- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-23
- Bylos Nr.
- e2-554-1079/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-18-3-00856-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Rozgaitė
- Atsakovas
- J. K.
- Ieškovas
- B2Kapital
- Advokatai
- Zigmas Burba
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B2Kapital, UAB ieškinį atsakovui J. K. dėl skolos, palūkanų, delspinigių, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pagal kreditorės B2KAPITAL, UAB reikalavimą iškėlus teisme bylą skolininkui J. K., 2020 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriaus tvarka priimtas teismo įsakymas dėl 789,67 Eur skolos, 166,01 Eur palūkanų, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą 955,68 Eur sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. spalio 13 d.) iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 8,00 Eur žyminio mokesčio išieškojimo iš skolininko kreditorei.
2020 m. lapkričio 10 d. nutartimi teismui priėmus skolininko prieštaravimus, 2020 m. gruodžio 4 d. nutartimi panaikintas teismo įsakymas ir priimtas B2KAPITAL, UAB ieškinys, kuriuo ieškovė prašo priteisti iš atsakovo J. K. 564,96 Eur skolą, kurią sudaro nesugrąžintas kreditas, 166,01 Eur palūkanų, paskaičiuotų už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 13 d. (pirmosios įmokos pagal Sutartį datos) iki 2013 m. liepos 13 d. (paskutinės įmokos pagal Sutartį datos) (150 dienų), 65,79 Eur delspinigių iki Sutarties nutraukimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „IPF Digital Lietuva“ (buvęs pavadinimas UAB ,,MCB Finance“') (toliau – priminė kreditorė), 2013 m. sausio mėn. 14 d. su atsakovu elektroninio ryšio priemonėmis (interneto tinklapyje www.credit24.lt) sudarė paskolos sutartį Nr. 979581 (toliau – Sutartis), pagal kurią jam buvo suteiktas 564,96 Eur (1950,69 Lt) vartojimo kreditas. Pagal Sutartį atsakovas įsipareigojo mokėti Sutarties mokėjimo plane nurodytas eilines įmokas, visą suteiktą paskolą grąžinti per 180 dienų laikotarpį. Laiku nesumokėjęs eilinės įmokos, atsakovas įsipareigojo pagal Sutartį mokėti netesybas už piniginių prievolių termino praleidimą nuo laiku negrąžintos paskolos ar jos atitinkamos dalies ir laiku nesumokėtų paskolos palūkanų sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Sutarties 5.1. punktas). 2016 m. lapkričio 28 d. pagal Gautinų sumų pirkimo – pardavimo sutartį pirminis kreditorius perleido savo reikalavimo teises B2Kapital SIA. Sutartis su Atsakovu buvo nutraukta 2016 m. gruodžio 11 d. Atsakovas apie reikalavimo teisių perleidimą buvo informuotas raštišku pranešimu. Pagal 2020 m. kovo 1 d. Skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutartį Nr. PR-20-220 kreditorius B2Kapital SIA visas reikalavimo teises į atsakovo skolą perleido ieškovei B2Kapital, UAB. Atsakovas apie reikalavimo teisės perleidimą buvo informuotas raštišku pranešimu. Ieškovė ne kartą bandė susisiekti su atsakovu dėl skolos dengimo ikiteismine tvarka, tačiau pastarasis teigė, jog skolos nemokės, skola pagal šią Sutartį jau yra priteista. Jokių įrodymų, grindžiančių atsakovo teiginius, atsakovas nepateikė. Ieškovė neturi informacijos apie skolos priteisimą, po reikalavimo teisės perleidimo nėra gavusi nei vienos įmokos iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovas J. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies, nurodė, kad ieškovė prie ieškinio prideda pirminio kreditoriaus UAB „MCB Finance“ 2013 m. sausio 14 d. paskolos sutarties Nr. 979581, sudarytos su atsakovu J. K., duomenis, iš kurių matyti, kad suteikiama paskola naudojama turimos paskolos padengimui: keičiamos paskolos sutarties numeris 965859, pirminė keičiamos paskolos suma 1200,00 Lt, nesumokėta keičiamos paskolos dalis 1200,00 Lt, nesumokėtos keičiamos paskolos palūkanos 100,69 Lt, aptarnavimo mokestis – 35,00 Lt ir suma, kuri bus pervesta į sąskaitą – 615,00 Lt. Ieškovės pateikti duomenys neįrodo atsakovo įsipareigojimų dydžio, nepateikta duomenų apie pirminės keičiamos paskolos Nr. 965859 sudarymo sąlygas, nėra aišku, kada ši sutartis buvo sudaryta ir ar šios sutarties sąlygos neprieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms. Taip pat nėra pateikiami duomenys, ar pirminis kreditorius įvykdė įsipareigojimus pagal sudarytą sutartį, t. y. ar pervedė į atsakovo sąskaitą 615 Lt sumą. Iš ieškovės teikiamų duomenų akivaizdu, kad atsakovas 2013 m. sausio 14 d. Sutarties Nr. 979581 sudarymo metu buvo nemokus, nes pagal pateiktus duomenis visiškai nebuvo įvykdęs keičiamos sutarties Nr. 965859, todėl Sutartyje nurodytas tariamas atsakovo patvirtinimas, kad neturi jokių skolų ir finansinių įsipareigojimų, kurios galėtų apsunkinti šios paskolos grąžinimą vertintinas kritiškai, atsakovui vartojimo kreditas iš viso neturėjo būti suteikiamas, o pirminė kreditorė neatliko tinkamai savo pareigos įvertinti atsakovo mokumą, elgėsi nesąžiningai atsakovo atžvilgiu. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Sutarties Nr. 979581 metinės paskolos palūkanos 98,80 procento dydžio pažeidžia įstatymo imperatyvus. Ieškovei papildomai pateikus teismui atsakovo prievolės įrodymus, atsakovas prašo taikyti Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) 21 straipsnio 3 dalies nuostatas bei sumažinti vartojimo kredito kainą, tokiu būdu tik iš dalies tenkinat ieškovės reikalavimus.
Šalies argumentai
Ieškovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas nagrinėti bylą jos atstovui nedalyvaujant, todėl byla išnagrinėta ieškovės atstovui nedalyvaujant. Ieškovė pateikė papildomus paaiškinimus patikslindama, jog kreipėsi į pirminę kreditorę ir pateikia teismui įrodymą, jog pagal 2013 m. sausio 14 d. sudarytą Sutartį Nr. 979581 atsakovui buvo pervesta 615,00 Lt suma į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Pavedimo kopijoje nurodyta 615,00 Lt suma įrodo Sutarties sudarymą, kadangi pagal Sutartį 1200,00 Lt buvo skirti padengti nesumokėtos keičiamos paskolos daliai, 100,69 Lt nesumokėtos keičiamos paskolos palūkanoms padengti, 35,00 Lt aptarnavimo mokesčiui padengti, o likę 615,00 Lt buvo pervesti į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą.
Ieškovei reikalavimo teisė perleista į atsakovo Sutartį Nr. 979581, todėl atsižvelgiant į asmens duomenų apsaugos reikalavimus ieškovė neturi nurodomos pirminės Sutarties Nr. 965859. Ieškiniu prašoma priteisti skolos suma susidarė pagal Sutartį Nr. 979581, nes atsakovui buvo suteikta vartojimo kredito paskola pagal Sutartį Nr. 979581. Atsakovui buvo žinomos Sutarties sąlygos ir nesutikdamas su Sutartyje numatytomis sąlygomis, atsakovas turėjo teisę kreiptis į pirminę kreditorę dėl Sutarties atsisakymo (Sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 p.). Šiuo atveju atsakovas per Sutartyje numatytus terminus nesikreipė į pirminę kreditorę, taip patvirtindamas, kad jam priimtinos Sutarties sąlygos (tarp jų ir Sutartimi numatyta metinė palūkanų norma). Kadangi atsakovas netinkamai vykdė Sutarties sąlygas (t .y. neatliko mokėjimų pagal minėtą Sutartį), Sutartis su atsakovu buvo teisėtai nutraukta, apie tai jį informuojant raštiškais pranešimais ir reikalavimo teisė pagal Sutartį Nr. 979581 perleista ieškovei. Vartojimo kreditą suteikė bei atsakovo mokumą vertino pirminė kreditorė, todėl pateikia teismui pirminės kreditorės patikslintą informaciją, kaip buvo vertintas atsakovo kreditingumas. Atsiliepime į ieškinį nurodomi apribojimai dėl vartojimo kredito palūkanų normos įsigaliojo 2016 m. vasario 1 d., su atsakovu vartojimo kredito sutartis Nr. 979581 buvo sudaryta 2013 m. sausio 14 d. (iki minėto įstatymo įsigaliojimo). Pagal Sutarties mokėjimų grafiką atsakovas turėjo atlikti įmokas nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2013 m. liepos 13 d. Su atsakovu vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta pagal Sutarties sudarymo metu galiojusias įstatymo normas.
Atsakovas J. K. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta asmeniškai, jis yra atstovaujamas advokato, todėl byla išnagrinėta atsakovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas advokatas Zigmas Burba teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas su ieškiniu sutinka iš dalies. Sutinka, kad skola yra, bet teismas galėtų sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Atsakovas neturi dokumentų, kad skola grąžinta ar pati Sutartis sudaryta. Atsakovas galvojo, kad ta skola jau priteista, bet tokių duomenų nėra, nes jam skolos yra priteistos kitoms kredito bendrovėms. Atsakovas neneigia paėmęs ne vieną kreditą. Taikos sutartį atsakovas yra atsisakęs sudaryti. Atsižvelgiant į Sutarties sudarymo aplinkybes ir įvertinus sutartinių santykių pobūdį, teismas gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Vartojimo kredito įstatymo teisinis reglamentavimas, nustatytas 21 straipsnio 3 dalyje, galiojęs tiek Sutarties sudarymo metu, tiek dabar numato, kad teismas, įvertinęs sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę ir kitas aplinkybes, turi galimybę mažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyje Nr. 3K-7-75-823/2020 nurodė, kad nutraukus sutartį kreditorius nebegali reikalauti pelno palūkanų, kyla sutartinės civilinės atsakomybės klausimai. Reikalaujama palūkanų sumą 166,01 Eur yra gana didelė, dar reikalaujama delspinigių, todėl ta suma turi būti mažinama. Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnis numato pareigą įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą. Iš papildomų paaiškinimų matyti, kad kredito davėjas pasielgė nesąžiningai, nes sutartimi dengiama ankstesnė skola, keičiamas paskolos sutarties numeris. Skola buvo 1200 Lt ir visa suma nebuvo sumokėta. Taip jie gali dengti kelias sutartis. Atsakovas fiziškai nevykdė pirmosios sutarties, todėl kredito davėjas turėjo įvertinti ir nebesuteikti naujo kredito, taip blogindamas atsakovo ir taip sunkią padėtį. Pateikti duomenys rodė, kad atsakovo pajamos sudarė 457,35 Lt, o mėnesinė įmoka 440 Lt, todėl akivaizdu, kad atsakovas turėjo atiduoti visas pajamas. Taip suteikiant paskolas, kredito davėjas elgėsi nesąžiningai ir pažeidė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnyje numatytas pareigas. Tuo metu galiojusio Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje buvo numatyta, kad netesybos ir mokesčiai pavėluotų įmokų mokėjimo atveju nemokami, jei kredito davėjas ne dėl kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino kredito gavėjo mokumą ir šios aplinkybės lėmė pavėluotą įmokų mokėjimą. Šios nuostatos turėtų būti pritaikytos, o kiek sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą, turi nuspręsti teismas. Atsakovas turėjo teisę atsisakyti Sutarties, todėl laikytina, kad jis prisiėmė įsipareigojimus. Interesų pusiausvyra turėtų būti išlaikyta, turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad atsakovas vartotojas, silpnesnioji šalis. Šiuo metu jo finansinė būklė sunki, gydosi ligoninėje. Ginčija prašomas priteisti palūkanas ir delspinigius. Ieškinys turėtų būti tenkintas iš dalies, nes byloje ginčo nėra, kad vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta ir ieškovė yra perėmusi reikalavimo teisę, tačiau teisinis reglamentavimas bylos nagrinėjimo metu sudaro pagrindą mažinti bendrą vartojimo kredito kainą, kredito davėjas elgėsi nesąžiningai, nebuvo tinkamai įvertintas kredito gavėjo mokumas, todėl be pagrindo sudaryta sutartis, kas apsunkino jo turtinę padėtį ir galimybę įvykdyti Sutartį.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Iš teismui pateiktų įrodymų nustatyta, kad atsakovas J. K. su pradine kreditore UAB „IPF Digital Lietuva“ (buvęs pavadinimas UAB „MCB Finance“) 2013 m. sausio 14 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis interneto svetainėje www.credit24.lt sudarė paskolos sutartį Nr. 979581 (toliau – Sutartis), kuria pradinė kreditorė atsakovui suteikė 564,96 Eur (1950,69 Lt) dydžio vartojimo kreditą su 98,80 procento metine palūkanų norma (199,90 procento bendra vartojimo kredito kainos metinė norma). Atsakovas Sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka pradinei kreditorei įsipareigojo per 180 dienų iki 2013 m. liepos 13 d. grąžinti 564,96 Eur (1950,69 Lt) kreditą ir sumokėti 178,18 Eur (615,22 Lt) palūkanas bei 22,60 Eur (78,03 Lt) sutarties sudarymo mokestį, iš viso 765,74 Eur (2643,94 Lt) dydžio sumą. Sutartyje nurodyta, kad kreditas suteikiamas pirminei 347,54 Eur (1200,00 Lt) skolai, 29,16 Eur (100,69 Lt) nesumokėtoms keičiamos paskolos palūkanoms ir 10,14 Eur (35,00 Lt) aptarnavimo mokesčiui padengti (keičiamos paskolos sutarties Nr. 965859), o likusi 178,12 Eur (615,00 Lt) pervedama atsakovui. Byloje esantis mokėjimo nurodymas patvirtina, kad pradinė kreditorė 2013 m. sausio 14 d. į atsakovo J. K. sąskaitą pervedė 178,12 Eur (615,00 Lt). Iš byloje esančio pradinės kreditorės paaiškinimo dėl J. K. kreditingumo vertinimo ir pridėtų dokumentų matyti, kad atsakovas dėl paskolos sudarymo kreipėsi 2013 m. sausio 14 d. 08:25:47, Sutartis sudaryta 2013 m. sausio 14 d. 08:28:48; prieš sudarant Sutartį, pradinė kreditorė atliko patikrinimą Gyventojų registre ir nustatė, kad atsakovas yra vedęs, taip pat atliko patikrą SODRA duomenų bazėje ir nustatė, kad atsakovo per paskutinius keturis mėnesius gaunamos pajamos sudarė 132,46 Eur (457,35 Lt). Kaip nurodė pradinė kreditorė, atsakovas, sudarydamas Sutartį, patvirtino, kad paskolos suteikimo momentu neturi jokių skolų ir finansinių įsipareigojimų, nenuslepia kitų aplinkybių, kurios galėtų apsunkinti šios paskolos grąžinimą. Tačiau atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl pradinė kreditorė 2016 m. gruodžio 11 d. Sutartį nutraukė.
2016 m. lapkričio 28 d. Gautinų sumų pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu pradinė kreditorė reikalavimo teisę į atsakovo skolą ir su ja susijusius reikalavimus perleido bendrovei B2Kapital SIA, o pastaroji pagal 2020 m. kovo 1 d. Skolų portfelio pirkimo – pardavimo sutartį Nr. PR-20-220 reikalavimo teisę į atsakovo skolą perleido ieškovei. Iš priedo Nr. 1 prie 2016 m. lapkričio 28 d. Perleidimo sutarties matyti, kad buvo perleista reikalavimo teisė į 564,96 Eur skolą, 166,01 Eur palūkanų, 224,71 Eur delspinigių. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditoriaus teisė be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog reikalavimo faktas gali būti panaudotas prieš skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Apie reikalavimo teisės perleidimus atsakovas buvo informuotas 2017 m. vasario 15 d. ir 2020 m. birželio 30 d. pranešimais, be to, atsižvelgiant į susiklosčiusią teismų praktiką, laikytina, jog ieškovė, perėmusi reikalavimą į atsakovo įsiskolinimą, tinkamai informavo skolininką apie reikalavimo perleidimą pareikšdama ieškinį teisme.
Sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4 straipsniai). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos arba kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio l dalis). Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Pradinė kreditorė suteikė atsakovui vartojimo kreditą, atsakovas jį gavo, tačiau prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, periodinių įmokų laiku nemokėjo, todėl pažeidė prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje atsakovas neginčijo, kad jis kredito nei pradinei kreditorei, nei ieškovei nėra grąžinęs, todėl iš jo ieškovei priteistina 564,96 Eur skola (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59 straipsnis, 6.101 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis, 6.881 straipsnio 1 dalis).
Atsakovas nesutinka su prašoma priteisti palūkanų ir delspinigių suma ir prašo sumažinti vartojimo kredito kainą, vadovaudamasis tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo redakcijos 21 straipsnio 3 dalies ir 8 straipsnio 6 dalies nuostatomis, nurodydamas, kad kredito davėjas elgėsi nesąžiningai, nebuvo tinkamai įvertintas kredito gavėjo mokumas.
Kasacinis teismas, aiškindamas atsakingo skolinimo principą, pažymėjo, kad bankams ir kitoms finansų įstaigoms taikoma bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad, priimant sprendimą skolinti, nebūtų pažeisti tiek paties skolininko, tiek trečiųjų asmenų interesai. Bankams ir kitiems subjektams, kurie teikia kreditavimo paslaugas, pažeisdami kitų asmenų teises ir saugomus interesus, gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Tokia banko atsakomybė gali atsirasti kliento (skolininko) arba trečiųjų asmenų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Bankas, skolindamas pinigus, privalo elgtis apdairiai, rūpestingai ir, prieš suteikdamas kreditą, turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditą, turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2014).
Pagal Vartojimo kredito įstatymo (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) 8 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 6 dalį prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo mokumą ir vartojimo kredito davėjo neįvertintos arba netinkamai įvertintos aplinkybės iš esmės lėmė pavėluotą įmokų mokėjimą.
Bylai aktualios Sutarties sudarymo metu galiojusios Vartojimo kredito įstatymo redakcijos 21 straipsnis nustatė reikalavimus bendrai vartojimo kredito kainai. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalis įtvirtino, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka to paties straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Atitinkamai 3 dalis įtvirtino, kad priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė negu Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta norma, pripažįstama, jog kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga) gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos, ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 17 punktas).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad nustačius faktą, jog vartojimo kredito davėjas neįvykdė Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje (nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos 8 straipsnio 7 dalyje) įtvirtintos teisinės pasekmės. Kartu, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į nustatytas vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, greta Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nurodytų pasekmių gali būti mažinama vartojimo kredito kaina pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį. Nors tik nuo 2016 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog, be netesybų ir mokesčių pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikymo, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, vartojimo kredito gavėjui papildomai netaikomos ir palūkanos, tačiau toks įstatymo pasikeitimas nedraudžia mažinti vartojimo kredito kainos pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį iki šio Vartojimo kredito įstatymo pakeitimo sudarytoms sutartims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, 70-71 punktai).
Finansų įstaigų įstatymo (redakcija, galiojusi Sutarties sudarymo metu) 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien vartojimo kredito gavėjo deklaracijos apie savo finansinę padėtį pateikimas vartojimo davėjui, šių deklaruotų duomenų nepatvirtinus tai pagrindžiančiais įrodymais, negali būti vertinamas, kaip tinkamas vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą atlikimas. Kadangi pagal įstatymą kreditingumo vertinimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui, šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo našta tenka vartojimo kredito davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, 65 punktas).
Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų 9 punkte (redakcija, galiojusi Sutarties sudarymo metu) nurodyta, kad laikoma, jog vartojimo kredito davėjas laikosi atsakingojo skolinimo principo, jeigu sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinės kredito dalinio grąžinimo ir palūkanų įmokos, apskaičiuojamos padalijus visų kredito grąžinimo ir palūkanų sumą iš kredito trukmės, pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms, dydis sudaro ne daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų. Tvariomis pajamomis pripažįstamos tokios vartojimo kredito gavėjo pajamos, kurių pagrįstai galima tikėtis vartojimo kredito suteikimo laikotarpiu. Pagal nuostatų 22–23 punktą laikoma, kad vartojimo kredito davėjas neįvertino vartojimo kredito gavėjo mokumo, jeigu vartojimo kredito davėjas neįvertino pakankamos informacijos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo galimybe tinkamai vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, arba vertino tik vartojimo kredito gavėjo galimybes tinkamai vykdyti vartojimo kredito sutartį, neatsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo jau turimus finansinius įsipareigojimus. Vartojimo kredito davėjui, nesilaikančiam Nuostatuose nustatytų reikalavimų, gali būti taikoma atsakomybė Vartojimo kredito įstatyme nustatyta tvarka.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pradinė kreditorė vertino atsakovo kreditingumą pagal išorinių registrų informaciją (Gyventojų registro tarnyba, SODRA) ir nustatė, kad atsakovo pajamos sudarė 457,35 Lt išmoka iš SODROS. Iš Sutarties nurodyto mokėjimo plano matyti, kad atsakovas pagal Sutartį per mėnesį turėjo mokėti iš viso 440,66 Lt vartojimo kredito įmoką, kuri akivaizdžiai viršijo leistiną dydį, t. y. buvo didesnė kaip 40 procentų vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų ir sudarė 96,35 procento. Be to, byloje nėra duomenų apie kitus atsakovo įsipareigojimus kitiems kreditoriams, todėl darytina išvada, kad pradinė kreditorė net nevertino įsipareigojimų kitiems kreditoriams dydžio. Vadinasi, pradinė kreditorė tinkamai neįvertino kredito gavėjo turtinės padėties bei gebėjimo įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą, todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nustatytas kreditingumo neįvertinimo pasekmes. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Sutarties sudarymo metu galiojusios Vartojimo kredito įstatymo redakcijos 8 straipsnio 6 dalies nuostatas netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo mokumą, todėl iš atsakovo ieškovės prašomi delspinigiai nepriteistini.
Kaip minėta, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į nustatytas vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, greta Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje nurodytų pasekmių taikymo kartu gali būti mažinama vartojimo kredito kaina pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės prašomų palūkanų priteisimo, sprendžia dėl Sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos pagrįstumo. Kaip minėta, šalių Sutarties sudarymo metu galiojusio Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros (šio straipsnio 1 dalis), teismas gali ją sumažinti įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (šio straipsnio 3 dalis). Dėl to teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą.
Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad atsakovas, pasirašydamas vartojimo kredito sutartį, sutiko su sąlyga, kad vartojimo kredito metinės palūkanos yra 98,90 procento, o bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 199,9 procento. Šie dydžiai neviršija Sutarties sudarymo metu galiojusios Vartojimo kredito įstatymo redakcijos 21 straipsnio 2 dalyje nustatyto imperatyvaus vartojimo kredito kainos metinė normos 200 procentų dydžio. Pagal Sutarties Specialiosios dalies sąlygas atsakovas įsipareigojo sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą, t. y. pelno palūkanas (178,18 Eur) ir sutarties sudarymo mokestį (22,60 Eur). Šios sumos buvo įtrauktos į mokėjimo grafiką, todėl atsakovas, pasirašydamas Sutartį, suprato, kad pagal sudarytą Sutartį palūkanas ir sutarties sudarymo mokestį privalės mokėti kartu su paskolos dalimi, atsakovas su palūkanomis ir sutarties sudarymo mokesčiu sutiko. Byloje nėra duomenų, jog Sutartis nebuvo sudaryta laisva valia. Šiai dienai ieškovė prašo priteisti 166,01 Eur palūkanų. Įvertinus suteikto kredito ir prašomų priteisti palūkanų dydį, tai, kad atsakovas savo įsipareigojimų visiškai nevykdė ilgą laikotarpį, nebesusigaudo tarp įsiskolinimų skirtingoms kredito bendrovėms, taip pat atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką, į tuo metu formuojamą verslo praktiką, į tai, kad smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės, konstatuotina, kad nustatyta kredito kainos metinė norma nelaikytina nesąžininga ar pažeidžianti vartojimo kredito gavėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyrą, todėl nėra teisinio pagrindo ją sumažinti ir priteisti ieškovei mažesnes sutartines palūkanas. Atsižvelgiant nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, iš atsakovo ieškovei priteistina 166,01 Eur palūkanų.
Atkreiptinas dėmesys, kad nors atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką civilinėse byloje dėl vartojimo kredito sutarčių yra pripažįstama, jog kreditą suteikianti įstaiga yra stipresnioji sutarties šalis, tačiau vien tai savaime nereiškia, kad vartojimo kredito sutarties sąlygos neatitinka skaidrumo ir sąžiningumo kriterijų. Pažymėtina, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Nagrinėjamu atveju būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015; 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo ieškovei taip pat priteistinos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškinį patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tai bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, neatleisto nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, proporcingai atmestai jo ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 3 dalis). Ieškovė už ieškinį sumokėjo 18 Eur žyminio mokesčio, patenkintų reikalavimų dalis yra 91,74 proc., todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 16,51 Eur žyminio mokesčio.
Atsakovui, vadovaujantis 2021 m. sausio 21 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus sprendimu Nr. (8.4Mr)TP-21-T-3511-482 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ šioje civilinėje byloje teikta antrinė teisinė pagalba, atleidžiant atsakovą 100 procentų nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Iš 2021 m. balandžio 2 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažymos matyti, kad šioje civilinėje byloje patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 253,03 Eur. Atmetus 8,26 procento ieškinio reikalavimų, iš ieškovės valstybės naudai priteistina 20,90 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalimi, 96 straipsnio 3 dalimi, 259 - 270 straipsniais, 284 straipsnio 1 dalimi, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei B2Kapital, UAB, j. a. k. 225516770, buveinė Mėnulio g. 7, LT-04326 Vilnius:
– 564,96 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt ketus eurus 96 ct) skolos;
– 166,01 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt šešis eurus 1 ct) palūkanų;
– 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 730,97 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, 2020 m. gruodžio 4 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
– 16,51 Eur (šešiolika eurų 51 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės B2Kapital, UAB, j. a. k. 225516770, buveinė Mėnulio g. 7, LT-04326 Vilnius, į valstybės biudžetą 20,90 Eur (dvidešimt eurų 90 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Išaiškinti ieškovei, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidas ji turi sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr.LT24 7300 0101 1239 4300, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – „Swedbank“, AB, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmus.