Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Artūro Ridiko ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-08-18 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, paskiriant A. R. galutinę bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams. Į paskirtos bausmės laiką, įskaitytas bausmės laikas, atliktas pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-08-18 nuosprendį. Iš A. R. priteista 165,08 Eur (570 Lt) R. P. civilinio ieškinio tenkinimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad 2014-07-06, apie 18.00 val., iš negyvenamo namo, adresu (duomenys neskelbtini), pavogė R. P. priklausantį benzininį pjūklą „Stihl“ 500 Lt (144.81 eurų) vertės, žvejybinį grąžtą skirtą gręžti ledui, 30 Lt (8,68 eurų) vertės, žieminę meškerę, 30 Lt (8,68 eurų) vertės, 2 vnt. meškerių, bendros 10 Lt (2,89 eurų) vertės, padarydamas R. P. bendrą 570 Lt (165,08 eurų) materialinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistojo A. R. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tik apeliacinio skundo ribose.

Apeliacinį skundą pateikęs A. R. neginčydamas savo kaltės, kad 2014-07-06 pagrobė svetimą turtą, nesutinka su jo veiksmų kvalifikacija ir prašo perkvalifikuoti veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalį į BK 178 straipsnio 4 dalį, pripažinti prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailesnį jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei sumažinti jam paskirtą bausmę. Nors nuteistasis A. R. ginčija veikos kvalifikaciją ir jam paskirtą bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismo išvada ta, jog apelianto veika kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį pagrįstai, jam paskirta bausmė yra teisinga ir adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veika atsižvelgiant į pagrobto turto vertę turėtų būti perkvalifikuota į BK 178 straipsnio 4 dalį. Pabrėžia, kad iš R. P. prižiūrimo namo pagrobto turto vertė – 165,08 Eur, kuri viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos, todėl jo įvykdyta nedidelės vertės svetimo turto vagystė turėtų būti kvalifikuojama kaip baudžiamasis nusižengimas. Kaip minėta, A. R. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, esant vagystę kvalifikuojančiam požymiui – įsibrovimui į patalpą, todėl tai, kad jo pagrobto turto vertė viršija 3 MGL, bet nesiekia 5 MGL veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, todėl apelianto prašymas jo veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį yra atmetamas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. R. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41 ir 54 straipsniuose, nepažeidė. Jam paskirta tinkamos rūšies ir dydžio bausmė, ji atitinka jo padarytą nusikalstamą veiką ir nuteistojo asmenybę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai nurodė bausmės rūšies ir dydžio skyrimo motyvus, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną tyčinį apysunkį baigtą nusikaltimą, nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi), kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kaltinamojo asmenybę (administracine tvarka baustas, teistas 12 kartų, teistumas neišnykęs, yra recidyvistas, pas psichiatrą ar priklausomybės ligų specialistą nesilankė) ir pagrįstai A. R. skyrė laisvės atėmimo bausmę.

Minėtos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog nuteistojo padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, duomenys apie A. R. ankstesnius teistumus patvirtina jo daromų nusikalstamų veikų sistemingumą ir neigiamų vertybinių nuostatų susiformavimą. Todėl apeliaciniame skunde A. R. išsakyti argumentai, kad nusikalstamą veiką padarė priverstas susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių, nes dėl sveikatos problemų neturi galimybių susirasti darbo, negali būti vertinami nei kaip atsakomybę šalinantys, nei švelninantys. Apelianto teiginiai, kad apylinkės teismas jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailesčio nepripažino atsakomybe lengvinančia aplinkybe yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Teismas, įvertinęs, kad yra ši nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė laisvės atėmimo bausmės dydį parinko mažesnį nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Todėl apelianto prašymas dar kartą atsižvelgti į tai, kad jis pripažino kaltę, nuoširdžiai gailisi, yra atmetamas, nes, kaip minėta, skiriant bausmę, teismas į šią aplinkybę atsižvelgė.

Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad apeliantui BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta neatliktos bausmės, paskirtos ankstesniu, t. y. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-08-18 nuosprendžiu, dalis ir į paskirtos bausmės laiką įskaitytas bausmės laikas, atliktas pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-08-18 nuosprendį. Tokia formuluotė neatitinka BK 63 straipsnyje įtvirtintų bausmių bendrinimo nuostatų. Nustatyta, jog ankstesniu nuosprendžiu pridėtos bausmės dalis yra mažesnė, nei įskaitytos atliktos bausmės dalis. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamas būtent nuteistojo apeliacinis skundas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl bausmių subendrinimo yra palankesnis nuteistajam, šios klaidos skundą nagrinėjantis teismas, ištaisyti negali.

BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas.

Nagrinėjamu atveju, baudžiamoji byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas bei nebuvo baigta teismo baudžiamuoju įsakymu, t.y. baudžiamoji byla, kurioje A. R. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, buvo išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, todėl nesant visų būtinų sąlygų, nėra teisinio pagrindo A. R. atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas.

Kolegija, įvertinusi nuosprendyje išdėstytus bausmių skyrimo motyvus, taip pat pirmiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantui už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, yra adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, todėl laikyti per griežta, švelninti ar kitaip keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Tenkinti apelianto skundą ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam skirtą bausmę nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.