- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-01
- Bylos Nr.
- N-575-663-11
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Virgilijus Valančius
- Pažeidėjas
- Lietuvos Respublikos
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 22 d. nutarimo R. G. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s tatė:
I.
R. G. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad jis, būdamas R. G. individualios įmonės (toliau – ir R. G. IĮ) savininku, leido dirbti miško kirtimo darbus V. G. ir R. K., nesudarius su jais darbo sutarčių ir nustatyta tvarka neįforminus darbo santykių. Taip buvo pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai, o padaryta veika protokole kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 22 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodytas nei vienas nelegalaus darbo kaip administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyvusis požymis.
Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Utenos skyrius (toliau – ir VDI Utenos skyrius) prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 22 d. nutarimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi R. G. IĮ darbuotojų parodymais, o liudytojų R. K., V. G. ir B. O. G. parodymus atmetė. Teigia, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad V. G. dirbo nuolat apmokamą miško pjovėjo darbą, dirbo R. G. naudai be darbo sutarties, tarp šalių buvo susiklostę darbo santykiai, turintys esminius darbo sutarties požymius.
Atsiliepimas
Atsiliepime R. G. su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuotos aplinkybės, jog V. G., pasitelkęs R. K., savo technika ir lėšomis vykdė miško kirtimą, savo automobiliu, jiems priimtinu metu vykdavo į kirtavietę, rodo civiliniams, o ne darbo teisiniams santykiams būdingą darbą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai išnagrinėjo bylos aplinkybes, apklausė visų šalių kviestus liudytojus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konsta tuoja:
II.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-394 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką yra nurodęs, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ straipsnį galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ straipsnio sudėtį. Teismas spręsdamas, kokia sutartis sieja asmenis – darbo sutartis ar civilinė sutartis – privalo vadovautis Darbo kodeksu, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir atsižvelgti į susiformavusią teismų praktiką šiais klausimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-3332/2009). Darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. Visų pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Kita darbo santykių ypatybė yra tai, kad atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-3332/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 3K-3-264/2002).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Utenos rajono apylinkės teismas administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, kadangi R. G. veiksmuose nenustatė nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviųjų požymių.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. G. savo kaltės dėl padaryto pažeidimo nepripažino ir nurodė, jog V. G. į darbą priėmęs nebuvo, su juo darbo sutarties nesudarė, dėl darbo užmokesčio nesitarė, darbo inventoriaus ir darbo technikos nedavė, o asmuo miško kirtimą atliko savarankiškai. Teismas atmeta šiuos paaiškinimus, kaip prieštaraujančius objektyviesiems bylos duomenims. Iš byloje esančio R. K. rašytinio paaiškinimo (b. l. 5) bei asmens parodymų teismo posėdžio metu matyti, kad V. G. ir R. G. žodžiu susitarė dėl miško kirtimo darbų bei atlygio, kuris priklausė nuo darbo rezultatų (buvo sutarta, kad R. G. mokės po 10 Lt už vieno kubinio metro medienos iškirtimą), o V. G. kartu dirbti pakvietė R. K.. Byloje nėra duomenų, kad R. K. su R. G. būtų asmeniškai bendravęs ir taręsis dėl darbo. Iš R. K. paaiškinimų matyti, kad, dirbant miško kirtimo darbus, jiems jokie privalomi nurodymai dėl darbo drausmės, poilsio laiko trukmės bei darbo organizavimo nebuvo duodami, asmenys dirbo naudodamiesi savo technika ir rūbais, į kirtavietę važiuodavo savo automobiliu ir sau priimtinu laiku. Iš R. K. parodymų matyti, kad R. G. V. G. davė kirtavietės dokumentus (ką patvirtina ir administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuota aplinkybė, jog V. G. namuose buvo rasta technologinė kirtimo schema su R. G. telefono numeriu), pasakė, kad reiks būti su savo įranga ir turėti savo kuro, bei V. G. sumokėjo 200 Lt avansą.
Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad R. G. su V. G. buvo sutarę dėl darbų atlikimo, tačiau asmenų atliekamas darbas ir atlygis buvo siejamas ne su tam tikrų darbo funkcijų atlikimu, o su konkrečia užduotimi, orientuota į darbo rezultatą. Remiantis R. K. paaiškinimais taip pat negalima daryti išvados, kad asmenys dirbo laikydamiesi darbo tvarkos bei paklusdami R. G. nurodymams. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog V. G. ir R. K. miško kirtimo darbus būtų atlikę paklusdami R. G. organizacinei tvarkai ar kitaip būdami jam pavaldūs. Iš R. K. paaiškinimų matyti, kad jie miško kirtimo darbus atliko savo rizika, o R. G. už kokybišką darbų atlikimą atsakingas nebuvo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. G. su V. G. ir R. K. siejo ne darbo, o civiliniai vartojimo rangos teisiniai santykiai, o apeliaciniame skunde VDI Utenos skyriaus nurodyti argumentai nepatvirtina R. G. veikoje esant nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius.
Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Utenos skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.
Utenos Rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 22 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.