Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu penkiolikai metų, BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams, BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, 161 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyniolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. B. pagal BK 144 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

L. Š. 96 550 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1 200 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti;

D. R. 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

D. R. 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

L. N. 6 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

A. Č. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Procesas dėl Valstybinės ligonių kasos prie SAM 5 146,90 Lt ieškinio už J. Š. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 28 d. apie 18.30 val. viešoje vietoje – Pakruojo rajone, A kaime, gatvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sustojus jo vairuojamam automobiliui „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir tuo metu L. N. priėjus prie automobilio „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei atidarius priekines keleivio pusės dureles ir iš automobilio variklio užvedimo spynelės bandant ištraukti raktelius, staiga vėl tyčia pradėjo važiuoti ir, apie 30 metrų vilkdamas asfaltu į automobilio rankinį stabdį įsikibusį L. N., sukėlė jam fizinį skausmą, ir tokiu būdu įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, ir, po kelių minučių, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, viešoje vietoje – Pakruojo r., A kaime, kelyje (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, vairuodamas S. V. priklausantį automobilį „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia staiga išvažiavo į kelkraštį ir trenkėsi į kelkraštyje stovėjusį J. Š., padarydamas jam galvos smegenų sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą, trauminę kraujo išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu abiejose pusėse, muštines žaizdas kaktoje, kairės akies viršutiniame voke, kairiame skruoste, kairiame petyje, kairio kelio išoriniame paviršiuje, kraujosruvas galvos plaukuotoje dalyje, veide, kairiame petyje, nugaroje, krūtinės kairiame šone, kairėje plaštakoje, kairėje blauzdoje, kraujosruvą riebaliniame audinyje apie kairį inkstą, atvirą kairės blauzdos abiejų kaulų lūžį, nubrozdinimus veide, krūtinės kairėje pusėje, abiejų klubikaulių sparnų projekcijoje, dešinėje plaštakoje, kairio kelio priekiniame paviršiuje, abiejose blauzdose, taip J. Š. nužudė, nes dėl galvos smegenų sumušimo jis 2009-03-30 ligoninėje mirė, bei sugadino automobilį „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo automobilio savininkui S. V. padarė nedidelę 500 litų turtinę žalą, keleiviui mažamečiui A. Č., gim. 1999-05-13, dėl į akį patekusios automobilio priekinio stiklo šukės buvo sukeltas fizinis skausmas.

Be to, V. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis dienomis, vakarais, Pakruojo rajone, A kaime, savo gyvenamojoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, taip pat pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl mažametystės, apie 20 kartų oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu A. Č., gim. 1999-05-13.

Be to, V. B. laikotarpiu, kurio pradžia tyrimo metu nenustatyta, iki 2009 m. spalio mėn. savo gyvenamojoje vietoje Pakruojo rajone, A kaime, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nenustatytą skaičių kartų, rankomis, spyriais bei rykšte suduodamas smūgius, t. y. mušdamas mažametį A. Č., gim. 1999-05-13, sukėlė jam fizinį skausmą.

Be to, V. B. 2006–2009 metais, tiksli data ir laikas nenustatytas, savo gyvenamojoje vietoje Pakruojo rajone, A kaime, apie 20 kartų duodamas mažamečiui A. Č., gim. 1999-05-13, gerti svaigiuosius gėrimus – alų, įtraukė jį girtauti.

Apeliantas skunde ginčija jo veikos kvalifikaciją pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir teismo padarytas išvadas vertinant byloje surinktus įrodymus. Nurodo, kad teismo padarytos išvados dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir jo veikos kvalifikacijos pagal minėtą BK straipsnį neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių ir yra pagrįstos prielaidomis, kurios turėjo būti vertinamos jo naudai, prieštarauja teismų formuojamai praktikai. Dėl to teismas padarė esminį BPK pažeidimą ir šioje dalyje priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Mano, kad jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnio 6 dalį. Jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė, kad vairavo išgėręs ir neturėdamas teisių. Vairuodamas taip pat nesilaikė atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, viršijo leistiną greitį, neatsižvelgė į kelio sąlygas ir J. Š. kelkraštyje stovinčio nematė. Tokiam įvykiui įtakos turėjo jo girtumas ir liga, nes po sulaikymo jį ištiko priepuolis. Jis, vairuodamas automobilį ir pažeisdamas kelių eismo saugumo taisykles, nenumatė ir negalėjo numatyti, kad dėl jo veikos gali kilti tokie padariniai, jis to nesiekė ir tyčia nepasuko automobilio link stovinčio J. Š.. Liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai, kad jis tyčia staiga pasuko automobilį link stovinčio J. Š. prieš keletą metrų nuo šio, ir jie viską aiškiai matė, kelias ir matomumas buvo geras, kelia abejonių. Jie stovėjo bei stebėjo jo automobilio važiavimą iš įvairių vietų, todėl ne kiekvienas galėjo matyti kokiame atstume jo automobilis pasisuko ir įvažiavo į kelkraštį. Pagal bylos duomenis taip pat nustatyta, kad buvo tamsus paros metas, apsiniaukę, kelias vietinės reikšmės, žvyras, įvykio metu buvo šlapias. Tokiomis sąlygomis matomumas ir važiavimas yra apsunkintas. Be to, tokius liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus paneigia ir įvykio vietos apžiūros protokole ir prie protokole pridėtoje schemoje užfiksuoti duomenys, taip pat specialisto išvada. Minėti duomenys, nors teismas juos vertino, kaip jo kaltės įrodymus, rodo, kad jis, būdamas girtas, nesuvaldė automobilio, sudarė pavojingą eismui kelio situaciją, įvažiavo į kelkraštį ir kliudė J. Š., dėl ko šis buvo sužalotas ir mirė, tačiau to jis nesiekė ir nenorėjo. Be to, specialisto išvadoje be kita ko pažymėta, kad byloje nėra nustatytas objektyvus kliūties (pėsčiojo) matomumas buvusiomis įvykio metu kelio ir meteorologinėmis sąlygomis, kuris gali būti nustatytas tik atlikus tyrimo eksperimentą. Apeliantui atrodo nesuprantama teismo pozicija vertinti nukentėjusiojo L. N. aiškinimus, kad šis stovėdamas matė jo veidą ir iš veido suprato, jog jis matė kelkraštyje stovinį J. Š. ir į pastarojo pusę pasuko automobilio vairą. Toks nukentėjusiojo aiškinimas, apelianto nuomone, tik parodo pastarojo suinteresuotumą ir neobjektyvumą. Nukentėjusysis nežinojo, ką jis mato ir galvojo, todėl iš jo girto veido negalėjo suprasti, ką jis mato. Dėl to teismas turėjo tokius nukentėjusiojo parodymus atmesti. Apelianto nuomone, vien tas faktas, kad ji tyčia vairavo transporto priemonę neblaivus, nekeičia kaltės formos ir nereiškia, jog dėl to turėjo atsirasti tokios pasekmės, kokios atsirado. Tokia yra ir teismų praktika šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos 2009 metų apibendrinimo kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose apžvalgoje, nutartyse Nr. 1A-10-107/2006, Nr. 1-71-2007, Nr. 1-299-316/2010, Nr. 1A-323-417/2008).

Apelianto nuomone, teismas, nepagrįstai perkvalifikuodamas jo veiką iš BK 281 straipsnio 6 dalies į BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, taip pat neteisingai nustatė, kad nusikalstama veika (J. Š. atžvilgiu) padaryta viešosios tvarkos pažeidimo metu (L. N. atžvilgiu), turint vieningą tyčia, nes padarytos viena po kitos, todėl sudaro vieną tęstinę nusikalstamą veiką. Mano, kad tai skirtingos nusikalstamos veikos ir padarytos skirtingu laiku, skirtingomis aplinkybėmis, turint skirtingus motyvus ir tikslus, nukreiptus į skirtingus objektus. Ta aplinkybė, kad jis važiavo toliau, kai L. N. atsikabino, jo nuomone, negali būti traktuojama kaip vieninga tyčia įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko, nes tai nėra tapatūs veikos epizodai ir tai nėra tęstinė nusikalstama veika. Iš jam pareikšto kaltinimo aiškiai matyti, kad po to, kai atsikabino nuo automobilio L. N., jo važiavimas toliau automobiliu nebuvo tęsimas nusikalstamos veikos (J. Š. atžvilgiu). Tai buvo važiavimas automobiliu ir tas važiavimas nebuvo įžūlus, tai nebuvo rodymas nepagarbos aplinkiniams ir jis nesutrikdė rimties ir tvarkos. Vien tos aplinkybės, kaip nurodyta kaltinime, jog jis, vairuodamas automobilį, trenkėsi į J. Š., sugadino S. V. automobilį ir keleiviui A. Č. buvo sukeltas fizinis skausmas, patekus į akį automobilio stiklo šukei, aiškiai rodo, kad abiem nusikalstamos veikos atvejais buvo skirtingi motyvai ir tikslai. Ir sugadinimas S. V. automobilio bei keleiviui A. Č. sukeltas fizinis skausmas nėra padarytas jam inkriminuotais tyčiniais chuliganiškais veiksmais. Teismas dėl anksčiau minėtų ir šių išdėstytų motyvų, perkvalifikavus jo veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 281 straipsnio 6 dalį, turėtų jį pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 281 straipsnio 6 dalį ir BK 284 straipsnio 1 dalį, kaip už dvi atskiras veikas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Nukentėjusiosios L. Š. atstovas advokatas S. Alysas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė V. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nuteistojo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai, taip pat apeliacine tvarka papildomai ištirti įrodymai.

Apeliacinės instancijos teisme apklausiamas nukentėjusysis L. N. parodė, jog po to, kai jis buvo velkamas automobiliu ir nukrito, J. Š. padėjo jam atsistoti. Tuo metu V. B. ir S. V. nuvažiavo link kaimelio tolyn, apsisuko kažkokiame kieme. Tada J. Š. perbėgo į kitą kelio pusę ir pasakė „na, mes juos sustabdysim“. L. N. matė, kaip automobilis, kurį vairavo V. B., atlekia, pasuka į J. Š. pusę ir jį numuša. Vėliau V. B. su S. V. nuvažiavo į kaimelio pradžią, apsisuko ir grįžo atgal. Nuteistasis nuvažiuodamas pro šoninį langą pažiūrėjo į nukentėjusįjį. Apklausiamas nukentėjusysis taip pat nurodė, jog įvykio metu kelio sąlygos buvo geros, žvyrkelis buvo neseniai nugreideriuotas, jokių kliūčių ant kelio nebuvo, matomumas buvo labai geras (t. 5, b. l. 78-79). Iš esmės analogiškus parodymus L. N. davė ir pirmosios instancijos teisme. Be to, nukentėjusysis yra nurodęs, jog prieš partrenkiant J. Š., automobilis didino greitį, jis matė, jog V. B. mato J. Š. (t. 3, b. l. 180-182).

Liudytoja J. S. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog ji matė visą įvykį. Teigė, jog J. Š. stovėjo kelkraštyje, tikrai ne kelio važiuojamojoje dalyje. V. B. vairuojamas automobilis didino greitį ir partrenkė nukentėjusįjį. V. B. automobilio nestabdė. Liudytoja kategoriškai tvirtino, kad nuteistasis žiūrėjo tiesiai, nutrenkęs nukentėjusįjį apsisuko ir nulėkė pagrindiniu keliu. Įvykio metu ant kelio nebuvo jokių kliūčių, matomumas buvo geras (t. 5, b. l. 80-81). Iš esmės analogiškus parodymus liudytoja davė ir pirmosios instancijos teisme, ji taip pat kategoriškai nurodė, jog V. B. automobilis nebuvo sumėtytas (t. 4, b. l. 18-19).

Liudytoja R. V. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog ji matė įvykį. Teigė, kad tuo metu, kai automobilis artėjo prie J. Š., pastarasis dar labiau pasitraukė nuo kelio. Automobilis didino greitį, užsuko link J. Š., o paskui vėl išvažiavo ant kelio. Kelyje kliūčių nebuvo, matomumas buvo geras (t. 4, b. l. 20).

Taigi iš aptartų parodymų darytina išvada, jog prieš V. B. su automobiliu partrenkiant J. Š., jis didino vairuojamo automobilio greitį. Be to, V. B. neturėjo jokių objektyvių priežasčių automobilį staiga nukreipti į dešinę pusę, t. y. į kelkraštį, kur stovėjo J. Š.. Automobilio greičio didinimas, jo nukreipimas dešinėn pusėn ir staigus grįžimas, po nukentėjusiojo nutrenkimo, į važiuojamąją kelio dalį rodo, jog V. B. automobilį valdė valingai, t. y. jį kontroliavo.

Pažymėtina, jog aptartų parodymų teisingumą patvirtina ir baudžiamojoje byloje esanti specialisto išvada Nr. 11Š-194 (09) bei ekspertės paaiškinimai duoti apeliacinės instancijos teisme. Specialisto išvadoje Nr. 11Š-194 (09) yra nurodoma, kad pagrindine sąlyga kilti eismo įvykiui techniniu požiūriu buvo automobilio „Renault Espace“, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojo V. B. veiksmai, - įvažiavo į kelkraštį, kur partrenkė jame stovintį pėsčiąjį J. Š.. Taip pat išvadoje nurodoma, kad susidariusioje situacijoje automobilio „Renault Escape“ vairuotojas V. B., važiuodamas kelio važiuojamąja dalimi apie 60-70 km/h greičiu, nevažiuodamas į kelkraštį, turėjo techninę galimybę išvengti kelkraštyje stovinčio pėsčiojo partrenkimo, kadangi tokiu atveju jų kontaktas nebūtų įvykęs (t. 1, b. l. 47). Ekspertė L. L. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog duomenų, kad automobilis turėjo išvažiuoti už kelio ribų ir partrenkti nukentėjusįjį, nėra. Ekspertė šį savo teiginį patikslino ir nurodė, jog vairuotojas pamatęs kliūtį turėjo ją saugiai apvažiuoti arba stabdyti automobilį (t. 5, b. l. 82). Čia dar kartą pažymėtina, jog jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad nuteistasis bandė apvažiuoti, kokią nors kliūtį byloje nėra, priešingai, byloje surinkti įrodymai leidžia konstatuoti, jog kelyje jokių kliūčių nebuvo. Šį faktą patvirtina įvykio vietos schema (t. 1, b. l. 19), kurioje nėra užfiksuota jokių kliūčių, kurios būtų privertusios V. B. sukti į kelkraštį ar atlikti kitus veiksmus. Be to, apeliacinės instancijos teisme apklausiamas liudytojas R. J. paaiškino, jog jeigu įvykio vietoje būtų buvusios duobės, kurias reikėtų apvažiuoti, jos būtų užfiksuotos įvykio vietos protokole bei schemoje (t. 5, b. l. 81). Taigi nekyla jokių abejonių, jog V. B. važiuojant keliu, nebuvo jokio reikalo atlikti manevro į dešinę. Tuo pačiu konstatuotina, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti bent prielaidą, kad nuteistasis bent kuriam laikui būtų praradęs automobilio kontrolę.

Vertinant nuteistojo kaltę, būtina atkreipti dėmesį į nukentėjusiojo L. N. ir liudytojos J. S. parodymus, iš kurių matyti, kad nuteistasis (po to, kai jį buvo bandoma sustabdyti atimant automobilio raktelius, o L. N. buvo tempiamas automobiliu ir nukrito) nuvažiavo toliau, apsisuko, padidino greitį, partrenkė J. Š. (automobilis nebuvo stabdomas), šiek tiek pavažiavo, vėl apsisuko ir nuvažiavo (pagal bylos duomenis V. B. nuvežė S. V. namo). Šis faktas, jį vertinant kartu su jau aptartas įrodymais bei tuo, kad J. Š. buvo partrenktas įvažiuojant ne mažiau kaip 90 cm į kelkraštį, leidžia daryti išvadą, jog V. B. tyčia užvažiavo ant J. Š.. Chuliganiškas nuteistojo paskatas rodo tai, kad jis iš karto po to, kai automobiliu vilko L. N., apsuko automobilį, nors kaip pats aiškina ketino vežti S. V. namo, ir didindamas greitį išvažiavo į kelkraštį, kur stovėjo J. Š. ir jį partrenkė, vėliau vėl apsisuko ir nuvažiavo. Toks nuteistojo elgesys rodo, kad jis buvo nepatenkintas aplinkinių išsakytais jam priekaištais ir grįždamas atgal į įvykio vietą, užvažiuodamas ant kelkraščio bei partrenkdamas J. Š. jis elgėsi įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Įvertinus visa, kas aptarta, teigtina, jog V. B. kaltė padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalyje 8 punkte yra įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma. Aptarti įrodymai sudaro nuoseklią loginę grandinę, kuri be jokių abejonių leidžia konstatuoti, kad V. B. nuteistas pagrįstai. Priešingai nei teigia nuteistasis savo nusikalstamais veiksmais jis elgėsi įžūliai, rodė nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė viešąją tvarką bei rimtį. Akivaizdu, jog J. Š. partrenkimas be jokios aiškios priežasties vertintinas, kaip įžūlus veiksmas, kuriuo taip pat rodoma nepagarba aplinkiniams. Aplinkybę, kad tokie nuteistojo veiksmai sutrikdė viešąją tvarką bei aplinkinių rimtį akivaizdžiai patvirtina tai, jog po to kai buvo partrenktas J. Š. į įvykio vietą susirinko daug žmonių, jie buvo šokiruoti nuteistojo veiksmais bei dėl jų kilusiomis pasekmėmis. Pažymėtina, kad dėl nuteistojo veiksmų buvo sugadintas S. V. automobilis, o mažamečiui buvo sukeltas fizinis skausmas.

Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimus, buvo įvertinti ir liudytojų S. V. bei J. B. parodymai. Teismas konstatuoja, jog S. V. parodymai duoti pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliacinės instancijos teisme, yra neinformatyvūs, kadangi iš jų akivaizdžiai matyti, jog liudytojas įvykio, kurio metu buvo neblaivus, gerai neatsimena, be to, jo parodymų nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs įrodymai. Liudytojo J. B. parodymais teismas negali remtis, kadangi jie prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, t. y. kitų liudytojų parodymams, specialisto išvadoje užfiksuotiems duomenims, taip pat jie prieštarauja net paties nuteistojo parodymams.

V. B. apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų, mačiusių įvykį, parodymais, jam nėra aišku, kodėl teismas patikėjo liudytojų teiginiais, kad kelio ir oro sąlygos buvo geros, jeigu įvykio vietos planas ir specialisto išvada patvirtina priešingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog toks apelianto teiginys yra nepagrįstas. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme yra tvirtinęs, jog įvykio metu lauke nelijo, rūko nebuvo, matomumas buvo geras, ant kelio jokių kliūčių, kurias reikėtų apvažiuoti nebuvo (t. 4, b. l. 77). Nei įvykio vietos planas, nei specialisto išvada nepaneigia nukentėjusiojo L. N., liudytojų R. V., J. S. parodymų dėl įvykio metu buvusių oro sąlygų, matomumo bei kitų aplinkybių. Apeliacinės instancijos teisme ekspertė paaiškino, jog specialisto išvadoje nurodyta sąvoka „tamsus paros metas“ nereiškia, kad įvykio metu buvo tamsu (t. 5, b. l. 82). Be to, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole yra užfiksuota šio procesinio veiksmo atlikimo metu buvusios oro sąlygos, o ne įvykio metu buvusios oro sąlygos (t. 1, b. l. 17). Liudytojas S. Š., kuris ir sudarė įvykio vietos planą, apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog kelio sąlygos įvykio metu ir apžiūros metu galėjo skirtis, kadangi įvykio apžiūra buvo atliekama 20.30 val. – 21.00 val., o autoįvykis įvyko 18.30 val. Be to, šis liudytojas paaiškino, jog atvykus į įvykio vietą tamsu dar nebuvo (t. 5, b. l. 79). Taigi aptarti įrodymai nepaneigia nukentėjusiojo L. N., liudytojų R. V., J. S. paaiškinimų. Kita vertus, byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog įvykio metu dėl oro sąlygų matomumas būtų buvęs apsunkintas. Tuo pačiu, konstatuotina, jog byloje yra nustatyta, jog kelias buvo drėgnas, tačiau įvertinus tai, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog nuteistasis buvo praradęs automobilio kontrolę, teigtina, jog kelio dangos būklė neturėjo įtakos jo veiksmams.

Tiek nukentėjusiojo L. N., tiek liudytojų R. V. ir J. S. paaiškinimai, jog V. B. vairuojamas automobilis staigiai pasuko link J. Š. yra subjektyvaus pobūdžio, visgi tokius paaiškinimus patvirtina objektyvūs byloje užfiksuoti duomenys. Iš autoįvykio plano bei specialisto išvados matyti, jog nuteistasis kelkraščiu važiavo 11 metrų 40 centimetrų, įvertinus tai, kad tuo metu automobilio greitis buvo 60-70 km/h, teigtina, jog nuteistojo manevras vertintinas kaip staigus. Aplinkybė, kad minėti asmenys nurodo, jog nuteistasis automobilį į J. Š. nukreipė likus keliems metrams iki nukentėjusiojo, nėra priežastis abejoti jų duodamais parodymais, tuo labiau, kad automobilio įvažiavimo į kelkraštį vieta ir važiavimo ilgis yra nustatyti aptartais objektyviais įrodymais.

Nuteistajam išaiškintina, jog be jokios abejonės, vien tai, kad L. N. yra nurodęs, jog jis iš nuteistojo veido suprato, kad nuteistasis nori užvažiuoti ant J. Š., negali būti pagrindu tvirtinti, jog jis padarė nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje. Visgi tokie parodymai leidžia daryti išvadą, jog V. B. matė J. Š., o šis faktas, vertinant jį kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, leidžia konstatuoti, jog nuteistasis tyčia užvažiavo ant J. Š..

Apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis prieštarauja šiuo metu susiformavusiai teismų praktikai ir nurodo atskirus teismų praktikos pavyzdžius, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apelianto nurodomų bylų aplinkybės nėra analogiškos ar labai panašios į nagrinėjamą atvejį, todėl šiomis nutartimis nėra pagrindo remtis ir sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė V. B. ir pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį, 161 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo kaltę dėl šių nusikalstamų veikų padarymo patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti ir patikrinti įrodymai.

Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis nukentėjusiojo A. Č. parodymais, kadangi jie yra nenuoseklūs, be to, jis apkalba nuteistąjį, kadangi tarp jų yra susiklostę priešiški santykiai.

Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-22 matyti, jog A. Č. byloje nagrinėjamu laikotarpiu prieš tris-keturis metus negalėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų esmės, todėl negalėjo jiems adekvačiai pasipriešinti. A. Č. byloje nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2009 m. spalio mėn. negalėjo pilnai suprasti su juo atliktų veiksmų pobūdžio, negalėjo suprasti jų reikšmės, bei atsižvelgiant į A. Č. emocinę būseną (įtariamojo baimė), negalėjo aktyviau tiems veiksmams pasipriešinti (t. 2, b. l. 72). Taigi ekspertizės akte pateikta išvada leidžia teigti, jog A. Č. negalėjo pilnai suprasti su juo atliktų veiksmų pobūdžio, negalėjo suprasti jų reikšmės, ši aplinkybė paneigia nuteistojo versiją, jog nukentėjusysis galėjo jį apkalbėti, kadangi stengėsi jam atkeršyti. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog ekspertizės akto Nr. 103MS-22 tiriamojoje dalyje yra nurodyta, jog padidinto polinkio fantazuoti pas A. Č. nepastebėta (t. 2, b. l. 71). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, ekspertizės akte Nr. 103MS-22 nėra užfiksuota jokių duomenų, kurie leistų suabejoti A. Č. parodymų patikimumu. Kita vertus, nukentėjusiojo aprodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

Nuteistajam inkriminuota tik tai, kad jis 2009 metų spalio mėnesį 20 kartų oralinių būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas ar V. B. pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį tik dėl šių faktų ir pasisakys.

Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. Č. parodė, jog V. B. lytinę aistrą su juo tenkino nemažiau 20 kartų. Nuteistasis nukentėjusįjį prievartaudavo tuo metu, kai jo motina su mažesniu broliu išeidavo melžti karvių. Nuteistasis liepdavo čiulpti lytinį organą tada, kai būdavo girtas, grasindavo, kad jeigu nečiups lytinio organo, tai jo atžvilgiu bus panaudotas fizinis smurtas. Seksualinio prievartavimo metu nuteistasis sėdėdavo, o nukentėjusysis būdavo atsiklaupęs. Prievartavimas vykdavo virtuvėje, svetainėje, miegamajame. A. Č. taip pat nurodė, kad V. B. jį mušdavo, už tai kad ką nors padarydavo. Po kiek laiko apie V. B. veiksmus nukentėjusysis papasakojo J. K., o dar vėliau papasakojo savo močiutei. Daugiau apie V. B. veiksmus niekam nepasakojo, net mamai (t. 2, b. l. 22). Iš tikrųjų kaip ir nurodo apeliantas A. Č. vėlesnėse apklausose nurodydavo naujas aplinkybes, netiksliai nurodydavo seksualinio prievartavimo laiką, skaičių, taip pat netiksliai nurodydavo smurtavimų jo atžvilgiu skaičių, skirtingai nurodydavo asmenis, kuriems yra pasakojęs apie nuteistojo veiksmus. Visgi aptari netikslumai nėra pakankamas pagrindas abejoti mažamečio A. Č. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Čia svarbu pažymėti, jog visais atvejais esmines aplinkybes nukentėjusysis nurodydavo analogiškai, t. y., kad V. B. liepdavo jam čiulpti lytinį organą, priešingu atveju grasindavo primušti, be to, nuteistasis būdavo neblaivus, seksualinis prievartavimas vykdavo tuo metu, kai namuose nebūdavo nukentėjusiojo motinos, prievartavimo metu nukentėjusysis klūpodavo ant kelių. Kiek tiksliai kartų buvo seksualiai prievartaujamas A. Č., kokiu tikslai metu, kokiems asmenims jis pasakojo apie V. B. veiksmus, nėra reikšminga nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Faktas, kad A. Č. vėlesnėse apklausose nurodydavo naujas aplinkybes, vertintinas kaip parodymų tikslinimas, o ne jų keitimas ar nenuoseklumas.

Priešingai nei teigia nuteistasis apkaltinamasis nuosprendis nebuvo grindžiamas vien tik mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Nuteistojo kaltė taip pat buvo grindžiama liudytojų A. K., J. K. ir S. N. parodymais. Liudytoja A. K. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog A. Č. jai nurodė, kad namo negrįš, kadangi V. B. jam liepia čiulpti lytinį organą. Liudytoja pasakojo, jog nukentėjusysis aiškino, kad seksualinis prievartavimas vykdavo tada, kai namuose nebūdavo motinos. Liudytoja taip pat nurodė, jog T. Č. jai yra pasakojęs apie tai, kad V. B. muša A. Č., koja paspiria kaip šunį, verčia gerti (t. 4, b. l. 23-24). Liudytoja J. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog A. Č. jai pasakė, kad V. B. jam liepia čiulpti lytinį organą, kai mama būna išėjusi pas karvę. Analogiškas aplinkybes liudytoja nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 88-89), šiuos parodymus pagarsinus pirmosios instancijos teisme, liudytoja patvirtino jų teisingumą (t. 4, b. l. 24). Liudytoja S. N. pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog A. Č. jai nurodė, kad nenori grįžti namo, kadangi sulaužė draugo dviratį ir bijo fizinio smurto. A. Č. pasakojo, kad V. B. jį muša už būtus ir nebūtus dalykus. Paklausus ar viskas baigiasi mušimu, nukentėjusysis gana greitai atsivėrė ir papasakojo, jog V. B. liepia čiulpti lytinį organą, tai pasitaiko gana dažnai, tuo metu kai mama išeidavo į tvartą ar išvažiuodavo į ganyklą (t. 4, b. l. 22-24). Taigi aptarti liudytojų parodymai rodo, kad A. Č. papasakojo apie V. B. veiksmus, visoms liudytojoms nukentėjusysis nurodė analogiškas aplinkybes, kurios iš esmės sutampa ir su paties A. Č. apklausų metu duotais parodymais. Pastebėtina, jog liudytoja S. N. yra parodžiusi, jog nukentėjusysis iš pradžių kalbėjo tik apie smurtą ir tik vėliau besikalbant papasakojo apie seksualinį prievartavimą. Ši aplinkybė rodo, kad A. Č. nesiekė kerštauti V. B., nesiekė jo apkalbėti, o reikšmingas aplinkybes nurodė atsakydamas į S. N. klausimus.

Taigi aptartų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog V. B. buvo pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 2 dalį ir 161 straipsnio 1 dalį, kadangi jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, taip pat pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle dėl mažametystės, apie 20 kartų oraliniu būdu tenkino savo lytinę aistrą su mažamečiu, be to, nuteistasis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nenustatytą skaičių kartų, rankomis, spyriais bei rykšte sudavė smūgius mažamečiui, taip pat duodamas mažamečiui gerti svaigiuosius gėrimus – alų, įtraukė jį girtauti.

V. B. savo kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bando paneigti remdamasis liudytojos K. Č. parodymais. Visgi šios liudytojos parodymai, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, nepaneigia nuteistojo kaltės, o priešingai iš dalies ją patvirtina. Liudytoja K. Č. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog ji tokio dalyko, kad V. B., panaudodamas fizinį smurtą, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo padėtimi, tenkintų lytinę aistrą oraliniu būdu, niekada nematė. Vaikai jai to nėra sakę, tačiau buvo tokių įtarimų. Liudytoja nurodė, jog buvo atvejų, kai V. B. yra sudavęs nukentėjusiajam. Ji neneigė, kad A. Č. buvo mušamas, tačiau tvirtino, jog pati mušimo faktų nematė. Taip pat liudytojos nuomone, A. Č. gali ir meluoti (t. 4, b. l. 17). Iš aptartų liudytojos parodymų matyti, jog nuteistasis smurtavo A. Č. atžvilgiu, tačiau paties smurtavimo fakto liudytoja nėra mačiusi. Be to, iš liudytojos parodymų matyti, jog ji įtarė, kad nukentėjusysis galėjo būti verčiamas tenkinti nuteistojo lytinę aistrą, tačiau tokių įtarimų priežasčių negalėjo nurodyti (ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog liudytoja, duodama parodymus, nėra visiškai atvira). Pažymėtina, kad liudytojos K. Č. prielaidą, kad nukentėjusysis gali meluoti, paneigia anksčiau teismo aptarti įrodymai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. Č. parodymais negalima tikėti, kadangi jo polinkį meluoti patvirtina byloje esančios charakteristikos. Iš tikrųjų iš Rozalimo vaikų darželio auklėtojos, Rozalimo vidurinės mokyklos direktoriaus, Lygumų vidurinės mokyklos direktorės pateiktų charakteristikų matyti, jog A. Č. sukelia nemažai rūpesčių savo netinkamu elgesiu. Visgi nederamas elgesys nėra pagrindas tvirtinti, jog nukentėjusysis duoda tikrovės neatitinkančius parodymus.

Iš Rozalimo vidurinės mokyklos direktoriaus bei klasės auklėtojo pateiktos charakteristikos matyti, jog A. Č. apibūdinamas kaip vaikas, kuris stengdamasis išvengti atsakomybės meluoja, kaltina kitus (t. 2, b. l. 37). Visgi toks nukentėjusiojo apibūdinimas nėra pagrindas teigti, kad A. Č. apkalba V. B.. Kaip jau minėta, charakteristikoje nurodoma, jog A. Č. meluoja bandydamas išvengti jam gresiančios atsakomybės, tačiau jo parodymai susiję su seksualiniu prievartavimu, smurtu bei alkoholio vartojimu niekaip nėra susiję su atsakomybės vengimu. Taigi A. Č. neturi jokio pagrindo meluoti.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. B. bausmes, Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str. reikalavimų nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. nusikaltimus jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, kad V. B. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas bei gailisi. Akivaizdu, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis prisipažino tik verčiamas objektyvių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog įvykį matė daug žmonių ir visi patvirtino V. B. nusikalstamų veiksmų atlikimą. Pastebėtina ir tai, kad iš apklaustų policijos pareigūnų S. Š., R. J. parodymų matyti, jog V. B. prieš pat sulaikymą neigė, kad pažinojo S. V., vengė atskleisti savo tapatybę (t. 5, b. l. 79, 81).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, įvertino tai, kad V. B. seniūnijoje, kurioje gyvena, yra charakterizuojamas neigiamai, jis nedirba, tačiau yra praradęs dalį darbingumo, baustas administracine tvarka, anksčiau teistas, vėl padarė penkias tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių du priskiriami labai sunkių nusikaltimų, o trys nesunkių nusikaltimų kategorijoms. Pažymėtina, kad abu labai sunkūs nusikaltimai ir vienas iš nesunkių nusikaltimų (Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalis) yra susiję su smurto naudojimu, dėl nuteistojo veiksmų žuvo žmogus, taip pat buvo sužaloti žmonės, padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Įvertinus aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas susitinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. B. už jo padarytus nusikaltimus skirtinos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydžiai turi būti didesni nei atitinkamuose Lietuvos Respublikos BK straipsniuose numatyti šios bausmės vidurkiai. Taigi paskirtosios bausmės nei savo rūšimi, nei dydžiu negali būti laikomos per griežtomis. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam teisingai nustatė ir subendrintą bausmę.

Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo įsitikinimu, V. B. sveikatos būklė nėra pagrindas dar labiau švelninti jam paskirtąsias bausmes.

Iš nuteistojo Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Pašvitinio seniūnijos charakteristikos matyti, jog V. B. savo dukrų auklėjimu nesirūpina, jos faktiškai gyvena pas senelius (t. 3, b. l. 44). Todėl nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, jog bausmės jam turėtų būti švelninamos atsižvelgus į tai, kad jis rūpinasi savo dukterimis.

Paskirtosios bausmės nėra švelnintinos ir atsižvelgus į tai, kad dėl laisvės atėmimo bausmės nuteistasis gali prarasti socialinius ryšius su laisvėje esančiais asmenimis, darbinius įgūdžius, patrauklumą darbdaviams, jam bus sunku atlyginti padarytą žalą. Visų paminėtų neigiamų pasekmių nuteistasis gali išvengti net ir būdamas laisvės atėmimo vietoje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras išsakė poziciją, jog pirmosios instancijos teisme nuteistojo veiksmai negalėjo būti perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį, kadangi dar ikiteisminio tyrimo metu buvo priimtas prokuroro nutarimas, pagal kurį tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį buvo nutrauktas. Prokuroro įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas V. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BPK) 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas.

Iš tikrųjų šioje baudžiamojoje byloje Pakruojo rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2010 m. balandžio 29 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 75-1-105-09 dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8, 10 punktuose, V. B. atžvilgiu buvo nutrauktas. Veika buvo perkvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 6 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 144 straipsnį (t. 1, b. l. 6-7). Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte yra nustatyta, jog baudžiamasis procesas negalimas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Čia pastebėtina, jog prokuroras 2010 m. balandžio 29 d. nutarimu iš esmės proceso nenutraukė, o tik nutarė ikiteisminį tyrimą vykdyti esant kitokiam teisniam nusikalstamos veikos įvertinimui. Todėl apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teisme pakeitus kaltinimą ir nuteisus V. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto imperatyvi norma nebuvo pažeista, tuo pačiu nebuvo pažeistas principas non bis in idem (ne du kartus už tą patį dalyką).

Nukentėjusioji L. Š. pasinaudojo savo teise, numatyta Lietuvos Respublikos BK 256 straipsnyje, ir kreipėsi į teismą su rašytiniu prašymu pakeisti veikos kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, apie tokią galimybę pranešė nagrinėjimo teisme dalyviams (t. 4, b. l. 26). Taigi kaltinamasis, jo gynėjas bei kiti proceso dalyviai žinojo apie galimybę veiksmus kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Teismo posėdžio metu buvo užtikrinta nuteistojo teisė tinkamai gintis nuo jam pareikšto kaltinimo. Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. Nagrinėjamu atveju tas ir buvo padaryta, t. y. V. B. buvo nuteistas pagal nukentėjusiosios pateiktą kaltinimą. Pažymėtina, jog šiuo atveju Lietuvos Respublikos BPK 217 straipsnio nuostatos negalėjo būti taikomos, kadangi ikiteisminis tyrimas jau buvo pasibaigęs. Taigi apeliacinės instancijos teismas šioje situacijoje jokių Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų neįžvelgia ir konstatuoja, jog V. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą buvo nuteistas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK, o tuo pačiu ir dvigubo baudžiamumo negalimumo principo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju, pakeičiant kaltinimą, naujas procesas nebuvo pradėtas, o tik pasikeitė jo turinys.

Esant aptartoms aplinkybėms V. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.