- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-04
- Bylos Nr.
- AS-858-310-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00788-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Laimė Baltrūnaitė, Irmantas Jarukaitis (pran.), Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija
- Advokatai
- Raimundas Jurka
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo V. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, (trečiasis suinteresuotas asmuo – ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija) dėl įsakymų, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-16), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. vasario 14 d. įsakymą Nr. IV-136, 2012 m. vasario 15 d. įsakymą Nr. 1TE-33; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2012 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (K)-19-230KF; 3) įpareigoti atsakovą grąžinti jį į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) direktoriaus pareigas; 4) iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos 2012 m. vasario 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą įskaityti laikotarpį dėl neteisėto atleidimo iš pareigų buvusį priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2012 m. vasario 15 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 6) iš Lietuvos Respublikos priteisti dėl skundžiamų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento neteisėtų veiksmų patirtą 500 000 litų neturtinę žalą.
Pareiškėjas taip pat pateikė prašymus taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) sustabdyti 2012 m. vasario 22 d. paskelbto konkurso FNTT direktoriaus pareigoms užimti vykdymą; 2) įpareigoti FNTT iki bylos išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo dienos tęsti, t. y. nenutraukti, 2011 m. rugsėjo 12 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 07-6-30.
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją sustabdyti 2012 m. vasario 22 d. paskelbto konkurso FNTT direktoriaus pareigoms užimti vykdymą – pareiškėjas grindė aplinkybėmis, kad, galimai patenkinus jo skundą ir panaikinus skundžiamus Vidaus reikalų ministerijos įsakymus, gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo vykdymas, susijęs su jo gražinimu į FNTT direktoriaus pareigas. Pabrėžė, jog konkursą laimėjęs asmuo būtų laikomas taip pat teisėtai paskirtu, t. y. atitikęs visus formalumus ir laimėjęs konkursą. Bus pažeistas konkursą laimėjusio asmens teisėtų lūkesčių principas, apsunkintas pareiškėjo grąžinimas į ankstesnes pareigas. Pažymėjo, jog palankaus sprendimo priėmimas gali sąlygoti ilgą bylinėjimosi procesą siekiant jį realiai įvykdyti. Iškiltų naujai konkursą laimėjusio asmens priimtų sprendimų legitimumo klausimas. Tai, kad konkurso sustabdymas nepakenks institucijos darbui, patvirtina aplinkybė, jog šiuo metu yra paskirtas laikinas FNTT direktorius A. M.. Pareiškėjo nuomone, būtinumą taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę sąlygoja ir visuomeninis bylos reikšmingumas.
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – įpareigoti FNTT iki bylos išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo dienos tęsti, t. y. nenutraukti, 2011 m. rugsėjo 12 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 07-6-30 – pareiškėjas grindė tuo, kad pradėjęs eiti FNTT direktoriaus pareigas jis tarnybiniame bute apsigyveno su visa šeima, t. y. žmona ir dviem mažamečiais vaikais. Šeima nuosavo būsto Vilniuje neturi. Pareiškėjas pažymėjo, jog šios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo prašo siekdamas užtikrinti šeimos, jo mažamečių vaikų teises ir interesus, asmeninius interesus (įsikūrimas, nereikalingas kraustymasis neigiamai paveiks visą šeimą). Pareiškėjas pabrėžė, jog šios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymu siekiama, kad butas nebūtų išnuomotas kitiems asmenims, bei skundo patenkinimo atveju dėl nepagrįstų ir neteisėtų Vidaus reikalų ministro įsakymų kuo mažiau būtų pažeisti pareiškėjo ir jo šeimos teisėti interesai, susiję su tarnybinių patalpų skyrimu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. nutartimi (b. l. 50-52) priėmė pareiškėjo V. G. skundą, atmetė pareiškėjo prašymus taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, iš trečiųjų suinteresuotų asmenų pašalino ir atsakovu įtraukė į bylą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos, iš atsakovų pašalino Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsakovu įtraukė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 24 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl jį priėmė nagrinėti. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi, iš trečiųjų suinteresuotų asmenų pašalintino ir atsakovu įtraukė į bylą FNTT, iš atsakovų pašalino Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsakovu įtraukė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos ir VSD.
Teismas pareiškėjo prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė. Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją sustabdyti 2012 m. vasario 22 d. paskelbto konkurso FNTT direktoriaus pareigoms užimti vykdymą teismas pažymėjo, jog, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, teismo sprendimo vykdymas negali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, kadangi tokia situacija kaip grąžinimas į pareigas yra konkrečiai detalizuota įstatyme. Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnis reglamentuoja neteisėtai atleisto pareigūno grąžinimą į vidaus tarnybą. Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. Pagal Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 2 dalį teismui, grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, pareigūno grąžinimas į eitas pareigas įforminamas vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymu. Teismas pažymėjo, jog ši norma yra taikyta ne kartą teismų praktikoje – teismo sprendimu grąžinant į pareigas asmenį, prieš tai įdarbintas asmuo iš jų atleidžiamas. Tokia išvadą teismas grindė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2051/2011, 2011 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2005-121/2011.
Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti FNTT iki bylos išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo dienos tęsti, t. y. nenutraukti, 2011 m. rugsėjo 12 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 07-6-30 nurodė, jog šiuo klausimu tarp pareiškėjo ir atsakovo dar nėra kilęs ginčas, o reikalavimai kurie nukreipiami į ateitį nenagrinėtini teisme, kadangi pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Vadovaujantis ABTĮ 10 straipsniu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui išaiškino, jog, tik atsakovui priėmus sprendimą dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų ir pareiškėjui nesutinkant su priimtu sprendimu, jis galės kreiptis į teismą su skundu dėl kilusio ginčo ir kartu pateikti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog, jei ir skundo patenkinimo atveju atsirastų neigiamų pasekmių, tai neapsunkintų teismo sprendimo vykdymo, o atsiradusi žala galės būti išieškoma įstatymų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog teismo sprendimo įvykdymas šioje administracinėje byloje negali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, todėl yra netikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pabrėžė, jog pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Įstatymas aiškiai nurodo, kad teismas gali vertinti tik juridinį ginčijamo administracinio akto bei veiksmų pagrindą, o ne politinius motyvus.
III.
Pareiškėjas V. G. atskiruoju skundu (b. l. 58-61) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria teismas atsisakė taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, ir išspręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo iš esmės – nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones pritaikyti.
Atskirajame skunde dėl 2012 m. vasario 22 d. paskelbto konkurso FNTT direktoriaus pareigoms užimti vykdymo stabdymo nurodoma, jog, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinama ne tik grėsmė būsimo teismo sprendimo realiam įvykdymui, pažeistų asmens teisių ir teisėtų interesų atkūrimui. Teisingumo principas reikalauja, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų atsižvelgta į visų proceso dalyvių interesus, taip pat turi būti įvertintos ir kitos reikšmingos aplinkybės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, paprastai turėtų atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS6-496/2006, Nr. AS15-622/2006, Nr. AS16-528/2007, Nr. AS444-244/2008). Pareiškėjas pažymi, jog skundžiamą nutartį priėmęs teismas priimdamas jo skundą nevertino jame išdėstytų motyvų, kodėl yra prašoma naikinti priimtus aktus, kas šiuos aktus daro nepagrįstais ir neteisėtais, nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad teisingumo principas reikalauja, jog, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų atsižvelgta į visų proceso dalyvių interesus, taip pat turi būti įvertintos ir kitos reikšmingos aplinkybės. Pareiškėjas nurodo, jog remiantis teisingumo principu jo prašomo stabdyti konkurso rezultatai turės tiesioginės įtakos jo, kaip asmens, teisėms ir pareigoms, tai turės įtakos ir asmens, kuris galimai užims pareigas po laimėto konkurso, interesams. Netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių nulemiamas konfliktas tarp valstybės ir asmens, kuris yra grąžintinas į ankstesnes pareigas, ir asmens, kuris yra atleistinas jau iš užimamų pareigų. Pastarojo asmens kvestionavimas, ar yra pagrindas jį atleisti iš pareigų, kaip tai numatyta Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnio 2 dalyje, gali būti nukreiptas tiek į Lietuvos Respublikos valstybę, tiek ir į pareiškėją. Dėl šios priežasties gali užtrukti teismo sprendimo, jeigu jis bus palankus pareiškėjui, įvykdymas. Mano, kad skundžiama teismo nutarties dalis dėl 2012 m. vasario 22 d. paskelbto konkurso vykdymo stabdymo yra nemotyvuota ir neparemta faktiniais duomenimis.
Pareiškėjas dėl 2011 m. rugsėjo 12 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. 07-6-30 nenutraukimo nurodo, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos įstatymo (toliau – ir Vidaus tarnybos įstatymas) 47 straipsnio 3 dalimi, pareigūnas gali naudotis tarnybiniu butu (tarnybine gyvenamąja patalpa) tol, kol turi pareigūno statusą. Atleistas iš vidaus tarnybos pareigūnas privalo tarnybinį butą (tarnybinę gyvenamąją patalpą) atlaisvinti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos. Vyriausybės nustatytais atvejais, sąlygomis ir tvarka šį terminą vidaus reikalų ministras gali pratęsti. Pareiškėjas pabrėžia, jog iš šių nuostatų matyti, kad 30 dienų terminas pasibaigė dar 2012 m. kovo 16 d., nors pareiškėjo turimais duomenimis Vidaus reikalų ministras šio termino nėra pratęsęs. Taigi, vertinant pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną, Vidaus tarnybos įstatymo 47 straipsnio nuostatas, matyti, jog pirmosios instancijos teismas neįžvelgė, kad šios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo faktinis pagrindas egzistuoja. Nors nėra tiesioginio ginčo dėl minėtos patalpų nuomos sutarties nutraukimo ar kitokio jos vykdymo, tačiau teisės aktuose numatytų terminų nepratęsimo aplinkybė lemia tokio ginčo atsiradimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, jog jo skundas Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktas dar 2012 m. kovo 13 d., tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nutartis, kurios dalis skundžiama atskiruoju skundu, buvo priimta po kelių dienų, t. y. 2012 m. kovo 16 d. Pareiškėjo vertinimu, dėl nesuprantamų priežasčių pirmosios instancijos teismas reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą išsprendė tą pačią dieną, kai įvyko konkursas, dėl kurio stabdymo ir buvo pateikti prašymai dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo. Pareiškėjo nuomone, tai yra esminis ABTĮ pažeidimas, leidžiantis įžvelgti teismo objektyvaus nešališkumo neužtikrinimą šioje administracinėje byloje.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, kad ABTĮ proceso dalyvių prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sieja su reikalavimu atitinkamai motyvuoti tokį prašymą. Subjektas, besikreipiantis į teismą ir pageidaujantis, jog būtų taikomos jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, privalo ne tik suformuluoti prašymą jas pritaikyti, bet ir pateikti atitinkamus būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę patvirtinančius motyvus ir juos pagrindžiančius įrodymus. Dėl 2012 m. vasario 22 d. paskelbto konkurso FNTT direktoriaus pareigoms užimti vykdymo sustabdymo atsakovas nurodo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės susijusios ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t. y. ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su spėjamomis neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui, kas nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-163/2012). Pabrėžia, jog prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-922/2011). Be to, pažymi, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų teismo procesų. Atsakovo nuomone, pareiškėjo prašymas dėl šios reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonės negrindžiamas jokiais įrodymais. Nurodo, jog konkursas į FNTT direktoriaus pareigas yra įvykdytas atsižvelgiant į viešąjį interesą, o prašymas stabdyti konkursą su viešojo intereso užtikrinimu nedera. Atkreipia dėmesį, kad konkursas yra įvykęs ir Vidaus reikalų ministro 2012 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 1 TE-1483 į FNTT direktoriaus pareigas yra paskirtas konkursą laimėjęs pretendentas. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjas prašo taikyti realiai neįgyvendinamą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Atsakovas dėl 2011 m. rugsėjo 12 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties Nr. 07-6-30 nenutraukimo pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi remtis tomis aplinkybėmis, kurios jau įvykusios, žinomos. Pabrėžia, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo yra nemotyvuotas, pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, jog ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta, kad, jei prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas kartu su skundu (prašymu), jis išnagrinėjamas ne vėliau kaip kitą dieną po skundo (prašymo) priėmimo. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį teismas skundo (prašymo) priėmimo klausimą turi išspręsti ne vėliau kaip septynias dienas. Atsižvelgiant į tai, atsakovas mano, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą ABTĮ reikalavimų nepažeidė.
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl atsisakymo taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones yra teisėta ir pagrįsta. Tai iš esmės patvirtina ir pats pareiškėjas atskirajame skunde pažymėdamas, kad, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Pabrėžia, jog Vidaus tarnybos statuto 59 straipsnis reglamentuoja neteisėtai atleisto pareigūno grąžinimo į vidaus tarnybą tvarką, todėl nėra pagrindo teigti, kad, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą dėl buvusios padėties atkūrimo, t. y. jo grąžinimo į ankstesnes pareigas, šios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Pažymi, jog FNTT direktoriaus pareigas, į kurias pretenduoja grįžti pareiškėjas, nuo 2012 m. kovo 22 d. eina kitas asmuo, todėl pareiškėjo prašymas įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją sustabdyti 2012 m. vasario 22 d. paskelbto konkurso FNTT direktoriaus pareigoms užimti vykdymą yra neįgyvendinamas. Atsakovas palaiko teismo poziciją dėl įpareigojimo FNTT iki bylos išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo dienos tęsti, t. y. nenutraukti, 2011 m. rugsėjo 12 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 07-6-30.
Atsakovas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nemotyvuodamas, o tik vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi, iš trečiųjų asmenų pašalino ir atsakovu įtraukė FNTT. FNTT nuomone, jis nėra tinkamas atsakovas byloje, nes pareiškėjas neskundžia nei FNTT aktų, nei veiksmų, o reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimai yra tiesiogiai susiję su skundo išnagrinėjimu ir sprendimo dėl skundžiamų aktų priėmimu. Galutinis sprendimas FNTT pašalinti iš trečiųjų asmenų ir įtraukti atsakovu bus priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio parengiamojoje dalyje.
Pabrėžia, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo (toliau – ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymas) 20 straipsnio 1 dalimi, FNTT veiklą kontroliuoja vidaus reikalų ministras, o šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad FNTT direktorių penkeriems metams į pareigas skiria ir atleidžia iš jų vidaus reikalų ministras Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Konkursą į FNTT direktoriaus pareigas organizuoja (skelbia, sustabdo, vykdo) Vidaus reikalų ministerija. Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 3 dalis nustato, kad pareigūnas gali naudotis tarnybiniu butu tol, kol turi pareigūno statusą. Atleistas iš vidaus tarnybos pareigūnas privalo tarnybinį butą atlaisvinti ne vėliau kaip per 30 dienų nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos. Vyriausybės nustatytais atvejais, sąlygomis ir tvarka šį terminą vidaus reikalų ministras gali pratęsti. Atsisakęs atlaisvinti tarnybinį butą pareigūnas kartu su tame bute gyvenančiais asmenimis teisės aktų nustatyta tvarka iš jo iškeldinamas. Tarnybinių gyvenamųjų patalpų atlaisvinimo termino pratęsimo atvejus, sąlygas ir tvarką Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustatė 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1054. Pabrėžia, jog FNTT neturi duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas motyvuotu prašymu kreipėsi dėl tarnybinio buto atlaisvinimo termino pratęsimo. Informuoja, jog FNTT 2012 m. kovo 19 d. raštu Nr. 25/4-4-1-6082 kreipėsi į pareiškėją dėl tarnybinio buto atlaisvinimo. Remiantis išdėstytais argumentais, FNTT nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo nutarta atmesti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamos bylos dalykas – reikalavimo užtikrinimo priemonių – įpareigojimo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos iki bylos išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo dienos tęsti, t. y. nenutraukti, 2011 m. rugsėjo 12 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 07-6-30, įpareigojimo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai sustabdyti 2012 m. vasario 22 d. paskelbto konkurso FNTT direktoriaus pareigoms užimti vykdymą – taikymas.
Atskiruoju skundu pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria teismas atsisakė taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, ir nurodo, kad teismas neįvertino visų bylos aplinkybių ir nepagrįstai atsisakė taikyti prašytas reikalavimo užtikrinimo priemones.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, šalių pateiktus argumentus, su pareiškėjo argumentais nesutinka.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis garantuoja kiekvienam asmeniui, kurio konstitucinės teisės arba laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Teisė į teisminę pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymo saugomų interesų gynybą būtų fiktyvi, jei teismas negalėtų realiai ir veiksmingai apginti asmens teisių. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (toliau – ir Deklaracija) 8 straipsnis numato, jog kiekvienas asmuo, jei yra pažeistos konstitucijos arba įstatymo jam suteiktos pagrindinės teisės, turi teisę jas ginti kompetentinguose nacionaliniuose teismuose. Tokią teisę garantuoja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnio 1 dalis. Pabrėžtina, jog asmens teisių gynyba teisme turi būti efektyvi. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas), o Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje teisė į tinkamą teismo procesą, numatyta EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, apima ir įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą (žr. Europos žmogaus teisių teismo 1997 m. vasario 25 d. sprendimą byloje Hornsby v. Graikija). Siekiant užtikrinti efektyvią teisių gynybą, tam tikrais atvejais, kad būtų išvengta situacijų, kai priimto teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, gali būti taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Administracinėje teisėje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-196/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-632/2011). Tačiau pabrėžtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį.
Teisėjų kolegija nurodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai teisių gynimo būdai, t. y. materialiųjų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. Reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (ABTĮ 71 str.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Pabrėžtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo poreikį lemia individualios bylos aplinkybės. Taigi teismas gali taikyti tik tokias reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios yra susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jeigu šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą.
Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS15‑622/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-349/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-674/2011).
Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – įpareigojimo FNTT iki bylos išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo dienos tęsti, t. y. nenutraukti, 2011 m. rugsėjo 12 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 07-6-30 – taikymo nurodo, jog pagal ABTĮ 71 straipsnio 3 dalį reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. ABTĮ 71 straipsnio 3 dalis įtvirtina baigtinį reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšių sąrašą. ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte yra numatyta tik uždraudimo atlikti veiksmus priemonė, o tokios reikalavimų užtikrinimo priemonės kaip įpareigojimas atlikti veiksmus ABTĮ 71 straipsnio 3 dalis nenumato. Tai yra pagal įstatymą, užtikrinant skundo reikalavimus, atsakovo veiksmams gali būti daromas tik toks poveikis, kuriuo atsakovas yra priverčiamas elgtis pasyviai (neveikti tam tikru būdu), bet atsakovui negali būti nurodoma elgtis aktyviai (veikti tam tikru būdu) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442 -731/2009). Atsižvelgus į pareiškėjo pateiktą prašymą, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės prašo uždrausti FNTT iki bylos išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo dienos nutraukti 2011 m. rugsėjo 12 d. tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 07-6-30 (ABTĮ 71 str. 3 d. 1 p.).
Pabrėžtina, jog, taikant ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (uždraudimą atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus), turi būti konkrečiai nurodyta kokius veiksmus, kurių atlikimas teismo sprendimo įvykdymą apsunkintų arba padarytų negalimu, draudžiama atlikti ir neturi būti nustatoma daugiau suvaržymų, negu yra būtina šio straipsnio 1 dalyje numatytam tikslui pasiekti. Priešingu atveju būtų pažeisti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo, proporcingumo principai. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-367/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-488/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007), ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą akto dalį iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.), taip pat turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra tiesiogiai siejamas su būtinybe užtikrinti būtent byloje keliamo reikalavimo įvykdymą tuo atveju, jeigu, nesiėmus atitinkamų priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Šiuo atveju pažymėtina, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde jokių reikalavimų, susijusių su tarnybiniu butu, sudaryta nuomos sutartimi, nepateikė (b. l. 1-16), todėl pareiškėjo prašymas dėl šios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nėra susijęs su byloje pareikštais reikalavimais ir negali būti tenkintinas. Be to, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nutarties priėmimo metu šiuo klausimu tarp pareiškėjo ir atsakovo dar nebuvo kilęs ginčas, o į ateitį nukreiptų, prevencinių reikalavimų nagrinėti teisme pagrindo nėra. FNTT atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog tik 2012 m. kovo 19 d. raštu Nr. 25/4-4-1-6082 kreipėsi į pareiškėją dėl tarnybinio buto atlaisvinimo. Remiantis tuo darytina išvada, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas netaikė šios pareiškėjo prašytos reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją sustabdyti 2012 m. vasario 22 d. paskelbto konkurso FNTT direktoriaus pareigoms užimti vykdymą – nurodo, kad, kaip jau buvo minėta, ABTĮ expressis verbis tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės kaip įpareigoti atlikti veiksmus nenumato, tačiau visais atvejais turi būti atsižvelgiama, kokių veiksmų yra prašoma reikalavimo užtikrinimo priemone, o ne tik vadovaujamasi pareiškėjo pateiktu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės lingvistiniu formulavimu. Šiuo atveju atsižvelgus į pareiškėjo pateiktą prašymą darytina išvada, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo iš esmės prašė uždrausti Vidaus reikalų ministerijai laikinai vykdyti 2012 m. vasario 22 d. paskelbtą konkursą FNTT direktoriaus pareigoms užimti.
Grįsdamas šios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo poreikį pareiškėjas nurodė, jog, galimai patenkinus jo skundą ir panaikinus skundžiamus Vidaus reikalų ministerijos įsakymus, gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo vykdymas, susijęs su jo gražinimu į FNTT direktoriaus pareigas, būtų nulemtas konfliktas tarp valstybės ir asmens, kuris grąžintinas į ankstesnes pareigas, ir asmens, kuris turėtų būti atleidžiamas iš jau užimtų pareigų (b. l. 1-16, 58-61). Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, teismo sprendimo vykdymas negalėtų pasunkėti arba pasidaryti negalimas, kadangi grąžinimo į pareigas tvarka yra aiškiai apibrėžta įstatyme. Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu Nr. IX-1538 (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas), 59 straipsnis reglamentuoja neteisėtai atleisto pareigūno grąžinimą į vidaus tarnybą. Jame numatyta, kad, teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. Teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, pareigūno grąžinimas į eitas pareigas įforminamas vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymu. Jei tokios pareigos panaikintos, pareigūnas grąžinamas į lygiavertes pareigas. Jeigu tokių pareigų nėra arba pareigūnas atsisako eiti pasiūlytas pareigas, jis atleidžiamas iš vidaus tarnybos pagal šio statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą (Vidaus tarnybos statuto 59 str.). Šiuo atveju pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas praktikoje yra taikęs nurodytas teisės normas ir grąžinęs nepagrįstai atleistus asmenis į eitas pareigas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-447/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-88/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2051/2011).
Teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjo daroma prielaida, kad gali užtrukti jo grąžinimas į eitas pareigas, taip pat negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Kaip jau buvo minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos tais atvejais, kai priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas, o pareiškėjas byloje siekia ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o reikalauja, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti teises ir apsaugotų nuo galimų būsimų teisių pažeidimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad prašymai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu jie siejami su pareiškėjo teisės prevenciniu gynimu, siekiu apsaugoti pareiškėją nuo būsimų jo teisių pažeidimų, negali būti tenkinami. Skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimus teismui nesuteikia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-242/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-799/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-922/2011).
Pabrėžtina, jog pareiškėjo teiginiai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo siekiant išvengti galimų teisinių ginčų, papildomo bylinėjimosi negali būti vertinami kaip įrodymai, pagrindžiantys reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Remiantis tuo, darytina išvada, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė uždrausti Vidaus reikalų ministerijai vykdyti 2012 m. vasario 22 d. paskelbtą konkursą FNTT direktoriaus pareigoms užimti. Be to, remiantis VSD ir Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo atskirąjį skundą pateiktais duomenimis, pateiktu Vidaus reikalų ministro 2012 m. kovo 22 d. įsakymu „Dėl K. J. paskyrimo“ Nr. 1TE-148, pažymėtina, jog šiuo metu nurodomas konkursas yra įvykęs ir Vidaus reikalų ministro 2012 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 1 TE-1483 į FNTT direktoriaus pareigas yra paskirtas konkursą laimėjęs pretendentas.
Nagrinėjamoje byloje atmestini pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl 2012 m. vasario 22 d. paskelbto konkurso vykdymo stabdymo yra nemotyvuota ir neparemta faktiniais duomenimis. Pažymėtina, jog motyvų nebuvimas teismo sprendime, nutartyje reiškia, kad teismo sprendimas ar nutartis neturi motyvuojamosios dalies, arba iš konkretaus procesinio dokumento negalima susidaryti įspūdžio, kuo vadovaudamasis teismas priėjo išvados, suformuluotos teismo sprendimo, nutarties rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P8-61/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nutartyje yra aiškiai išdėstyti motyvai, argumentai dėl atsisakymo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Remiantis tuo, negalima daryti išvados, jog šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės.
Atskirajame skunde, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas pažymėjo, jog jo skundas Vilniaus apygardos teismui buvo pateiktas 2012 m. kovo 13 d., tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nutartis, kurios dalis skundžiama atskiruoju skundu, buvo priimta tik 2012 m. kovo 16 d. ir taip buvo pažeista ABTĮ 71 straipsnio 4 dalis, numatanti, jog prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip kitą dieną po jo gavimo, nepranešdamas atsakovui ir kitiems proceso dalyviams (b. l. 58-61). Teisėjų kolegija pareiškėjo argumentus dėl procesinių teisės normų pažeidimo atmeta kaip nepagrįstus. Pabrėžtina, jog ABTĮ 71 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip kitą dieną po jo gavimo, nepranešdamas atsakovui ir kitiems proceso dalyviams. Ši teisės norma negali būti vertinama atsietai, kadangi to paties straipsnio 4 dalyje taip pat numatyta, jog, jeigu prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo paduodamas kartu su skundu (prašymu), jis išnagrinėjamas ne vėliau kaip kitą dieną po skundo (prašymo) priėmimo. Ši ABTĮ nuostata turi būti aiškinama sistemiškai su procesinėmis teisės normomis, reglamentuojančiomis skundo priėmimo klausimą. Šiuo atveju ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis numato, kad, gavus teisme skundą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas jo priėmimo klausimą išsprendžia ne vėliau kaip per septynias dienas priimdamas nutartį. Atsižvelgus į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, į ABTĮ 71 straipsnio 4 dalį, darytina išvada, jog ABTĮ numato atskirus procesinius terminus, per kuriuos turi būti nuspręsta dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo: tais atvejais, kai skundas jau yra pateiktas teismui, prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip kitą dieną po tokio prašymo gavimo, o tuo atveju, kai prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo paduodamas kartu su skundu (prašymu), jis išnagrinėjamas ne vėliau kaip kitą dieną po skundo (prašymo) priėmimo ir turi būti atsižvelgiama į procesines teisės normas, reglamentuojančias skundo priėmimo terminus. Pabrėžtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reikalavimo užtikrinimo ir laikinųjų apsaugos priemonių institutų tikslai yra iš esmės analogiški skirtingose (administracinėje ir civilinėje) teisenose. Tiek reikalavimo užtikrinimo, tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra laikinai apsaugoti ieškovo (pareiškėjo) interesus ir užtikrinti būsimo teismo sprendimo byloje įvykdymo galimybę, šios priemonės paprastai yra susijusios su teisių suvaržymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 str., ABTĮ 71 str. 3 d.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-411/2010). Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 147 straipsnio 1 dalis nustato, kad, kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nurodytas pareikštame ieškinyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą. Remiantis tuo, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pateikė kartu su skundu pirmosios instancijos teismui (b. l. 1 16), taip pat atsižvelgus į ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį, ABTĮ 71 straipsnio 4 dalį, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas 2012 m. kovo 13 d. pateikto pareiškėjo skundo priėmimo klausimą kartu su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones išsprendęs 2012 m. kovo 16 d. nutartimi.
Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą išsprendė tą pačią dieną, kai įvyko konkursas, dėl kurio stabdymo ir buvo pateikti prašymai dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo, leidžia įžvelgti teismo objektyvaus nešališkumo neužtikrinimą administracinėje byloje. Teisėjų kolegija su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka. Pabrėžtina, jog asmens konstitucinė teisė į nešališką teismą yra viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos garantijų. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga.
Pažymėtina, jog bylos medžiagoje nėra pateikta informacijos apie organizuojamo konkurso FNTT direktoriaus pareigoms užimti datą. Be to, net ir atsižvelgus į teisės aktų nuostatas negalima daryti išvados, jog iš pareiškėjo skunde nurodytos datos (t. y. 2012 m. vasario 22 d.), kuomet buvo paskelbta apie organizuojamą konkursą, pirmosios instancijos teismui turėjo būti žinoma konkreti data, kuomet įvyks FNTT organizuojamas konkursas. 2002 m. birželio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. 966 (2011 m. spalio 12 d. redakcija) (toliau – ir Nutarimas) 15 punktas numato, jog, jeigu pretendentas neatitinka Valstybės tarnybos įstatymo 3¹ straipsnio nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies bendrųjų reikalavimų ir specialiųjų reikalavimų, nustatytų pareigybės aprašyme, jam per 5 darbo dienas nuo dokumentų gavimo konkursą organizuojančioje įstaigoje prašyme nurodytu būdu išsiunčiamas pranešimas apie tai, kad jam neleidžiama dalyvauti konkurse (pretendentų prašymai, anketos ir dokumentų kopijos negrąžinami). Jeigu pretendentas atitinka šiuos reikalavimus, jam ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki konkurso prašyme nurodytu būdu išsiunčiamas pranešimas apie konkurso datą, laiką, vietą ir šio aprašo 12 punkte nurodytu atveju – apie dokumentų pateikimo laiką. Be to, Nutarimo 31 punktas numato, jog konkursas turi įvykti per 30 kalendorinių dienų nuo paskutinės dokumentų priėmimo dienos.
Be to, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, todėl vien tik pareiškėjo abejonės dėl objektyvaus nešališkumo neužtikrinimo administracinėje byloje, nesant byloje pateiktų kitų konkrečių ir objektyviais įrodymais patvirtintų aplinkybių bei motyvų, paremtų ABTĮ numatytais teisiniais pagrindais, nesudaro pagrindo teisėjų kolegijai abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu bei konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų, kurie leistų spręsti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra pagrįstas ir būtinas. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi teisėtai ir pagrįstai nusprendė netaikyti prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo V. G. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta taikyti pareiškėjo V. G. prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.