- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-07-05
- Bylos Nr.
- I-1415-402/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00437-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 800 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 27 d. iki 2017 m. kovo 27 d. laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose jis atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 15, kuri buvo perpildyta ir vienam asmeniui nebuvo suteiktas 3,6 kv. m. plotas, jo nuomone, iš patalpos ploto turi būti išskaičiuojamas lovų, spintelių, stalo, suoliuko ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Tokiais veiksmais (neveikimu) atsakovas pažeidė nuteistųjų kalinimo sąlygas reglamentuojančius teisės aktus, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, nuolat jautė baimę, apatiją ir kt. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas – Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovas, ir Marijampolės PN), su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 9-12) nurodė, kad pareiškėjas, už atsisakymą eiti į paskirtą būrį, buvo nubaustas 15 parų ir buvo paskirtas bausmę atlikti kamerų tipo patalpoje Nr. 15. Šioje patalpoje yra įrengtos 4 miegamosios vietos, plotas 16,46 kv. m. Nustatyta 3,6 kv. m. ploto norma pažeista nebuvo. Marijampolės PN nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl per mažo ploto tenkančio vienam, nuteistajam yra nepagrįsti, kadangi pataisos namų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punktas yra užtikrinamas ir nėra pažeidžiamas. Atsakovas veikė tinkamai, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė, pareiškėjas nepateikė jokių aiškių ir apčiuopiamų jam padarytos žalos įrodymų. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 27 d. iki 2017 m. kovo 27 d., atliekant laisvės atėmimo bausmę kamerų tipo patalpoje Nr. 15, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimo, jam atliekant bausmę kamerų tipo patalpoje Nr. 15.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. p. nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. p. – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m., 3,6 kv. m. viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str., žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014 ir kt.).
Atsakovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 30 d. iki 2017 m. kovo 27 d. atskirais laikotarpiais laisvės atėmimo bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 15, kurioje įrengtos 4 miegamosios vietos, plotas 16,46 kv. m., vienam nuteistajam teko 4,11 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 13, 22). Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo argumentais, kad vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Nors pareiškėjas nurodo, kad realiai gyvenamojoje patalpoje gyveno daugiau nuteistųjų, nei nurodo atsakovas, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Pažymėtina, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog į gyvenamųjų patalpų plotą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamas plotas, be to vienam asmeniui teko 0,51 kv. m. daugiau nei numatyta Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte, todėl pareiškėjo argumentai dėl jaučiamo diskomforto susijusio su ploto normos neužtikrinimu atmestini kaip nepagrįsti.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2016 m. kovo 14 d. ir 216 m. balandžio 27 d., atlikęs patikrinimą Baudos izoliatoriaus 15-oje kameroje, neatitikimų higienos normos reikalavimams nenustatė (b. l. 14-16, 17-19).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, nuolat jautė baimę, apatiją ir kt., tačiau jokiais įrodymais jų nepagrindžia. Byloje nenustatyti jokie dėl kalinimo sąlygų galėję pasireikšti sveikatos sutrikimai. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 21) nurodoma, kad dėl problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, pareiškėjas kreipęsis nebuvo. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma (b. l. 20) patvirtina, kad pareiškėjas nei karto nesikreipė dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai, jų nepagrindžiant, negali būti pripažinti kalinimo Marijampolės PN pasekmėmis, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Taip pat akcentuotina, kad nenustačius dviejų iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1197/2014, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžiamas Konvencijos 3 straipsnio, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimu yra nepagrįstas (vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma ir kitos pareiškėjo apibūdintos gyvenimo sąlygos gyvenamosiose patalpose (kamerose), kuriose jis atliko bausmę ginčui aktualiu laikotarpiu atitiko teisės aktų reikalavimus) ir negali būti pagrindas pripažinti, jog atsakovo atstovas su pareiškėju elgėsi ne taip, kaip jis turėjo elgtis vykdydamas įstatymus, t. y., kad elgėsi kankinančiai, žiauriai ar žeminančiai jo orumą. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie patirtos žalos faktą, teismas tokio fakto taip pat nenustatė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui iš atsakovo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.