- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-26
- Bylos Nr.
- N-575-3139-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Virgilijus Valančius
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. nutarimo E. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto septintojo policijos komisariato Karoliniškių policijos nuovados (toliau – ir Institucija) pareigūnas E. S. surašė 2009 m. rugsėjo 23 d. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad 2009 m. liepos 7 d., apie 9 val., E. S. individualios įmonės „Unė“ prekybos kioske, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. - (duomenys neskelbtini) g. sankirtoje, be darbo sutarties nelegaliai dirbo L. M.. Tuo įmonės savininkė E. S. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. spalio 19 d. nutarimu E. S. pripažino kalta padarius pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jai 3000 Lt baudą. Teismas pažymėjo, kad E. S. prisipažino, gailisi, paaiškino, kad jos įmonei priklausančiame kioske dirba viena pardavėja Z. G., kuri, matyt, susikeitė su ankščiau įmonėje dirbusia darbuotoja L. M. ir neinformavo įmonės savininkės. L. M. įmonėje „Unė“ nebedirba nuo 2008 m. Teismas konstatavo, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė yra įrodyta bylos medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolu, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išrašais.
II.
E. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. nutarimą ir priimti naują sprendimą - bylą nutraukti. Nurodo, kad teismo posėdyje aiškino situaciją visiškai kitokiu aspektu, o būtent, kad yra kalta, jog nebaudė pardavėjos Z. G., kuri, be jos žinios, paliko kioske vieną čia dirbusią ir gerą pažįstamą L. M.. Apie tai sužinojo tik rugsėjo mėnesį. Pažymi, kad nežinojo apie L. M. darbą be darbo sutarties, todėl nesutinka, kad kaip darbdavė yra atsakinga už nelegalų L. M. darbą. Teismas nepagrįstai nekvietė Z. G. kaip liudytojos šių prieštaringų aplinkybių išsiaiškinimui. Pagal laiko apskaitos žiniaraščius (2009 m. birželio, liepos mėn.) matyti, kad įmonėje dirba vienas asmuo. Apeliantė, kaip įmonės savininkė, suteikia Z. G. poilsio dienas, kuriomis kioske dirba pati. L. M. įmonės kioske yra dirbusi, bet nuo 2008 m. spalio 15 d. yra atleista, tai patvirtina pranešimas apie apdraustojo valstybiniu draudimu draudimo pabaigą, todėl teismo nutarime padaryta išvada, kad L. M. dirbo 2009 m. liepos 7 d., yra nepagrįsta jokiais įrodymais. Tai, kad L. M. buvo kioske, nesant pardavėjos Z. G., kuri tuo metu pagal darbo žiniaraštį dirbo, tačiau buvo išėjusi atsinešti vandens ar pasinaudoti tualetu, nereiškia nelegalaus darbo. Nėra užfiksuota, kad L. M. atliko pardavėjos funkcijas. Pareigūnas, surašęs protokolą, turėjo surašyti aktą, kuriame atsispindėtų, kad būtent L. M. pardavė prekes, tačiau tokie įrodymai nebuvo pateikti.
Atsiliepimas
Institucija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, E. S. apeliaciniame skunde nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti panaikintas ar pakeistas teismo nutarimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Darbo kodekso 98 straipsnyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (dėl paminėtos redakcijos įstatymo) yra vertinama, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005 m., p. 230-235).
Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N12-1650/2004, 2005 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje N3-397/2005; 2010 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje N575-858/2010, 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje N575-1809/2010).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir netinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.
Pirmosios instancijos teismas savo nutarime pažymėjo, kad E. S. nurodė, jog savo kaltę pripažįsta ir gailisi, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iš apeliacinio skundo (b. l. 17 – 18) matyti, kad E. S. pripažįsta kaltę tik dėl to, jog nenubaudė įmonės darbuotojos Z. G.. Tiek Institucijai teiktame 2009 m. rugsėjo 23 d. rašytiniame paaiškinime (b. l. 4), tiek apeliaciniame skunde E. S. nurodė, kad įmonės darbuotoja Z. G., be jos žinios, paliko kioske vieną įmonėje seniau dirbusią pardavėją L. M.. Apeliantė nesutinka, kad kaip darbdavė yra atsakinga už nelegalų L. M. darbą, nes apie tokio darbo faktą apskritai nieko nežinojo. Taip pat pažymi, kad bylos medžiagoje nėra užfiksuota, kad L. M. atliko kokias nors konkrečias pardavėjos funkcijas, pareigūnas, surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą, neužfiksavo, kad L. M. būtų pardavusi prekes. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliantės argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas jų netyrė ir nevertino. Šių aplinkybių išsiaiškinimui pirmosios instancijos teismas privalėjo iškviesti ir liudytojais apklausti L. M., Z. G. ir Institucijos pareigūnę V. S., surašiusią administracinio teisės pažeidimo protokolą. Nesant šių būtinų duomenų, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės objektyviai įvertinti apeliacinio skundo argumentų ir išnagrinėti bei išspręsti bylą iš esmės.
Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra nepagrįstas, nes teismas nukrypo nuo teisminės praktikos, vertinant įrodymus šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, nerinko papildomų įrodymų, kurie būtų leidę objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, teismo nutarimą panaikinant ir perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
E. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. spalio 19 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.