Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

gynėjams advokatams Algirdui Grinevičiui, Albertui Pocevičiui, Algaudai Šimkūnienei, Elenai Žilienei, Petrui Prijalgauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. V., A. V., A. S., V. B., E. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trylikai metų, BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie šios bausmės iš dalies pridėta neatlikta Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu paskirta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu pakeista laisvės atėmimo bausmė ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, V. B. pripažintas pavojingu recidyvistu.

A. V. (A. V.) nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie šios bausmės iš dalies pridėta neatlikta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 23 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyniolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, A. V. pripažintas pavojingu recidyvistu.

E. V. nuteista pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

E. V. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

A. V. (A. V.) nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

A. S. (A. S.) nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, prie šios bausmės iš dalies pridėta neatlikta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 27 d. nuosprendžiu paskirta ir 2008 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi pakeista laisvės atėmimo bausmė ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteisti A. K. (A. K.), S. Š., tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B., A. V. ir A. S. kartu su A. K. nuteisti už tai, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose metu, 2009 metų spalio 9 – lapkričio 22 dienų laikotarpiu, veikdami organizuotoje grupėje, ir nusikaltimus vykdančiai grupei nepriklausančiais asmenimis E. V., A. V. ir S. Š. neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, siekdami narkotines medžiagas išplatinti Marijampolės pataisos namuose.

V. B., A. V. ir A. K. veikiant organizuotoje grupėje, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 9 iki 16 d., V. B., pasinaudojęs GSM ryšiu, susitarė su A. K., kad šis jam nupirks ir per V. B. bei A. V. nurodytą asmenį – E. V. – perduos į Marijampolės pataisos namus labai didelį narkotinės medžiagos – heroino kiekį. Tuo tikslu V. B. į A. K. nurodytą, pastarojo sugyventinės I. R. vardu, banke „Swedbank“ AB atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) inicijavo iš viso 4400 Lt pervedimą, iš kurių 2009 m. spalio 11 d. 500 Lt pervedė nusikalstamoje veikoje nedalyvavęs jo sūnus D. B., o spalio 12 dieną 3900 Lt pervedė nusikalstamoje veikoje nedalyvavusi J. L.. Tuo pačiu metu, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 9 iki 16 d., kartu su V. B. laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose atliekantis organizuotos grupės narys A. V., pasinaudodamas GSM ryšiu, paprašė savo sutuoktinės E. V. paimti iš A. K. jo nupirktą narkotinę medžiagą, taip pat kitų asmenų parūpintas narkotines ir psichotropines medžiagas, ir atnešti jas jam į pataisos namus per 2009 m. spalio 17 d. numatytą judviejų pasimatymą pataisos namuose. Organizuotos grupės narys A. K., 2009 m. spalio 16 d., apie 19.00 val., Vilniuje, Justiniškių mikrorajone esančioje „Neste“ kompanijos kuro degalinėje, adresu Rygos 2, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, už V. B. iniciatyva gautus pinigus, neteisėtai įgijo 37,241 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis narkotinės medžiagos kiekis – 15,816 g heroino, šią medžiagą neteisėtai laikė ir gabeno automobiliu BMW 520, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuveždamas ją į (duomenys neskelbtini), kur ne vėliau kaip 2009 m. spalio 16 d., 20.40 val., neteisėtai išplatino, perduodamas E. V..

A. V., 2009 m. spalio 15 arba 16 d., Marijampolės pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančio A. V. prašymu, iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 2,809 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 1,343 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, taip pat neteisėtai įgijo 1,184 g narkotinės medžiagos – kanapių, po ko, A. V. įgytas psichotropines ir narkotines medžiagas neteisėtai laikydamas nugabeno į (duomenys neskelbtini) esantį butą, ir ten turimas psichotropines bei narkotines medžiagas neteisėtai išplatino, perduodamas jas E. V..

E. V., 2009 m. spalio 16 d., tiksliai nenustatytu laiku, Vilniaus rajone, Baltosios Vokės kaime Parko g. 8-55 esančiame bute, iš A. V. neteisėtai įgijo 2,809 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 1,343 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, taip pat neteisėtai įgijo 1,184 g narkotinės medžiagos – kanapių. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, ne vėliau kaip 20.40 val., Vilniaus rajone, Baltosios Vokės kaime, Parko gatvėje, E. V. neteisėtai iš A. K. įgijo 37,241 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis narkotinės medžiagos kiekis – 15,816 g heroino. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, E. V. iš A. V. ir A. K. neteisėtai įgytas narkotines ir psichotropines medžiagas, taip pat nenustatytomis aplinkybėmis kitų asmenų parūpintas narkotines ir psichotropines medžiagas – 30,358 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 12,902 g narkotinės medžiagos – heroino, 2009 m. spalio 17 d. pirmoje pusėje, paslėpusi savo kūno ertmėse, iš savo namų neteisėtai nugabeno į Marijampolės pataisos namus, kurių adresas Sporto g. 7, Marijampolė, ir ten pasikėsino minėtą labai didelį narkotinės medžiagos kiekį ir psichotropines medžiagas išplatinti, perduodama jas laisvės atėmimo vietoje pasimatymo su ja laukusiam A. V., tačiau pataisos namų administracijos darbuotojai 13.00 val. asmens patikrinimo metu narkotines ir psichotropines medžiagas E. V. kūno ertmėse rado ir paėmė.

Taip pat V. B., A. K. ir A. S., veikiant organizuotoje grupėje, 2009 m., ne vėliau kaip lapkričio 18 d., V. B. pasinaudodamas GSM ryšiu, susitarė su A. K., kad šis jam nupirks ir per V. B. bei A. S. nurodytą asmenį – S. Š. perduos į Marijampolės pataisos namus labai didelį narkotinės medžiagos – heroino kiekį. Tuo tikslu V. B. į A. K. nurodytą, pastarojo sugyventinės I. R. vardu, banke „Swedbank“ AB atidarytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), inicijavo 2200 Lt pervedimą, kurį 2009 m. lapkričio 20 d. padarė nusikalstamoje veikoje nedalyvavęs D. V.. Tuo pačiu, kartu su V. B. laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose atliekantis organizuotos grupės narys A. S., pasinaudodamas GSM ryšiu, 2009 m. lapkričio 22 d. paprašė S. Š. paimti iš A. K. jo nupirktą narkotinę medžiagą ir palaikyti ją pas save, kol heroiną paims vėliau A. S. nurodytas asmuo. Organizuotos grupės narys A. K., 2009 m. lapkričio 22 d., apie 19.00 val., Vilniuje, Justiniškių mikrorajone esančioje „Neste“ kompanijos kuro degalinėje, adresu Rygos 2, iš tyrimo metu nenustatyto asmens, už V. B. iniciatyva gautus pinigus, neteisėtai įgijo 19,978 g miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis narkotinės medžiagos kiekis – 2,188 g heroino, šią medžiagą neteisėtai laikė ir gabeno automobiliu BMW 520, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuveždamas ją į Klaipėdą, Kretingos gatvę, prie parduotuvės „1 centas“, kur 2009 m. lapkričio 22 d., apie 23.30 val., dalį narkotinės medžiagos – 19,328 g miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis narkotinės medžiagos kiekis – 2,087 g heroino, neteisėtai išplatino, perduodamas S. Š., o S. Š., neteisėtai iš A. K. įgytą didelį narkotinės medžiagos kiekį – 2,087 g heroino nunešė paslėpti į Kretingos gatvėje esančio namo Nr. 50 rūsyje esančias negyvenamas patalpas, kur ją paėmė 2009 m. lapkričio 22 d. 23.40 val. į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai.

Nuteistasis A. V. apeliaciniu skundu prašo tinkamai pritaikyti BK straipsnius ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Apeliantas skunde tvirtina, kad teismas be jokio pagrindo kvalifikuodamas jo veikas taikė BK 25 straipsnio 3 dalį. Apelianto įsitikinimu, byloje nėra įrodymų, kad tarp jo ir V. B. ar kitų asmenų buvo susitarimas veikti kartu. Byloje neįrodyta, kad buvo organizuota grupė, kurioje jie būtų pasiskirstę vaidmenimis ir turėję bendrą tikslą. Kiekvienas iš jų veikė atskirai, tarp jų nebuvo jokių bendrų interesų. Taip pat nėra nustatyta, kad narkotikais naudojosi visi. Dėl to šioje dalyje nuosprendis turėtų būti panaikintas.

Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad byloje nėra nustatyta, jog narkotikai buvo ruošiami platinimui pataisos namuose. Apelianto teigimu, jis yra narkomanas ir nuo narkotikų yra priklausomas jau ilgą laiko tarpą (tai gali patvirtinti medicininiai dokumentai iš pataisos namų). Dėl to jam reikalingos didelės narkotikų dienos dozės. Be to, jis yra pataisos namuose ir jo laisvė yra apribota, jam sunku įsigyti narkotikų savo poreikiams kiekvieną dieną. Dėl to jis yra priverstas įsigyti didesnį kiekį narkotinių medžiagų. Pas jį buvo surastas 7-10 dienų jam reikalingas narkotikų kiekis.

Apeliantas taip pat tvirtina, kad teismas jį be jokio pagrindo pripažino pavojingu recidyvistu, nes jis analogiškų veikų nėra padaręs. Visos jo padarytos nusikalstamos veikos, nors ir yra sunkios, bet yra skirtingos. Visa tai rodo, kad yra tik nusikaltimų recidyvas BK 27 straipsnio 1 dalies prasme.

Taip pat, apelianto nuomone, atsižvelgiant į jo paminėtas aplinkybes jam turėtų būti sumažinta ir laisvės atėmimo bausmė.

Apeliantas skunde taip prašo įskaičiuoti jam į bausmę jau atliktos bausmės laiką (2009 m. sausio 23 d. nuosprendžiu paskirtos ir jau atliktos bausmės dalį).

Nuteistasis A. V. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir jam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, atsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat kitas jo skunde minimas aplinkybes, paskirti švelnesnę, nesusijusią su laisvės atėmimu, bausmę.

Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikaltimus padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Mano, kad remiantis bendrininkavimo samprata ir nuteistosios E. V. parodymais galima daryti išvadą, jog jie nebuvo susitarę vykdyti bendrai numatytos ir sutartos veikos. Tai, apelianto nuomone, leidžia teigti, kad tarp jų nebuvo bendrininkavimo santykių ir tuo pačiu jo veiksmuose nėra BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

Apeliantas taip pat mano, kad teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis veiką padarė dėl psichinės prievartos (BK 59 str. 1 d. 5 p.). Tokią išvadą, apelianto nuomone, leidžia daryti nuteistojo A. V. ir jo paties parodymai. Iš šių parodymų, atsižvelgiant į tai, jog jis žinojo, kad A. V. yra teistas už sunkius nusikaltimus, taip pat ir už nužudymą, galima teigti, kad tokie A. V. grasinimai gali būti vertinami kaip realūs ir šių grasinimų jis išsigando.

Taip pat, apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad jis jau per pirmą jo apklausą prisipažino pirkęs psichotropines ir narkotines medžiagas, nurodė kam reikalaujant tai padarė, turėtų būti daroma išvada, jog jis aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir ši aplinkybė pripažįstama jo atsakomybe lengvinančia (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Apeliantas skunde taip pat mano, kad teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į daugelį aplinkybių ir jam dėl to paskyrė bausmę, kuri prieštarauja teisingumo principui. Visų pirma, apelianto nuomone, teismas turėjo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pagal bylos duomenis, jis psichotropines ir narkotines medžiagas įsigijo tam, kad šias gautų jo pažįstamas A. V.. Byloje nėra duomenų, kad jis turėjo tikslą tas medžiagas platinti didesniam asmenų ratui ir būtų turėjęs dėl to naudos. Jis šias medžiagas pirko panaudojus prieš jį psichinę prievartą. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad jo padarytas nusikaltimas nėra toks pavojingas visuomenei (BK 54 str. 2 d. 1 p.). Be to, jis kaltinamas neteisėtu įgijimu 2,809 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 1,343 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, taip pat neteisėtu įgijimu 1,184 g narkotinės medžiagos – kanapių. Vadovaujantis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, nedidelis amfetamino kiekis yra nuo 0,2 g iki 20 g, o kanapių – nuo 5 g iki 500 g. Taigi jis kaltinamas tik labai nedidelio amfetamino kiekio įgijimu ir platinimu, ir 1,184 g kanapių kiekio įgijimu, dėl ko turėtų būti apskritai išteisintas. Taip pat teismas, apelianto nuomone, turėjo skirdamas jam bausmę atsižvelgti ir į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir į anksčiau minėtas byloje nustatytas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d. 7 p.), jo asmenybę (jis yra jauno amžiaus, padarė tik vieną nusikaltimą, į narkologinę įskaitą neįrašytas, charakterizuojamas teigiamai), vaidmenį (jo vaidmuo nebuvo išskirtinis). Apelianto įsitikinimu, įvertinus visas šias jo paminėtas aplinkybes jam yra galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad byloje neįrodyta aplinkybė, jog jis tabore pirko psichotropines ir narkotines medžiagas. Pas E. V. aptiktos psichotropinės ir narkotinės medžiagos nėra identifikuotos kaip gautos iš jo. Jo nurodytas medžiagų kiekis ir pas E. V. rastas ir paimtas medžiagų kiekis skiriasi. Dėl to neatmetama ir galimybė, kad jis galėjo būti pardavėjo apgautas.

Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti dėl jo priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Nurodo, kad teismas buvo šališkas ir įrodinėdamas jo kaltę manipuliavo surinktais duomenims, iškraipydamas jų prasmę, visiškai neatsižvelgdamas į specifinę įvykio vietą, kalinių tarpusavio santykius. Užfiksuoti aštuoni 2009 m. lapkričio 22 d. jo S. Š. skambučiai neįrodo dar jo kaltės. Pokalbių apie disponavimą narkotikais nėra užfiksuota. A. V. prašė surasti žmogų Klaipėdoje, kuris paimtų telefoną į įkalinimo įstaigą. Jis nežinojo apie tolimesnį A. V. pokalbį ir narkotikus. Be to, nagrinėjant bylą teisme jam net nebuvo suteikta galimybė išklausyti telefoninių pokalbių, kurie susiję su juo, taip atimant jam galimybę užkirsti kelią pokalbių prasmės iškraipymui. Liudytojo R. S. parodymai apie šio ir S. Š. vykusį pokalbį taip pat turi būti atmesti, nes liudytojas yra policijos pareigūnas ir šis dėl savo darbo pobūdžio yra linkęs pareikšti įtarimus kuo daugiau asmenų dėl narkotikų. Be to, šis žinojo, kokia yra įstatymo nustatyta tvarka ir kaip turi būti toks pokalbis, jeigu buvo, turi būti užfiksuotas. Kadangi tokios tvarkos nebuvo laikomasi, darytina išvada, kad yra neįrodyta, jog toks pokalbis iš tikrųjų buvo. Tai, kad jis nežinojo apie narkotikus, tyrimo pradžioje sakė žinantys ir pareigūnai. Tačiau, pasak jų, jam vis tiek bus pareikšti įtarimai. Tik tuo atveju, jeigu jis duos jų nurodytus parodymus prieš V. B., įtarimas jam nebus pareikštas. Jis atsisakė taip padaryti ir jam buvo pareikštas įtarimas. Baigus ikiteisminį tyrimą jis bandė protestuoti, atsisakė susipažinti su byla ir pasirašyti. Tačiau teismas į tai visai neatkreipė dėmesio ir nepasidomėjo, kodėl jis taip elgėsi. Jis įkalinimo įstaigoje yra charakterizuojamas teigiamai, laikosi vidaus elgesio taisyklių ir nėra linkęs jų pažeidinėti.

Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas neobjektyviai ir vienpusiškai, turėdamas išankstinę nuomonę ir nusistatymą, neteisingai vertino įrodymus, o nuosprendyje išvadas pagrindė prieštaringomis aplinkybėmis, teismo nurodyti motyvai prieštarauja teisiamojo posėdžio metu nustatytiems faktams. Jis neorganizavo organizuotos grupės ir jokios organizuotos grupės nebuvo. Taip pat jis nedalyvavo jokios organizuotos grupės veikloje ir nedisponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų. Teismo nuosprendyje išdėstyta jo pozicija neatitinka jo paaiškintų aplinkybių. Jis teismui pateikė raštu surašytą paskutinįjį žodį, kuriame nurodė visas jam žinomas aplinkybes ir tai, kaip neteisėtai su juo buvo elgiamasi ikiteisminio tyrimo metu, kaip ši byla prieš jį buvo sufabrikuota. Pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu ir jau etapuojant jį į Vilnių, ne kartą, nedalyvaujant gynėjui, atliko tariamus tyrimo veiksmus, kurių metu jis nuolat jautė nepagrįstą spaudimą ir psichologinę prievartą. Jam tiesiogiai ir be jokių užuominų buvo siūloma paaiškinti apie tariamus nusikaltimus, dėl kurių jis nieko nežino. Priešingu atveju, pagal pareigūnų paaiškinimus, jie ras galimybių jį apkaltinti tuo, kuo jiems reikės. Pareigūnai sekė ar ruošėsi sekti jo šeimos narius. Šie pareigūnų grasinimai buvo įgyvendinti ir galimai buvo sekamas net jo sūnus ir kiti šeimos nariai, nes byloje yra užfiksuoti slapto sekimo, nuolatiniai pokalbių klausymosi faktai. Dėl to šioje byloje buvo pažeistos BPK 1, 2, 6, 7, 10 straipsnių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 8 straipsnių nuostatos. Ši byla yra aiški ir suplanuota provokacija prieš jį, pasinaudojant asmenimis, kurie vartoja narkotikus. E. V. parodymai, kurie, kaip nurodyta nuosprendyje įrodo jo kaltę, iš tiesų jo kaltės neįrodo. Iš E. V. parodymų, kuriuos apeliantas skunde pacituoja, jo nuomone, matyti, kad ji jokių parodymų dėl jam inkriminuotų veiksmų patvirtinimo ne tik nedavė, bet ir negalėjo duoti, nes jo ji nepažįsta ir su juo nėra susijusi. Analogiška situacija, apelianto teigimu, yra ir dėl nuteistųjų A. S. ir A. Š. parodymų. Šių asmenų nurodytos aplinkybės jo kaltės taip pat nepatvirtina. Tuo tarpu A. K. parodymai yra neteisingai užfiksuoti. A. K. teigė, kad jis (apeliantas) narkotikų neprašė, o tik šis taip supratęs, nes jis pasakęs ne atvirai, bet šis iš kažko tai suprato. Be to, A. K. tolimesni paaiškinimai rodo, kad jis tik paskambino šiam ir parašė, kad šis pasikalbėtų su A. V., nes A. V. yra narkomanas ir pastarajam reikia narkotikų. Tačiau tai pripažįsta ir jis pats. Jis pripažino, kad A. V. jo paprašė, jog supažindintų su žmogumi, kuris galimai gali žinoti ar gal net gauti narkotikų. Tai jis yra padarė ir nieko daugiau. Jis tik padėjo A. V. susisiekti su A. K., nes kartais su šiuo asmeniu pašnekėdavo, ir už tai negalėjo būti nuteistas. Be to, apelianto įsitikinimu, svarbus faktas vertinant A. K. parodymus yra tai, kad A. K. bendradarbiavo su policija ir siekį jį susieti su kokiu nors nusikaltimu, ką patvirtina nuosprendyje išdėstyti faktai. Tačiau teismas į šiuos jo nurodytus faktus nekreipė dėmesio, tai vertindamas kaip jo bandymą sumenkinti savo vaidmenį ir sušvelninti atsakomybę. Dėl to teismas, apelianto teigimu, pažeidė jo teises duoti parodymus, paaiškinimus, teikti įrodymus. Teismo įvardinti A. V. parodymai kaip jo kaltės įrodymai taip pat neįrodo jo kaltės, o leidžia daryti priešingas išvadas. Iš A. V. parodymų matyti, kad tik A. V. veiksmai gali būti vertinami kaip siekis gauti, nusipirkti narkotinių medžiagų, o jis su narkotinių medžiagų įgijimu, disponavimu nėra susijęs. Tokiu būdu, apelianto teigimu, galima daryti išvadą, kad nuteistieji A. V., A. S., S. Š., liudytoja D. L. patvirtino E. V. ir A. V. parodymus, liudytojas R. S., G. S. paaiškino A. K. ir S. Š. sulaikymo aplinkybes, tačiau nepatvirtino jam inkriminuoto kaltinimo aplinkybių. Teismas, apelianto teigimu, taip pat nepagrįstai nurodo, kad atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir šios metu kontroliuojant A. K. SIM kortelės ryšius bei kitų nuteistųjų pokalbius, ryšio kontaktus, jo tariamai naudotos SIM kortelės ryšius, buvo nustatyta, kad jis prašė narkotinių medžiagų, rūpinosi pinigų pervedimais. Jis apie konkrečius narkotikus ar kokius jų kiekius pats nekalbėjo. Jeigu ir buvo tokių minčių, tai kitų asmenų iniciatyva ir tai pripažino kiti nuteistieji (A. V., E. V. ir kiti), iš dalies patvirtino ir A. K., tik bandė švelninti poziciją. Apeliantas skunde nesutinka ir su teismo padarytomis išvadomis vertinant liudytojų V. L., D. V. parodymus dėl skolų ir jų grąžinimo aplinkybių. Apelianto teigimu, iš šių asmenų parodymų matyti, kad tarp atskirų asmenų buvo paskoliniai santykiai, o ne pinigų pervedimai narkotinėms medžiagoms įsigyti, kaip nurodo teismas.

Apelianto teigimu, teismui nenurodžius konkrečių bei neginčijamų jo kaltės įrodymų ir nepagrindžius jo dalyvavimo kokioje nors konkrečioje nusikalstamoje veikoje, jis yra nepagrįstai nubaustas ir itin griežta ir nemotyvuoto dydžio bausme bei nepagrįstai pripažintas pavojingu recidyvistu. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis yra charakterizuojamas neigiamai. Tvirtina, kad tokių įrodymų nėra. Jis stengiasi paklusti bausmės atlikimo vietos tvarkai, gerbia įstatymus ir teisėtus pareigūnų nurodymus. Jis, nors yra nuteistas už kito žmogaus gyvybės atėmimą, šio nusikaltimo nepadarė. Dėl nepagrįsto jo nuteisimo jis kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Be to, jis turi šeimą, vaikus, todėl nesielgtų taip, kad dar ilgiau negalėtų grįžti į namus.

Nuteistoji E. V. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis BK 41, 54 straipsniais, paskirti jai kitą bausmę, kuri nebūtų susijusi laisvės atėmimu.

Apeliantė skunde ginčija jai paskirtos bausmės rūšį. Jos įsitikinimu, jai paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, nors yra švelnesnė nei įstatymo numatyta, yra per griežta ir dėl to neteisinga. Ji nėra visuomenei pavojinga tiek, kad jai ilgą laiką būtų atimta laisvė. Ji teisminio nagrinėjimo metu nuoširdžiai pripažino, kad pažeidė įstatymą ir paaiškindama nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tikėjosi, kad teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, teisingai įvertins jos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei motyvus, dėl ko ji buvo priversta nusikalsti. Tačiau tai nebuvo padaryta. Teismas formaliai vertino aplinkybes reikšmingas teisingumo principo įgyvendinimui, BK normas, reglamentuojančias bausmę ir šios paskirtį (BK 41 str.). Apeliantė tvirtina, kad pristatyti į koloniją narkotines ir psichotropines medžiagas ją privertė jos buvęs sutuoktinis A. V.. Jai buvo pasakyta, kad jeigu ji to nepadarys, kils realus pavojus jos ir vaikų sveikatai bei gyvybei. Ji, vykdydama kitų asmenų nurodymus, net nežinojo ir negalėjo žinoti kiek ir kokias medžiagas veža. Kai buvo atliktas jos patikrinimas, pati parodė, kur paslėpė šias medžiagas. Taip pat apeliantė skunde prašo skiriant jai bausmę atsižvelgti ir į tai, kad ji viena augina du vaikus, gim. 2002 m. sausio 9 d. ir 2007 m. liepos 2 d., kurie paskyrus jai ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę bus nubausti, nes liks be jos meilės ir globos. Apeliantės nuomone, teismas, įvertinus visas šias aplinkybes, turi pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jai švelnesnę bausmę.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji A. V., A. V., A. S., V. B., E. V. ir jų gynėjai prašo tenkinti nuteistųjų apeliacinius skundus, prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų A. V., A. V., A. S., V. B. apeliaciniai skundai atmestini, nuteistosios E. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas nuosprendyje konkrečiai nurodė, kokiais veiksmais nuteistieji realizavo jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius ir kokį vaidmenį kiekvienas iš jų atliko. Teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina organizuotos grupės buvimą. Apeliantų A. V. ir V. B. argumentai nepaneigia nagrinėjamoje byloje organizuotos grupės požymio buvimo. Iš byloje ištirtų įrodymų teismas nustatė, kad nuteistieji V. B., A. V., A. K. ir A. S. susitarė padaryti labai sunkų ir sunkų nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. V. B. organizavo ir derino grupės veiksmus. A. K. pirko, gabeno ir perdavė narkotines medžiagas kitiems asmenims, A. V. rūpinosi tuo, kad jo žmona E. V. priimtų iš kitų asmenų narkotines ir psichotropines medžiagas bei atgabentų jas į Marijampolės pataisos namus. A. S. surado Klaipėdos mieste asmenį – S. Š., galintį tarpininkauti neteisėtai disponuojant narkotinėmis medžiagomis. Visi šie nuteistieji, pirmosios instancijos teismo nuomone, atliko tam tikras užduotis ir veikė organizuota grupe. Teismas rėmėsi BK 25 straipsnio 3 dalimi, kuri nustato, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Apelianto A. V. teiginius, jog byloje nėra įrodymų, kad tarp jo ir V. B. ar kitų asmenų buvo susitarimas veikti kartu, kad jie buvo pasiskirstę vaidmenimis ir turėjo bendrą tikslą, nes kiekvienas iš jų veikė atskirai, paneigia bylos duomenys. Teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina visų organizuotos grupės narių susitarimą bei tiesioginę tyčią padaryti nusikalstamas veikas, priežastinį ryšį tarp kiekvieno iš jų įvykdytų veiksmų ir bendro rezultato – pačių veikų. Remiantis nuteistųjų A. K., E. V., S. Š., liudytojų J. L., R. S., D. V., I. R., V. L. parodymais; duomenimis, gautais atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę; telekomunikacijų operatorių pateikta informacija; ,,Swedbank“ AB pateikta informacija apie padarytus piniginių lėšų pervedimus į I. R. banko sąskaitą, padarytos teisingos išvados apie organizuotos grupės buvimą ir nuteistųjų kaltumą. Pagal nuteistojo A. K. parodymus jis pirko heroiną Vilniuje V. B. prašymu ir perdavė V. B. nurodytiems asmenims L. V. ir S. Š.. Dėl išankstinio pinigų pervedimo į I. R. sąskaitą, kuria jis pats disponavo, tarėsi su V. B., pinigai į sąskaitą patekdavo susitarus su V. B. dėl jam reikalingo heroino kiekio nupirkimo. Jis, V. B. paprašytas, heroiną įgijo ir perdavė E. V. ir S. Š., kurių pats asmeniškai nepažinojo. A. K. patvirtino, kad telefoninių pokalbių garso įrašuose, kurių buvo klausomasi teisiamajame posėdyje, yra pokalbiai tarp jo ir V. B., jų metu V. B. prašė nupirkti jam heroino ir perduoti per E. V. ir S. Š., derino pinigų perdavimo heroinui nupirkti laiką ir būdą. A. K. nurodytas aplinkybes patvirtina bylos kiti duomenys. A. K. patvirtino, kad pokalbius ir kontaktus, vykusius tarp jo ir V. B. bei A. V., kuriam V. B. pokalbio metu perdavė telefoną ir šis paaiškino, kaip rasti E. V., bei tarėsi dėl heroino perdavimo laiko (t. 3, b. l. 132, t. 6, b. l. 87-88, 92-95). Pinigų pervedimo faktus I. R. patvirtino liudytojai J. L. (t. 6, b. l. 79-80), V. L. (t. 6, b. l. 83) ir D. V. (t. 6, b. l. 92). Pastarasis taip pat parodė, kad pinigų pervedimo 2009 m. lapkričio 19-20 dienomis iniciatorius buvo V. B.. Liudytoja I. R. patvirtino, kad jos sąskaita ,,Swedbank“ AB visiškai disponavo A. K. (t. 6, b. l. 92). ,,Swedbank“ AB pateiktoje informacijoje nurodyta, kad į sąskaitą, kuri priklauso I. R., 2009 m. spalio 11 d. buvo padarytas V. B. (Dovydo sūnaus) 500 litų pervedimas, 2009 m. spalio 12 d. J. L. 3900 litų pervedimas. Tą pačią dieną pervesti pinigai nuo sąskaitos buvo nuimti (t. 5, b. l. 28-29), 2009 m. lapkričio 19 d. buvo padarytas D. V. 1100 litų pervedimas, 2009 m. lapkričio 20 d. – D. V. 2200 litų pervedimas. Tomis pačiomis dienomis pervesti pinigai nuo sąskaitos buvo nuimami (t. 5, b. l. 28-29, 32-33). Pagal E. V. parodymus A. K. perduotą jai narkotinę medžiagą kartu su kitomis, įgytomis iš A. V. ir nenustatyto asmens, pagal vyro nurodymą nugabeno į Marijampolės pataisos namus (t. 6, b. l. 95-96). Pažymėtina, kad E. V. parodė, kad jai A. V., prašydamas atnešti į pataisos namus narkotines ir psichotropines medžiagas, aiškino, kad tai daro kito asmens ar asmenų verčiamas. Šių duomenų visuma patvirtina teismo išvadą, kad nusikaltimų organizatorius buvo V. B.. Jis buvo bendros nusikalstamos veikos vadovas, pasižymėjo aktyvia organizacine veikla, suvienijo ir nukreipė kitų bendrininkų pastangas, numatė įvykdymo būdus ir priemones. Bylos duomenys paneigia apelianto A. V. bendro pobūdžio motyvus, kuriais menkinamas kaip organizatoriaus V. B. vaidmuo, neigiamas organizuotos grupės buvimas. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šiame kontekste A. V. skundo argumentai, kad kiekvienas iš jų veikė atskirai, narkotikai buvo skirti jo asmeniniams poreikiams, o ne platinimui, ne tik prieštarauja bylos aplinkybėms, bet ir logikos dėsniams. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje apibūdindamas apeliantų A. V. ir V. B. veiksmus, pakankamai įsigilino į visą įrodomąją medžiagą ir teisingai nustatė, kad tarp ištirtų įrodymų yra tarpusavio ryšys. Teismo išvados dėl apeliantų kaltės pagrįstos įrodymų išsamia analize. Apeliantai A. V. ir V. B. skunduose pateikia motyvus, kuriais atsieja įrodymus vieną nuo kito ir iškraipo jų prasmę. Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, ar gauti duomenys laikytini įrodymais kiekvienu atveju sprendžia teisėjas arba teismas, kurio žinioje yra byla. Šioje byloje įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Vertindamas įrodymus teismas padarė teisingas išvadas dėl A. V. ir V. B. kaltės. Teismas pagrįstai atmetė A. V. gynybinę poziciją, jog jis siekė įsigyti narkotines medžiagas savo reikmėms, bei V. B. – kad jis tarpininkavo A. V. gauti narkotines medžiagas, neigiant jų dalyvavimą organizuotoje grupėje. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas įtikinamai motyvavo, kodėl kritiškai vertina tokius A. V. ir V. B. parodymus. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio, teismo sprendimą nulėmė būtent tai, kad bylos įrodymai paneigia A. V. ir V. B. nurodytas aplinkybes. Šių asmenų parodymus pirmosios instancijos teismas vertino visų byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo A. V. ir V. B. parodymų įvertinimu.

Kolegija nelaiko pagrįstais A. V. apeliacinio skundo argumentus, kad jį teismas be pagrindo pripažino pavojingu recidyvistu. Išvadą dėl pripažinimo A. V. pavojingu recidyvistu teismas padarė remdamasis bylos duomenimis ir vadovaudamasis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Minėtame įstatyme pasakyta, kad nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo, turėdamas neišnykusį teistumą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą. Teismas nuosprendyje išdėstė išsamią savo sprendimo analizę, nurodydamas, kad A. V. ne kartą teistas, tačiau išvadų iš teistumų nedaro, charakterizuojamas neigiamai, nusikalto atlikdamas bausmę, padarė vieną labai sunkų nusikaltimą, yra narkomanas, įtraukė į nusikaltimus E. V. ir A. V., buvo aktyvus darant nusikaltimą, atlikdamas bausmę už labai sunkų nusikaltimą padarė kitą labai sunkų nusikaltimą. Pažymėtina, kad pagal BK 11 straipsnio 6 dalį labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. A. V. 2009 m. sausio 23 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tyčinį kito žmogaus nužudymą, t. y. už labai sunkų nusikaltimą, už kurį minėtame įstatyme numatyta bausmė iki penkiolikos metų laisvės atėmimo. Atlikdamas jam paskirtą dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. turėdamas neišnykusį teistumą, A. V. padarė du nusikaltimus, iš kurių vienas yra labai sunkus. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyta bausmė nuo dešimties iki penkiolikos metų. BK 11 straipsnio 6 dalies prasme didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. Įstatymas nereikalauja, kad labai sunkus nusikaltimas, už kurį neišnykęs teistumas ir padarytas naujas labai sunkus nusikaltimas, būtų analogiški. Šia prasme nepagrįstas apelianto teiginys, jog be jokio pagrindo jis pripažintas pavojingu recidyvistu, nes analogiškų veikų nėra padaręs. A. V. pagrįstai laikomas turinčiu teistumą, nes pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punktą asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus bausmės atlikimo laikotarpiu, taip pat laikomi turinčiais teistumą.

Teismas, pripažindamas A. V. pavojingu recidyvistu, laikėsi BK 27 straipsnio 3 dalies reikalavimų – sprendžiant klausimą atsižvelgti į nuteistojo asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes.

Patenkinti A. V. prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę taip pat nėra jokio teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija laiko, kad A. V. už nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, teismas paskyrė bausmę laikydamasis BK 41 straipsnio nuostatų, ši bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str. 2 d.). BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų. Nenustatęs A. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatęs jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė organizuota grupė (BK 60 str. 1 d. 2 p.) bei atsižvelgęs į kitas bylos aplinkybes, teismas paskyrė mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytos bausmės vidurkis (12 metų 6 mėnesiai). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. V. paskyrė bausmę, atitinkančią įstatymo reikalavimus, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Apelianto A. V. prašymas įskaityti jam į bausmę 2009 m. sausio 23 d. nuosprendžiu paskirtos ir jau atliktos bausmės dalį, netenkintinas. Bausmės skyrimą, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, reglamentuoja BK 64 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje pasakyta, jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Spręsdamas šį klausimą teismas A. V. taikė BK 64 straipsnio 3 dalį ir prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo neatliktos bausmės dalį, t. y. penkerius metus, kai neatlikta bausmės dalis yra daugiau negu septyneri metai. Teismas parinko A. V. švelnesnį bausmių subendrinimo būdą. Į bausmės laiką įskaityti dar skunde prašomą atliktos bausmės laiką nėra teisinio pagrindo. BK 64 straipsnis to nenumato.

Kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto V. B. argumentais, kuriais ginčijamas laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už nusikalstamas veikas bei jo pripažinimas pavojingu recidyvistu. Skirdamas bausmę V. B. pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtimi ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Nuteistojo V. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis veikė organizuota grupe (BK 60 str. 1 d. 2 p.). Vertinant kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes didelę reikšmę turi padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis. BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 6 d.), BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 5 d.). Skiriant bausmę buvo įvertinta V. B. asmenybė (ne kartą teistas, išvadų iš teistumų nedaro, charakterizuojamas neigiamai), jo aktyvumas ir vaidmuo darant nusikaltimus. Surinktų duomenų visuma pakankama daryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarytos ne atsitiktinai, yra dėsningas viso jo elgesio padarinys. Jis pats aktyviai ieško galimybės nusikalsti. Todėl kolegija su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl laisvės atėmimo bausmės dydžio paskyrimo už padarytas nusikalstamas veikas V. B. sutinka ir mano, kad bausmė V. B. paskirta nepažeidžiant įstatymų, t. y. baudžiamasis įstatymas jam taikytas tinkamai. Esant byloje duomenims, kad labai sunkus nusikaltimas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, padarytas bausmės už tyčinį nužudymą atlikimo metu, kolegija laiko pagrįstu teismo sprendimą vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu pripažinti V. B. pavojingu recidyvistu. Spręsdamas šį klausimą teismas taip pat laikėsi BK 27 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir įvertino nuteistojo asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas aplinkybes. Nei vienas iš A. B. skunde nurodytų BPK 1, 2, 6, 7, 10 straipsnių pažeidimų nepasitvirtino ir tai neleidžia padaryti išvados, kad jo byla nebuvo išnagrinėta teisingai. BPK 1 straipsnyje reglamentuota baudžiamojo proceso paskirtis. Šis straipsnis nepažeistas. V. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos atskleistos išsamiai, tinkamai pritaikytas įstatymas, nusikalstamas veikas padaręs V. B. teisingai nuteistas. BPK 2 straipsnyje numatyta prokuroro ir ikiteisminio tyrimo pareiga atskleisti nusikalstamas veikas. Nagrinėjamoje byloje šio straipsnio pažeidimų nenustatyta. Byla išnagrinėta laikantis rungimosi principo (BPK 7 str.). Sprendžiant pagal bylos duomenis V. B. bylos proceso metu teisė į gynybą buvo užtikrinta. Jis nuo įtariamojo papildomos apklausos turėjo gynėją (t. 4, b. l. 79-80). Prieš pirmą apklausą išaiškinus teisę turėti gynėją, jis pareiškė, kad jam gynėjas nereikalingas (t. 4, b. l. 63). Visi V. B. pareiškimai dėl jo gynybos, perkėlimo iš Marijampolės pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių kalėjimą procesinių veiksmų atlikimui, procesinių veiksmų intensyvumo ir kt. ikiteisminio tyrimo metu išnagrinėti įstatymo nustatyta tvarka. BPK 10 straipsnio, reglamentuojančio įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo teisės į gynybą užtikrinimo tvarką, pažeidimų nenustatyta. Apeliantas skundžiamo nuosprendžio ydingumą taip pat sieja su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ir 8 straipsnio pažeidimais. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi kiekvienam kaltinamajam garantuota teisė į teisingą procesą, o 6 straipsnio 3 dalies d punktu – teisė užduoti klausimus kaltinimo liudytojams. Tokios teisės įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalyse. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje aiškiai konstatuojamas žmogaus teisių pažeidimas tais atvejais, kai žmogaus nuteisimas grindžiamas vien tik asmens, kuriam kaltinamasis neturėjo galimybės užduoti klausimus, parodymais ar kai tokie parodymai akivaizdžiai lemia asmens pripažinimą kaltu. V. B. ir jo gynėjas teismo proceso metu turėjo visas galimybes užduoti klausimus nuteistiesiems ir liudytojams, nes nė vienam iš liudytojų nebuvo taikytas anonimiškumas. Jo procesinės teisės nebuvo varžomos pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje. Apeliaciniame skunde be pagrindo operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuoti telefoniniai pokalbiai bei kontaktai, liečiantys bylai reikšmingas aplinkybes, siejami su Konvencijos 8 straipsnio (teisės į privataus gyvenimo gerbimą) pažeidimu. Telefoninių pokalbių pasiklausymas buvo sankcionuotas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko. Taigi, teismas leido klausytis A. K. telefoninių pokalbių (t. 1, b. l. 9). Teismo patvirtinimas apie tokio leidimo išdavimą yra pakankama tokio veiksmo sankcionavimo garantija, nes šios konstitucinės teisės apsauga patikėta teismui. Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas yra neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Byloje esanti medžiaga: įslaptintų dokumentų (prokuroro teikimo) išslaptinimo akto išrašas (t. 1, b. l. 7-8), Vilniaus apygardos teismo iš dalies išslaptintos nutarties, kuria sankcionuota slapta A. K. telekomunikacijų tinklais perduodamas informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas abonentiniu numeriu, išrašas (t. 1, b. l. 9), protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo ir prie jo esančios A. K. ir V. B. pokalbių suvestinės (t. 1, b. l. 10-23) patvirtina, kad buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti, tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymu numatytos tvarkos, duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais. Prokuroro nutarimai, kuriais telekomunikacijų operatorių paprašyta pateikti kontaktų išklotines, bankinių sąskaitų išrašus, priimti gavus ikiteisminio tyrimo teisėjų sutikimą ir laikantis BPK 155 straipsnyje nustatytos tvarkos (t. 5, b. l. 1, 2-3, 4, 5-12, 20).

Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde ginčija įrodymų visumos vertinimą, teigdamas, kad konkretūs įrodymai neįrodo jo kaltės. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ar gauti duomenys laikytini įrodymais kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Šioje byloje išvadą dėl A. S. kaltės teismas pagrindė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Tuo tarpu apeliantas nurodydamas abejones dėl atskirų įrodymų, juos vertina atsietai vieną nuo kito ir pats, ne teismas, iškraipo jų prasmę. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais ir pažymi, kad A. S. intensyvūs telefoniniai kontaktai su nuteistuoju S. Š. ne vieninteliai įrodymai, kuriais teismas grindė jo kaltę. Kaip pažymėjo teismas nuosprendyje, tuo pačiu metu V. B. nurodė A. K., gabenusiam narkotines medžiagas į Klaipėdą, prisistatyti S. Š. nuo ,,Toliko“, t. y. nuo apelianto. Šią aplinkybę patvirtina bylos duomenys, surinkti atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir jos metu kontroliuojant A. K. naudojamos SIM kortelės pagalba perduodamą informaciją, iš kurių nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 10-22 dienomis vyko telefoniniai pokalbiai tarp A. K. ir V. B., kuris prašė gauti 40 g heroino; A. B. prašė pranešti sąskaitos numerį, į kurį reikės heroino pirkimui pervesti pinigus A. K., šis nurodė savo sugyventinės I. R. vardu esančią sąskaitą ,,Swedbank“ AB; pasitarė, kada heroiną nuvežti į Klaipėdą, kaip suspėti pervesti pinigus į sąskaitą; prašė A. K. pakartoti SMS pranešimą su sąskaitos numeriu; šis nurodė tą patį I. R. sąskaitos numerį; lapkričio 22 d. 11.49 val. A. K. informavus, kad ruošiasi vykti į Klaipėdą, jie susitarė, kad V. B. vėliau praneš telefono numerį žmogaus, kuris Klaipėdoje paims iš A. K. heroiną, 11.57 val. V. B. SMS būdu atsiuntė A. K. asmens, vardu Igoris, telefono Nr.; 11.58 val. pokalbio metu instruktavo A. K. apie tai, kad paskambinus nurodytu numeriu reikia prisistatyti, kad yra iš Vilniaus arba nuo ,,Toliko“ (t. y. nuo A. S.); 21.12 val. pokalbio metu A. K. pasakė V. B., kad abonentas atsisakė su juo susitikti, pašnekovai susitarė, kad V. B. suras kitą asmenį Klaipėdoje, kuriam A. K. galės palikti narkotines medžiagas; 21.47 val. pokalbio metu V. B. pasakė, kad heroiną paims senas žmogus, kad jis jau laukia A. K.; 22.00 val. V. B. SMS būdu atsiuntė A. K. asmens, vardu Sigitas, telefono Nr. (t. 2, b. l. 99-111). Iš užfiksuotų pokalbių, vykusių 2009 m. lapkričio 22 d., matyti, kad 22.36 min. prasidėjusio pokalbio metu A. K. prisistatė S. Š. kaip skambinantis ,,nuo Toliko“, pašnekovai susitarė susitikti Klaipėdoje, prie Kretingos gatvės namo Nr. 52; 23.28 val. prasidėjusio pokalbio metu A. K. informavo, kad atvažiavo į sutartą vietą (t. 2, b. l. 112-114). Telekomunikacijų operatorių pateiktoje informacijoje nurodyta, kad 2009 m. lapkričio 22 d. 22.32-23.28 val. laikotarpiu tel. Nr. 8-67592429 naudotojas (A. K.) skambino telefonu Nr. 8-67000346 naudotojui (S. Š.) keturis kartus. Tą pačią dieną 13.30-23.30 val. laikotarpiu tel. Nr. 8-67000346 naudotojas (S. Š.) kalbėjosi su tel. Nr. 8-653 81919 ir 8-67308591 naudotoju (A. S.) aštuonis kartus (t. 5, b. l. 5-13). 2009 m. lapkričio 22 d. 23.40-24.00 val. laikotarpiu Klaipėdoje, S. Š. akivaizdoje, policijos pareigūnai atliko Kretingos gatvės namo Nr. 50 pagalbinių patalpų apžiūrą. Jos metu paimtas paketas su rusvos spalvos medžiaga (t. 2, b. l. 130-135). Specialisto atlikto tyrimo metu nustatyta, kad rasta medžiaga svėrė 19,328 g, jos sudėtyje buvo 2,087 g heroino (t. 2, b. l. 139-140). Iš A. K., D. V. parodymų, ,,Swedbank“ AB pateiktų duomenų nustatyta, kad pinigai D. V. pervesti į I. R. banko sąskaitą buvo skirti heroino pirkimui. Apelianto A. S. teiginius, jog jis buvo A. V. paprašytas surasti žmogų Klaipėdoje, kuris paimtų telefoną į įkalinimo įstaigą, kad jis nežinojo apie tolimesnį A. V. pokalbį ir narkotikus, paneigia liudytojo S. Š., tvirtinusio, kad su A. S. tarėsi ne dėl telefono aparato paėmimo, o dėl ,,krovinio“, kuris rastas ir tai buvo heroinas, parodymai. Pažymėtina, kad sulyginus V. B. bei A. K. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu užfiksuotus duomenis su A. Š. ir A. S. kontaktais 2009 m. lapkričio 22 d. matyti, kad A. S. vakariniai skambučiai S. Š. buvo tuo metu, kai A. K. ir V. B. sprendė kam tą patį vakarą Klaipėdoje perduoti V. B. nupirktą heroiną, ir A. S. surado asmenį, t. y. V. Š.. Prieš tai ryte, 11.57 val. A. B. atsiuntė A. K. SMS būdu asmens vardu Igoris telefono numerį, paaiškino, kad paskambinus reikia prisistatyti, kad yra iš Vilniaus arba nuo ,,Toliko“ (t. y. A. S.). Šiam atsisakius, A. S. nurodė kitą asmenį S. Š.. Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas R. S. parodė, kad po sulaikymo bendravo su V. Š.. Šis prisipažino, kad paimti narkotikus prašė draugas A. S. ir jis suprato, kad tai buvo narkotikai. Piktinosi, kad jį taip ,,pakišo“. Šio liudytojo parodymai, kaip ir kiti įrodymai, yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, ir jų nepripažinti įrodymais vien dėl to, kad R. S. policijos pareigūnas, nėra pagrindo. Kita vertus, šie jo parodymai nėra vieninteliai įrodymai visos bylos kontekste.

Nuteistasis A. S. skunde konstatuoja, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Jo konstatavimas siejamas su priimto nuosprendžio nepalankiu jam įrodymų vertinimu. Nesant konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių, nuteistojo nurodytas požymis, kolegijos nevertinamas kaip teismo šališkumo požymis. Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl A. S. kaltės ir bendrininkavimo.

Spręsdamas bausmės paskyrimo A. S. klausimą teismas į apeliaciniame skunde nurodytus duomenis (charakterizuojamas teigiamai, laikosi vidaus elgesio taisyklių ir nėra linkęs jų pažeidinėti) atsižvelgė. Savo sprendimą skirti A. S. minimalią BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę, teismas motyvavo įvertinęs atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą (BK 60 str. 1 d. 2 p.), kad A. S. ne kartą teistas, tačiau išvadų iš teistumų nepadarė, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę vėl padarė sunkų nusikaltimą, charakterizuojamas teigiamai, buvo mažiau aktyvus padarant nusikaltimą.

Patenkinti apelianto A. V. prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija laiko, kad A. V. už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, teismas paskyrė bausmę laikydamasis BK 41 straipsnio nuostatų, bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (54 str. 2 d.). BK 260 straipsnio 1 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo dvejų iki aštuonerių metų. Nustatęs atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi), atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte (veiką padarė bendrininkų grupe) bei atsižvelgęs į tai, kad A. V. buvo teistas už disponavimą narkotinėmis medžiagomis, iš teistumo nepadarė išvadų, padarė sunkų nusikaltimą, teismas jam paskyrė bausmę, artimą straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytai mažiausiai bausmei. Tokią bausmę laikyti pernelyg griežta nėra teisinio pagrindo. Ginčydamas paskirtos bausmės rūšį, nuteistasis A. V. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas jį už nusikalstamos veikos padarymą, nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę veikos padarymą bendrininkų grupe, nes tarp jo ir E. V. nebuvo susitarimo bendrai veikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma-žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendrus nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties požymių laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad A. V. 2009 m. spalio 15 d. arba 16 d. laisvės atėmimo bausmę atliekančio Marijampolės pataisos namuose A. V. prašymu iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo 2.809 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 1,343 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, taip pat įgijo 1,184 g narkotinės medžiagos – kanapių ir psichotropines medžiagas A. V. nugabeno į (duomenys neskelbtini) esantį butą, ir ten jas neteisėtai išplatino, perduodama jas E. V., kuri pagal bylos duomenis šias medžiagas bei kitas, įgytas iš A. K. ir nenustatyto asmens, nugabeno į Marijampolės pataisos namus ir kėsinosi išplatinti, perduodama jas laisvės atėmimo vietoje pasimatymo su ja laukusiam A. V., tačiau pataisos namų administracijos darbuotojai asmens patikrinimo metu narkotines ir psichotropines medžiagas E. V. kūno ertmėse rado ir paėmė. Pagal bylos duomenis A. V. veikė sutartinai su kitais bendrininkais (E. V., A. V.), kartu su jais siekė bendro rezultato, žinojo ir suprato savo vaidmenį. Taigi, A. V. skundo kontekste nėra pagrindo pripažinti, kad jam už metamfetamino ir kanapių įgijimą, gabenimą, platinimą bendrininkų grupe buvo netinkamai taikytos BK 25 straipsnio 2 dalies bei BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai veika padaryta dėl psichinės ir fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Ši aplinkybė pripažįstama lengvinančia todėl, kad kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, buvo gerokai sumažinta galimybių pasirinkti teisėto elgesio variantą. Tokiais atvejais galima manyti, kad asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikalstamos veikos iniciatorius kitas asmuo, prievarta palenkęs kaltininką atlikti neteisėtus veiksmus. Psichine prievarta laikomi grasinimai naudoti smurtą (pavyzdžiui, nužudyti, atimti laisvę ir pan.) sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti nepalankias žinias apie jį ar jo artimuosius ir pan. Fizine prievarta laikomas fizinės jėgos panaudojimas prieš žmogų, sukeliant skausmą ir kitus padarinius sveikatai ar gyvybei. Apelianto A. V. nuomone, šios bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad jis veiką padarė dėl psichinės prievartos. Prašydamas šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia, A. V. nukreipia į A. V. ir savo parodymus. Pagal A. V. parodymus, jis telefonu prašė A. V. nupirkti jam narkotikų ir perduoti žmonai E. V.. Jis prigrasino jam, kad gaus į galvą, jeigu negaus narkotikų. Suprato, kad A. V. išsigando ir nupirks jam narkotikų (t. 6, b. l. 89). A. V. parodė, kad A. V. prašymu įgijo narkotikų ir perdavė juos jo žmonai E. V.. A. V. pasakė, kad greitai bus susitikimas su žmona ir jis įkalbėjo ją atnešti narkotikus. A. V. jam grasino. Šis taip pasakė, kad jis negalėjo atsisakyti (t. 6, b. l. 90). Telekomunikacinių operatorių pateiktoje informacijoje nurodyta, kad 2009 m. spalio mėnesį intensyviai tarpusavyje bendravo tel. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas (A. V.) ir tel. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas (A. V.); tel. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas (E. V.) ir tel. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas (A. V.) (t. 5, b. l. 7, 8, 9). Nuosprendyje teismas konstatavo, kad A. V. įtraukė į nusikalstamą veiką A. V. (t. 6, b. l. 110). Teismas nenustatė psichinės prievartos buvimo A. V. atžvilgiu. Pagal bylos duomenis galima manyti, kad A. V. savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti. Tai, kad nusikalstamos veikos iniciatorius yra ne jis, o A. V., teismo nustatyta. Tačiau nėra jokio teisinio pagrindo padaryti išvadą, kad A. V. prievarta palenkė A. V. atlikti neteisėtus veiksmus. Bylos duomenys nepatvirtina, kad grasinimas buvo realus ir konkretus, kad jis bus realizuotas. Priešingai nei teigia apeliantas, duomenys apie jų gerus santykius (palaikė artimus ir dažnus ryšius, bendravo, yra giminaičiai, A. V. yra E. V. vaiko krikštatėvis), aplinkybės, kurioms esant buvo neva grasinama (A. V. buvo laisvėje, A. V. izoliuotas, atlikinėjo ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę), grasinimo turinys (duos į galvą) neliudija apie grasinimo realumą. Tai leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad jokių išorinių, nuo A. V. valios nepriklausančių aplinkybių, kurios gerokai sumažintų galimybę pasirinkti teisėto elgesio variantą, byloje nenustatyta.

Teismas, nustatydamas A. V. kaltę, klaidos nepadarė, teisingai įvertino įrodymus ir tinkamai išsprendė nusikaltimo įrodytumo ir A. V. dalyvavimo darant nusikaltimą klausimą. Teismas teisingai nustatė, kad jis narkotines ir psichotropines medžiagas neteisėtai įgijo, laikė, gabeno ir išplatino perduodamas E. V.. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Pagal teismų praktiką bet koks medžiagų perdavimas kitiems asmenims, išskyrus pardavimą, laikomas platinimu. Teismas pagrįstai pripažino A. V. kaltu neteisėtai disponavus visomis medžiagomis, kurios buvo nurodytos pareikštame įtarime. Apeliacinio skundo argumentai, jog dėl 1,184 g narkotinės medžiagos kanapių įgijimo A. V. turėjo būti išteisintas, nes baudžiamoji atsakomybė atsiranda esant kanapių ir jų dalių nedideliam kiekiui, tai yra daugiau kaip 5 g, neatitinka bylos aplinkybių ir prasilenkia su teismų praktika. Už neteisėtą psichotropinių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą yra nurodyta tik baudžiamoji atsakomybė. A. V. nuteistas už disponavimą šiomis medžiagomis jas išplatinant.

Pagal byloje nustatytas ir teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes, apeliantės E. V. nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą veiką, taikant BK 62 straipsnio 1 dalį, paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, šią atliekant pataisos namuose. BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų. Skirdamas gerokai švelnesnę (mažesnę) nei įstatymo sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatyta mažiausia bausmė, teismas konstatavo E. V. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte (veika padaryta bendrininkų grupe) buvimą, ir ypatingą reikšmę teikė aplinkybėms, pirmiausia jos atsakomybę lengvinančiai – prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti joje dalyvavusius asmenis A. V. ir A. V. (BK 59 str. 1 d. 2 p.) bei E. V. asmenybę apibūdinančiai – neteista, nusikalto pirmą kartą, išlaiko du mažamečius vaikus. Teismui nepaskyrus kitos bausmės rūšies, nesusijusios su terminuotu laisvės atėmimu, apeliantė tvirtina esant ir kitų reikšmingų aplinkybių, kurios su teismo nurodytomis duoda pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir švelninti bausmę. Taigi apeliantė tvirtina, kad narkotines ir psichotropines medžiagas pristatyti į pataisos namus ją privertė buvęs sutuoktinis A. V.. Iš tikrųjų teismas nuosprendyje pripažino, kad nusikalstamos veikos iniciatoriumi buvo nuteistasis A. V.. Pagal teismo nustatytas aplinkybes galima neabejoti, kad E. V. savo iniciatyva nebūtų ryžųsis nusikalsti. Vienok, kad jos veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, tokiai išvadai pagrindo nėra. Psichine prievarta laikomi grasinimai naudoti smurtą (nužudyti, atimti laisvę ir pan.), sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti nepalankias žinias apie kaltininką ar jo artimuosius ir pan., fizine prievarta – fizinės jėgos panaudojimas prieš žmogų, sukeliant skausmą ir kitus padarinius sveikatai ar gyvybei. E. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad pasakius vyrui, jog neveš narkotikų, šis pasakė, kad jam ir jai su vaikais bus blogai. Vyras ją įkalbėjo sakydamas, kad čia ne juokai, kad jei ji neatveš, gali jį net ir užmušti (t. 6, b. l. 85). Nuteistasis A. V. parodė, kad žmona nė už ką nebūtų perdavusi narkotikų, tačiau jis pradėjo ,,narkomaniškai juokauti“, pasakė, jei ji neatveš narkotikų, jam bus blogai (t. 6, b. l. 19). Iš šių duomenų matyti, kad nuteistasis A. V. prievartos prieš E. V. nenaudojo. Pastarosios neteisėtus veiksmus lėmė jo įkalbinėjimai. Nebuvo jokių išorinių aplinkybių, dėl kurių ji nebūtų galėjusi teisingai pasielgti ir nenusikalsti. Nors nuteistoji teigia , kad nežinojo ir negalėjo žinoti kiek ir kokias gabeno medžiagas, teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad padarytoje veikoje yra ir objektyvūs ir subjektyvūs BK 260 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo požymiai. Byloje nustatyta, kad E. V. įgijo, laikė ir gabeno turėdama tikslą perduoti savo vyrui, atliekančiam bausmę Marijampolės pataisos namuose, metamfetaminą, kanapių ir labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino. Šių medžiagų kiekis nustatytas remiantis specialisto išvada, šių medžiagų kiekio vertinimas, remiantis 2003 m. balandžio 23 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, kaip labai didelis heroino kiekis nebuvo ir nėra ginčijamas skunde. Veikos kvalifikavimą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį lėmė labai didelis kiekis heroino. Kvalifikuojant veiką pagal šį požymį nėra būtina, kad asmuo būtų žinojęs minėtą įsakymą ir jo turinį, pakanka to, jog asmuo suvokė, kad neteisėtai įgyja ir disponuoja narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, bendrais bruožais suvokė ir numanė įgyjamų, laikomų ir gabenamų narkotinių ar psichotropinių medžiagų savybes ir kiekius. Kaltininko kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis jo parodymais, bet ir kitais įrodymais, patvirtinančiais kaltininko atliktų veiksmų konkretų turinį. Byloje nustatyta, kad iš A. V. nuteistajai buvo žinoma, kad du paketai buvo su heroinu, kitose – ,,žolė“ ir balti milteliai. Žinodama tai ir siekdama, kad draudžiamos medžiagos patikrinimo metu nebūtų surastos, paslėpė savo kūno ertmėje – išeinamoje angoje. Taigi jos skundo argumentai, jog nežinojo ir negalėjo žinoti kiek ir kokias medžiagas vežė į pataisos namus, prieštarauja bylos duomenims, net ir jos pačios parodymams. Byloje ištirtų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad E. V. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad įgijo, laikė ir gabeno narkotines ar psichotropines medžiagas, suvokė šių medžiagų kiekį, numatė, kad heroino kiekis gali siekti ir labai didelį kiekį. Į apeliantės skunde nurodomas aplinkybes (turi du mažamečius vaikus) buvo atsižvelgta skiriant perpus mažesnę bausmę nei įstatymo sankcijoje numatyta mažiausia bausmė. Jokių kitų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti dar labiau sušvelninta bausmė, nenustatyta.

Kolegija pažymi, kad teismas neturėjo įstatyminio pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes nenustatė šiam baudžiamajam įstatymui taikyti būtinų sąlygų. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ir pranešė apie šią veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Sprendžiant BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą turi būti nustatytos visos nurodytos sąlygos. Nepakanka prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi bei padėjimo išaiškinti kitus nusikaltusius asmenis. Reikalingas pranešimas apie nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad asmuo turi savanoriškai pranešti apie nusikalstamą veiką institucijoms ar jų tarnautojams, kurie įgalinti vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, be to asmens pranešimas apie nusikalstamos veikos padarymą laikytinas savanorišku, kai asmuo tai daro savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Nuosprendyje tokia reikšminga bylai aplinkybė nekonstatuota. Iš 2009 m. spalio 19 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad E. V. atvyko į ilgalaikį pasimatymą pas nuteistąjį A. V.. Ji pasirašė ant įspėjamojo lapelio, kad į pataisos namus negalima įnešti ir perduoti nuteistiesiems uždraustų daiktų. Atliekant asmens apžiūrą E. V. buvo paklausta, ar neturi draudžiamų daiktų. Matėsi, kad ji susijaudino, jai pradėjo drebėti rankos ir trečią kartą paklausus ar ji neturi uždraustų daiktų, jeigu turi, kad pati atiduotų juos, tada E. V. iš išeinamosios angos ištraukė 3 paketus su neaiškios kilmės turiniu (t. 1, b. l. 24). Apklausta kaip liudytoja D. L. patvirtino šias jai žinomas aplinkybes. Vertinant šiuos duomenis matyti, kad E. V. nepranešė pareigūnei savo noru, o verčiama objektyvių aplinkybių prisipažino turinti uždraustų medžiagų. Vadinasi, sprendžiant BK 62 straipsnio 1 dalies taikymo klausimą, nebuvo nustatytos visos nurodytos sąlygos. BK 62 straipsnio 2 dalies taikymas galimas, kai be BK 62 straipsnio 2 dalies konkrečius punktus tenkinančių aplinkybių, yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir bent iš dalies atlyginta bei pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė tik vieną E. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Šiuo atveju BK 62 straipsnio 2 dalies taikymas taip pat negalimas.

Teismų praktikoje nusistovėjusi nuostata, kad teismas gali paskirti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, tačiau tik tada, kai pasinaudojęs visomis baudžiamojo įstatymo suteiktomis galimybėmis švelninti bausmę bei nenustatęs BK 62 straipsnio taikymo pagrindų, nusprendžia, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokia išvada išplaukia įvertinus teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl padaryto nusikaltimo ir E. V. asmenybės pavojingumo. Kolegija sutinka su teismo sprendimu ta prasme, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisingas. Byloje esti išimtinių aplinkybių, kurių visetas leidžia daryti išvadą, kad teismo priimtam sprendimui neskirti sankcijoje numatytos bausmės, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Tokią išvadą kolegija daro įvertinusi nusikaltimo padarymo motyvus (buvo įkalbėta kalinčio už tyčinį nužudymą vyro, pati savo valia nesiryžtų nusikalsti), būdą (nusikaltimą realizavo ją pačią ypatingai žeminančiu būdu), nekilo padarinių (heroinas nepateko pas nuteistuosius), E. V. asmenybę, jos šeiminę padėtį (neteista, išlaiko du mažamečius vaikus). Kolegijos nuomone, paskyrus ilgalaikę straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę ilgam nutrūktų E. V. ir jos vaikų tarpusavio ryšys, vaikai ilgam liktų be motinos, jiems artimo žmogaus priežiūros ir dėmesio, nes vieno iš jų tėvas A. V. jų neprižiūri, randasi laisvės atėmimo vietoje. Pažymėtina ir tai, kad švelnesnės nei įstatymo numatytos bausmės taikymas negali sudaryti prielaidų neproporcingai padaryto nusikaltimo pavojingumui bausmei skirti, t. y. prašomai apeliaciniame skunde, kurią paskyrus, E. V. iš esmės liktų nenubausta už labai sunkų ir pavojingą nusikaltimą. Apygardos teismo nuosprendžiu paskirta mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmė nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas minimumas, paliktina ir nekeistina į švelnesnės rūšies bausmę. Nuosprendis keistinas dėl E. V. netinkamai pritaikytos BK 62 straipsnio 1 dalies (BPK 328 str. 1 d. 1 p.), neperžengiant apeliacinio skundo ribų, tik ištaisant padarytą įstatymo pažeidimą, BPK 62 straipsnio 1 dalį pakeičiant BK 54 straipsnio 3 dalimi.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. nuosprendį pakeisti.

E. V., pripažintai kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti bausmę laisvės atėmimą penkeriems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Nuteistųjų V. B., A. V., A. S., A. V. apeliacinius skundus atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.