Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo E. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėjas - Valstybine teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) ieškinį atsakovui E. F. dėl priestato nugriovimo ir pagal trečiojo asmens byloje R. K. savarankiškų reikalavimų pareiškimą dėl statybos leidimo pripažinimo negaliojančiu ir priestato nugriovimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, kuris bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pakeistas jo teisių perėmėju Valstybine teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (t.2, b.l. 32-33), 2008-01-25 kreipėsi į Vilniaus m. 3-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu (t. 1, b.l.2-5), kuriuo prašė įpareigoti atsakovą E. F. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t.y. nugriauti savavališkai pastatytą priestatą, esantį Alytaus g. 5, Vilniuje, ir sutvarkyti statybvietę. Nurodė, kad atsakovas nuosavybės teise valdomame žemės sklype, esančiame Alytaus g. 5, Vilniuje, pažeisdamas Statybos įstatymo 3 str., 12 str. 1 d., 23 str. 1 d., Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ V ir VI skyrių reikalavimus, neturėdamas nustatyta tvarka parengto ir suderinto projekto bei leidimo statybai, savavališkai rekonstruodamas gyvenamąjį namą, neišlaikė norminio 3 m atstumo iki sklypo, esančio Alytaus g. 3, Vilniuje, priklausančio R. K., ribos, savavališkai pastatė priestatą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento vyriausiasis specialistas V. Nenartavičius 2007-03-22 surašė atsakovui savavališkos statybos aktą, 2007-05-16 surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir 2007-05-21 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje paskyrė atsakovui 2000 Lt baudą, kurią Vilniaus apygardos administracinis teismas sumažino iki minimalios baudos. Nors atsakovas 2007-03-22 savavališkos statybos aktu buvo įpareigotas sustabdyti savavališkai vykdomus statybos darbus ir pašalinti savavališkos statybos padarinius, tačiau šio reikalavimo neįvykdė. Statybos reglamento STR1.08.02:2002 „Statybos darbai“ V dalies 18 p. nurodyta, kad pradėti statinio statybos darbus leidžiama tik po to, kai statytojas nustatyta tvarka gavo statybos leidimą ir parengtą bei patvirtintą statinio projektą. Atsakovas pastatė priestatą, neturėdamas reikiamo leidimo ir suderinto projekto, todėl jis neturi teisės šiuo priestatu disponuoti bei privalo pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Vilniaus m. 3-iasis apylinkės teismas 2009-05-04 sprendimu (t.1,b.l. 175-179) Vilniaus apskrities viršininko administracijos ieškinį bei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. K. pareiškimą patenkino: 1) pripažino 2000-12-22 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos E. F. išduotą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančiu; 2) įpareigojo atsakovą E. F. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos pasekmes, t.y. nugriauti savavališkai pastatytą priestatą (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę; 3) priteisė iš atsakovo trečiojo asmens R. K. naudai 253 Lt ir valstybės naudai 144,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Ištyręs į bylą pateiktus įrodymus – trečiojo asmens R. K., liudytojos A. L., parodymus (t.1, b.l. 71, 171), į bylą pateiktas PVM sąskaitas-faktūras (t.1, b.l. 125, 140-142) bei atsižvelgęs į Vilniaus apygardos administraciniame teismo išnagrinėtoje byloje duotus atsakovo paaiškinimus, jog gyvenamąjį namą jis rekonstravo ir priestatą statė be statybos leidimo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas priestato statybą vykdė neturėdamas galiojančio statybos leidimo, pasibaigus anksčiau išduoto leidimo terminui ir nesiėmė jokių priemonių jam pratęsti. Remdamasis Vilniaus apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2005-01-05 raštu, trečiojo asmens R. K. argumentais dėl norminio atstumo nesilaikymo, kuriais jis grindžia savo reikalavimą pripažinti statybos leidimą negaliojančiu (b.l.133-136), byloje esančių architektės D. V. aiškinamuoju raštu (t. 1,b.l.64), teismas, konstatavo, kad išduodant statybos leidimą atsakovui nebuvo kaimyninio sklypo savininko sutikimo, nesilaikyta nurodyto 3 m atstumo bei nebuvo vyriausiojo miesto architekto sutikimo dėl tokios išimties taikymo. Todėl pripažino, kad statybos leidimas atsakovui buvo išduotas nepagrįstai, neteisėtai, atsakovui suklaidinus statybos leidimus išduodančią instituciją, ir tuo pagrindu patenkino trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais pareiškimą pripažinti statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančiu. Nustatęs, jog atsakovas nesiėmė jokių priemonių dėl statybos leidimo galiojimo pratęsimo, per jame nustatytą dviejų metų laikotarpį nepradėjo vykdyti statybos darbų, teismas sprendė, jog šiuo atveju atsakovas vykdė statybas kaip visiškai neturėdamas statybos leidimo, t.y. savavališkai, tuo pažeisdamas tiek viešuosius interesus, tiek privačių asmenų teises ir teisėtus interesus, o galimybės savavališką statybą įteisinti nėra (CK 4.103 str., Statybos įstatymo 28 str.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

CPK 320 str. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu atsižvelgiant į apeliaciniame skunde įvardijamus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, tokių pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, nagrinėjamojoje byloje nenustatyta.

Kaip matyti iš atsakovo apeliacinio skundo, apeliantas nesutinka su Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2009-09-16 sprendime padaryta išvada, kad tokiomis faktinėmis aplinkybėmis jo atliekami priestato statybos darbai priskirti statybų, neturint leidimo (neteisėtų statybų) kategorijai, įpareigojant jį pašalinti tokios statybos padarinius ir nugriauti neteisėtą statinį. Todėl teisėjų kolegija pasisako byloje šiais aspektais – dėl 2000-12-22 leidimo statyboms išdavimo teisėtumo ir jo galiojimo, dėl teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su statybos darbų vykdymu (pradžia, tęstinumu), dėl teisės aktų, reglamentuojančių savavališkos statybos padarinių pašalinimą.

Iš 2007-09-26 apžiūros akto bei nuotraukų matyti (t.1, b.l.13-17, 149-150), kad apeliantas įrengė gyvenamojo namo priestato rūsį (pamatus) su gelžbetonine perdanga, išmūrijo 2 aukštus priestato sienų iš akyto betono blokelių (vidutinis aukštis 5 metrai), sumontavo medinius perdangos balkius. Statybinės konstrukcijos atitinka statinio rekonstrukcijos sąvoką (Statybos įstatymo 2 str. 18 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas, atlikdamas jam priklausančio pastato, esančio Alytaus g. 5, Vilniuje, rekonstrukcijos darbus (priestato prie gyvenamojo namo statybą), privalėjo turėti ne tik įstatymo nustatyta tvarka patvirtintą projektą rekonstrukcijai, bet ir nustatyta tvarka gauti statybos leidimą. Su tokia bylą nagrinėjusio apylinkės teismo išvada kolegija sutinka.

Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantas statybos darbų faktinio atlikimo metu jokio leidimo statybai neturėjo, kadangi anksčiau išduoto ir trečiojo asmens šioje byloje ginčijamo statybos leidimo (t.1, b.l. 48) galiojimo terminas buvo pasibaigęs ir nustatyta tvarka nepratęstas (t.1, b.l. 6-8). Šią aplinkybę, pažymėtina, pripažino ir jis pats, nagrinėjant jo atsakomybės administracinėje byloje klausimą. Taigi neteisėtos (savavališkos) statybos faktas yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (t.1, b.l. 20). Tokiu atveju galioja prejudicija (CPK 182 str. 2 p.), ir ieškovas, pareikšdamas ieškinį pašalinti neteisėtos statybos padarinius, šių aplinkybių, t.y. statybų vykdymo be atitinkamo leidimo, jų savavališkumo (Statybos įstatymo 2 str. 71 d.), iš naujo neprivalėjo įrodinėti. Priešingai, paneigti šį prejudicinį faktą pareiga kilo būtent apeliantui, tą suponuoja šalių rungimosi principas bei įrodinėjimo pareigų šalims paskirstymo taisyklės (CPK 12 str., 178 str.). Į tai, kaip ir į būtinybę paneigti preziumuojamą kaimyninio sklypo (trečiojo asmens R. K.) savininko teisių pažeidimą, rekonstrukcijos metu nesilaikant 3 metrų atstumo iki pastarojo sklypo ribos, apelianto dėmesį taip pat atkreipė anksčiau šį klausimą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas (t.1, b.l. 110-113). Tačiau apeliantas nurodytos įrodinėjimo pareigos neįgyvendino, nei į parengiamąjį, nei į teismo posėdį jis ar jo atstovas neatvyko ir paaiškinimų, kurie taip pat yra įrodymų šaltinis (CPK 177 str. 2 d.), neteikė (t.1, b.l. 159, 167), jokių naujų duomenų į bylą, išskyrus vienintelę PVM sąskaitą – faktūrą apie G. F. 2000-03-06 pateiktą apmokėjimui 1050 Lt sumai sąskaitą už 420 vnt. statybinių blokų pirkimą, nepateikė. Viena vertus, ši sąskaita pati savaime be apmokėjimo už ją dokumentų (kvitų, mokėjimo pavedimų ir pan.), be papildomų duomenų šių statybinių blokų identifikavimui (sulyginimui su statybvietėje sumūrytais akyto betono blokeliais), priimant domėn, jas pirkusį kitą asmenį, nenurodžius PVM sąskaitoje jokios blokų specifikacijos, įrodomosios reikšmės nustatant statybų pradžios momentą neturi. Taigi ji nepatvirtina pradėtų ir tęsiamų statybų legalumo, galiojant 2000-12-22 išduotam leidimui vykdyti statybos darbus. Kita vertus, trečiojo asmens raštu (t.1, b.l. 135) ir žodžiu (t. 1, b.l. 168-171) pateiktus paaiškinimus, kad iki 2004 m., kuomet leidimas jau nebegaliojo, apeliantas jokių rekonstrukcijos darbų dar nevykdė, patvirtina ne tik liudytojos A. L. paaiškinimai teismo posėdyje (t.1, b.l. 171), kurių patikimumu apelianto skunde išreikštos abejonės, bet ir trečiojo asmens iniciatyva pateikti į bylą rašytiniai įrodymai – duomenys apie E. F. 2005 m. spalį, 2005 m. liepą ir 2006 m. rugpjūtį pirktas būtinas statyboms vykdyti medžiagas (betono, cemento-smėlio mišinius). Be to, tik prasidėjus statyboms (rekonstrukcijai) ir tapus aiškiai jų dislokacijos vietai, kilo nesutarimai bei ginčai dėl to su kaimyninio sklypo savininku R. K. (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento pranešimai, atsakant į 2004-12-02 jo prašymą, t.1, b.l. 18-19). Ši aplinkybė taip pat netiesiogiai patvirtina trečiojo asmens įvardijamą faktinę statybų pradžią.

Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos proceso įstatymo normose, t. y. CPK 185 str. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Vertinant šios bylos įrodymų, susijusių su ginčo dalyku (rekonstrukcijos darbų vykdymu), visumą bei taikant tikimybių pusiausvyros principą, yra didesnė tikimybė, jog apeliantas juos pradėjo vykdyti statybos leidimo galiojimui jau pasibaigus. Teisėjų kolegija pažymi, kad išduodant šioje byloje ginčijama leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 48) jame buvo nurodytas galiojimo pasibaigimo momentas - dveji metai nuo 2000-12-22. Nors 2002-07-01 teisės aktais jau buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, kad išduoto statybos leidimo galiojimo terminas yra 10 metų, tačiau buvo nustatyta ir išlyga - statybos turi būti pradėtos per trejus metus (Statybos įstatymo 23 str. 17 d. ir 18 d. 3 p.). Nagrinėjamojoje byloje vienokiu ar kitokiu atveju - ir dėl leidime nurodyto termino pasibaigimo, jo nustatyta tvarka nepratęsus, ir dėl įstatymu apibrėžto termino pasibaigimo tuo aspektu, kad nėra įrodyta, jog statyti pradėta būtent per trejus metus – galiojančio statybos leidimo apeliantas neturėjo. Pirmosios instancijos teismas susiklosčiusią situaciją bei apelianto pasyvumą, nesiimant jokių aktyvių veiksmų suderinti jo ir trečiojo asmens R. K. interesus, atitinkamai pakoreguoti projektą, nustatyta tvarka įteisinti statybas (pratęsti leidimo statyboms galiojimą ar kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo), teisiškai įvertino tinkamai -kaip savavališką statinio statybą. Taip pat, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir įrodinėjimo taisyklių bei jomis nustatytų įrodymų vertinimo principų, o dėl teismo neobjektyvumo ar šališkumo jokių duomenų, įvardintų CPK 64 str.- 66 str., išskyrus paties apelianto vertinimus, nepateikiama. Pažymėtina kad vienokia ar kitokia teismo išvada, padaryta įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese (CPK 185 str.), nepalanki ar nepriimtina kuriai tai iš bylos šalių, pati savaime teismo suinteresuotumo priešingos šalies naudai nepatvirtina.

Kadangi ieškovas atliko statinio rekonstrukciją neturėdamas statybos leidimo, ją tęsė ir po to, kai atitinkamos institucijos 2005-01-05 užfiksavo pažeidimus (t., bl. 18, 151-152), tai teismas pagrįstai jo atliktus statybos darbus kvalifikavo kaip savavališką statybą. Taip pat šie veiksmai kvalifikuoti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007-07-03 nutartyje (t.1, b.l. 20), kurioje apeliantui už statinio (priestato) statybą be Statybos įstatyme nustatyta tvarka gauto statybos leidimo taikyta administracinė atsakomybė (ATPK 159 str. 1 d.). Savavališkos statybos padariniai šalinami Statybos įstatymo 28 str. nustatyta tvarka. Skundžiamame teismo sprendime apeliantui nustatytas įpareigojimas savo lėšomis nugriauti pastatytas statybines konstrukcijas visiškai atitinka šio straipsnio 3 d. reikalavimus. Toks neteisėtos statybos civilinių teisinių padarinių šalinimo būdas nustatytas ir CK 4.103 str. 3 d. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas, atlikdamas statybos darbus ir statydamas priestatą be nustatyta tvarka išduoto statybos leidimo, pažeidė Statybos įstatymo 23 str. 1 d., statybos reglamento STR 1.07.01:2002 ,,Statybos leidimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218, nuostatas. Jo atlikti darbai, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, atitinka Statybos įstatymo 2 str. 71 d. įtvirtintą savavališkos statybos sampratą, ir būtent dėl tokio statybos darbų atlikimo jis pats prisiėmė sankcijos, numatytos CK 4.103 str. 3 d. – įpareigojimo nugriauti statinį, taikymo riziką.

Kasacinio teismo, aiškinant CK 4.103 str. nuostatas dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių padarinių, yra nurodyta, kad šie diferencijuojami pagal neteisėtos statybos pobūdį: jeigu statinys statomas ar pastatytas savavališkai arba pažeidžiant esminius statinio projekto sprendimus, toks statinys turi būti nugriaunamas, nepaliekant galimybės įteisinti savavališką statybą; kai statinys statomas ar pastatytas pažeidžiant kitus, neesminius statinio projekto sprendimus, teismas sprendimu gali įpareigoti statytoją įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka padaryti reikiamus statinio projekto pakeitimus ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su projektine dokumentacija, arba įpareigoti statytoją per teismo nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį. Galiojančioje CK 4.103 str. redakcijoje atsisakyta ankstesnėje (2001-07-01 d.) CK 4.103 str. 3 d. redakcijoje įtvirtintos galimybės visais atvejais leisti savavališkos statybos statytojui per nustatytą terminą padaryti reikiamus projekto pakeitimus ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statybos dokumentų tinkamu įforminimu ( pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-21 nutartis c.b. Nr. 3K-3-492/2008). Dėl šios priežasties apelianto samprotavimai, kad jis galėtų pratęsti įstatymo nustatyta tvarka išduoto leidimo galiojimą supaprastinta tvarka ir užbaigti pradėtus priestato statybos darbus, teisiškai nepagrįsti ir paneigiami bylos dokumentais (t.1, b.l. 157).

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo motyvais, susijusiais su leidimo statybai išdavimo teisėtumu, nors ši aplinkybė, konstatavus savavališkos statybos faktą, iš esmės neturi teisinės reikšmės. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992-12-15 įsakymu Nr. 243 patvirtintų "Miestų ir gyvenviečių sodybos" Respublikinės statybos normos - RSN 151-92 (neteko galios nuo 2004-03-05) 2.7 p. buvo įtvirtintas ne mažesnis, nei 3 metrų būtinas atstumas nuo kaimyninio sklypo ribos, kai pastatas blokuojamas (tai reiškia pristatomas) prie namo kaimyninio sklypo pietų pusėje, o tai šiuo atveju matyti iš plano (b.l. 54, 149), nebent sumažinti atstumą iki savo sklypo ribos raštu sutiktų gretimos valdos savininkas ar naudotojas. Apeliantas neginčija tokio atstumo neišlaikęs ir neprašęs kaimyno R. K. sutikimo atstumui sumažinti, nors kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą statybos darbams vykdyti šios aplinkybės, kad neturi kaimyninio sklypo savininkų sutikimo, neįvardijo (t.1, b.l. 139), o Vilniaus m. savivaldybei adresuotoje paraiškoje pateikti išvadą dėl galimo statinio projektavimo ir sąlygų projektavimui nustatymo pateikė kito asmens – (duomenys neskelbtini) namo bendraturtės sutikimą (t.2, b.l. 6, 8). Pagal minėtų RSN 151-92 2.8 p., tik statant ar perstatant jau pastatytą, o tai reiškia - natūroje būtent toje sklypo vietoje jau egzistuojantį namą, garažą, ūkinį ar buitinį pastatą kaip individualų atskirą statinį, dėl nepakankamų nuotolių teisė suteikta nuspręsti ir miesto ar rajono vyriausiajam architektui. Tačiau pagal šio poįstatyminio akto formuluotes abu veiksmai – kaimyninio sklypo savininko sutikimas ir architekto sprendimas turi būti, esant būtinybei, gretinami, o ne pakeičiami vienas kitu. Šiuo konkrečiu atveju ūkinis pastatas, kurios statyboms išduotas leidimas, natūroje toje vietoje anksčiau neegzistavo ir tai buvo pažymėta net pačiame leidime – rekonstruoti namo dalį, pristatant 58,58 kv.m. ploto priestatą (t.1, b.l. 48). Todėl nei rengusios rekonstrukcijos projektą architektes aiškinamajame rašte (t.1, b.l. 64) esantis įrašas, kad nors atstumas iki kaimyninio sklypo ribos nepakankamas, neatitinka ir priešgaisrinių atstumų, tačiau dėl nepakankamų nuotolių, nesant kaimyninio namo savininko sutikimo, dėl normatyvinių atstumų sumažinimo sprendžia vyr. architektas su priešgaisrinės ir higienos tarnybomis, nei ant plano esantys vyr. architektu įvardinto A. T. bei miesto plėtros departamento teritorijos vyr. architekto V. A. suderimai (t.1, b.l. 59) patys savaime nepatvirtina prašomo pripažinti negaliojančiu statybos leidimo išdavimo teisėtumo. Kaip minėta, toks suderinimas pagal RSN 151-92 nuostatas šiuo konkrečiu atveju negali pakeisti ar atstoti kaimyninio sklypo savininko sutikimo. Be to, apeliantas nepaneigė ir trečiojo asmens pateikto įrodymo dėl Vilniaus miesto vyriausiojo architekto tuo laikotarpiu buvusio asmens - S. A. L. (t.1, b.l. 148), turinio, kurio priedermė ir būtų tokius suderinimus atlikti.

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinio skundo argumentai prielaidų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nesudaro.

Iš apelianto CPK 98 str. pagrindu priteistinos 1000 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos trečiojo asmens R. K. naudai ir 18,35 Lt (t.2, b.l. 24) pašto išlaidos valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš E. F. 1000 (vieną tūkstantį) litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų R. K. naudai.

Priteisti iš E. F. 18 (aštuoniolika litų) 35 centus pašto išlaidų valstybės naudai.