Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 str. 2 d. 60 parų areštu, bausmę atliekant areštinėje, bausmės pradžią skaičiuojant nuo jo sulaikymo dienos.

Į bausmės laiką įskaitytas V. B. laikino sulaikymo laikas nuo 2014 m. liepos 6 d. iki 2014 m. liepos 8 d. (vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai arešto parai).

Nuspręsta kardomąją priemonę V. B. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti - palikti nepakeistą iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. už tai, kad jis smurtaudamas artimoje aplinkoje sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui, o būtent: jis 2014 m. liepos 6 d., apie 22.00 val., jo sugyventinei L. K. priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini), Elektrėnai, Elektrėnų sav., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,53 promilės girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, žodinio konflikto su sugyventine L. K. metu tyčia tampė ją už plaukų, nugriovęs ant grindų smaugė rankomis ir kojomis, spardė kojomis, suduodamas nenustatytą kiekį smūgių, dėl ko sužalojo jai nugarą ir nosį bei įkando į rodomąjį kairės rankos pirštą, tokiu būdu nukentėjusiajai L. K. sukėlė fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. B., jo gynėjas Kęstutis Blažys prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde, neginčydamas veikos kvalifikacijos, apimties bei savo kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, prašo peržiūrėti Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendį ir pakeisti jam paskirtą arešto bausmę į viešuosius darbus arba sumažinti arešto bausmės dydį, kad jis galėtų šią bausmę atlikti poilsio dienomis.

BK 140 str. 2 d. nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įvertino ir kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

V. B. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 2 d. (fizinio skausmo sukėlimą savo šeimos nariui), dėl nuteistojo smurtinių veiksmų nukentėjusiajai L. K. (nuteistojo tuometinei sugyventinei, šiuo metu – sutuoktinei) sukeltas fizinis skausmas. Reikia pažymėti, kad V. B. padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, nes jis iki šios nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas 3 kartus, tarp jų ir už nusikaltimą žmogaus sveikatai – Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžiu V. B. buvo nuteistas pagal BK 137 str. 1 d. (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo), taip pat V. B. Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. (viešosios tvarkos pažeidimas) už tai, kad kitam asmeniui padarė nežymų sveikatos sutrikdymą (b. l. 37). Nagrinėjamą nusikaltimą apeliantas padarė esant neišnykusiam teistumui, jis administracine tvarka buvo baustas 11 kartų (b. l. 48-53). Pirmosios instancijos teismas nenustatė V. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Vertinant apeliacinio skundo pagrįstumą, šiuo atveju reikšmingos BK 27 str. 1 d. nuostatos. Minėtas straipsnis nustato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Nagrinėjamu atveju nuteistasis V. B. skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą tyčinę nusikalstamą veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui už tyčinius nusikaltimus, todėl jis yra recidyvistas ir tai neigiamai apibūdina jo asmenybę. Taigi nusikaltimų recidyvas yra aplinkybė, turinti įtakos asmens pavojingumo vertinimui.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo V. B. paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl švelninti ją nėra pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat įvertinus, jog V. B. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas 3 kartus, tarp jų ir už nusikaltimą žmogaus sveikatai, kad V. B. buvo 11 kartų baustas administracine tvarka, V. B. skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą tyčinę nusikalstamą veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui už tyčinius nusikaltimus, pripažintina, jog nuteistasis nedaro tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nenori paklusti visuotinai privalomoms elgesio taisyklėms, toliau linkęs nesilaikyti teisės normų, nusikalsti. Taigi švelnesnėmis bausmėmis BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai negali būti pasiekti ir jam pagrįstai skirta viena griežčiausių BK 140 str. 2 d. sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytų bausmių – 60 parų areštas, kurio dydis yra artimas galimos skirti arešto bausmės vidurkiui. Kolegijos nuomone, byloje nustatytomis aplinkybėmis arešto bausmė yra teisinga ir atitinka bausmės paskirtį.

Apelianto skunde nurodomos aplinkybės, kad jis šiuo metu dirba ir vienas išlaiko savo šeimą, jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo skiriant bausmę ir parenkant jos dydį, todėl pakartotinai nevertinamos. Kitos apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad jis susituokė su nukentėjusiąja L. K., kuri susilaukė jų vaiko, šeimai pastoviai reikalinga pagalba, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo švelninti V. B. pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės.

Vilniaus apygardos teisme 2015 m. birželio 1 d. buvo gautas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo Nr. (4.22.) TPA-1707, kuriame prašoma valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 19,30 Eur iš nuteistojo V. B.. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas netenkintinas.

BPK 106 str. 1 d. numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014-01-01).

Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnį, kurio 3 dalies c punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Siekiant šios konstitucinės teisės užtikrinimo, Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teisė įtariamiesiems, kaltinamiesiems ir nuteistiesiems, neturintiems pakankamai lėšų pasikviesti savo norimą gynėją, prašyti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato dalyvavimo užtikrinimo.

Baudžiamojo proceso įstatyme nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, nes teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio nuostatas, matyti, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, kitais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje apeliacinės instancijos teisme gynėjas advokatas Kęstutis Blažys nuteistajam V. B. buvo paskirtas vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kur imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir minėtoje Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga užtikrinti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo V. B. atmetamas.

Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo V. B. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.