- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-29
- Bylos Nr.
- ATP-625-533/2012
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Viktoras Dovidaitis
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Dovidaitis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimo, kuriuo A. A. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., paskiriant jam 3000 Lt dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimu A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. ir nubaustas 3000 (trijų tūkstančių) Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams už tai, kad jis 2011 m. rugsėjo 30 d., apie 18.10 val., Vilniuje, reguliuojamoje (duomenys neskelbtini) prospekto – išvažiavimo iš prekybos centro (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), sankryžoje, vairuojamu automobiliu Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) partrenkė ir sužalojo pėsčiųjų perėja per Laisvės prospekto važiuojamąją dalį ėjusią I. L., po ko, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, iš karto po eismo įvykio automobiliu išveždamas nukentėjusiąją į artimiausią sveikatos priežiūros įstaigą pasitraukė iš eismo įvykio vietos.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. A. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Apeliantas nurodo, jog tokius veiksmus, kaip pėsčiojo partrenkimą, niekaip neapima ATPK 130 str. 1 d. sudėtis. Teigia, kad dėl I. L. partrenkimo Vilniaus VPK Kelių policijos valdybos NVEST skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris prokuroro nutarimu buvo nutrauktas, konstatavus, jog pakankamų duomenų, kad jis būtų pažeidęs KET reikalavimus ir sukėlęs eismo įvykį, kurio metu būtų sužalotas žmogus, nesurinkta. Mano, jog teismas, priėmęs skundžiamą nutarimą, išėjo iš pareikšto ATPK 130 str. 1 d. kaltinimų ribų, faktiškai panaikino jau įsiteisėjusį, galiojantį prokuroro nutarimą, viršydamas savo kompetenciją. Teismas neatsižvelgė į tai, kad, jeigu asmens partrenkimo faktas nenustatytas, tai nėra ir eismo įvykio vietos, o jeigu nebuvo eismo įvykio vietos, apeliantas negalėjo iš jos savavališkai pasitraukti. Apeliantas pažymi, jog apylinkės teismo priimtas nutarimas grindžiamas tik prielaidomis, samprotavimais, kad jis suvokė padaręs autoįvykį ir tyčia pasišalino iš įvykio vietos. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis ar spėlionėmis, ATPK 256 str. įpareigoja teismą išvadas dėl kaltės pagrįsti tik faktiniais duomenimis.
Apeliantas nurodo, jog I. L. per pėsčiųjų perėją ėjo jai degant raudonam šviesoforo signalui, žiūrėdama priešinga judėjimo krypčiai puse. Pėsčioji teismo posėdyje teigė, kad matė, kaip apeliantas vairuojant kalbėjo telefonu, matė, kaip jis telefono aparatą laikė dešinėje rankoje, bet negalėjo atsakyti, kodėl nepastabėjo automobilio ir į jį atsitrenkė. I. L. tyrėjai nurodė, jog prie pat savo kairiojo šono pamatė bordo spalvos automobilį, tuo tarpu apelianto automobilis yra šviesiai mėlynos spalvos. Šios aplinkybės, apelianto manymu, parodo, kad I. L. nesilaikė KET ir eidama per perėją nežiūrėjo į eismo pusę, taip nerūpestingai elgėsi, nes buvo neblaivi. Atkreipia dėmesį, jog kraujo tyrimas atliktas praėjus 1.15 val. po įvykio, o tai reiškia, kad įvykio metu jos girtumo laipsnis buvo žymiai didesnis. Apeliantas tvirtina važiavęs ketvirtą eismo juosta ir pėsčiąją pastebėjo, kai ji įžengė į trečią eismo juostą, tuomet jis sustabdė savo automobilį, pėsčioji tęsė judėjimą, nežiūrėdama į jo pusę, atsitrenkė į stovinčios mašinos dureles ir šalia jų nukrito. Tai, kad automobilis įvykio metu stovėjo, apelianto įsitikinimu, įrodo pačios pėsčiosios parodymai, kad ją kliudė dešinės pusės veidrodėliu, smūgis buvo kažkur į dešinį šoną, nuo smūgio nukrito ant važiuojamos dalies, taip pat kad ji trenkėsi į dureles, krito iš dešinės prie automobilio durelių. Tyrėjai pėsčioji nurodė ir tai, jog dešinį šoną kliudė dešinysis mašinos veidrodėlis, o tai, apelianto manymu, įrodo, kad mašina negali būti jos kairiosios rankos sužalojimo priežastimi. Pėsčiosios sužalojimas (tipinis kairiosios rankos stipinkaulio lūžis), remiantis medicininiais šaltiniais, dažniausiai atsiranda, kai žmogus krenta ir pasiremia rankos plaštaka, o kadangi sužalota kairė ranka, ji krito į kairę pusę. Tuo tarpu kritimas į kairę pusę galimas tik atsitrenkus į stovintį automobilį. Apeliantas pabrėžia, jog švarus žmogaus kūno pločio pėdsakas ant dulkinos mašinos iš dešinės pusės ant priekinių mašinos durelių taip pat pagrindžia aplinkybę, jog pėsčiosios kontaktas buvo su stovinčiu automobiliu. Taip pat pažymi, jog įvykio liudytojais buvo dešimtys žmonių, tačiau nei vienas iš jų nepranešė policijai, kadangi jie, kaip ir apeliantas, nemanė, jog įvyko eismo įvykis. Pagal KET 3 punktą eismo įvykis yra įvykis kelyje, kitose taisyklėse nurodytose vietose, kurio metu judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių ir t.t. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog jo automobilis įvykio metu nejudėjo, o I. L., teigdama priešingai, meluoja ir prieštarauja pati sau, nes judantis automobilis turėtų pėsčiajam sužaloti bent vieną koją, o toks sužalojimas jai padarytas nebuvo. Pažymi, kai pėsčioji atsitrenkė į jo dureles ir pargriuvo, jis išlipo iš mašinos, padėjo jai atsikelti, jai skaudėjo ranką, todėl jis, įsitikinęs, jog eismo įvykio nebuvo, pasiūlė nuvežti į polikliniką, o I. L. melavo, kai teigė, jog apeliantas įsodino ją į mašiną ir išvežė iš įvykio vietos, norėdamas kažką nuslėpti. Pabrėžia, jog automobilį vairavo blaivus, vairuoja 18 metų, per šį laikotarpį neturėjo nei vieno KET pažeidimo, o tai reiškia, kad gerai žino KET ir tikrai negalėjo padaryti tokio grubaus pažeidimo pagal ATPK 130 str. 1 d. Apeliantas teigia, jog važiuojant į polikliniką pėsčioji I. L. pradėjo reikšti jam pretenzijas, todėl jis pats paskambino į policiją ir pranešė apie įvykį. Nurodo, jog teismo posėdyje jo žodžiai: „padarė klaidą, kad paskambino policijai ir tuo pridėjo sau problemų“, vertėjo buvo išversti netiksliai, kaip „padarė klaidą, kad nepaskambino policijai“. Remiantis šiuo teiginiu, teismas padarė klaidingą išvadą, kad jis pažeidimo faktą iš dalies pripažino. Tvirtina nepadaręs jam inkriminuoto pažeidimo.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus vyresnysis tyrėjas A Naudžiūnas prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimą palikti ir A. A. apeliacinio skundo netenkinti.
Atsiliepime nurodoma, jog prokuroro nutarime, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas A. A. atžvilgiu, konstatuota, kad A. A., vairuodamas transporto priemonę, ir įvykus eismo įvykiui, su kuriuo jis buvo tiesiogiai susijęs, t.y. partrenkęs pėsčiąją I. L. ir išvažiuodamas iš eismo įvykio vietos savo veiksmais pažeidė KET 231.1, 231.2, 231.4 ir 231.5 punktų reikalavimus, todėl A. A. atžvilgiu iškėlė administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 130 str. 1 d. Teigiama, jog apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog apeliantas, kaip transporto priemonės vairuotojas, suvokė, kad yra šio įvykio ir priežastinio ryšio kilime bei pasekmių atsiradime tiesioginis dalyvis, kuris, būdamas tiesiogiai susijęs su nagrinėjamu eismo įvykiu, apie eismo įvykį policijai nepranešė, įvykio vietoje nepasiliko, iš įvykio vietos nuvažiavo ir šiais savo veiksmais papildomai pažeidė KET 231.1, 231.2, 231.4 ir 231.5 punktų reikalavimus. Apylinkės teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apelianto atžvilgiu tinkamai taikė materialines teisės normas ir administracinio teisės pažeidimo byloje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusiosios I. L. atstovas advokatas V. A. prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimą palikti galioti, nekeisti.
Atsiliepime nurodoma, jog I. L. buvo partrenkta pėsčiųjų perėjoje automobilio Ford Mondeo, v/n (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. A.. Autoįvykio metu jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teigiama, jog A. A. pažeidė kelių eismo taisykles ir pasitraukė iš įvykio vietos tyčia. Pažymima, kad pažeidėjas yra nubaustas teisingai, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o nukentėjusiajai padarytas turtinis (turtinė ir neturtinė žala) nuostolis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino, nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. A. A. padarytas administracinis teisės pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., įrodytas byloje surinkta medžiaga.
Apeliantas neigia savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., ir tvirtina važiavęs ketvirtą eismo juosta, pėsčiąją pastebėjo, kai ji įžengė į trečią eismo juostą, tuomet jis sustabdė savo automobilį, pėsčioji tęsė judėjimą, nežiūrėdama į jo pusę, atsitrenkė į stovinčios mašinos dureles ir šalia jų nukrito, todėl nebuvo padarytas eismo įvykis KET 3 straipsnio prasme. Tokia A. A. iškelta versija vertinama kritiškai, kaip siekis išvengti administracinės atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį, ir atmetama.
Analizuojant I. L. parodymus matyti, kad įvykio dieną, apie 18 val., ėjo nuo prekybos centro (duomenys neskelbtini) per pėsčiųjų perėją degant žaliam šviesoforo signalui. Buvo keturios eismo juostos, iš priešingos pusės per gatvę ėjo dar 3 ar 4 žmonės. Jai einant trečiąją eismo juosta staiga pamatė automobilį, tuomet pajuto smūgį į kairę pusę ir nukrito prie automobilio durelių. Matė, kad A. A. važiuodamas automobiliu rankoje laikė telefoną. A. A. išlipo iš automobilio. Ji jam pasakė, kad skauda ranką, tuomet jis pasiūlė sėstis į automobilį. Automobilyje jis su kažkuo kalbėjosi telefonu, policijai A. A. paskambino tik netoli poliklinikos, nors važiuojant ji sakė jam skambinti policijai. Jai buvo nustatytas kairės rankos lūžis. Nors ji ir buvo išgėrusi sidro, tačiau jautėsi normaliai ir gerai suvokė situaciją.
Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti šiais I. L. parodymais, kurie dėl esminių įvykio aplinkybių nuoseklūs nuo pat tyrimo pradžios (b. l. 13, 15-16). Byloje nenustatyta objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog I. L. nurodytos aplinkybės neteisingos, tokių duomenų nepateikė ir apeliantas. Atkreipiamas dėmesys, jog, kaip matyti iš policijos pareigūno tarnybinio pranešimo, surašyto įvykio dieną, Ford Mondeo automobilio vairuotojas paaiškino, jog nematė, iš kur atsirado moteriškė, išsigandęs, kad moteris susižalojo, nuvežė ją į polikliniką, apie tai, kad reikia apie eismo įvykį pranešti policijai, nežinojo (b. l. 13). Vėliau, apklausus apeliantą 2011 m. lapkričio 18 d., t.y. po įvykio praėjus pusantro mėnesio, pastarasis, kaip jau buvo minėta, jau tvirtino spėjęs sustabdyti automobilį iki to, kai I. L. atsitrenkė į jo automobilį. Pažymima, kad šis apelianto argumentas nepagrįstas jokia kita objektyvia bylos medžiaga.
Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. baudžiamas vairuotojas, kuris pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. KET 231.4.-231.5. punktai įpareigoja eismo įvykio dalyvį po eismo įvykio, kurio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam; taip pat nustatoma pareiga imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiesiems, iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o jeigu iškviesti greitosios medicinos pagalbos arba nukentėjusiųjų nuvežti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą kitu transportu neįmanoma, nuvežti juos į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą savo transporto priemone, išskyrus tuos atvejus, kai tai sukeltų pavojų nukentėjusiųjų gyvybei ar sveikatai. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, A. A. šio reikalavimo nesilaikė.
Iš bylos medžiagos nustatyta, jog įvykus eismo įvykiui – pėsčiųjų perėjoje A. A. automobiliu partrenkus I. L., jis policijai neskambino, tačiau iš karto po įvykio savo automobiliu išvežė nukentėjusiąją į artimiausią polikliniką. Iš tarnybinio pranešimo matyti, kaip jau buvo minėta, jog nubaustasis taip pasielgė, nes nežinojo, kad apie eismo įvykį reikia pranešti policijai, tuo tarpu teisme pastarasis nurodė, jog jis policijai nepaskambino todėl, kad pirmiausia norėjo suteikti pagalbą nukentėjusiajai I. L.. Kaip teisingai konstatuota skundžiamame nutarime, KET įtvirtinta pareiga eismo įvykio dalyviui pasirūpinti nukentėjusiaisiais, tačiau visų pirmiausia iškviečiant greitąją pagalbą arba pasirūpinant, kad nukentėjęs asmuo į sveikatos priežiūros įstaigą būtų nuvežtas kita transporto priemone, ir tik tuomet, kai dėl objektyvių aplinkybių to padaryti neįmanomą, nukentėjusįjį su eismo įvykiu susijęs asmuo gali nuvežti pats.
Pažymima, kad tiriamas eismo įvykis įvyko apie 18 val., o I. L. padarytas sužalojimas (kairio stipinkaulio lūžis tipinėje vietoje) negrėsė nukentėjusiosios gyvybei, todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, A. A. nebuvo būtina asmeniškai vežti nukentėjusiosios į sveikatos priežiūros įstaigą. Tai galėjo būti išspręsta ir kitu būdu: iškviečiant medicinos pagalbą, o jeigu to padaryti nebuvo įmanoma – pasirūpinant, kad pakeliui važiuojančios transporto priemonės nugabentų nukentėjusiąją į artimiausią gydymo įstaigą, juolab, kad pats A. A. pripažino, kad gatvėje buvo daug transporto priemonių.
Nagrinėjamu atveju, A. A. pažeidė KET reikalavimus, numatančius eismo dalyvio pareigas įvykus eismo įvykiui, nes pasitraukė iš eismo įvykio vietos ir laiku nepranešė policijai, o tai turėjo reikšmės nustatant įvykio aplinkybes. Skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog A. A., patrenkęs I. L., pasitraukė iš eismo įvykio vietos, pažeisdamas KET reikalavimus ir taip padarė pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d.
Tai, jog I. L. kraujyje rasta 0,28 promilės etilo alkoholio, šiuo atveju neturi esminės reikšmės nustatant apelianto kaltę pagal ATPK 130 str. 1 d., kadangi nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, jog A. A., supratęs, jog įvyko eismo įvykis, nepranešė policijai, o pažeidęs KET reikalavimus, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Taip pat vertinant apelianto veiksmus ATPK 130 str. 1 d. prasme, nėra esminiai tam tikri I. L. parodymų netikslumai dėl A. A. vairuojamo automobilio spalvos, kurie nesusiję su reikšmingomis įvykio aplinkybėmis, pažymint ir tai, jog byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių ir apelianto nurodytą aplinkybę, kad jo automobilis yra ne bordo spalvos, o šviesiai mėlynos. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, taip pat tai, jog A. A. visgi vėliau paskambino policijai, nepaneigia pastarojo kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo.
Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, 2012 m. sausio 27 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas A. A. atžvilgiu buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. A. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., t.y. nesant pakankamai duomenų konstatuoti, kad apeliantas pažeidė KET 36, 169 ir 78.11 punktų reikalavimus, o ne nustačius, jog nebuvo I. L. partrenkimo fakto. Kaip matyti iš minėto nutarimo, A. A. savo veiksmais, palikdamas eismo įvykio vietą, kas tikėtina sutrukdė nustatyti galimus įvykio liudytojus, o tuo pačiu apsunkino visą vėliau dėl šio įvykio atliekamą ikiteisminį tyrimą, pažeidė KET 231.1, 231.2, 231.4 ir 231.5 punktų reikalavimus. Šiuo nutarimu apeliantui buvo iškelta administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 130 str. 1 d. (b. l. 3-7). Taigi, nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundžiamą nutarimą, išėjo iš pareikšto ATPK 130 str. 1 d. kaltinimų ribų, faktiškai panaikino jau įsiteisėjusį, galiojantį prokuroro nutarimą, viršydamas savo kompetenciją.
Skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad A. A. veiksmai tinkamai kvalifikuoti, administracinė nuobauda paskirta, nepažeidžiant įstatyme numatytų administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių, skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. A. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.