Kauno apylinkės teismo nuosprendis

Kauno apylinkės teismo teisėja Lina Lesinskienė, sekretoriaujant Redai Šilagalytei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nukentėjusiojo mažamečio V. G. atstovei pagal įstatymą D. L. L., kaltinamajam S. G., jo gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, viešame teisiamajame posėdyje pagreitinto proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

S. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini) Kauno r., Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, turintis vidurinį išsilavinimą, dirbantis (duomenys neskelbtini) sandėlininku, vedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini) neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)140 str. 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. G. 2015-11-18, apie 19 val., namuose (duomenys neskelbtini) kumščiu sudavė mažamečiui sūnui V. G., gim. (duomenys neskelbtini) smūgį į veidą, taip padarydamas poodinę kraujosruvą kairiame skruoste, ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui – mažamečiui sūnui.

Kaltinamasis S. G. kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad 2015-11-18 buvo sūnaus V. klasės tėvų susirinkime. Iš mokytojos sužinojo, kad V. nesimoko. Grįžęs namo buvo įsiutęs, jam trūko kantrybė, kad vaikas nuolat meluoja, sakydamas, jog mokykloje viskas gerai, todėl sūnų suėmė už pečių ir stipriai papurtė. Vaikas iš karto pradėjo verkti. Garsiai rėkė ant sūnaus, tačiau jo nemušė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 280 str. 3 d., ir atsižvelgiant į mažamečio liudytojo ypatumus, teisiamajame posėdyje buvo peržiūrėtas nukentėjusiojo mažamečio V. G. apklausos vaizdo ir garso įrašas. Mažametis V. G. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad tėtis mušė dėl klaidų. Tėtis davė daug kartų į galvą, vieną kartą į krūtinę, nugarą. Tėtis sudavė į veidą (rodo ant maketo), t.y. į dešinį žandą, toliau sudavė į krūtinę ir į dešinės pusę nugarą. Tėtis daugiausiai mušė dešinės rankos kumščiu (b.l. 22).

Liudytoja L. S. parodė, kad dirba socialine pedagoge Garliavos Jonučių progimnazijoje. 2015-11-19 3E klasės mokytoja G. V. informavo, kad minėtos klasės mokinys V. G. į mokyklą atėjo sumuštu veidu. Ji pasikvietė vaiką į savo kabinetą, matė sumušimą virš jo kairio skruosto. V. G. patvirtino jai, kad tėtis kumščiu trenkė jam į skruostą. Apie įvykį ji pranešė policijai, informavo Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių. Iš šio skyriaus gavo žodinę informaciją, kad tai ne pirmas kartas, kai S. G. muša savo vaikus.

2015-11-24 Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G3203/15(02) nurodyta, jog V. G. padaryta poodinė kraujosruva kairiame skruoste. Sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, galimai ranka, vieno trauminio poveikio pasekoje, užduotyje nurodytu laiku 2015-11-18 ir toks sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Abejotina sužalojimo padarymo galimybė pačiam susižalojimui (b.l. 31).

Iš 2015-11-20 pranešimo apie vaiką, susijusį su smurtu artimoje aplinkoje nustatyta, kad 2015-11-19 (duomenys neskelbtini) progimnazijos socialinė pedagogė L. S. pranešė, jog (duomenys neskelbtini) klasės moksleivis V. G., gim. (duomenys neskelbtini) namuose (duomenys neskelbtini) buvo sumuštas savo tėvo S. G. (b.l. 6).

Iš Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos J. D. 2015-11-25 rašto Nr. VS-2415 nustatyta, kad S. G. ir J. G. šeima nebuvo ir nėra įrašytas į Kauno rajono savivaldybės socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Skyriaus duomenimis, tėvas prieš vaikus V. ir E. ne kartą yra naudojęs fizinį smurtą, o šeimai gyvenant Kauno mieste dėl E. G. sumušimo S. G. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris vėliau nutrauktas (b.l. 33).

Motyvuojamoji dalis

Ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas daro išvadą, kad kaltinimas nežymiai sutrukdžius savo šeimos nario sveikatą, S. G. pasitvirtino. Apklaustas teisiamajame posėdyje kaltinamasis savo kaltę pripažino tik iš dalies, paaiškindamas, kad vaiko nemušė, tik būdamas įpykęs, jog sūnus meluoja, papurtė jį suėmęs už pečių. Tokie kaltinamojo parodymai prieštarauja kitoms faktinėms bylos aplinkybėms, nes teisiamajame posėdyje neginčijamai nustatyta, jog mažamečio V. G. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas suduodant smūgį jam į veidą. Tokias aplinkybes, visų pirma, patvirtino pats nukentėjusysis V. G., kuris, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, patvirtino, jog tėtis sudavė į veidą ir parodė tai ant maketo. Netikėti tokiais mažamečio parodymais teismas neturi pagrindo, nes juos patvirtina kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Liudytoja L. S. patvirtino 2015-11-19 mačiusi sumušimą virš V. G. kairio skruosto, vaikas patvirtino jai, kad tėtis kumščiu trenkė jam į skruostą. Be to, teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, jog V. G. konstatuota kraujosruva kairiame skruoste, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, galimai ranka. Apie tai, kad V. G. buvo sumuštas savo tėčio, paliudijo ir mažametis E. G., kurio parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., buvo pagarsinti teisiamajame posėdyje. Liudytojas E. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog tėtis pasikvietė V. į kambarį, o jis, būdamas kitame kambaryje girdėjo garsą, panašų į mušimą. Tėtis pakėlė balsą, V. pradėjo verkti. Vidui išėjus iš kambario matė, kad jo veidas prie dešinės akies buvo paraudęs. Tokie liudytojo E. G. parodymai patvirtina kitus bylos įrodymus. Pažymėtina, kad nukentėjusysis V. G. parodė, jog tėtis sudavė į dešinį žandą, liudytojas E. G. patvirtino, jog V. veidas prie dešinės akies buvo paraudęs, nors teismo medicinos ekspertas sužalojimą V. G. nustatė kairiame skruoste, tokius parodymus davė ir liudytoja L. S.. Šiuo atveju būtina įvertinti, kad nukentėjusysis V. G. ir liudytojas E. G. yra mažamečiai, kas turi įtakos jų suvokimui vertinant įvykio aplinkybes. Nustatant, kuri veido pusė buvo sužalota mažamečiui, teismas šiuo atveju remiasi teismo medicinos specialisto išvada ir liudytojos L. S. parodymais. S. G. prisipažino, kad buvo įpykęs ant sūnaus V., jog šis jam meluoja apie tai, kad mokykloje viskas sekasi gerai, toks vaiko elgesys išvedė jį iš kantrybės, garsiai ant jo rėkė ir papurtė suėmęs jį už pečių. Tai ir kitos nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog kaltinamasis pasirinko aiškiai netinkamą būdą vaiko auklėjimui ir tokie jo veiksmai yra nusikalstami. Kadangi S. G. nežymų sveikatos sutrikdymą padarė savo mažamečiui vaikui, gimusiam 2006-05-15, jo veiksmai kvalifikuojami pagal BK 140 str. 3 d.

S. G. buvo kaltinamas tuo, kad sudavė mažamečiui sūnui V. G. ne mažiau kaip du smūgius į veidą, krūtinę, nugarą bei paėmęs mažamečiui už galvos, trenkė jį į lovą. Prokuroras, kaltindamas S. G. tokiais veiksmais, rėmėsi mažamečio nukentėjusiojo V. G. parodymais, jog tėtis sudavė daug kartų į galvą, vieną kartą į krūtinę, nugarą. Tėtis sudavė į veidą (rodo ant maketo), t.y. į dešinį žandą, toliau sudavė į krūtinę ir į dešinės pusę nugarą. Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia kaltinamojo kaltę grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais (BPK 301 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju mažamečio nukentėjusiojo V. G. parodymų apie tai, kad tėtis daug kartų sudavė smūgius į galvą, nugarą, krūtinę, ir kad paėmęs mažamečiui už galvos, trenkė jį į lovą, nepagrindžia jokia kita bylos medžiaga, todėl aplinkybės dėl smūgių sudavimo į galvą, nugarą, krūtinę ir kad paėmęs mažamečiui už galvos, trenkė jį į lovą, iš kaltinimo šalintinos.

Tikslintinas kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas: prokuroras kaltino S. G., kad šis smurtavo prieš vaiką dienos metu, tiksliau nenustatytu laiku, tačiau iš kaltinamojo S. G. parodymų, iš mažamečio nukentėjusiojo V. G. parodymų nustatyta, jog veika padaryta apie 19 val., S. G. grįžus iš sūnaus klasės tėvų susirinkimo.

S. G. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu gautas J. G., kaltinamojo sutuoktinės, prašymas atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Teismas pažymi, kad asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ir kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. (BK 40 str. 1 d.). Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turi būti nustatytos visos išvardintos keturios sąlygos. Šiuo atveju teismas nenustatė vienos iš privalomos sąlygos – kad kaltinamasis visiškai pripažino savo kaltę. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis ne kartą išreiškė poziciją, jog gailisi dėl savo veiksmų, tačiau savo kaltės – sudavus smūgį į veidą ir taip padarius vaikui nežymių sveikatos sutrikdymą – kaltinamasis nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nepripažino. Tai, kad kaltinamasis pripažino garsiai rėkęs ant vaiko ir papurtęs jį, nelaikytina, jog jis pripažino faktines bylos aplinkybes, nes kaltinamajam yra inkriminuotas nežymus mažamečio sveikatos sutrikdymas, o toks sužalojimas padarytas sudavus smūgį į veidą. Papurtymas suėmus už pečių, vaikui nežymaus sveikatos sutrikdymo, pasireiškusio kraujosruva ant veido, nesukėlė, vadinasi, kaltinamasis nebuvo nuoširdus ir savo kaltės nepripažino, kad būtų galima jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius laidavimo institutą, numatytą BK 40 straipsnyje.

BK 140 straipsnio 3 dalies sankcijoje yra numatytos baudos, arešto ir laisvės atėmimo bausmės. Skirdamas bausmę S. G. teismas atsižvelgia į tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia, į tai, kad nusikalstama baigta, į tai, kad nėra nustatyta kaltinamojo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Vertinant S. G. asmenybę, pažymėtina, kad jis teisiamas pirmą kartą, buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, turi galiojančią nuobaudą, psichikos ir priklausomybės ligų įskaitoje neužregistruotas, dirba, vedęs, šeimoje auga penki nepilnamečiai vaikai.

Parenkant bausmės rūšį, teismas turi vadovautis BK 55 straipsnio nuostatomis, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Nagrinėjamu atveju, teismas sprendžia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – bauda, nėra pati efektyviausia priemonė BK 41 str. numatytiems bausmės tikslams pasiekti, įvertinus tai, kad S. G. šeimoje auga penki nepilnamečiai vaikai ir kaltinamasis yra jų išlaikytojas, finansinė bausmė šiuo atveju pažeistų nepilnamečių vaikų interesus. Dėl tos pačios priežasties S. G. neskirtina ir kita BK 140 str. 3 d. sankcijoje numatyta bausmės rūšis – areštas, kadangi suvaržius kaltinamojo laisvę, būtų prarasta darbo vieta, pajamų šaltinis. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad už BK 140 str. 3 d. numatyto nusikaltimo padarymą S. G. skirtina inkriminuojamo straipsnio sankcijoje numatyta griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas, nustatant mažesnį negu vidurkis dydį. Tačiau įvertinus kaltinamojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (duomenų apie naujus ikiteisminius tyrimus, pradėtus jo atžvilgiu, nepateikta), kaltinamasis dirba, augina penkis nepilnamečius vaikus, juos išlaiko, pagrįstai manytina, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. 2 d., gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, teismo įsitikinimu, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas užtikrins teisingo nubaudimo principą. Siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, S. G. skirtinas BK 75 str. 2 d. numatytas įpareigojimas neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir pradėti dirbti, o nustačius, kad kaltinamasis smurtavo savo šeimos nario – sūnaus atžvilgiu, jam skirtina ir baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 67 str. 3 d.).

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Daiktų, turėjusių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nėra.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2015-12-14 pažymą Nr. TP-7-(2.10)-4899 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad advokato darbo užmokestis – 86,85 eurų. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Pažymėtina, jog BPK 431 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą pagreitinto proceso tvarka teisiamajame posėdyje dalyvauja ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog pagreitintame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas pagreitintame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Atsižvelgiant į tai, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą iš S. G. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

S. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 3 d., ir paskirti jam 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant S. G. per šį laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 str. 3 d., 72² str., S. G. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant tai padaryti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – pradėjus nuosprendžio vykdymą – panaikinti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš S. G. nepriteisti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apylinkės teismą.