- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-12
- Bylos Nr.
- A-63-718-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Kauno miesto vyriausiajam policijos komisariatui, akcinei bendrovei „Hansabankas“
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto vyriausiajam policijos komisariatui, akcinei bendrovei „Hansabankas“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3 – 4, 12) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti, kad 2004 m. balandžio 15 d. policijos pareigūnai jį banko patalpose sulaikė ir atvedė į Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariatą neturint teisinio pagrindo ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2004 m. balandžio 15 d. tarp jo ir AB banko „Hansabankas“ darbuotojų kilo ginčas dėl bankinių paslaugų teikimo teisėtumo. Iškvietus policiją, jis policijos pareigūnų buvo sulaikytas ir nuvežtas į policijos komisariatą. Nurodė, kad iš Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato 2008 m. vasario 18 d. rašto suprato, jog banke, kaip pažeidėjas, jis nebuvo sulaikytas, todėl manė, kad į policijos komisariatą nuvežtas neteisėtai, prieš jo valią, ir tokiais Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmais jam buvo padaryta neturtinė žala. Pažymėjo, jog kadangi apie savo teisės pažeidimą jis sužinojo tik gavęs 2008 m. vasario 18 d. raštą, todėl prašė atnaujinti ir skundo padavimo terminą.
Atsiliepimas
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 15, 21) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad 2004 m. balandžio 15 d. pareiškėjas, kaip pažeidėjas, į Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariatą pristatytas nebuvo, ką patvirtina ir įrašai informacijos apie nusikalstamą veiką registracijos žurnale. Nurodytą dieną jis atvyko į policijos komisariatą iš banko „Hansabankas“ patalpų, esančių Laisvės al. 77, Kaune, kartu su policijos pareigūnais ir policijos komisariate parašė pareiškimą, reg. Nr. 6-1-1397, dėl galimai neteisėtų banko veiksmų. Paaiškino, kad pareiškėjo pareiškimas buvo ištirtas ir jam duotas atsakymas. Todėl manė, kad jo veiksmuose nėra jokios kaltės.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 29 d. sprendimu (b. l. 43 – 44) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad atsakovo atstovė, prašydama atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, kartu prašo taikyti ir ieškinio senatį, kadangi pareiškėjas be svarbios priežasties praleido įstatymo nustatytą trejų metų terminą pažeistai teisei apginti. Pažymėjo, kad įstatymo numatyta teisė kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo nėra absoliuti. Siekiant garantuoti teisinių santykių stabilumą, užtikrinti teisinių santykių dalyviams apibrėžtumą, įstatymas nustato laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynybą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis numato, jog įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, asmuo privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų. Sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi pareiškėjas, inicijuodamas pažeistų teisių gynybą, privalo laikytis skundo padavimo tvarkos ir terminų. Nurodė, kad pagal ABTĮ 1 straipsnio 3 dalį, atskirų administracinių bylų teiseną gali reglamentuoti ir kiti įstatymai. Administracinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo nagrinėjamos pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normas (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p., 18 str. 2 d. 5 p.). Nurodė, kad Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Teismas nustatė, kad pagal pareiškėjo 2004 m. balandžio 15 d. pareiškimą atsakovas atliko tyrimą ir 2004 m. gegužės 14 d. apie jo rezultatus jį informavo (tyrimo medžiaga Nr. 6-1-1397). Teisė į ieškinį (nagrinėjamu atveju – skundą) atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas teigė, kad pareiškėjas apie savo pažeistą teisę sužinojo arba turėjo sužinoti 2004 m. gegužės mėnesį, o su skundu į teismą kreipėsi 2008 m. balandžio 18 d., t. y. praleidęs įstatymu nustatytą terminą. Praleistą terminą teismas gali atnaujinti, jeigu pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Pažymėjo, kad įstatymas nenurodo aplinkybių (termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius yra pagrindas terminą atnaujinti, ir kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Todėl spręsdamas praleisto termino atnaujinimo klausimą teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Svarbiomis įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per savo atstovą ginti pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Teismas laikė, jog pareiškėjo prašyme atnaujinti praleistą terminą nurodyta aplinkybė, kad apie teisės pažeidimą jis sužinojo tik gavęs policijos komisariato 2008 m. vasario 18 d. raštą Nr. 22-S-3563, negali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi, kadangi apie galimai pažeistą teisę jam turėjo būti žinoma dar 2004 metais. Pabrėžė, jog pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, kodėl, dėl jo manymu neteisėto sulaikymo ir padarytos žalos (nors žalos pagrindimas ir nenurodomas), jis negalėjo ginti pažeistas teises per visą senaties termino eigą. Aptartų aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti yra nepagrįstas, todėl skundą atmetė (CK 1.131 str. 1 d.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 47 – 48) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 29 d. sprendimą ir jo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1 Teismas sprendime neatsakė į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus, t. y. nepasisakė dėl pareiškėjo sulaikymo 2004 m. balandžio 15 d. teisėtumo. Teismas nenustatė, ar teisėtai policijos pareigūnai nepadėjo pareiškėjui realizuoti jo teisės gauti informaciją kredito įstaigoje mokant grynuosius pinigus, kaip tai numato Mokėjimų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis ir Bankų įstatymo 56 straipsnis. Nenustatyta, ar teisėtai policijos skyriuje nebuvo fiksuotas pareiškėjo pristatymas į policiją.
2. Teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl praleisto skundo padavimo teismui termino (senaties) neturėdamas tai pagrindžiančių įrodymų. Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato atstovė negalėjo pateikti teismui pareiškėjo prašymo ištirti galimai neteisėtus banko veiksmus, nes pareiškimą pareiškėjas padavė policijos įstaigai tik 2004 m. birželio 10 d., todėl įrodymų, kad apie savo pažeistas teises jis sužinojo 2004 m. gegužės mėn. byloje nėra.
3. Į teismo posėdį nebuvo pakviestas policijos pareigūnas, turėjęs fiksuoti pareiškėjo pristatymą į policijos komisariatą.
Atsiliepimas
Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 55) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas pažymėjo, kad pareiškėjas 2004 m. balandžio 15 d. į Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Centro policijos komisariatą pristatytas nebuvo, todėl jokių įrašų apie jo pristatymą nėra, jis atvyko kartu su policijos pareigūnais ir parašė pareiškimą. Pabrėžia, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą kreiptis į teismą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentu, kad pirmos instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo skundo, nepasisakė dėl visų skundo reikalavimų, pareiškėjo 2004-04-15 sulaikymo teisėtumo, bei neteisingai nustatė senaties termino pradžią.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad, dėl jo manymu, neteisėtų Kauno m. VPK Centro policijos komisariato pareigūnų veiksmų jam padaryta neturtinė 10 000 Lt dydžio žala. Administracinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų atlyginimo, nagrinėjamos pagal Civilinio kodekso ( toliau-CK) normas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 18 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Tai reiškia, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialinio teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Pagal procesinę padėtį toks asmuo paprastai yra atsakovas. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Prašymą taikyti ieškinio senatį ginčo šalis turi pareikšti pirmosios instancijos teisme.
Pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.
Kaip jau minėta, pareiškėjas savo reikalavimą grindžia 2004-04-15 įvykiu. Byloje nustatyta, kad dėl pareiškėjo 2004-04-15 paduoto pareiškimo atsakovas atliko tyrimą ir apie tyrimo rezultatus 2004-05-14 raštu Nr.4-1-10396 pranešė pareiškėjui ( A. K. pareiškimo tyrimo medžiaga reg. Nr. 6-1-1397). Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisė į ieškinį( skundą) atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą Iš bylos įrodymų matyti, kad pareiškėjas apie teisės pažeidimą sužinojo ar turėjo sužinoti 2004 m. gegužės mėn., o į teismą kreipėsi tik 2008 m. balandžio 18 d., tai yra praleidęs įstatymu nustatytą 3 m. terminą .
Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pagrindas ginti pažeistas teises pasibaigus ieškinio senaties terminui yra pripažinimas, kad teisė kreiptis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įgyvendinta dėl svarbių priežasčių. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios ( fizinio asmens sunki liga, padariusio žalą asmens neradimas, neraštingumas ir pan.).
Pirmos instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl senaties termino atnaujinimo, pagrįstai nurodė, kad tokia aplinkybe nelaikytinas pareiškėjo argumentas, jog apie pažeistą teisę jis sužinojo tik 2008m. vasario 18d. , gavęs atsakymą į paklausimą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas apie pažeistą teisę sužinojo iš 2004-05-14 jam išsiųsto Kauno m. Centro policijos komisariato rašto.
Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį (nagrinėjamu atveju-skundą) atmesti. Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentus dėl ieškinyje( skunde) pareikštų materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu.
Pirmos instancijos teismas skundą atmetė būtent dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo, todėl neprivalėjo atsakyti į kitus skunde keliamus klausimus.
Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais, kurie yra pagrįsti ir teisėti bei konstatuoja, kad apeliacinį skundą tenkinti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.