusiojo M. U. daiktų vagystę, o dėl daiktų vagystės iš sodybos jokių parodymų nedavė, todėl teismui nebuvo pagrindo jais remtis sprendžiant dėl pareikšto kaltinimo dėl daiktų vagystės iš sodybos laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2013 m. vasario 5 d.

Teismas nurodė, kad pagal BK 178 str. svetimu nelaikomas turtas priklausantis asmenims bendrosios nuosavybės teise, nes bendrosios nuosavybės teisės objektas yra valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių susitarimu, todėl, pasak teismo, negali būti nustatytas turto svetimumas. Tačiau nei T. T., nei I. T. nėra turto, kurio vagyste kaltinami, bendraturčiai. Vagyste pažeidžiama viena prigimtinių žmogaus teisių – teisė į nuosavybę. Nuosavybės neliečiamumo užtikrinimas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių turėtojo teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių ir valstybės pareigą ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Pažymima, kad teismas neteisingai išsprendė kaltinamųjų kaltės klausimą dėl ko nepagrįstai nesprendė dėl baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio ir paliko jį nenagrinėtu, kuo buvo pažeisti teisėti ir pagrįsti civilinio ieškovo interesai dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

Teismo posėdyje nuteistieji T. T. ir I. T. prašė apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusieji J. U., A. U. ir jų atstovė advokatė Redvita Mocevičienei prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo J. U. atstovės advokatės Redvitos Mocevičienės apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai T. T. bei I. T. pripažino kaltais pagal BK 178 str. 2 d., o pagal BK 178 str. 1 d. išteisino, todėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo J. U. atstovė advokatė Redvita Mocevičienė nesutinka su Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalimi dėl T. T. ir I. T. išteisinimo pagal BK 178 str. 1 d. ir prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį, paskirti bausmes sankcijos numatytose ribose bei patenkinti nukentėjusiojo J. U. civilinį ieškinį.

Aukštesnysis teismas pažymi, jog apkaltinamasis teismo nuosprendis yra teisingas, kai juo įrodyta objektyviai egzistuojanti asmens, padariusio nusikalstamą veiką, kaltė, kuri yra bendrų nusikalstamos veikos požymių visuma. BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje numatytai nusikalstamos veikos sudėčiai. Priimant nuosprendį dėl kaltės neturi kilti jokių pagrįstų abejonių. Nusikalstamos veikos sudėtis yra esminis pagrindas sprendžiant asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Nesant bent vieno iš nusikalstamos veikos požymių, veika negali būti pripažįstama nusikalstama, o nusikalstamos veikos požymių nebuvimas yra vienas iš pagrindų teismui priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus. Teismas yra nešališkas šiuos vertinti, o kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Konvencijos 6 str. 2 d., Konstitucijos 31 str. ir BPK 44 str. 6 d. nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009,2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013).

Nagrinėjamu atveju T. T. ir I. T. buvo kaltinami dėl to, kad Kauno rajone, (duomenys neskelbtini), veikdami kartu ir turėdami laisvą priėmimą – gyvendami nurodytu adresu, iš J. U., A. U., J. U. bendra jungtine nuosavybe priklausančių gyvenamojo namo, ūkinių pastatų ir kiemo pagrobė įvairius daiktus tuo nukentėjusiesiems J. U., A. U., J. U. padarydami bendrą 26 260 litų turtinę žalą, nukentėjusiajam M. U. – 10 400 litų turtinę žalą.

Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad T. T. ir I. T. baudžiamoji atsakomybė nekyla, jie išteisinami dėl kaltinimo pagal BK 178 str. 1 d., nes jų veiksmuose nėra šio nusikaltimo sudėties (BPK 303 str. 5d. 1 p.). Nenustačius nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 1 d., sudėties nukentėjusieji J. U., A. U., M. U. savo pažeistas teises į bendrosios dalinės nuosavybės turtą turi teisę ginti civilinio proceso tvarka.

Apeliacinio skundo motyvas, jog liudytojo J. U. teisme duoti parodymai nėra patikimi ir kelia pagrįstų abejonių, laikomas nepagrįstu, kadangi minėto liudytojo parodymai sutampa su T. T., I. T. ir G. G. parodymais. T. T. parodė, kad jokių daiktų nevogė, o kaltinime nurodytus metalinius daiktus su J. U. žinia vežė parduoti į metalo laužo supirktuvę, o už metalo laužą gautus pinigus išleisdavo maistui kartu su savo šeima ir J. U.. Daiktus iš garažo J. U. prašymu išvežė G. G.. I. T. parodė, kad daiktus, kurie nurodyti kaltinime, vežė į metalo laužo supirktuvę su J. U. žinia, nes neturėjo pinigų maistui. Liudytojas G. G. taip pat parodė, kad maždaug prieš dvejus metus pas jį į darbą atėjęs J. U. paprašė padėti išvežti iš sodybos metalinius daiktus, nes nebeturi pinigų. Taigi akivaizdu, kad T. T. ir I. T. į metalo laužo supirktuvę įvairius daiktus išvežė su daiktų bendraturčio J. U. leidimu.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nei T. T., nei I. T. nėra turto, kurio vagyste kaltinami, bendraturčiai, tačiau nagrinėjamoje byloje veikos kvalifikavimui tai įtakos neturi. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas, neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę naudotis, valdyti ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Šiuo atveju nei T. T., nei I. T. neteisėtai svetimo turto neužvaldė. J. U. disponavo sau kaip bendraturčiui priklausančiu turtu ir neprieštaravo, kad T. T. ir I. T. į metalo laužo supirktuvę išvežtų įvairius daiktus, o gautus pinigus bendrai panaudotų būtiniausių poreikių tenkinimui.

Aukštesnysis teismas nepritaria, kad pirmos instancijos teismas pažeidė BPK 79 str. nuostatas remdamasis J. U. parodymais, kadangi jis serga psichikos liga. BPK 79 str. numatyta, kad liudytoju negali būti asmuo, kuris pagal sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo psichiatro ar teismo mediko išvadą dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus. Pažymima, kad J. U. yra veiksnus, o duomenų, jog jis dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti reikšmingų bylai aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus, nėra. Byloje esančiame 2008-02-02 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno II teismo psichiatrijos komisijos ekspertizės akte Nr. 36 nustatyta, kad J. U. gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmos instancijos teismas neišsamiai atliko įrodymų tyrimą ir neapklausė liudytojos V. A., kuri paneigtų liudytojo J. U. teisme duotus parodymus. Tačiau pažymima, kad nėra tikslo apklausti nurodytą liudytoją, kadangi ji matė tik faktines aplinkybes, kurios byloje yra aiškios ir dėl jų ginčo byloje nėra. Liudytoja negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti fakto, jog J. U. sutiko ir leido išvežti daiktus į metalo laužo supirktuvę. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Kadangi pirmos instancijos teismo išvados yra pagrįstos ir abejonių nekelia, todėl liudytojos V. A. apklausa būtų laikoma pertekliniu proceso veiksmu.

Pažymėtina, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Nukentėjusiojo J. U. atstovė nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbiu teismo vidinį įsitikinimą formuojančiu veiksniu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206/2008). Aukštesnysis teismas sutinka, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Tačiau teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-255-746/2015). Nagrinėjamu atveju T. T. ir I. T. prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu negali būti laikomas pakankamu įrodymu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Aplinkybė, kad pirmos instancijos teismas pareikštus civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus, neužkerta kelio ieškinius pareiškusiems asmenims kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir Lietuvos teisminėje praktikoje, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo pagrindinius prašymus ar esminius argumentus. Nukentėjusiojo J. U. atstovės advokatės Redvitos Mocevičienės apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus iš naujo vertinti kitaip nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartą nekartoja.

Byloje gauti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštai, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos T. T. išlaidas iki 2015-06-09 sudaro 17,37 EUR dydžio advokato užmokestis, o antrinės teisinės pagalbos, teikiamos I. T. išlaidas iki 2015-06-09 sudaro 18,95 EUR dydžio advokato užmokestis. Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Minėtos nuostatos nėra imperatyvios, teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš T. T. ir I. T. klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. Antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje (6 str. 3 d. c p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš T. T. ir I. T. netenkintini.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuojama, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo J. U. atstovės advokatės Redvitos Mocevičienės apeliacinį skundą atmesti.