- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-18
- Bylos Nr.
- AN2-331-1020/2018
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ernestas Rimšelis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal K. C. (toliau – apeliantė arba K. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. gegužės 30 d. nutarties, kuria atmestas K. C. skundas dėl 2018 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato nutarimo (toliau – Vilniaus RPK) nutraukti administracinio nusižengimo teiseną R. C. atžvilgiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus RPK buvo gauti K. C. pareiškimai, kad ji nuo 2017 m. gruodžio 14 d. negali patekti į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., nes kartu gyvenanti R. C. pakeitė įvažiavimo vartų ir namų durų spynas; R. C. jai raktų neduoda, į namus neįleidžia ne tik jos, bet ir nepilnamečio A. C., kuris tuose namuose gyveno nuo vaikystės; tokius R. C. veiksmus K. C. vertina kaip psichologinį smurtą. 2018 m. kovo 3 d. Vilniaus RPK pareigūnas priėmė nutarimą, kuriuo nutraukė administracinio nusižengimo teiseną R. C. atžvilgiu dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnyje, padarymo. Nutarime konstatuota, kad R. C. veiksmai negali būti vertinami, kaip užtraukiantys atsakomybę pagal ANK 518 straipsnį.Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi atmetė K. C. skundą dėl minėto nutarimo panaikinimo. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti R. C. veiksmuose esant administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, požymių, nėra. Vien tik pareiškėjos K. C. siekis patraukti R. C. administracinėn atsakomybėn ir jos subjektyvus tam tikrų veiksmų vertinimas, nesudaro pagrindo R. C. veiksmų vertinti kaip savavaldžiavimo. R. C. leidimo K. C. deklaruoti jos gyvenamąją vietą name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., nėra suteikusi. Teismo vertinimu, ginčas dėl teisės deklaruoti gyvenamąją vietą, kaip ir ginčas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės teisės padalinimo, pirmiausiai turi būti sprendžiamas naudojant kitas – civilinės teisės priemones.Apeliaciniu skundu K. C. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. gegužės 30 d. nutartį bei atnaujinti administracinio nusižengimo teiseną R. C. atžvilgiu dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, padarymo. Apeliantė nurodo, jog nutartis yra nepagrįsta, nurodyti faktai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra klaidingi; nustatytos aplinkybės nevertintos remiantis galiojančiu ir nenuginčytu registrų centro išrašu, teismui pateiktu santuokos liudijimu. Apylinkės teismas visiškai nevertino paskutinių metų teismo nutarčių civilinėje santuokos nutraukimo byloje, civilinėje santuokos nutraukimo byloje priimtos teisėjos rezoliucijos, kad jokia nutartimi K. C. nėra uždrausta gyventi savo namuose. Apeliantė teigia, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., nėra pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. C. prašymai įregistruoti minėtą turtą bendrąja jungtine nuosavybe buvo atmesti. K. C. pažymi, kad ji kreipėsi į policiją dėl to, kad buvo savavališkai R. C. iškeldinta iš namų. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus RPK prašo skundo netenkinti ir palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. gegužės 30 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., priklausomybę policijos pareigūnas nustatė vadovaudamasis teisiniu reguliavimu ir teismo nutartimis, priimtomis skyrybų byloje. Vilniaus RPK kyla abejonių dėl K. C. gyvenamosios vietos deklaravimo teisėtumo, kadangi deklaruojant gyvenamąją vietą ne sau nuosavybės teise priklausančiame būste, turi būti visų bendraturčių sutikimas. Iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų matyti, kad R. C., kaip dalijamo turto bendrasavininkė, nėra davusi sutikimo K. C. deklaruoti savo gyvenamąją vietą minėtame name.
Motyvuojamoji dalis
K. C. apeliacinis skundas netenkintinas.
ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis įvykio faktinėmis aplinkybėmis bei R. C. veiksmų juridiniu kvalifikavimu.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei skundžiamos nutarties turinį, konstatuoja, jog apylinkės teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nusprendė, kad R. C. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, sudėties požymių, ir tokį savo sprendimą išsamiai motyvavo byloje surinktų duomenų visetu bei įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes.ANK 518 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė už savavaldžiavimą – tai savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, ginčas tarp K. C. ir R. C. yra kilęs dėl to, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d. R. C. pakeitusi gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., durų spyną, neleido K. C., kuri šiame name yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, į juos patekti. Dėl to, apeliantė teigia, kad toks R. C. elgesys yra neteisėtas ir atitinka visus ANK 518 straipsnyje įtvirtinto administracinio nusižengimo sudėties požymius. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, R. C. pakeisdama namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., durų spyną, įgyvendino savo, kaip šio namo bendrasavininkės, teises ir jos veiksmus laikyti neteisėtais, juolab atitinkančius administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, sudėties požymius, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.Kaip matyti iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos, Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl santuokos, sudarytos tarp R. C. ir R. C., nutraukimo, santuokoje įgyto turto, taip pat ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., padalinimo. Nors apeliaciniame skunde K. C. nurodo R. C. ir R. C. santuokos sudarymo datą bei aptariamo turto įsigijimo datą, kas turėtų patvirtinti, kad šis turtas asmeninės nuosavybės teise priklauso R. C., tačiau civilinėje byloje priimtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartyje nurodoma, kad gyvenamasis namas ir žemės sklypas, esantys adresu (duomenys neskelbtini), Zujūnų sen., Vilniaus r., sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taigi, nepaisant to, kad šis turtas nekilnojamojo turto registre įregistruotas R. C. vardu, jis laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Dėl šios priežasties tiek R. C., tiek R. C. turi teisę bendru sutarimu disponuoti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu turtu, kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija nėra paneigta ir šis turtas nėra padalintas. Nors pateiktame apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi neaktualiomis teismo nutartimis, tokia apeliantės pozicija yra nepagrįsta. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis yra galiojanti ir įstatymu tvarka nenuginčyta. Jokio kito sprendimo, kuriuo būtų išspręstas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., priklausomybės klausimas, nėra. Priešingai nei teigia apeliantė, jos pateiktos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 5 d. ir birželio 7 d. nutartys niekaip nepaneigia juridinio fakto, kurį konstatavo Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 6 d. nutartyje, kad vykstant skyrybų procesui tarp R. C. ir R. C., gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., laikytinas jų bendrąja jungtine nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šio turto savininko klausimas gali būti išspręstas tik nagrinėjamoje civilinėje santuokos nutraukimo byloje ir šiuo atveju nėra pagrindo vertinti apeliantės argumentų, kuriuose ji ginčija bendrosios jungtinės nuosavybės egzistavimą.Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantės pateiktais argumentais dėl jos deklaruotos gyvenamosios vietos, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai savaime negali būti aplinkybe, lemiančia, jog apeliantės teisės, R. C. neleidžiant K. C. patekti į aptariamą gyvenamąjį namą. buvo neteisėtai suvaržytos. Kaip matyti iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų, K. C. deklaravo savo gyvenamąją vietą gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., 2017 m. spalio 16 d., t. y. jau po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutarties, kurioje nustatytas juridinis faktas, kad aptariamas gyvenamasis namas, civilinės bylos nagrinėjimo metu, yra laikytinas bendrąja jungtine R. C. ir R. C. nuosavybe, priėmimo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklėse (toliau - taisyklės) (patvirtintos VĮ „Registrų centro“ direktoriaus 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. V-294) nustatyta, jog asmuo, deklaruojantis gyvenamąją vietą ne sau nuosavybės teise priklausančiame būste, pateikia atskirą gyvenamosios patalpos savininko arba bendraturčių ar jo (jų) įgalioto asmens sutikimą, kad asmuo apsigyventų savininkui (bendraturčiams) priklausančioje gyvenamojoje patalpoje (15.9 punktas). Taigi trečiųjų asmenų įregistravimui į gyvenamąją patalpą turi būti duodamas bendraturčių (sutuoktinių) – šiuo atveju tiek R. C., tiek R. C. – sutikimas įregistruoti šį asmenį. Apeliantė neneigia, kad leidimo deklaruoti gyvenamąją vietą iš R. C. gavusi nebuvo, dėl ko apylinkės teismas pagrįstai kėlė abejones dėl gyvenamosios vietos deklaravimo teisėtumo ir K. C. teisės gyventi aptariamame gyvenamajame name.Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas skunde nurodyti teiginiai, susiję su galimu teisėjo Mindaugo Povilansko šališkumu, yra pagrįsti tik jos subjektyvia nuomone, o ne objektyviais duomenimis. Tai, kad jis praeityje yra nagrinėjęs administracinių nusižengimų bylas ir atlikęs ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas procesuose, kuriuose viena iš šalių buvo R. C., nėra pakankama aplinkybe laikyti, kad teisėjas buvo šališkas nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą.
Įvertinus visa tai, naikinti ar keisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. gegužės 30 d. nutarties, apeliaciniame skunde pateiktais argumentais, pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
K. C. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. gegužės 30 d. nutartį palikti nepakeistą.