Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI3-602-764/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01891-2019-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.6.4; 55.1.3 (S)

2020 m. birželio 19 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolitos Rasiukevičienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. V. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja O. V. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovė arba VMI) 2019 m. balandžio 24 d. raštą Nr. (23.1-08E)-RNA-10139 ir įpareigoti atsakovę pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. balandžio 2 d. prašymą dėl mokestinės prievolės pripažinimo beviltiška.

Paaiškina, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. birželio 21 d. ir 2018 m. rugsėjo 12 d. nutarimais pareiškėjai paskirtos 120 eurų ir 20 eurų baudos už administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 484 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pareiškėja teigia, jog sumokėti baudų galimybės neturi, todėl kreipėsi į atsakovę, prašydama baudų mokėjimo laikotarpį išdėstyti 20 mėnesių. Atsakovė atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą motyvuodama tuo, kad baudos išdėstymas yra tikslingas tik tuomet, kai yra pagrindas manyti, jog paskirta bauda, išdėsčius jos mokėjimą, bus sumokėta.

Pareiškėja, nesutikdama su atsakovės pozicija, kreipėsi į ją pakartotinai, prašydama nesumokėtas baudas pripažinti beviltiškomis mokestinėmis nepriemokomis, tačiau atsakovė ginčijamu raštu pareiškėjos prašymą patenkinti atsisakė.

Nesutikdama su ginčijamu raštu, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Remdamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 113 straipsnio 2 dalies, 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 113 straipsnio 2 dalies nuostatomis nurodė, kad ta aplinkybė, kad iš pareiškėjos neįmanoma išieškoti 140 eurų baudos pati savaime sudaro pagrindą prievolę pripažinti beviltiška.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Remdamasi MAĮ 113 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 2004 m. gegužės 12 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu „Dėl mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, jos realizavimo ir apskaitos taisyklių bei mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ Nr. VA- 92 (2017 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. VA-17 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) nurodo, kad baudos bei mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindai yra netapatūs.

Teigia, kad pagal MAĮ 113 straipsnio 2 dalies bei Taisyklių 3 ir 14 punkto nuostatas, administracinio nusižengimo bauda pripažįstama beviltiška, kai antstolis mokesčių administratoriui grąžina mokesčių administratoriaus sprendimą dėl priverstinio administracinio nusižengimo baudos išieškojimo su žyma, kad išieškojimas negalimas. Todėl iš to seka, jog administracinio nusižengimo bauda gali būti pripažįstama beviltiška tik pagal MAĮ 113 straipsnio 2 dalį. Pažymi, kad pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą dėl sunkios fizinio asmens ekonominės (socialinės) padėties galima pripažinti tik mokestinę nepriemoką, bet ne administracinio nusižengimo baudą.

Apibendrindama atsakovė nurodo, kad įstatymų leidėjas nustatydamas pagrindus pripažinti administracinio nusižengimo baudą beviltiška, numatė, kad tik antstolis atlikdamas vykdymo veiksmus realiausiai gali įvertinti tikrąją finansinę fizinio asmens padėtį, atlikti turto paiešką ir kt., tačiau jeigu vadovaujantis MAĮ 113 straipsnio 2 dalimi, antstolis grąžina mokesčių administratoriui jo sprendimą dėl priverstinio administracinio nusižengimo baudos išieškojimo su žyma, kad išieškojimas negalimas, atsakovė tik tada turi pagrindą nagrinėti prašymą dėl paskirtos administracinio nusižengimo baudos pripažinimo beviltiška.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. balandžio 24 d. rašto Nr. (23.1-08E)-RNA-10139 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atsakovę pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl mokestinės prievolės pripažinimo beviltiška, pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Komisariatas) 2018 m. birželio 21 d. (a. n. byla Nr. 50-ANR_N-4995-2018) nutarimu pareiškėjai paskyrė 20 eurų baudą už nusižengimą, numatytą ANK 484 straipsnio 1 dalyje, o 2018 m. rugsėjo 12 d. (a. n. byla Nr. 50-ANR_N-7134-2018) nutarimu pareiškėjai paskyrė 120 eurų baudą už nusižengimą, numatytą to paties straipsnio 2 dalyje.

Pareiškėja, neišgalėjusi sumokėti 140 eurų baudos, 2019 m. sausio 8 d. kreipėsi į atsakovę, prašydama baudų mokėjimo laikotarpį išdėstyti 20 mėnesių laikotarpiui. Atsakovė 2019 m. sausio 14 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-1054 atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą motyvuodama tuo, kad baudos išdėstymas tikslingas tik tuo atveju, kai yra pagrindas manyti, kad paskirta bauda, išdėsčius jos mokėjimą, bus sumokėta.

Pareiškėja, nesutikdama su atsakovės pozicija, pakartotinai 2019 m. balandžio 2 d. kreipėsi į ją, prašydama pareiškėjos baudas pripažinti beviltiškomis mokestinėmis nepriemokomis, tačiau atsakovė 2019 m. balandžio 24 d. raštu Nr. (23.1-08E) RNA-10139 atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą tuo pagrindu, jog nėra gauti iš antstolio sprendimai su žyma apie priverstinio išieškojimo negalimumą.

Beviltiškos mokestinės nepriemokos ir baudos pripažinimą beviltiška pagrindus nustato Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 113 straipsnis.

Pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalį, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios netikslinga išieškoti socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: 1) nerasta mokesčio mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus; 2) priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; 3) dėl sunkios fizinio asmens ekonominės (socialinės) padėties. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu vykdant priverstinį išieškojimą nerandama asmens turto ir (ar) lėšų, iš kurių gali būti priverstinai išieškota bauda už administracinį nusižengimą, neišieškota bauda ar jos dalis pripažįstama beviltiška, kai antstolis mokesčių administratoriui grąžina mokesčių administratoriaus sprendimą dėl priverstinio baudos išieškojimo su žyma, kad išieškojimas negalimas. Administracinio nusižengimo baudos pripažinimą beviltiška taip pat reglamentuoja 2004 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. VA- 92 (2017 m. vasario 7 d. įsakymo Nr. VA-17 redakcija) patvirtintos Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, jos revizavimo ir apskaitos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, pagal MAĮ 113 straipsnio 2 dalies bei Taisyklių 3 ir 14 punkto nuostatas, administracinio nusižengimo bauda pripažįstama beviltiška tik tuomet, kai antstolis mokesčių administratoriui grąžina mokesčių administratoriaus sprendimą dėl priverstinio administracinio nusižengimo baudos išieškojimo su žyma, kad išieškojimas negalimas. Vadinasi, administracinio nusižengimo bauda gali būti pripažįstama beviltiška tik MAĮ 113 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Pareiškėja teigia, jog atsakovė ginčijamame rašte nepagrįstai aiškina MAĮ 113 straipsnio 2 dalį, kaip vienintelę galimybę pripažinti nesumokėtą administracinę baudą beviltiška mokestine nepriemoka. Pažymi, kad įstatyme nenumatyta, jog MAĮ 113 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma administracinių baudų priverstinio išieškojimo procese. Mano, jog taikant MAĮ 113 straipsnio 2 dalį, asmenys, iš kurių išieškomos baudos, atsirastų blogesnėje padėtyje, nei kiti mokesčių mokėtojai.

Nesutiktina su šiais pareiškėjo argumentais. Byloje nustatyta, jog Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. birželio 21 d. nutarimu (a. n. byloje Nr. 50-ANR_N-4995-2018) pareiškėjai paskirta 20 eurų administracinio nusižengimo bauda, kurią pareiškėja privalėjo sumokėti iki 2018 m. rugpjūčio 3 d., o 2018 m. rugsėjo 12 d. nutarimu (a. n. byloje Nr. 50-ANR_N-7134-2018) paskirta 120 eurų administracinio nusižengimo bauda, kurios sumokėjimo terminas – 2018 m. spalio 25 d. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja būtų sumokėjusi baudas iki nutarimuose nustatytų terminų. Tuo atveju, kai laiku nesumokamos administracinių nusižengimų baudos yra taikomas MAĮ 33 straipsnio 8 punktas ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kurių pagrindu atsakovė gali inicijuoti priverstinį baudų išieškojimo procesą.

Kaip patvirtina bylos medžiaga, atsakovė 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 483-88790 ir 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 483-121586 nusprendė priverstinai išieškoti iš pareiškėjos iš viso 140 eurų baudą iš turimo turto. Šiuos sprendimus atsakovė perdavė vykdyti antstoliui E. Smagurauskui.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 676 straipsnio 2 ir 3 dalį baudą priverstinai išieško antstoliai Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka. Jeigu vykdant priverstinį išieškojimą per vienerius metus nuo nutarimo skirti baudą pateikimo antstoliui nerandamas asmens turto ir (ar) lėšų, iš kurių gali būti priverstinai išieškota bauda, antstolis mokesčių administratoriaus sprendimą dėl priverstinio baudos išieškojimo su žyma, kad išieškojimas negalimas, grąžina mokesčių administratoriui (ANK 676 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė pagrįstai nusprendė, jog pagal MAĮ 113 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 3 ir 14 punktus, bauda gali būti pripažįstama beviltiška tik tuo atveju, kai antstolis mokesčių administratoriui grąžina mokesčių administratoriaus sprendimą dėl priverstinio administracinio nusižengimo baudos išieškojimo su žyma, kad išieškojimas negalimas.

Dėl pareiškėjos skundo argumentų, kad nesumokėta administracinė bauda negali būti pripažįstama beviltiška mokestine nepriemoka net ir tais atvejais, kai jos išieškoti neįmanoma dėl objektyvių priežasčių, t.y. kai asmuo yra pensijinio amžiaus, jam reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, išaiškintina, jog pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą dėl sunkios fizinio asmens ekonominės (socialinės) padėties galima pripažinti tik mokestinę nepriemoką, bet ne administracinio nusižengimo baudą. Todėl, nustatant pagrindus pripažinti administracinio nusižengimo baudą beviltiška galima tik tada, kai antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus, realiausiai gali įvertinti tikrąją finansinę fizinio asmens padėtį, atlikti turto paiešką ir kt. Taigi iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad neišieškota bauda ar jos dalis gali būti pripažįstama beviltiška tik tuo atveju, jeigu antstolis vadovaudamasis MAĮ 113 straipsnio 2 dalies nuostatomis grąžina mokesčių administratoriui jo sprendimą dėl priverstinio administracinio nusižengimo baudos išieškojimo su žyma, kad išieškojimas negalimas. Tik grąžinus mokesčių administratoriui tokį sprendimą, atsakovė turės pagrindą nagrinėti prašymą dėl paskirtos administracinio nusižengimo baudos pripažinimo beviltiška. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog minėti sprendimai buvo antstolio grąžinti atsakovei dėl bent vieno iš MAĮ 113 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, todėl laikytina, jog atsakovė pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo dėl mokestinės prievolės pripažinimo beviltiška.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. balandžio 24 d. raštas Nr. (23.1-08E)-RNA-10139 yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija nenustatė ginčijamo rašto panaikinimo pagrindų. Netenkinus pareiškėjos reikalavimo dėl ginčijamo rašto panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. balandžio 2 d. prašymą dėl mokestinės prievolės pripažinimo beviltiška).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos O. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.