- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-12-12
- Bylos Nr.
- I2-11078-438/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02602-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Laimutė Jokubauskaitė, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- T. M.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl 2024 m. gegužės 16 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b l. 1-5), prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 24S122549 (toliau – Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą pagal jo prašymą.
Nurodo, kad Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – LR, Lietuva), motyvuojant tuo, jog pareiškėjas nesumokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Mano, kad jo teisės būti Lietuvoje apribojamos nepagrįstai. Jo pagrindinis turtas ir interesų centras yra Kirgizijoje, todėl nėra pagrindo riboti jo judėjimą, manant, kad jis negrįš į kilmės šalį. Sprendimu pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 5 ir 6 punktų reikalavimai, nes remtasi tik subjektyviu faktų ir turimų duomenų įvertinimu, o ne įstatymo reikalaujamais juridinę galią turinčiais įrodymais ar teisės normomis.
Teigia, kad Sprendimą priėmė valstybės tarnautoja, kuri dėl profesinės ir gyvenimiškos patirties stokos galėjo apsirikti vertindama faktus. Nėra duomenų, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje keltų pavojų valstybės ar visuomenės saugumui ar sveikatai, kad būtų nelegalios migracijos grėsmė, pareiškėjo dokumentai nesuklastoti, todėl faktinių aplinkybių visetas pagrindžia jo buvimo Lietuvoje galimumą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 14-17) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad 2024 m. sausio 31 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi LR darbo UAB „Termolita“ (toliau – Bendrovė) bei Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. 2024 m. kovo 7 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. 2024 m. kovo 14 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760341592 (toliau – Leidimas), galiojantis iki 2026 m. kovo 14 d., įteiktas 2024 m. kovo 28 d. per Kirgizijos išorės paslaugų teikėją. Migracijos departamento duomenimis, Bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė. Jokiose kitose Lietuvos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba. Nuo 2022 m. liepos 20 d. asmuo vykdo individualią veiklą. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė Sprendimą.
Remiasi UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punkto, 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 40 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Teigia, kad pareiškėjui Leidimas buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Bendrovėje. Pareiškėjui nesudarius darbo sutarties išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas Leidimas. Pareiškėjas nuo pasikeitusių aplinkybių (nutrauktos darbo sutarties) iki Sprendimo priėmimo su Migracijos departamentu nesusisiekė ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė. Vertina, kad Leidimas buvo panaikintas pagrįstai ir proporcingai.
Pažymi, kad Sprendimas buvo priimtas ne dėl to, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, o dėl to, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo reikalavimų, t. y. jis neįvykdė prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi numatyti tikslo – sudaryti darbo sutartį su Bendrove ir būti jos darbuotoju.
Teigia, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 24S122549 teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėjas yra Kirgizijos pilietis, kuris ketindamas dirbti UAB „Termolita“, 2024 m. sausio 31 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi LR. 2024 m. kovo 7 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. 2024 m. kovo 14 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760341592, galiojantis iki 2026 m. kovo 14 d., įteiktas 2024 m. kovo 28 d. per Kirgizijos išorės paslaugų teikėją.
Sprendimu (b. l. 35-37), vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, nuspręsta panaikinti Leidimą, nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (ginčui aktuali akto redakcija).
UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punkte nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.
Įstatymo 50 straipsnio numatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, tame tarpe, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustato socialinės apsaugos ir darbo ministras (Įstatymo 27 straipsnis).
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (ginčui aktuali akto redakcija), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies keliamus reikalavimus pareiškėjas turi atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi šalyje, nėra numatytos.
Byloje esančiais Sodros informacinės sistemos duomenimis (b. l. 21-23) bei 2024 m. gegužės 20 d. pateikto Bendrovės pranešimo duomenimis (b. l. 30-31), Bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė. Iš byloje esančių Sodros informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad nėra duomenų apie pareiškėjo draudėjus. Tai paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.
Pareiškėjo patikrinimo metu MMA buvo 924 Eur (2024 m.).
Tokiu būdu nustatyta, kad pareiškėjas patikrinimo laikotarpiu nesudarė darbo sutarties su Bendrove ir jam nebuvo mokamas atlyginimas. Tai neatitiko Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta) bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytų reikalavimų (pareiškėjui mokėtas darbo užmokestis neatitiko tarpininkavimo rašte nurodyto mokėtino darbo užmokesčio).
Pažymėtina, kad pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšų šaltinis – gautas darbo užmokestis. Nesudaręs darbo sutarties ir negaudamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto atlyginimo, laikytina, kad pareiškėjas negavo pragyvenimui Lietuvoje reikalingų minimalių pajamų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, leidimas pareiškėjui išduotas konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis. Taip pat ši aplinkybė nepaneigia to, kad pareiškėjas patikrinimo laikotarpiu pragyvenimui Lietuvoje reguliarių pakankamų lėšų neturėjo. Teisės aktai numato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjo siekiant gauti leidimą laikinai gyventi ir darbdavio tarpininkavimo rašte. Duomenų, kad apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Migracijos departamentas buvo informuotas, byloje nėra.
Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvoje, kurias nurodė ketinąs gauti, kreipdamasis dėl Leidimo išdavimo. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai).
Panašios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (pvz. 2023 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2460-624/2023).
Sprendimui priimti užteko iš oficialių institucijų informacinių sistemų (Sodra) gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai nenumato Migracijos departamento pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų. Pareiškėjo teisė būti išklausytam yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus dėl sprendimo.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti.
Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi. Šiuo atveju pareiškėjui Leidimas pagrįstai panaikintas keliais savarankiškais pagrindais.
Įvertinus skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Todėl užsieniečio Leidimo panaikinimas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tai savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
Apibendrinus, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo T. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.