Klaipėdos apygardos teismo nutartis, 1A-186-255/2016

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-06-17
Bylos Nr.: 1A-186-255/2016
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Regina Bertašienė (pirm.), Edita Lapinskienė, Remigijus Preikšaitis
Nuteistasis: A. G., P. V.
Nukentėjusysis: P. R.
Advokatai: Regimantas Špelveris, Vytautas Agintas

Kategorijos

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-186-255/2016

Teisėja I. Krušienė Proceso Nr. 1-60-1-00387-2014-3 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.1; 2.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U TA RTIS

2016 m. birželio 17 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Editos Lapinskienės,

sekretoriaujant Redai Tamošauskaitei,dalyvaujant prokurorei Linai Karbauskienei,nuteistajam A. G.,nuteistųjų gynėjams advokatams Regimantui Špelveriui ir Egidijui Giedraičiui,nukentėjusiojo P. R. atstovui advokatui Vytautui Agintui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V., nuteistojo A. G. gynėjo advokato Regimanto Špelverio ir nukentėjusiojo P. R. apeliacinius skundus dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016-03-10 nuosprendžio, kuriuo P. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d., ir paskirta bausmė – vieneri metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 ir 8 p. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant dirbti arba tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2015-08-18 iki 2015-08-20. Nustatyta kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti, iki nuosprendis įsiteisės, nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę panaikinti. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 135 str. 1 d., ir paskirta bausmė – vieneri metai šeši mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 ir 8 p. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant dirbti arba tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Nustatyta kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti, iki nuosprendis įsiteisės, nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąją priemonę panaikinti. Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš P. V. ir A. G. Klaipėdos ligonių kasai, įm. k. 188783981, solidariai priteista 1105,16 EUR (vieno tūkstančio vieno šimto penkių eurų, 16 ct) suma P. R. gydymo išlaidoms atlyginti. Iš P. V. ir A. G. P. R., a. k. (duomenys neskelbtini) solidariai priteista 857,86 EUR (aštuonių šimtų penkiasdešimt septynių eurų 86 ct) suma turtinei žalai atlyginti ir 15 000 EUR (penkiolikos tūkstančių eurų) suma neturtinei žalai atlyginti. P. R. ieškinio dalis dėl kelionės išlaidų į teismo posėdžius 52,17 EUR (penkiasdešimt dviejų eurų 17 ct) priteisimo palikta nenagrinėta. Kitą ieškinio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atmetė.

Žemesnės instancijos teismas

Nustatyta 2015-03-31 nutarimu taikytą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į P. V. turtą – nuosavybės teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) r. sav. (duomenys neskelbtini) sen. (duomenys neskelbtini) k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plotas 0,2000 ha, palikti galioti iki priteistų civilinių ieškinių atlyginimo, tačiau ne ilgiau nei iki vykdomųjų raštų pateikimo vykdyti senaties suėjimo momento.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. V. ir A. G. sunkiai sužalojo žmogų: 2014-08-14, apie 02.30 val., prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini)g. (duomenys neskelbtini), Palangoje, kai tarpusavio konflikto su P. R. metu, P. V. tyčia ne mažiau kaip vieną kartą smogė ranka P. R. į galvą, pribėgus A. G., P. V. ir A. G., veikdami bendrininkų grupe, kiekvienas kumščiais tyčia ne mažiau kaip du kartus sudavė P. R. į galvą, padarydami P. R. poodinę kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, kairės akies ragenos ir odenos žaizdą, kraujo išsiliejimą į priekinę akies kamerą, rainelės, krumplyno, stiklakūnio iškritimą su akies obuolio susiraukšlėjimu, trauminį kairės ausies būgnelio plyšimą, taip dėl kairės akies sumušimo, sukėlusio visišką aklumą, P. R. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Šalies argumentai

Nukentėjusysis P. R. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Palangos miesto apylinkės teismo 2016-03-10 nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio dydžio ir solidariai priteisti iš P. V. ir A. G. 35000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitą nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą. Mano, jog teismas sumažindamas neturtinės žalos dydį nuo 35000 Eur iki 15000 Eur netinkamai išsprendė klausimą, susijusį su padarytos neturtinės žalos dydžiu. Pažymi, kad teismo nuosprendyje paminėtos kasacinės instancijos teismų nutartys iš esmės neatspindi realios priteistinos neturtinės žalos dydžio sunkaus laipsnio sveikatos sutrikdymo bylose.

Pasak nukentėjusiojo, šioje baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės akivaizdžiai įrodo, kad jam neabejotinai padaryta neturtinė žala. Neturtinės žalos atlyginimo atveju jos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). Mano, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į formuojamą teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo panašaus pobūdžio sveikatos sutrikdymų bylose, be to, nepakankamai įvertino tai, kad nuteistųjų P. V. ir A. G. finansinė padėtis yra labai gera, jie turi nekilnojamojo turto, gauna pakankamai geras ir stabilias pajamas, todėl netinkamai taikydamas teisingumo kriterijų ir netinkamai įvertinęs kitas bylos aplinkybes priteisė per mažą kompensaciją jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad jeigu fiziniai sužalojimai yra tokio pobūdžio, kad iš karto nepašalinamos jų pasekmės, tai be išgyvenimų dėl sužalojimo fakto, prie neturtinės žalos gali būti priskiriami išgyvenimai kaip susirūpinimas būsimomis pasekmėmis – kaip sužalojimas paveiks sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks galutinai pašalinti atlikus operacijas ar taikant kitus gydymo metodus. Pažymi, kad jis po šio įvykio tapo iš dalies nedarbingas visam gyvenimui, negalės džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu kaip iki šiol, be to, jam esant labai jauno amžiaus jis negalės pasirinkti dirbti tokio darbo, kokį būtų galėjęs pasirinkti dirbti iki įvykio, bendraujant su žmonėmis matosi įdėtas kairės akies implantas, kuris yra nejautrus, nejuda, dėl to pablogėjo jo veido estetinė išvaizda ir į tai kiti žmonės atkreipia dėmesį, taigi galimybė susirasti geriau apmokamą arba labiau jam tinkantį darbą apribota.

Akcentuoja, kad jis šiuo metu yra Vilniaus kolegijos Elektronikos ir informatikos fakulteto studentas ir studijuoja informacinių technologijų vadybą. Dėl ambulatorinio gydymosi visą 2014 metų rugsėjo mėnesį buvo priverstas praleisti paskaitas ir tai atsiliepė jo studijų kokybei ir padidino psichologinę įtampą siekiant pasivyti bendramokslius ir atsiskaityti pagal nustatytas studijų programas. Pažymi, kad dvejus metus aktyviai dirbo, kad įsilietų į informacinių technologijų verslą, 2014-06-18 įsteigė mažąją bendriją „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), turėjo galimus verslo partnerius ir investitorius, buvo suplanavęs įvairius darbus ir užduotis, tačiau dėl gydymosi viskas sustojo ir sukėlė nepatogumą siekiant viską grąžinti į pradinę padėtį. Kadangi jo studijų ir darbo pagrindinė priemonė yra kompiuteris, tai užsiėmimų metu yra priverstas daryti dažnesnes pertraukas tam, kad sumažintų regėjimo įtampą dešinei akiai ir ją saugotų nuo pervargimo bei galimo susilpnėjimo. Be to, dėl prarasto regėjimo žymiai sumažėjo gebėjimas įsisavinti technologijomis perduodamą informaciją, tai atsiliepia ir darbo intensyvumui. Dėl prarasto dalinio regėjimo jam nustatytas tik dalinis darbingumas ir tai jį žemina ir verčia jaustis nepilnaverčiu. Kasdieninėje buityje patiria nepatogumus, nes dėl regos lauko sumažėjimo susilpnėjo koordinacija, dėl to dažnai užkliūna greta esančiu daiktus, žmones ir kitus objektus, esančius jam iš kairės, kyla nesusipratimai su pašaliniais asmenimis, nes turi jų atsiprašinėti dėl savo netyčinių veiksmų. Taip pat skunde nurodo, kad papildomai yra baigęs Palangos Stasio Vainiūno muzikos mokyklą. Muzikavimas yra jo laisvalaikio praleidimo forma. Dažnai koncertuodavo Kolegijos renginiuose, tačiau po patirtos traumos nebedrįsta išeiti į sceną, tai jį labai žeidžia. Šiuo metu yra nutraukęs visą laisvalaikio veiklą, susijusią su muzika, nes po traumos nebegroja ir jo turėti įgūdžiai yra žymiai sumažėję, o eiti mokytis jis neturi lėšų bei bijo parodyti su kaires akies regos netekimu sukeltą neestetinę veido išrašką. Be to, jis yra priverstas nuolat jausti baimės jausmą, nes gydytojai yra jį įspėję, jog sužalotoje akyje išsivysčius infekcijai ir kilus komplikacijoms, neabejotinai iškiltų pavojus jo dešiniajai akiai ir galimybė visiškam apakimui. Akcentuoja, kad šiuo metu dėl kairės akies regos netekimo jam daktarai yra nustatę laiką, kokiu intervalu ir kiek laiko jis gali dirbti kompiuteriu. Atsižvelgiant į gydytojų rekomendacijas jis per dieną gali dirbti kompiuteriu ne ilgiau kaip vieną valandą. Šis gydytojų rekomenduojamas laikas užkerta kelią mokytis kompiuteriu bei ateityje dirbti jo svajojamą darbą. Iki įvykio jis buvo vienas iš pirmaujančių studentų grupėje, tačiau dabar nuo įvykio praėjus daugiau kaip vieniems metams jis yra vienas iš blogiau besimokančių studentų, tačiau ne dėl to, kad jam šis mokslas tapo neįdomus, bet todėl, kad turi klausyti gydytojų rekomendacijų ir bijo prarasti regą sveika akimi. Jis supranta, kad po tokios traumos jis niekada nebematys kaire akimi.

Nurodo, kad teismas mažindamas neturtinės žalos atlyginimo dydį taip pat atsižvelgė į tai, kad jis veikė rizikingai, būdamas neblaivus pats provokavo konfliktą, puldinėjo kaltinamąjį. Pasak nukentėjusiojo, šis teismo teiginys neatitinka faktinių bylos aplinkybių, iš kurių matyti, kad jis tik siekdamas išvengti didesnio konflikto, t. y. matydamas, kaip P. V. kabinėjasi prie jo draugo M. R., ir norėdamas padėti, jį stengėsi užstoti. Pažymi, kad šias aplinkybes teisme patvirtino visi jų kompanijoje buvę liudytojai. Mano, kad noras padėti draugui negali būti vertinamas kaip rizikingas elgesys ir dėl to negali būti mažinamas neturtinės žalos dydis. Atkreipia dėmesį, kad nuteistas šioje byloje yra ne tik P. V., bet ir A. G.. Su A. G. įvykio metu jis visiškai nebendravo, todėl A. G. atveju nei jo rizikingo veikimo, nei provokavimo nebuvo. Tačiau teismui mažinant žalos dydį į kito bendrininko veikimą be aiškių paskatų atsižvelgta nebuvo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. V. prašo jo apeliacinį skundą tenkinti. Palangos miesto apylinkės teismo 2016-03-10 nuosprendžio dalį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 135 str. 1 d., panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 135 str. 1 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Pareikštus civilinius ieškinius atmesti. Daro išvadą, jog byloje neįrodyta, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, todėl jis turi būti išteisintas BPK 303 str. 5 d. 2 p. pagrindu.

Apelianto P. V. nuomone, priešingai nei nurodyta nuosprendyje, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl to padarė nepagrįstas išvadas, kad jis tyčia sužalojo nukentėjusįjį, nes suvokė savo atliekamų veiksmų neteisėtumą, suvokė nusikalstamas pasekmes ir jų siekė, nepagrįstai atmetė jo parodymus, juos vertindamas kaip siekį išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Dėl šios priežasties teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymi, kad jo ir nukentėjusiojo parodymai dėl smūgių sudavimo yra visiškai priešingi. Jo ir nukentėjusiojo kviestų liudytojų parodymai dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam taip pat yra priešingi. Pasak apelianto, esant tokioms aplinkybėms, būtina kruopščiai įvertinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu daryti išvadas, kurių iš šių asmenų parodymai atitinka byloje surinktų įrodymų visumą ir gali būti laikomi patikimais. Nuteistasis akcentuoja, kad iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad jo duoti parodymai, jog jis nesudavė jokių smūgių nukentėjusiajam, atitinka kitus byloje surinktus įrodymus bei liudytojų A. G., O. G., E. V., S. M. G., G. M., D. Č. parodymus, o nukentėjusiojo P. R. ir jo liudytojų Ž. L., A. L., J. K., T. A., S. M. parodymai jiems prieštarauja, todėl jais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Pažymi, jog nurodytų prieštaravimų teismas niekaip nepašalino.

Atkreipia dėmesį į tai, jog pagal paties nukentėjusiojo bei jo naudai liudijančių liudytojų Ž. L., A. L., J. K., T. A., S. M. parodymus išeitų taip, kad jo smūgio sudavimas nukentėjusiajam buvo vienintelis ir po šio smūgio nukentėjusysis sukniubo, atsitūpė, rankomis susiėmė sau už galvos, o vėliau prie nukentėjusiojo pribėgo kitas vyriškis, kuris jam sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą. Tačiau, pasak nuteistojo, iš vaizdo įrašo, kurį į bylą pateikė A. L., matyti visai kitokia tikėtinų smūgių sudavimo eiga bei asmenys, juos sudavę. Kaip minėta, byloje nėra ginčo, jog vaizdo įraše nufilmuotos muštynės, iš kurių matyti, jog jų dalyviai yra A. G. ir kitoje pusėje nukentėjusysis ir dar keli jo draugai. Šiame vaizdo įraše matyti, jog nukentėjusysis gana aktyviai su kitais draugais dalyvauja muštynėse su A. G., nukentėjusysis yra aktyvus muštynių dalyvis, matyti, jog jis nėra sužeistas, sukniubęs ir kt. Iš vaizdo įrašo fragmentų nematyti jo mušantis ar suduodant smūgius nukentėjusiajam. Tai, jog jo nebuvo matyti muštynėse, patvirtino anksčiau nurodyti liudytojai bei jis pats. Pasak apelianto, jei būtų galima tikėti liudytojų Ž. L., A. L., J. K., T. A., S. M. parodymais, tuomet vaizdo įraše turėjo būti matyti, kad jis suduoda smūgį nukentėjusiajam, taip pat turėjo matytis ir po šio smūgio sukniubęs nukentėjusysis, tačiau minėtų liudytojų parodymų, kurie teigia, jog jis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam, nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, tai yra nei vaizdo įrašas, nei nuteistųjų parodymai, nei kitų liudytojų parodymai. Priešingai nei nuosprendyje nurodyta, nukentėjusiojo ir liudytojų Ž. L., A. L., J. K., T. A., S. M. parodymus dėl smūgių iš pastarojo pusės nukentėjusiajam sudavimo, paneigia byloje apklaustų liudytojų A. G., O. G., E. V., S. M. G., G. M., D. Č. parodymai, kurie iš esmės patvirtina jo poziciją. Pastarieji patvirtino, jog muštynėse jo nebuvo, nes jis buvo atsitraukęs, mušėsi tik vienas A. G.. Apeliantas P. V. teigia, jog nukentėjusiajam visus smūgius sudavė A. G., nes šis atitraukė nuo konfliktuojančių vaikinų ir pirmas gavęs smūgius iš nukentėjusiojo bei kitų puolė nukentėjusįjį. Pažymi, jog liudytojai patvirtino, kad A. G. sukniubusiam nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą, todėl mano, jog A. G. pats be jo pagalbos ar kokių nors šio bendrų veiksmų ir padarė nukentėjusiajam visus sužalojimus. Akcentuoja, kad jis nesudavė jokių smūgių nukentėjusiajam, jo ir A. G. veiksmai nebuvo susiję priežastiniu ryšiu su P. R. padarytu sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nėra byloje surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nusikalstamus veiksmus atliko ir P. R. sveikatą sunkiai sutrikdė būtent jis.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu A. G. gynėjas advokatas R. Špelveris prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2016-03-10 nuosprendžio dalį, kuria A. G. pripažintas kaltu pagal BK 135 str. 1 d., o palikus Palangos miesto apylinkės teismo 2016-03-10 nuosprendį nepakeistą, prašo pakeisti nuosprendį sumažinant neturtinės žalos dydį.

Žemesnės instancijos teismas

Advokato R. Špelverio manymu, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus dėl A. G. kaltinimo pagal BK 135 str. 1 d. epizodą, tai nulėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas, pripažindamas A. G. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 1 d., remiasi liudytojų A. G., G. M., Z. L., M. R., J. K., T. A., A. L., S. M., nukentėjusiojo R R. parodymais bei filmuota medžiaga. Nurodo, jog teismas negalėjo objektyviai ir nešališkai vertinti liudytojų G. M. ir A. G. parodymus, nes juos su P. V. sieja draugiški santykiai. Liudytoja S. D. dėl didelės sumaišties ir dėl to, kad buvo sukoncentravusi dėmesį į filmavimą, nematė paties įvykio ir jokių reikšmingų aplinkybių negalėjo nurodyti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu. Liudytojas J. K. taip pat nematė ir neįvardijo jokių A. G. veiksmų, priešingai nei nurodoma nuosprendžio motyvuose. Mano, kad Ž. L. aplinkybę dėl girdimos moters sakomos frazės: „A., užmuši“ nurodo tik po filmuotos medžiagos garso perklausos, ją pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, ir tik iš šios perklausos liudytojas daro išvestinę išvadą apie A. G.. Liudytojas T. A. taip pat daro išvestinę išvadą iš girdimos frazės, skirtos A. G.. Kas smūgiavo, nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu. Pažymi, kad liudytoja A. L. esminio momento – trečiojo sambrūzdžio, kurio metu kilo muštynės ir buvo sužalotas P. R., nematė ir nurodė tik pačią pasekmę. Antros apklausos metu A. L. parodymus duoda iš filmuotos medžiagos turinio ir pati pripažįsta faktą, jog jos parodymai yra išvestiniai iš filmuotos medžiagos. Liudytojo M. R. parodymai nesutampa su jo draugų, pažįstamų duotais parodymais. Mano, kad šis liudytojas bando klaidinti tyrimą, nes jo pasakytos aplinkybės gali būti neigiamai įvertintos kitame atliekamame ikiteisminiame tyrime. Dėl liudytojo S. M. nurodo, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neturėjo būti vertinami kaip įrodymas. Jis nebuvo apklaustas teisiamojo posėdžio metu. Dėl filmuotos medžiagos advokatas pažymi, jog teismas remdamasis filmuota medžiaga daro išvadą, kad kilus konfliktui priėjo ir prisijungė A. G., fone girdėti, kaip moteris šaukia: „A., gana, užmuši“. Advokatas R. Špelveris nurodo, kad vertindamas teismo padarytų išvadų visumą A. G. jų neneigia. Kaip nurodė kiti liudininkai, taip ir pats A. G. neneigė fakto, kad jis tą vakarą avėjo žalios spalvos sportinius batelius. Taip pat patvirtino, kad prisijungė prie jau vykusio konflikto. Gynėjas nurodo, kad S. G. patvirtino, jog tai jos balsas ir kad ji sako nurodomą frazę. Tačiau, pasak advokato, tai tik keli fragmentai iš filmuotos medžiagos. Mano, kad teismas detaliai nevertino šios medžiagos vertinant liudytojų objektyvumo, tikslumo, išsamumo parodymų prasme. Pasak advokato, iš filmuoto įrašo galima įžvelgti ir išgirsti aplinkybes, reikšmingas įvykių chronologijai atkurti, o teismas tik fragmentiškai ir epizodiškai rėmėsi vaizdo medžiaga, kuri paneigia tam tikrų liudytojų nurodomą chronologiją, jų buvimo vietą, matymo lauką ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Nuteistojo A. G. gynėjas daro išvadą, kad teismas nepagrįstai pripažino aplinkybę, jog A. G. sudavė smūgį-smūgius nukentėjusiajam P. R.. Akcentuoja, jog išanalizavus bylos medžiagą ir teisme ištirtus duomenis, matyti, kad A. G. neturėjo jokio motyvo užsipulti P. R., nes su pastaruoju nekonfliktavo ir jo net nebuvo prieš tai matęs. Pažymi, jog liudytojas M. R. nurodė, jog jis sudavė kažkam smūgį, liudytojas T. A. parodė, kad vyko dar vienos muštynės, A. G. nurodė, jog jam buvo sulaužyta nosis. Pasak advokato, šios aplinkybės patvirtina, kad A. G. negalėjo dalyvauti iš karto abiejose vietose ir suduoti smūgius P. R.. Nurodo, kad vadovautis vienas kitam prieštaraujančiais duomenimis prieštarauja įrodymų vertinimo ir jų pripažinimo įrodymais pakankamumo kriterijui, nustatytam BPK 20 str. Mano, kad teismas pažeidė BPK 20 str. numatytus reikalavimus, todėl padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to nepagrįstai A. G. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 1 d..

Dėl nukentėjusiojo sunkios pasekmės atsiradimo momento advokatas R. Špelveris akcentuoja, kad teismo išvada, jog nukentėjusiajam P. R. sunkus sveikatos sužalojimas padarytas bendrais A. G. ir P. V. veiksmais ir nebuvo galimybės nustatyti, nuo kurio kaltinamojo suduoto smūgio nukentėjusiajam P. R. buvo padarytas sunkus sveikatos sužalojimas, tai yra nebuvo galimybės atriboti kaltinamųjų veiksmų, yra nepagrįsta ir neteisinga, kadangi neatitinka faktinių bylos aplinkybių, specialisto išvados ir liudytojų parodymų visumos. Pažymi, kad specialistas nustatė tris traumines kontaktų sritis: kairė akis (dėl sumušimo sukeltas visiškas aklumas – sunkus sveikatos sutrikdymas), kairė ausis ir dešinė čiurna (kairės ausies ir dešinės čiurnos sužalojimai – nežymus sveikatos sutrikdymas), kurios ne mažiau kaip po vieną kartą tiesiogiai kontaktavo su kietais bukais daiktais. Advokatas pažymi, kad nukentėjusysis P. R. ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad pirmąjį smūgį į galvą jam sudavė R. V., kitų patiriamų smūgių konkretizuoti ir tiksliai įvardyti negalėjo. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis parodė, kad pirmas smūgis jam buvo į „veido sritį“, po to jis užsidengė galvą. Liudytojas T. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad „<...> P. kaip ir prarado orientaciją, pradėjo blaškytis, tada aš pribėgau prie P., kuris stovėjo, bet pusiau susilenkęs, jį užguliau“, teisminio nagrinėjimo metu pastarasis liudytojas konkretizavo savo „uždengimą“, nurodydamas, kad nukentėjusįjį P. R. uždengė taip, kad nebegalėtų smūgiuoti į galvą. Ikiteisminio tyrimo metu Z. L. nurodė, kad „mačiau, kaip po P., kavinės darbuotojo P. suduotų į veidą smūgių, jis susilenkė ir atsitūpė bei rankomis susiėmė už galvos ir užsidengė veidą“ Kitų duomenų apie nukentėjusiojo veiksmus po R V. smūgio nėra. Advokato manymu, iš šių aplinkybių matyti, kad nors ir laikant, jog yra pakankamai duomenų, kad kitus smūgius atliko A. G., akivaizdu, kad pastarasis neturėjo fizinių galimybių suduoti P. R. į akį. Kita aplinkybė, atskleidžianti, kada P. R. atsirado sunki pasekmė, tai paties nukentėjusiojo elgesys po pirmo smūgio, t. y. prarado orientaciją, pritūpė, užsidengė veidą. Logiška, kad jei būtų buvęs suduotas smūgis į kairę ausį, nukentėjusysis būtų susiėmęs už ausies, o ne dengtų veidą. Mano, kad išdėstytos aplinkybės bei tai, kad nukentėjusiajam P. R. sunkus sveikatos sutrikdymas atsirado ne nuo smūgių visumos, o nuo konkretaus trauminio kontakto į kairę akį, teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį turėjo individualizuoti kaltinimą ir dėl A. G. perkvalifikuoti veiką į švelnesnę – BK 138 str.

Dėl bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., gynėjas nurodo, jog nagrinėjamu atveju, vertinant susitarimo formą dėl bendrai nusikalstamos veikos atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką, svarbia aplinkybe tampa bendrininko suvokimas, jog bendrai su kitu asmeniu dalyvauja nusikalstamoje veikoje. Pasak advokato, pagal esamus bylos duomenis nėra atskleista aplinkybė, nėra jokių duomenų, kad A. G. galėjo faktiškai matyti P. V. atliktą veiksmą – smūgį P. R., po to jis neva tęsė bendrus veiksmus – smurtą prieš nukentėjusįjį. Nėra atskleistas bendrininkavimo pradžios momentas bei bendrininkavimo subjektyvusis požymis – suvokimas. Gynėjo manymu, esant šioms aplinkybėms, nesant visų privalomų bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, teismas nepagrįstai pripažino A. G. veikiant bendrininkų grupe su P. V..

Dėl neturtinės žalos dydžio, nuteistojo gynėjo manymu, teismas nukrypo nuo suformuotos praktikos analogiškose bylose. Teismų konstatuotam tapataus pobūdžio sunkiam nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymui, kai nukentėjusysis apanka viena akimi ir netenka 30 procentų (ir daugiau) darbingumo, priteisiamos žalos dydis svyruoja nuo 3 909 Eur iki 11 584 Eur (kasacinės nutartys 2K- 209/2010; 2K-231/2013; 2K-167/2014; 2K-101-677/2015). Pasak gynėjo, esant suformuotoms gairėms teismų praktikoje, kai netenkama vienos akies ir konstatuojamas nukentėjusiojo rizikingas bei provokuojamas elgesys, teismas nukrypo nuo neturtinės žalos dydžio ir tokiu būdu priteisė per didelę neturtinę žalą nukentėjusiajam.

Teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas advokatas V. Agintas prašo nukentėjusiojo skundą tenkinti, nuteistųjų skundus atmesti. Nuteistojo P. V. gynėjas advokatas E. Giedraitis prašo nuteistojo P. V. apeliacinį skundą tenkinti, o kitus skundus atmesti. Nuteistojo A. G. gynėjas advokatas R. Špelveris prašo A. G. apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė L. Karbauskienė prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą, mano, kad būtų galima tenkinti.

Nuteistojo P. V., nuteistojo A. G. gynėjo, nukentėjusiojo P. R. apeliaciniai skundai atmestini.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

Dėl nuteistųjų P. V. ir A. G. apeliacinių skundų.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 str. nuostatas įrodymai yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 str. 1–5 d.). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Vadovaujantis BPK 301 str. 1 d., nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 str. nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 str. 1, 4 d.), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013).

Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 305 str. 1 d. ir 3 d. nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė BPK 304, 305, 307 str., reglamentuojančių nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, t. y. nuosprendyje išvardijo visus tiek įžanginei, tiek aprašomajai, tiek ir rezoliucinei nuosprendžio dalims priskirtus duomenis. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadas dėl P. V. ir A. G. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d. Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu iš esmės atitinka apkaltinamajam nuosprendžiui keliamus reikalavimus.

Nuteistieji apeliaciniais skundais nesutikdami dėl jų nuteisimo, ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, nors teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė išvadas dėl P. V. ir A. G. kaltės. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad P. V. ir A. G. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga, o iš apeliacinių skundų pagrindų ir motyvų matyti, kad nuteistieji siekia, jog būtų panaikintas apkaltinamasis nuosprendis ir priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Žemesnės instancijos teismas

P. V. ir A. G. nuteisti už tai, kad sunkiai sužalojo žmogų, tai yra: 2014-08-14, apie 02.30 val., prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini)g. (duomenys neskelbtini), Palangoje, kai tarpusavio konflikto su P. R. metu, P. V. tyčia, ne mažiau kaip vieną kartą smogė ranka P. R. į galvą, pribėgus A. G., P. V. ir A. G., veikdami bendrininkų grupe, kiekvienas kumščiais tyčia ne mažiau kaip du kartus sudavė P. R. į galvą, padarydami P. R. poodinę kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, kairės akies ragenos ir odenos žaizdą, kraujo išsiliejimą į priekinę akies kamerą, rainelės, krumplyno, stiklakūnio iškritimą su akies obuolio susiraukšlėjimu, trauminį kairės ausies būgnelio plyšimą, taip dėl kairės akies sumušimo, sukėlusio visišką aklumą, P. R. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Byloje nekyla abejonių, kad P. R. buvo padaryti nurodyti sužalojimai, ir tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai.

Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas konstatavo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog P. V. ir A. G. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 135 str. 1 d., sudėtį. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis visa byloje esančia medžiaga: liudytojų A. L., J. K., T. A., S. D., E. V., S. M. G., M. R., Ž. L., G. M., A. G., S. M. ir kitų liudytojų parodymais, nuteistųjų P. V. ir A. G. duotais parodymais, nukentėjusiojo P. R. paaiškinimais, specialisto išvada ir kita byloje esančia rašytine medžiaga. Visi šie įrodymai buvo ištirti teisiamajame posėdyje, nustatyta, kurie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kurie prieštarauja vieni kitiems, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti įrodymus kitaip ir daryti priešingą išvadą P. V. ir A. G. kaltės klausimu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 str. 1 d. Nors nuteistieji kategoriškai savo kaltę neigia, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų parodymus vertino kaip gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, ir priešingai nei teigia nuteistieji, jų iš esmės nepatvirtina kita bylos medžiaga, bet juos paneigia. Pažymėtina ir tai, kad P. V. ir A. G. nurodytomis aplinkybėmis sudaro pagrindą abejoti ir tai, kad apeliaciniuose skunduose išdėstytos aplinkybės dėl to, kas kaltas dėl P. R. sumušimo, iš esmės skiriasi nuo ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme duotų parodymų. P. V., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog muštynės vyko tarp P. R., A. G. ir dar vieno nepažįstamo vaikino, tačiau jokių smūgių, kas kam ir kiek sudavė, nematė. Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme P. V. taip pat parodė, kas nukentėjusysis puolė ant A. G., tačiau nematė, kad būtų suduoti smūgiai iš kurios nors pusės, tik matė keliamas rankas. Apeliaciniame skunde P. V. nurodo, kad nukentėjusiajam visus smūgius sudavė A. G., nes jis atitraukęs jį nuo konfliktuojančių vaikinų ir pirmas gavęs smūgius nuo nukentėjusiojo bei kitų puolė nukentėjusįjį. Remiasi liudytojų parodymais, kurie, pasak P. V., patvirtino, jog A. G. sukniubusiam nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą, todėl P. V. daro išvadą, kad būtent A. G. pats be jo pagalbos ar kokių nors bendrų veiksmų padarė nukentėjusiajam visus sužalojimus. A. G. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog išbėgęs į kiemą pamatė, kad tarp P. V. ir kitų asmenų vyksta susistumdymas, tačiau smūgių sudavimo nematė. Jis nurodė, kad ant jo puolė trys vaikinai, kurių neįsidėmėjo, ir jam buvo suduotas smūgis į veidą. Kad jis būtų kam sudavęs, nepamena. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu A. G. patvirtino, jog nematė, kad P. V. būtų sudavęs kokius nors smūgius. Nematė, su kuo tiksliai buvo susikibęs. Prie jo pribėgo trys, keturi vaikinai ir jam sudavė į veidą, jis bandė gintis, tačiau tikslingai smūgių nesudavė. Apeliaciniame skunde A. G. įrodinėdamas, kad jis nukentėjusiajam smūgių nesudavė, remiasi teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad pirmą smūgį P. R. sudavė P. V., po jo, pasak A. G. nurodytų liudytojų, nukentėjusysis pritūpė ir jokių veiksmų nebesiėmė. Pažymėjo, jog teismas negalėjo objektyviai ir nešališkai vertinti liudytojos G. M., A. G. parodymus dėl jo, A. G., nes juos ir P. V. sieja draugiški santykiai. Iš apeliaciniuose skunduose išdėstytų aplinkybių akivaizdu, kad pastarieji apeliacinės instancijos teisme įrodinėja vienas kito kaltę neigdami padarę jiems inkriminuotus veiksmus.

Šalies argumentai

Nuteistasis P. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog jo duoti parodymai, kad jis nesudavė jokių smūgių nukentėjusiajam, atitinka kitus byloje surinktus įrodymus bei liudytojų A. G., O. G., E. V.. S. M. G., G. M.. D. Č. parodymus, o nukentėjusiojo ir jo liudytojų Ž. L., A. L., J. K.. T. A., S. M. parodymai jiems prieštarauja ir jais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Skundą nagrinėjantis teismas su šiais argumentais nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismui, kad byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pirmą smūgį P. R. sudavė būtent P. V..

Žemesnės instancijos teismas

Nukentėjusysis P. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad konfliktas su P., kavinės darbuotoju, kilo dėl to, kad pastarasis šaukė, barėsi ant jo draugo M. ir jis norėjo jį apginti, pasakė, kad pastarasis neįžeidinėtų jo draugų. P., baro darbuotojas, dar labiau įsiaudrino, pradėjo keiktis, varyti visus iš kavinės teritorijos. Jis buvo supykęs ir norėjo eiti aiškintis, kas vyksta, bet Ž., T. K. ir T. jį sulaikė. Tada jie apsižodžiavo. Vėliau P., baro darbuotojas, prie jo priėjo ir jie susikibo, įsikibo vienas kitam į drabužius, apsistumdė, jokių smūgių vienas kitam nesudavė. Apsistumdymą išskirstė draugai, nors apsižodžiavimai ir replikos dar liko. Konfliktui aprimus jis nuėjo, kur stovėjo P., baro darbuotojas, kad pasakytų, jog jie išeina, kad paliktų juos ramybėje, neprovokuotų konflikto. Jis nebuvo nusiteikęs agresyviai, tik gal gestikuliavo rankomis. Atsimena, kad jam būnant prie P., baro darbuotojo, metro gal pusantro metro atstumu gavo vieną smūgį ranka nuo P. į veidą. Gavęs stiprų smūgį į veidą jis užsimerkė, todėl nematė, kas jam sudavė dar ne mažiau kaip šešis smūgius į galvą. Jis dengėsi galvą, stengėsi išvengti smūgių. Į kitas kūno vietas smūgių negavo. Nurodo, kad jo mušimo metu jis atsitūpė, kad išvengtų daugiau smūgių, kol juto, kad jo daugiau nebemuša. Juto, kad prie jo priėjo kažkas iš draugų, jis tada jau sėdėjo ant grindinio. Nurodo, kad jis niekam netrenkė, nes po pirmo P. suduoto smūgio jis nebematė, kas vyksta aplinkui, ir stengėsi apsisaugoti nuo kitų smūgių (t. 1, b. l. 18–20). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme P. R. parodė, kad tada, kai jis pasakė P., jog pastarasis nesikabinėtų prie jo draugų, visa agresija atsisuko prieš jį, keikė jį necenzūriniais žodžiais. Jis pradėjo eiti prie baro darbuotojo P., kai jo draugai jį atitraukė nuo P. V., nes jis buvo neblaivus, o P. V. provokavo muštynes. Jie susikibo rankomis. Jis buvo provokuojamas, buvo neblaivus ir norėjo išsiaiškinti dėl neteisybės. Nurodo, kad gavo smūgį nuo P. V., matė, kaip pastarasis užsimojo, o paskui jis užsidengė galvą, todėl nebematė, kas smūgiavo, vėliau tik mintyse skaičiavo smūgius. P. V. visą laiką jį provokavo sakydamas: „ateik, ateik“. Jis nematė, kas vyko toliau, kas sudavė kitus smūgius, ar tie smūgiai buvo suduoti vieno asmens. P. V. smūgis buvo tiesiai į veidą, nes jis stovėjo veidu į jį. Koks tiksliai buvo atstumas, jis negali pasakyti, bet buvo pakankamai arti, kad galėtų jį ranka pasiekti (t. 3, 35–37). Šiuos nukentėjusiojo parodymus, jog pirmą smūgį jam sudavė P. V., patvirtina kita byloje esantį duomenų visuma. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta A. L. parodė, kad P. R. supyko, jog nepažįstamas vyriškis įžeidinėja jo draugą ar draugus, ir pradėjo piktai šaukti ant agresyvaus vaikino, kad neįžeidinėtų jo draugų. Tarp jų kilo žodinis konfliktas, abu garsiai šaukė, tačiau tuo metu jokių veiksmų nebuvo. P. norėjo eiti prie nepažįstamo vaikino, tačiau jų kompanijos vaikinai pastarąjį sulaikė, kad nekiltų muštynės, ir P. stovėjo šalia jos. Tačiau kažkokiu momentu jų kompanijos vaikinai nespėjo sulaikyti P., o šalia buvo tas agresyvus vaikinas ir P. su tuo agresyviu vaikinu susikibo, tačiau ji dėl sumaišties nesuprato, ar buvo suduoti smūgiai, ar tik susikibo. Tuo metu prasidėjo protrūkis, visi pradėjo stumdytis, šalia buvo vyriškis su žilais plaukais, bet jis nesimušė, tik skirstė konfliktą. Susistumdymas aprimo. Tuo metu P. dar nebuvo sužalotas. Konfliktas perėjo kiek kairiau, žiūrint į kavinės pusę, ir matydama, kad vyksta aršus konfliktas, nenorėdama į tai žiūrėti, ji kartas nuo karto nusisukdavo, todėl kažką galėjo praleisti ir nematyti. Vienu momentu ji buvo užėjusi už S. nugaros, nematė, kas vyksta konflikto vietoje. Vėliau pamatė, kad P. jau sėdėjo susiėmęs už galvos, užsidengęs kairę akį ir jam kraujavo (t. 1, b. l. 26–28). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme A. L. parodė, kad įvyko konfliktas tarp M. R. ir P. V., pastarasis šaukė ant M. necenzūriniais žodžiais. P. R. tai išgirdęs pasakė, kad jo draugo taip nevadintų. Prasidėjo žodinis konfliktas tarp P. R. ir P. V.. Jie priartėjo vienas prie kito. Susikibo už drabužių. T. A. ir Ž. L. puolė jų skirti. Dar įvyko susistumdymas su kavinės sargu. Buvo baisu žiūrėti, todėl ji vis nusisukdavo. Ji pamena P. V. ir dar vieną vyrą, kuris prisijungė, jo vardas A.. Pastarasis atbėgo į įvykio vietą iš kairės pusės. Konfliktą matė, viskas vyko labai greitai, buvo daug užsimojimų, tiksliai nepamena, nes nežiūrėjo. Grupėje buvo P. R., P. V., T. A. ir dar vienas. Paties smūgio nematė. Matė, kad P. V. buvo aršiai nusiteikęs ir puolė kumščiais P. R., tačiau kiek smūgių jis sudavė, ji nematė. Matė, kaip A. G. atbėga, ir tai buvo jau po to, kai P. R. jau buvo gavęs smūgį ir traukėsi nuo šurmulio (t. 3, b. l. 37–38). T. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad P. R., kuris jau stovėjo su drauge A. prie (duomenys neskelbtini) gatvės, pradėjo žodžiais ginti M. nuo vyriškio, kuris jį keikė. Prasidėjo žodinis konfliktas tarp P. ir baro darbuotojo. P. ėjo arčiau to vyriškio piktai nusiteikęs, norėdamas aiškintis, tačiau jis su kompanijos draugu P. R. sustabdė ir laikė, kad pastarasis nesukeltų muštynių. Kažkokiu momentu prie jų priėjo tas baro darbuotojas, kuris konfliktavo su P.. Šalia buvo kitas baro darbuotojas, vyresnio amžiaus, pražilęs, tačiau nematė, kad jis dalyvautų muštynėse. Staiga P. priėjo prie baro darbuotojo, su kuriuo konfliktavo, jis nespėjo P. sulaikyti, ir jiedu susikibo, pradėjo stumdytis, tampydami drabužius. Dėl sumaišties jis nematė, kas, kam galėjo suduoti, nesuprato, kas dalyvauja, kas skiria konfliktą. Po vieno P. susikibimo su baro darbuotoju jie išsiskyrė, bet vėliau vėl susigrūmė. Dėl sumaišties detalių neįsiminė. Tik aprimus konfliktui jis pamatė, kad P. sėdi ant žemės ir jam buvo kruvinas veidas (t. 1, b. l. 31–32). J. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad P. R. išgirdus, kaip baro darbuotojas agresyviai ir piktai keikiasi ant M., pradėjo M. ginti. P. pradėjo konfliktuoti ir keiktis ant baro darbuotojo, kad šis neįžeidinėtų jo draugų. P. buvo stipriai išgėręs alkoholio, todėl išgirdęs, kaip baro darbuotojas keikiasi ant M., stojo jo ginti, pradžioje barėsi, konfliktavo žodžiais. P. piktai nusiteikęs norėjo eiti aiškintis, ko jis kabinėjasi, tačiau kompanijos vaikinai T. ir T. P. sulaikė, kad jis neitų aiškintis, pastarasis buvo agresyviai nusiteikęs ir galėjo kilti muštynės. Sulaikius P. jis buvo paleistas ir netrukus P. atsitraukė nuo jį saugojusių draugų ir pradėjo konfliktuoti su baro darbuotoju, aiškintis, staiga susikibo, pradėjo tampyti drabužius. Tačiau jis suduodamų smūgių nematė. Juos išskyrė kažkas iš kompanijos draugų. Jis su A. ir S. stovėjo prie (duomenys neskelbtini) gatvės, šalia stovėjo T., lyg ir Ž., kai staiga konfliktas tarp P. ir baro darbuotojo perėjo kiek kairiau. Pamatė, kad P. susikibo, susigrūmė, kibdami vienas kitam į drabužius su tuo pačiu baro darbuotoju, su kuriuo buvo susigrūmęs ir sukonfliktavęs anksčiau. Prasidėjo sumaištis, viename rate mušėsi P. su baro darbuotoju, buvo ir M., kuris mušėsi su kitu nematytu asmeniu. Matė, kad užsimojęs buvo tiek P., tiek M., tiek baro darbuotojas, su kuriuo konfliktavo P., buvo dar vienas vyriškis, kurio neįsidėmėjo, kuris taip pat mosikavo rankomis, tarytum smūgiuodamas. Dėl didelės sumaišties buvo sunku pastebėti, kas, kam ir kiek smūgiuoja, todėl negali nurodyti šių aplinkybių. Pamena, kad pribėgęs vyriškis, kurio neįsidėmėjo, sudavė smūgį M., bet nematė, kad tas pats vyriškis būtų sudavęs P.. Tik pasibaigus muštynėms, pamatė, kad P. buvo pusiau pasilenkęs, beveik atsitūpęs ir šalia stovėjo tas vyriškis, su kuriuo P. konfliktavo. Negali nurodyti to vyriškio tikslių veiksmų, tačiau tikrai matė, kad P. smūgius sudavinėjo tas baro darbuotojas ir galėjo suduoti ne mažiau kaip penkis kartus į įvairias kūno vietas. Matė, kaip baro darbuotojas su savo draugu, kuris dalyvavo muštynėse, nuėjo į kavinę (t. 1, b. l. 33–35). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme J. K. parodė, kad P. R. P. V. pasakė nelįsti prie jo draugų. Šalia stovėjo A. L., T. A., Ž. L.. Vystėsi žodinis konfliktas tarp P. R. ir P. V.. Dėl visų įžeidinėjimų P. norėjo eiti aiškintis, bet jį laikė T. A. ir T. K.. Viskas lyg aprimo, norėjo išeiti, bet P. V. toliau šūkavo, keiksnojosi. P. R. priėjo prie P. V., pradžioje garsiai kalbėjo, rankas kilnojo, o paskui P. V. sudavė P. R. smūgį į galvą. P. užsidengė galvą kaip gynyba nuo smūgių. Paskui prisijungė kitas asmuo, kurio jis neįsidėmėjo. Vyko konfliktas ir tarp M. R. ir kito asmens, tačiau konfliktas buvo po to, kai P. R. jau buvo gavęs smūgį. Po smūgių, kai P. klūpėjo, priėjo T. A., kad niekas daugiau jam nesuduotų, ir konfliktas baigėsi (t. 3, b. l. 38–39). T. A. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad P. išgirdęs, kaip baro darbuotojas šaukia, barasi ant M., pradėjo šaukti ant baro darbuotojo, kad pastarasis neįžeidinėtų jo draugų. Taip kilo žodinis konfliktas tarp P. ir baro darbuotojo. P. buvo labai supykęs ir norėjo eiti aiškintis, tačiau jis, T. K. ir lyg Ž. jį sulaikė, kad nesiartintų prie kavinės darbuotojo. Toliau vyko žodinis konfliktas. Jiems galvojant, kad viskas aprimo, P. nuėjo prie baro darbuotojo ir jie susikibo, susistumdė, tampėsi už drabužių, bet smūgių nebuvo. Jų išskirti jis nebuvo priėjęs, kažkas kitas iš draugų išskyrė. Toliau vyko barnis žodžiu. Jis nuolat nestebėjo, kas vyksta, tik pamena, kad staiga atsisukęs pamatė, kaip P. atsitraukia nuo baro darbuotojo, su kuriuo konfliktavo, ir tuo metu prie P. ir baro darbuotojo nieko daugiau šalia nebuvo. Po fizinio kontakto, tokio kaip pastūmimas, nepastebėjo, kad P. veidas tuomet būtų kruvinas. Prie P. pribėgo vyriškis, kuris buvo ne jų kompanijos, norėjo raminti kylančias muštynes, pribėgo vyriškis su žaliais batais, šalia buvo ir tas vyriškis, kuris nuolat konfliktavo su P.. Tikrai matė, kad smūgį į galvą P. sudavė tas kavinės darbuotojas, su kuriuo buvo konfliktas nuo pat pradžių. Matė, kad P. prarado orientaciją, pradėjo tarytum blaškytis. Tada jis pribėgo prie P., norėjo, kad žmonės nuo jo atsitrauktų, kai vienas iš šalia buvusių vyriškių ne mažiau kaip keturis kartus sudavė P. į įvairias kūno vietas, į galvą. Jis bandė ji užgulti, kad niekas daugiau jo nemuštų. Kai P. buvo bejėgis dėl sužalotos akies ir buvo susilenkęs, jam smūgius sudavė kitas vyriškis, kuriam netoliese buvusi moteris šaukė kažką tokio, kaip „A., liaukis, užmuši“. Vyriškį, kuris P. sudavė pirmą smūgį, atpažintų, o antro vyriškio, kuris buvo su žaliais batais, neįsidėmėjo (t. 1, b. l. 36–38). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme T. A. parodė, kad prasidėjo žodinis konfliktas tarp P. R. ir P. V.. P. R. aiškinosi, dėl ko pastarasis stumdo draugą. P. buvo įsiaudrinęs, norėjo aiškintis, tačiau jis, T. K., Ž. L. laikė P. R., kad jis neitų aiškintis su P. V.. Nurodė, kad pagrindinis konfliktas buvo tarp dviejų asmenų – P. R. ir P. V., vyko žodinis konfliktas ir pasitampymai. Nustojus stumdytis, toliau tęsėsi žodinis konfliktas, šūkavimai, buvo sumaištis. Veiksmas vyko toliau. P. perėjo į kairę pusę, ėjo link P. V. ir kai buvo pakankamai arti, gavo į galvą nuo jo. Jis P. R. matė iš nugaros, o P. V. – iš priekio, todėl nematė tiksliai, kur smūgis buvo suduotas. Prasidėjo sumaištis, pradėjo visi stumdytis, matė, kaip P. suklupo. Jis ėjo jo uždengti. Kas toliau daužė P., jis neįsidėmėjo, nors tą žmogų matė (t. 3, b. l. 39–40). S. M., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog pamena, kad draugas P. R. girdėdamas, kaip nepažįstamas vyriškis keikia M., norėjo jį apginti, todėl irgi pradėjo šaukti ant to vyriškio, kad neįžeidinėtų jo draugų. Pamena, kad P. vienu momentu norėjo eiti prie to vyriškio, tačiau jų kompanijos draugai jį sulaikė. Tuo metu muštynių nebuvo ir dar P. nebuvo sužalotas. Visas incidentas vyko dešinėje kavinės teritorijoje, žiūrint į kavinės įėjimo pusę. Kiti žmonės stoviniavo ir žiūrėjo, kas vyksta. Paskui staiga ar P., ar vyriškis, su kuriuo konfliktavo P., priėjo vienas prie kito ir jie susikibo rankomis už pečių, susistumdė, tampėsi už drabužių, tačiau smūgių nebuvo. Susistumdymą išskirstė kažkas iš draugų. Tęsėsi žodinis konfliktas. Jis nuolat visko nestebėjo, vaikštinėjo aplinkui. Jam stovin arčiau (duomenys neskelbtini) gatvės, prie suoliuko, pastebėjo, kad P. nuėjo į kairę kavinės teritorijos pusę. Ten stovėjo kavinės darbuotojas, išvaręs M.. Šalia P. kitų nepažįstamų asmenų nematė. Pašaliniai žmonės stovėjo atokiau, nematė, kad jie dalyvautų konflikte, nekėlė muštynių. Staiga pamatė, kaip kavinės darbuotojas, jam taip pasirodė, kad tai kavinės darbuotojas, sudavė smūgį ranka P. į veidą. Vyriškį atpažintų iš veido bruožų. Pribėgo kitas vyriškis, kuris stūmė P. toliau, tačiau smūgių nesudavė, bandė skirti konfliktą. Stovėdamas atokiau jis nepastebėjo, ar nuo pirmo smūgio P. buvo sužalotas veidas, tik pamatė, kad P. pradėjo blaškytis, nesimušė, šiek tiek susilenkė. Pamatė, kad prie susilenkusio P. pribėgo dar vienas vyriškis, kuris P. į galvą sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius. Girdėjo, kaip moteris šaukė: „A., raminkis, užmuši“. Kaip atrodė A., nepamena, neįsidėmėjo. Tada prie P. pribėgo T. A. ir uždengė P., kad daugiau niekas nemuštų. P. atsisėdo ant žemės, susiėmė už akies, matė bėgant kraują, suprato, kad P. sužalotas. Muštynės baigėsi. Mano, kad P. akis galėjo būti sužalota nuo pirmo vyriškio, kurs išvarė M. iš kavinės, smūgio (t. 1, b. l. 44–46). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas Ž. L. parodė, kad kavinės darbuotojas varydamas iš kavinės M. šaukė, barėsi ant M. ir tai išgirdęs P. pradėjo šaukti ant to kavinės darbuotojo, sakydamas, kad pastarasis neįžeidinėtų jo draugų. Kilo konfliktas žodžiu tarp P. ir baro darbuotojo. P., supykęs ant kavinės darbuotojo, norėjo eiti aiškintis, bet jis, T. K. ir T. P. sulaikė, kad nesiartintų prie baro kavinės darbuotojo ir nekiltų muštynės. Toliau vyko žodinis konfliktas. Kai barnis aprimo, šiek tiek visi išsisklaidė. Staiga P. priėjo prie kavinės darbuotojo ir jie susikibo rankomis, susistumdė, tampėsi už drabužių, sudavimų nebuvo. Kažkas išskyrė juos, kas, nepastebėjo. Vėl vyko tik konfliktas žodžiu. Jis pats buvo susikibęs rankomis su pagyvenusiu vyriškiu, kuris, kaip vėliau sužinojo, buvo kavinės sargas. Su sargu jie nesimušė, tik stengėsi viską nuraminti. Tuo metu tikrai nebuvo muštynių. Aprimus konfliktui jis pamatė, kaip P. nuėjo daugiau į kavinės kairę pusę, kur stovėjo tas kavinės darbuotojas, kuris juos buvo išprašęs iš kavinės ir su kuriuo buvo susistumdęs P.. Kavinės darbuotojas P. atstūmė rankomis, bet tai nebuvo smūgio sudavimas. Mano, kad kavinės darbuotojo draugams pamačius, kad vyksta susistumdymas, prie jų pribėgo du vyriškiai. Jam pasirodė, kad tie vyriškiai nori išskirti susistumdžiusius asmenis. Po to pamatė, kad kavinės darbuotojas P. ne tik kad neatsitraukė nuo konflikto vietos, bet priėjęs prie P. tikrai ne mažiau kaip vieną kartą trenkė ranka į galvą. Prasidėjo dar didesnė sumaištis bei muštynės. Po suduoto smūgio P. susilenkė, susiėmė už galvos, užsidengė veidą. Suprato, kad P. negerai. Prie atsitūpusio P. pribėgęs kitas vyriškis P. ne mažiau kaip tris keturis kartus ranka sudavė į galvą. Dėl sumaišties to vyriškio jis neįsidėmėjo. Kai P. buvo mušamas kito vyriškio, jis girdėjo, kaip moteris šaukė: „A., baik, užmuši“, todėl mano, kad P. mušė A.. Kai P. buvo mušamas, T. pribėgęs jį uždengė, kad niekas jo nebemuštų. Muštynės baigėsi, nors aplinkui dar būriavosi žmonės (t. 1, b. l. 39–41). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme apklaustas Ž. L. parodė, kad prasidėjo apsistumdymas tarp dviejų P.. Apsistumdymas prasidėjo dėl to, kad P. V. nepagarbiai elgėsi su visa jų kompanija, o ypač su M. R.. P. V. ir P. R. jis skyrė, šalia buvo T. K. ir T. A.. Apsistumdymas buvo be smūgių. Jie buvo išskirti. Vėliau matė, kad P. R. ėjo link P. V. ir P. R. buvo suduotas smūgis į veidą. Smūgį sudavė P. V.. Matė tik vieną smūgį. Jis buvo 2–3 metrų atstumu nuo jų. Išvadą, kad kitas žmogus, sudavęs P., buvo A., jis padarė pats. Jis taip pat stumdėsi su pagyvenusiu žmogumi (t. 3, b. l. 94–95). S. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jie buvo išvaryti iš kavinės ir prie (duomenys neskelbtini) gatvės laukė kitų draugų. Pamatė, kad išvaromas ir M., ant kurio buvo šaukiama. Prisimena, kad P. išgirdęs, kad ant jo draugo rėkia, norėjo jį apginti ir pradėjo šaukti ant to vyriškio, bet kompanijos draugai jį sulaikė. Tada jokių muštynių nebuvo ir P. tuo metu sužalotas nebuvo. Ji pamačiusi, kad prasidėjo konfliktas, pasiėmusi A. telefoną filmavo. Ji nespėjo sužiūrėti, kas vyksta aplinkui, nes visą laiką filmavo, todėl kai kurių įvykio detalių nematė. Matė, kad P. vėliau atsirado kairėje pusėje, kur buvo ir tas vyriškis, kuris juos išprašė iš kavinės. Buvo ir kitų asmenų, ir jos kompanijos draugų. Įvyko susistumdymas, tačiau kas kam galėjo smogti, ji nematė, smūgių nepastebėjo, nes visą laiką žvilgsnį nukreipdavo į telefoną (t. 1, b. l. 42–43). Apklausta teisiamojo posėdžio metu S. D. patvirtino ikiteisminio metu nurodytas aplinkybes (t. 3, b. l. 41).

Nors nuteistasis P. V. nesutinka su teismo įrodymų vertinimu ir teigia, kad jis P. R. nesudavė jokių smūgių ir šias aplinkybes patvirtina liudytojų A. G., O. G., E. V., S. M. G., G. M., D. Č. parodymai, tačiau skundą nagrinėjantis teismas su nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis nesutinka ir konstatuoja, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina ne tik aptartų liudytojų parodymai, bet ir kiti byloje esantys duomenys. Specialisto išvadoje Nr. G 1776/14(03) konstatuota, kad P. R. padaryti šie sužalojimai ir jų lokalizacija: poodinė kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, besiskverbianti kairės akies ragenos ir odenos žaizda, kraujo išsiliejimas su akies obuolio susiraukšlėjimu, trauminis kairės ausies būgnelio plyšimas, dešinės čiurnos išorinės kulkšnies srityje išilginės orientacijos muštinė linijinė žaizda. Nustatytos trys trauminių kontaktų sritys: kairė akis, kairė ausis ir dešinė čiurna, kurios ne mažiau kaip po vieną kartą tiesiogiai kontaktavo su kietais bukais daiktais. Dėl kairės akies sumušimo sukeltas visiškas aklumas buvus iki traumos regėjimo aštrumui 1,0, o po traumos V GS=l/? su kairės akies obuolio susiraukšlėjimu yra sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio yra prarasta didelė dalis – daugiau kaip 30% – bendrojo darbingumo (sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.11. punktas ir dėl sužalojimų prarasto bendrojo darbingumo procentų nustatymo lentelės III skyrius). Kairės ausies ir dešinės čiurnos sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Imant sužalojimų visumą P. R. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 24–25). Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, kad užfiksuota, jog liudytojas T. K. iš jam pateiktų atpažinti asmenų nuotraukų atpažįsta nuotrauką Nr. 3- P. V., paaiškindamas, jog šis vaikinas konfliktavo iš pradžių su M., o paskui susigrūmė su P. (t. 1, b. l. 66–68). Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, jog jame užfiksuota, kad liudytojas T. A. iš jam pateiktų atpažinti asmenų nuotraukų atpažįsta nuotrauką Nr. 4 – P. V., paaiškindamas, jog tarp šio vaikino kilo konfliktas su P., o paskui jiedu susistumdė, o dar po kelių sekundžių matė, kaip šis vaikinas sudavė vieną smūgį P. į veidą, dėl to P. prarado orientaciją ir jam pasidarė bloga (t. 1, b. l. 69–71). Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, jog jame užfiksuota, kad liudytojas Ž. L. iš jam pateiktų atpažinti asmenų nuotraukų atpažįsta nuotrauką Nr. 1 – P. V., paaiškindamas, jog šis vaikinas konfliktavo su P., su juo susistumdė, o paskui tas vaikinas sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį draugui P. į galvą, veidą (t. 1, b. l. 72–74). Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad jame užfiksuota, jog nukentėjusysis P. R. iš jam pateiktų atpažinti asmenų nuotraukų atpažįsta nuotrauką Nr. 3 – P. V., paaiškindamas, jog su šiuo vaikinu jis susistumdė, o paskui šis vyriškis jam vieną kartą ranka trenkė į veidą, po to P. nebematė, kas vyksta aplinkui, nes jam dar buvo suduodami smūgiai į galvą, bet nematė, kas sudavė kitus smūgius (t. 1, b. l. 75–77). Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad jame užfiksuota, jog liudytoja A. L. iš jai pateiktų atpažinti asmenų nuotraukų atpažįsta nuotrauką Nr. 3 – P. V., paaiškindama, jog šis vaikinas buvo aršiai nusiteikęs, provokavo muštynes. Vėliau matė šį vyriškį, stovintį prie gėlyno kairėje kavinės teritorijos pusėje, bet jo atliekamų veiksmų nuolat nestebėjo, nes momentais nusisukdavo (t. 1, b. l. 78–80). Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad jame užfiksuota, jog liudytojas S. M. iš jam pateiktų atpažinti asmenų nuotraukų atpažįsta nuotrauką Nr. 2 – P. V., paaiškindamas, jog šis vaikinas iš kavinės išvarė M., paskui konfliktavo su P. R., o dar vėliau sudavė vieną smūgį P. R. į veidą (t. 1, b. l. 86–88). Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad jame užfiksuota, jog liudytoja A. L. iš jai pateiktų atpažinti asmenų nuotraukų atpažįsta nuotrauką Nr. 2 – A. G., paaiškindama, jog šį vaikiną matė atbėgantį pro palapinės kairę pusę, pagal gėlyną, jis vilkėjo džinsus ir kaip žalsvus batus ir šis vaikinas įsiliejo į buvusį žmonių susibūrimą, stumdymąsi, tačiau nematė, nesužiūrėjo, ar jis kokius smūgius sudavė (t. 1, b. l. 81–83).

Nors, pasak nuteistojo P. V., iš vaizdo įrašo, kurį į bylą pateikė A. L., matyti visai kitokia tikėtinų smūgių sudavimo eiga bei asmenys, juos sudavę, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad vaizdo įraše užfiksuota įvykio eiga atitinka aptartų liudytojų parodymus ir tik patvirtina buvusias įvykio aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytomis aplinkybėmis, kad kai kurios liudytojų parodymų detalės iki galo nesutampa, tačiau, kaip ir nurodė apylinkės teismas, jie nėra esminiai. Esamų parodymų neatitikimas nesudaro pagrindo jais nesivadovauti, tuo labiau, kad dėl sužalojimo aplinkybių asmenų parodymai iš esmės sutapo, ir juos patvirtina vaizdo įrašas. Nepaneigtina aplinkybė, kad asmenys, dalyvavę įvykyje, buvo išgėrę, tai, apeliacinio teismo vertinimu, irgi galėjo turėti įtakos tam tikrų aplinkybių skirtingam vertinimui, bet asmens parodymų vien dėl girtumo taip pat atmesti negalima, tokių asmenų parodymų patikimumas įvertinamas parodymus vertinant kartu su kitais įrodymais, dėl to daromos išvados, ar pakanka duomenų pripažinti bylos aplinkybes įrodytomis. Šiuo atveju laikytina, jog įrodyta, kad pirmą smūgį P. R. sudavė P. V.. P. V. nurodo, jog tai, kad jis nesudavė P. R. jokio smūgio, patvirtina liudytojų O. G., A. G., E. V., S. M. G., G. M., D. Č. parodymai. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas su nurodytomis aplinkybėmis sutikti negali. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta O. G. parodė, kad jai iš kavinės vidaus matėsi, kad P. V. iš kavinės lydi vaikiną, kuris pasiėmė ne savo kokteilį, iki pat (duomenys neskelbtini) gatvės, kur stovėjo būrys žmonių. Išgirdo, kad kažkas pradėjo garsiai šaukti, bet tai buvo ne tas vaikinas, kurį išlydėjo P.. Atrodė, kad gali prasidėti muštynės. G. pradėjo šaukti, jog kažkas muša P.. Ji matė, kad tas šaukiantis vaikinas užsimojo P., bet pastarasis nepataikė, nes P. pasisuko. Iš kavinės vidaus į lauką išbėgo A., D., paskui išbėgo S., G., o ji ir E. išėjo kiek vėliau. Matė, kad yra didelis žmonių susibūrimas, bet jai nesimatė, kas ten vyksta. Kai ji nuėjo iki incidento vietos, ant žemės pamatė sėdintį ir už akies susiėmusį vaikiną t. 1, b. l. 51–53). G. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji stebėjo, kaip P. iš kavinės išlydi vaikiną. Kartas nuo karto atsisukdavo į lauko pusę, pro kavinės teritorijoje buvusią palapinę, kuri buvo uždengta permatoma plėvele, kavinės teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) gatvės matė, kaip išlydėtas vaikinas konfliktavo su P., muštynių dar nebuvo. Įvyko tarp jų susistumdymas, bet ne muštynės. Tada ji pribėgo prie savo draugų A., D., S., E. ir pasakė, kad muša P., nors iš tikro tik susistumdė, o muštynių dar nebuvo. Nurodo, kad bare dar buvo O., o kur buvo A., ji neužfiksavo. Pirmas išbėgo D., paskui jį A., E., S., po to ji. Matė susibūrimą, šurmulį, žodinį konfliktą tarp nepažįstamų vaikinų, buvo ir tas vaikinas, kuriam vėliau buvo sužalota akis. Barėsi, ginčijosi su A., S., E., D., visi sakė, kad jie išeitų, nekeltų konflikto. Paskui pamatė, kaip trys vaikinai puola A., prasidėjo muštynės. Kur buvo A., ji nematė. Nepastebėjo tame šurmulyje P.. Nematė P. V. ir vaikino, kuriam buvo sužalota akis, fizinio kontakto (t. 1, b. l. 54–56). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme G. M. nurodė, kad konfliktas prasidėjo nuo to, kai P. iš kavinės išvedė vieną vaikiną, apsirengusį kareiviškais marškiniais. Tarp jų prasidėjo susistumdymas. Ji pasakė draugams, kad P. muša, nors dar muštynių nebuvo, tik matėsi, kad abi pusės konfliktuoja. Visi išbėgo ir pradėjo raminti konfliktą, sakė, kad eitų lauk. Kai jie atbėgo, grupelė žmonių puolė A., jis parkrito ant žemės ir jį pradėjo spardyti. Nemano, kad P. V. ką nors mušė, nes jis konfliktavo tik su vaikinu kareiviškais marškiniai (t. 3, b. l. 101–103). E. S. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji su A. ir O. sėdėjo prie baro ir bendravo, kitų kompanijos žmonių nepastebėjo, todėl negali pasakyti, ar kas kokiu momentu buvo išėję iš kavinės. G. pasakė, kad vyksta konfliktas. Išėjus į kiemą matėsi, kad vyksta žmonių susistumdymas. Tarp besistumdančių matė, kad stumdosi A.. Vyras P. buvo prie besistumdančių, tik nematė, kad jis dalyvautų muštynėse. Buvo sumaištis, tik paskui matė, kad D. laikė A., kad šis nurimtų. Nematė, kas, kam, kiek smūgių sudavė (t. 1, 49–48). Teisiamojo posėdžio metu E. S. V. pasinaudojo savo teise ir parodymus duoti atsisakė. S. M. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pamena, kaip G. pradėjo šaukti, kad muša P.. Jos vyras A. ir D. išbėgo į lauką, ji su G. taip pat išbėgo iš paskos. Matė susibūrimą ties (duomenys neskelbtini) gatve, matė P. konfliktuojantį su kitais vaikinais, buvo susistumdymas, smūgių nematė. P. gelbėti pribėgo A.. Prie A. pribėgo trys vaikinai, jam buvo suduotas smūgis į veidą, jis sukniubo, bet jis nebuvo atsigulęs ant žemės ir jo niekas nespardė (t. 1, b. l. 49–50). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme S. M. G. parodė, kad nieko nematė iki tol, kol G. pasakė, kad muša P.. Išbėgo jos vyras A., D., ji su G.. Pastebėjo, jog vyksta sumaištis. Sušuko, kad viskas baigtųsi, o po kelių sekundžių pamatė, kad A. sukniubęs, ir bėgo prie jo. Matė, kad lyg A. atitraukia P.. Nematė, kas sudavė A., tik įsidėmėjo kamufliažinius marškinius. Paaiškino, jog sušuko ji tada, kai pamatė kamufliažinius marškinius ir tuos tris vaikinius, kurie puolė A.. Sušuko: „A., nemušk, užmuši“ (t. 3, b. l. 41–42). Ikiteisminio tyrimo metu D. Č. parodė, jog pamena, kad G. pasakė, jog vyksta konfliktas, ten yra P.. Žiūrėti, kas vyksta, išbėgo jis, A., ar kas dar bėgo iš paskos, nematė. Nubėgus matė susibūrimą, vyko konfliktas žodžiu. Žodinis konfliktas perėjo į fizinį puolimą. Vienas iš kitos kompanijos vaikinų trenkė A.. A. griuvo, jam spyrė kelis kartus, jis bandė raminti konfliktą, kad nemuštų A.. Jis neužfiksavo, kur konflikto metu buvo P. V. (t. 3, b. l. 57–59). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas A. G. parodė, jog prisimena, kad P. V. išvedė iš kavinės vaikiną, kuris paėmė ne savo kokteilį. Pradžioje jis buvo baro viduje, vėliau pastebėjęs, kad nėra P. V., išėjo į kiemą. Matė, kad prie (duomenys neskelbtini) gatvės stovėjo P. V. su nepažįstamu vaikinu, bet ne su tuo, kurį jis išlydėjo. Jie ginčijosi. Vaikinas bandė suduoti P. V., bet nepataikė. P. laikė vaikiną už rankų. Jis priėjo jiems už nugaros ir matė, kas vyksta. Smūgių nebuvo suduota. P. vaikiną atstūmė nuo savęs ir tada atbėgo A. į pagalbą. Jis nebandė P. padėti. Buvo A. G., P. V., jis, tas vaikinas ir netoliese vaikino kompanija. Vaikinas bandė artintis prie P. ir A. jam sudavė. Konflikto vietoje matė merginas, bet kada jos atėjo, nepastebėjo. P. A. negelbėjo, ką jis veikė, negali pasakyti (t. 3, b. l. 103–104). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš aptartų liudytojų parodymų, kurie, pasak P. V., patvirtina, jog jis smūgio nesudavė, tokios išvados padaryti negalima. Iš liudytojų parodymų matyti, kad į konflikto vietą, kai G. pasakė, jog muša P., pirmieji išbėgo A. ir D., paskui vienos anksčiau kitos vėliau išbėgo moterys. Byloje nustatyta, kad atbėgus A., pirmasis smūgis P. R. jau buvo suduotas, todėl teiginys, kad pastarieji gali patvirtinti, jog P. V. smūgio nesudavė, visiškai nepagrįstas. Pastebėtina, kad E. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog ji, O. ir A. sėdėjo bare ir bendravo, kai G. pasakė, kad muša P.. Tuo tarpu A. nurodo, kad pastarasis buvo kieme ir matė konfliktą, stovėjo P. ir vaikinui už nugaros. O. nurodė, kad ji su E. išėjo į kiemą vėliau, nei išbėgo A., D., S. ir G.. G. nurodo, kad į kiemą išbėgo po to, kai išbėgo D., A., E. ir S.. G. nurodė, jog nematė, kur buvo A.. Pastarieji nurodė įvykio aplinkybes, kurios įvyko jau atbėgus A.. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad A. atbėgo jau po konflikto tarp P. V. ir P. R., kai P. R. jau buvo suduotas smūgis. Vaizdo įraše matyti, kaip po smūgio P. R. atsitraukia, svirduliuoja ir tuo metu atbėga vyriškis su žalios spalvos batais, A. G., ir staiga įvyksta sumaištis, susistumdymas, muštynės, kurioms aprimus matyti, kad P. R. jau sėdi ant žemės. Teisėjų kolegija su nuteistojo P. V. teiginiais nesutinka ir konstatuoja, kad vertinant liudytojų parodymus ir kitus byloje esančius duomenis galima daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo ir jo pusės liudytojų parodymai yra iš esmės nuoseklūs, logiški ir atitinka faktines bylos aplinkybes, o tuo tarpu nuteistojo P. V. ir jo nurodytų liudytojų parodymai prieštarauja byloje įrodytoms aplinkybėms. Nėra pagrindo teigti, kaip nurodo P. V., kad nukentėjusiajam P. R. visus smūgius sudavė A. G..

Nuteistasis A. G. taip pat savo kaltės nepripažįsta ir nurodo, jog smūgių P. R. nesudavė. Pirmosios instancijos teismas nuosekliai ištyręs byloje esančius duomenis padarė išvadą, su kuria negali nesutikti ir apeliacinės instancijos teismas, kad liudytojų, kaltinamųjų parodymai ir vaizdo įrašas pagrindžia, jog A. G. ne tik įsitraukė į tarp P. V. ir P. R. vykusias muštynes, tarp jų buvo asmeninis kontaktas ir jis buvo aktyvus, suduodamas P. R. smūgius. Teismas pažymėjo, nors dauguma liudytojų matė tik atskirus konflikto epizodus, atskirus kaltinamųjų veiksmus, be to, jie yra susiję su viena ar kita bylos šalimi, tačiau sujungus šiuos parodymus ir kitus bylos įrodymus tarpusavyje, jie sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų visumą, kuri neginčytinai patvirtina faktą, kad smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo abu kaltinamieji – P. V. ir A. G..

Nuteistasis A. G. neigdamas savo kaltę su teismo įrodymų vertinimu nesutinka. Nurodo, kad teismas pripažindamas jį kaltu remiasi liudytojų A. G., G. M., Ž. L., M. R., J. K., T. A., A. L., S. M., nukentėjusiojo P. R. parodymais bei filmuota medžiaga. Nuteistasis neigdamas minėtų liudytojų parodymus teigia, kad G. M. esminės įvykio aplinkybės dėstomos P. V. naudai, su P. V. ją sieja draugiški santykiai, todėl teismas negalėjo objektyviai ir nešališkai vertinti liudytojos G. M. parodymų. Taip pat nurodo, kad liudytoją A. G. kvietė P. V. gynyba. Pats P. V. nurodė, kad su A. G. prieš posėdį kalbėjo apie įvykį prieš jam duodant parodymus, pats nupirko bilietus ir atsivežė į Klaipėdą. Mano, kad teismas negalėjo remtis šio liudytojo parodymais, duotais prieš jį. Teigia, kad liudytojo J. K. parodymuose niekur nėra pasakyta apie kito asmens fizinius veiksmus prieš nukentėjusįjį P. R.. Nurodo, kad J. K. nematė ir neįvardijo jokių jo veiksmų, priešingai nei nurodoma nuosprendžio motyvuose. Dėl liudytojo Ž. L. A. G. akcentuoja, kad Ž. L. aplinkybę dėl moters sakomos frazės nurodo tik po filmuotos medžiagos peržiūros ir daro išvestinę išvadą apie jį. Dėl liudytojo T. A. nurodo, kad pastarasis taip pat nenurodė, kas smūgiavo, ikiteisminio tyrimo metu negalėjo nurodyti, kur girdėjo moters pasakytą frazę: „A., užmuši“. A. G. gynėjas mano, kad teismas nepagrįstai vadovaudamasis A. L. duotais parodymais konstatuoja, kad A. G. ne mažiau kaip vieną smūgį sudavė P. R. į galvą. Nurodo, kad A. L. pripažįsta faktą, kad jos parodymai yra išvestiniai iš filmuotos medžiagos. Dėl M. R. parodymų, nuteistojo A. G. gynėjas pažymi, kad pastarojo parodymai nesutampa su kitų jo draugų, pažįstamų duotais parodymais. Mano, kad šis liudytojas bando klaidinti tyrimą, nes jo nurodytos aplinkybės gali būti neigiamai įvertintos kitame atliekamame ikiteisminiame tyrime. Advokato manymu, liudytojo S. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai neturėjo būti vertinami, parodymuose esami nesutapimai parodo, kad pastarasis apklaustas tik po penkių mėnesių. Įvykio metu buvo neblaivus, todėl galėjo visko neprisiminti ir supainioti įvykio detales. Taip pat nuteistojo A. G. advokatas apeliaciniame skunde neigdamas A. G. kaltę pažymi, kad nors filmuotos medžiagos vaizdas labai judinamas, tačiau galima įžvelgti ir išgirsti aplinkybes, reikšmingas įvykių chronologijai atkurti, o teismas, pasak nuteistojo gynėjo, tik fragmentiškai ir epizodiškai rėmėsi filmuota vaizdo medžiaga, kuri paneigia tam tikrų liudytojų nurodomą chronologiją, jų buvimo vietą, matymo laiką ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija mano, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti, pirmosios instancijos teismo patikrinti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą įvertinti įrodymai yra pakankami išvadai, jog A. G. atliko veiksmus prieš nukentėjusįjį P. R.. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojų parodymus ir kitą byloje esančią medžiagą ir pagrįstai nustatė, kad pastarieji patvirtina, jog A. G. sudavė nukentėjusiajam P. R. smūgius. Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo A. G. advokato apeliacinio skundo argumentais ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Išanalizavusi viso proceso metu liudytojų nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad jų parodymai tiek šios bylos tyrimo, tiek jos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu, nors, kaip jau ir buvo minėta, nebuvo visiškai vienodi, tačiau esminės detalės, t. y. esminės aplinkybės apie įvykio aplinkybes, įvykio eigą, smūgių sudavimą P. R. iš esmės sutapo. Pažymėtina, kad aptariamų liudytojų esantys neatitikimai bei prieštaravimai nėra tokie esminiai, kad leistų abejoti teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o nuteistojo A. G. advokato nurodytas nesutikimas su teismo įrodymu vertinimu ir savo įrodymų vertinimo pateikimas nepaneigia nuteistojo A. G. kaltės. Apeliacinės instancijos teismo kolegija pirmosios instancijos teismo išvadas bei nuosprendyje nustatytas įvykio aplinkybes pripažįsta teisingomis ir pagrįstomis, nekeliančiomis teismui abejonių nuteistojo A. G. kalte. Kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas visiškai pagrįstai vadovavosi aptartų ir įvykyje dalyvavusių liudytojų G. M., P. V., A. M. G., A. G., A. L., J. K., T. A., Ž. L., S. M. parodymais bei vaizdo medžiaga.

Nuteistojo A. G. advokatas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai pripažino A. G. veikiant bendrininkų grupe su P. V., nes, pasak gynėjo, nėra atskleistas bendrininkavimo pradžios momentas bei bendrininkavimo subjektyvusis požymis – suvokimas. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Bendrininkavimas reiškia, kad veika padaroma kelių asmenų bendromis pastangomis, svarbu, kad šios pastangos būtų bendro sutarimo rezultatas. Susitarimas gali būti išreikštas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Susitarimas gali būti suplanuotas iš anksto arba kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdžiai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal bylos medžiagą konflikto metu P. V. pirmas P. R. sudavė į galvą. Tuo metu, kai po suduoto smūgio P. R. susiėmė už galvos, susvirduliavo, pradėjo blaškytis, į konfliktą įsijungė nuteistojo P. V. bendrininkas A. G., kuris pagal bylos medžiagą sudavė P. R. smūgius į galvą, taip padarydami P. R. sunkų sveikatos sutrukdymą. Po šios įvykių sekos tiek P. V., tiek A. G. nuėjo į kavinę. Įvykių seka rodo, kad nuteistųjų veiksmai, nors ir nebuvo suderinti iš anksto, tačiau vienareikšmiškai buvo nukreipti prieš nukentėjusįjį. Nors nenustatyta, kad nuteistieji P. V. ir A. G. iš anksto būtų taręsi dėl tokių veiksmų, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog jie vienas kito veiksmams pritarė konkliudentiniais veiksmais, kiekvienas iš jų suvokė, jog kėsinasi į tą patį objektą, nukentėjusiojo P. R. sveikatą, kad nusikalstamą veiką daro ne vienas kuris iš jų, o bendrai, tam tikru būdu prie jos prisidėdami. Teismų praktikoje konstatuota, kad susitarimas bendrininkauti nebūtinai turi būti išsamiai aptartas iki nusikalstamos veikos pradžios, jis gali būti kilęs ir spontaniškai jau pradėjus realizuoti nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-09 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–459/2012). Todėl darytina išvada, kad priešingai nei teigia nuteistasis, bendrininkavimo institutas šioje byloje taikytas tinkamai ir nėra pagrindo abejoti teismo sprendimo teisėtumu, pagrįstai konstatuota, kad nuteistasis P. V. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su A. G.. Ši aplinkybė pagrįstai pripažinta tiek nuteistojo A. G., tiek P. V. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Nuteistasis P. V., teigdamas, jog jis jokių smūgių P. R. nesudavė, nurodo, kad jo ir A. G. veiksmai nebuvo susiję priežastiniu ryšiu su P. R. padarytu sunkiu sveikatos sutrikdymu. Pagal nustatytas aplinkybes tarp P. V. ir A. G. veiksmų – smūgių P. R. ranka sudavimo į veidą, nuo kurių P. R. patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, – yra būtinasis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje būtinasis priežastinis ryšys nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti (be jos šie neatsirastų), ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Akivaizdu, kad jeigu P. V. ir A. G. nebūtų sudavę smūgių P. R. į veidą, šis nebūtų patyręs sunkaus sveikatos sutrikdymo. Nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo patirti sužalojimai, tai yra kairės akies netekimas, atsirado dėl tyčinių smūgių sudavimo į veidą (galvą), tai sukėlė nukentėjusiojo sunkų sveikatos sutrikdymą; tarp veiksmų suduodant smūgius ir atsiradusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymui. Taigi šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo priežastinio ryšio buvimą, todėl teismų išvados dėl priežastinio ryšio tarp P. V., šiuo atveju ir A. G., veiksmų ir kilusių padarinių yra teisingos. Dėl minėtų argumentų apelianto teiginys, kad tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo patirtų sužalojimų nėra tiesioginio priežastinio ryšio, nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus bylos įrodymus ir padarė išvadas, atitinkančias bylos aplinkybes, kad abiejų nuteistųjų veiksmais, veikiant jiems tyčia, nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata – jis neteko regėjimo kaire akimi, ir kad jie teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 str. 1 d. Nuteistojo P. V. bei nuteistojo A. G. gynėjo advokato R. Špelverio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais naikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendžį nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo P. R. apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis nurodo, jog teismas mažindamas žalos dydį atsižvelgė į tai, kad jis veikė rizikingai, būdamas neblaivus pats provokavo konfliktą, puldinėjo P. V.. Pasak nukentėjusiojo, šis teismo teiginys neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jis matydamas, kaip P. V. kabinėjasi prie draugo M. R. ir siekdamas išvengti didesnio konflikto, norėjo padėti ir draugą užstoti. Mano, kad noras padėti draugui negali būti vertinamas kaip rizikingas elgesys.

Pirmosios instancijos teismas P. V. ir A. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo ir rizikingas paties nukentėjusiojo P. R. elgesys, kadangi jis, būdamas neblaivus, todėl negalėdamas adekvačiai vertinti situacijos bei neturėdamas jokio teisėto pagrindo, prieš tai perspėtas P. V. palikti kavinės teritoriją bei įkalbinėjamas draugų nesivelti į ginčą, jų raminamas, aiškinant, jog P. V. atlieka savo pareigas, elgėsi nederamai, agresyviai kabinėjosi prie kaltinamojo, reikalaudamas pasiaiškinti dėl jo elgesio su nukentėjusiojo draugu (BK 59 str. 1 d. 6 p.). Šias aplinkybes apylinkės teismas įvertino ir spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą.

Teismų praktikoje BK 59 str. 1 d. 6 p. prasme yra vertinama, kiek nukentėjusiojo elgesys prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą, ar tas elgesys buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai, kurie paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti. Taip pat įvertinami nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiai ir jų asmenybės bei nukentėjusiojo elgesys iki nusikaltimo padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-397/2014). Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinė nutartis Nr. 2K-386/2012).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis pamatęs, kad P. V. šaukia, keikia jo draugą M. R., pats pradėjo elgtis nederamai, piktai nusiteikęs, agresyviai kabinėjosi prie P. V. reikalaudamas pasiaiškinti, kodėl jis taip elgiasi su jo draugais. Ne kartą draugų buvo stabdomas, kad pastarasis nesukeltų muštynių. Tai patvirtina liudytojai A. L., T. K., J. K., T. A., Ž. L.. S. D., S. M.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks nukentėjusiojo P. R. elgesys turi būti laikomas rizikingu, todėl apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai tokį nukentėjusiojo elgesį vertino kaip rizikingą bei pagrįstai atsižvelgė nustatydamas neturtinės žalos dydį. Tai, kad nukentėjusysis agresyviai pradėjo elgtis norėdamas apginti savo draugą M. R., nepateisina tokio jo elgesio. Šiuo atveju yra vertinamas ne noras padėti draugui, o konkretūs atlikti veiksmai.

Iš nukentėjusiojo skunde nurodytų aplinkybių galima suprasti, jog nukentėjusysis mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BPK bei CK nuostatas dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų. Pasak nukentėjusiojo, teismas sumažindamas neturtinės žalos dydį nuo 35 000 Eur iki 15 000 Eur netinkamai išsprendė klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, neatsižvelgė į formuojamą teismų praktiką dėl neturtinės žalos nustatymo panašaus pobūdžio sveikatos sutrikdymo bylose, nepakankamai įvertino jo ir nuteistųjų padėtį.

Nukentėjusiojo P. R. prašymas dėl neturtinės žalos dydžio pakeitimo atmestinas. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui ir pan.

Byloje esanti 2014 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvada Nr. G 1776/14(03) patvirtina, kad nukentėjusiajam P. R. padaryti šie kūno sužalojimai: poodinė kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, besiskverbianti kairės akies ragenos ir odenos žaizda, kraujo išsiliejimas į priekinę akies kamerą, kraujas akyje, rainelės, krumplyno, stiklakūnio iškritimas su akies obuolio susiraukšlėjimu, trauminis karės akies būgnelio plyšimas, dešinės čiurnos išorinės kulkšnies srityje išilginės orientacijos muštinė linijinė žaizda. Nustatytos trys trauminių kontaktų sritys: kairė akis, kairė ausis ir dešinė čiurna, kurios ne mažiau kaip po vieną kartą tiesiogiai kontaktavo su kietais bukais daiktais. Dėl kairės akies sumušimo sukeltas visiškas aklumas, dėl kurio prarasta didelė dalis – daugiau kaip 30 procentų – bendrojo darbingumo. Tai nukentėjusiajam sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad kūno sužalojimą nukentėjusiajam tyčiniais smurtiniais veiksmais padarė nuteistieji P. V. ir A. G..

Nukentėjusysis P. R. byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas atlyginti jam padarytą neturtinę žalą, kurią įvertino 35 000 Eur. Remdamasis byloje surinktais įrodymais apylinkės teismas iš dalies patenkino P. R. civilinį ieškinį ir nukentėjusiajam priteisė 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nustatydamas tokį atlygintinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis dėl patirto sužalojimo prarado daugiau kaip 30 procentų darbingumo, prarado regėjimą viena akimi ir pasekmės liks visam gyvenimui, P. R. patyrė ir ateityje patirs didelių nepatogumų, emocinį diskomfortą, fizinių ir dvasinių išgyvenimų, įvertino ir tai, kad jo gyvenimo kokybė suprastėjo, jam buvo daroma operacija, jis patyrė skausmą, privalėjo vartoti medikamentus, dėl sužalotos akies pakito jo išvaizda, tai turi įtakos jo bendravimui su aplinkiniais. Taip pat teismas įvertindamas neturtinės žalos dydį atsižvelgė į aplinkybes, kad pats nukentėjusysis veikė rizikingai, būdamas neblaivus, pats provokavo konfliktą, nepakluso P. V. paliepimui išeiti iš kavinės, puldinėjo pastarąjį. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nukentėjusysis tęsia studijas, nenutraukė vykdomos įmonės veiklos, nepateikė duomenų apie taikytą gydymą ir jo trukmę, medikų prognozės apie tolesnes pasekmes nukentėjusiojo sveikatai. Pirmosios instancijos atsižvelgė į P. V. ir A. G. amžių, asmenybes, turtinę padėtį. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog nukentėjusysis P. R. dėl P. V. ir A. G. neteisėtų veiksmų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinį stresą, išgyveno pažeminimą, jam teko nepatogumai dėl gydymo, dėl to buvo nedarbingas, studijuoti tapo sudėtingiau, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad protinga nukentėjusiojo ir kaltininkų skirtingų interesų pusiausvyra bei teisinga piniginė kompensacija už patirtas skriaudas bus pasiekta nustatant nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, kuris nurodytas teismo nuosprendyje. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas solidariai 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš P. V. ir A. G., atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi BPK 113, 115 str. ir CK 6.250, 6.282 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusių asmenų bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 str. 2 d., 6.251 str. 2 d. bei 6.282 str., vertino aplinkybių visumą. Todėl teismo nustatytas 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jis realiai paremtas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, vadovaujantis teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. Teismas atsižvelgdamas į teismų formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos priteisimo, nuo kurios nukrypti pagrindų nenustatė, ir įvertinęs visas kitas reikšmingas aplinkybes, bei vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijais išlaikė skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistųjų interesų pusiausvyrą.

Nukentėjusysis prašydamas padidinti neturtinės žalos dydį, o nuteistieji prašydami civilinį ieškinį atmesti jokių naujų aplinkybių, kurios būtų teisiškai reikšmingos sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą ir į kurias pirmosios instancijos teismas nebūtų atsižvelgęs, nenurodė. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam P. R. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo P. V., nuteistojo A. G. gynėjo advokato Regimanto Špelverio ir nukentėjusiojo P. R. apeliacinius skundus atmesti. Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 10 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Regina BertašienėTeisėjai Remigijus PreikšaitisEdita Lapinskienė