- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-13
- Bylos Nr.
- 2A-515/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- G. B. P.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Grindelija“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Grindelija“ ieškinį atsakovei G. B. P. dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „TAMRO“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Grindelija“ (toliau – ir įmonė) prašė priteisti iš atsakovės G. B. P. 82 906,76 Lt žalai atlyginti. Savo reikalavimą ieškovas grindė tuo, kad atsakovė, būdama įmonės direktore, laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 19 d. (bankroto bylos įmonei iškėlimo), tai yra esant įmonei nemokiai, nesilaikydama Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatyme nustatyto mokėjimų kreditoriams eiliškumo, visiškai atsiskaitė su kreditoriumi UAB „TAMRO“, tuo pažeisdama kitų kreditorių reikalavimus ir padarydama jiems žalos. Padarytą žalą ieškovas skaičiavo tokiu būdu. Mokėtina suma visiems tiekėjams siekė 2 987 830,89 Lt, o per 2008 m. iš viso tiekėjams buvo apmokėta 1 362 464,65 Lt. Nepažeidžiant įstatyme įtvirtinto mokėjimų proporcingumo principo, buvo galima apmokėti tik 45,60 procentus skolų (1 362 464,65 Lt * 100 proc. / 2 987 830,89 Lt). Tai reiškia, kad teisėtas kreditoriaus UAB „TAMRO“ reikalavimo tenkinimas galėjo sudaryti tik 45,60 procentus nuo bendro 152 402,14 Lt dydžio jam įsiskolinimo. Taigi teisėtai šiam kreditoriui galėjo būti sumokėta 69 495,38 Lt suma (152 402,14 Lt * 45,60 proc.), o 82 806,76 Lt dydžio permoka laikytina kreditoriams padaryta žala.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimu už akių ieškinį atmetė.
Teismas pažymėjo, kad žala, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, gali pasireikšti asmens turto netekimu arba sužalojimu, šio asmens turėtomis išlaidomis, taip pat negautomis pajamomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 str. 1 d.). Todėl nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, kaip konkrečiai pasireiškė atsakovės padaryta žala, taip pat žalos dydį. Teismo nuomone, įmonei pervedus lėšas vienam iš jos kreditorių, įmonės turimų lėšų sumažėjo, tačiau lygiai tiek pat sumažėjo ir įmonės kreditorių reikalavimai (skolos). Dėl šios priežasties negalima konstatuoti, kad bendra įmonės turtinė padėtis pablogėjo ir įmonei buvo padaryta žalos. Teismas nurodė, kad Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos pažeidimo įtaka atskirų kreditorių turtinės teisėms negali būti nustatyta tol, kol nėra aišku, kokia bendra lėšų suma bus gauta realizavus bankrutavusios įmonės turtą, kokia apimtimi bus patenkinti atskirų kreditorių turtiniai reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Omė“ v. antstolis D. Jonaitis, bylos Nr. 3K-3-328/2008). Remdamasis išdėstytu, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė ne tik žalos dydžio, bet ir pačio žalos atsiradimo fakto, nors tokia pareiga teko būtent jam (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str.). Kadangi žala nebuvo įrodyta, teismas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovės veiksmų neteisėtumo (CK 2.87 str.), kaltės ir priežastinio ryšio – nesprendė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas BUAB „Grindelija“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas, netinkamai aiškindamas bankrutavusios įmonės teisę į patirtos žalos atlyginimą, nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo įrodytas žalos faktas. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) įtvirtintą reglamentavimą, galutiniai naudos gavėjai pagal šį ieškinį yra ne bankrutavusi įmonė, o jos kreditoriai. Ieškinys pareikštas būtent dėl įmonės vadovo veiksmais įmonės kreditoriams padarytos žalos atlyginimo. Įmonės vadovas turi pareigą elgtis taip, kad dėl jo veiksmų įmonė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio asmens pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Nagrinėjamu atveju, jei atsakovė būtų laikiusis įstatyme nustatytos atsiskaitymo tvarkos ir su visais kreditoriais būtų atsiskaičiusi proporcingai, kitiems kreditoriams būtų papildomai išmokėta 82 806,76 Lt, kurie buvo išmokėti tik UAB „TAMRO“.
2. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo įrodytas ir žalos dydis. Žalos dydį patvirtina pirmosios instancijos teisme pateikti jo paskaičiavimai. Be to, prie skundo pridedama 2008 m. rugpjūčio 19 d. – 2010 m. spalio 8 d. laikotarpio bankrutavusios įmonės turto ir įsipareigojimų ataskaita patvirtina, kad trečiosios eilės kreditoriai neatgaus jokių lėšų. Ataskaita pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikta, nes šalys neginčijo, kad su trečiosios eilės kreditoriais nebus galima atsiskaityti. Tai buvo konstatuota tik skundžiamame sprendime, todėl tik po jo priėmimo iškilo būtinybė pateikti teismo išvadas paneigiančią ataskaitą, kuri turėtų būti prijungta prie bylos (CPK 314 str.).
Atsiliepimas
Atsakovė G. B. P. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apelianto argumentai nesudaro pagrindo sprendimą pakeisti ar panaikinti. Atsakovė nurodo palaikanti savo anksčiau išdėstytus argumentus, taip pat prašo nepriimti naujai pateikiamų įrodymų, nes jie, atsakovės nuomone, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis asmuo UAB „TAMRO“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas. Papildomai trečiasis asmuo pažymi, kad apeliantas apskritai neįrodė, jog buvo pažeista Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme įtvirtinta atsiskaitymų tvarka. Trečiojo asmens nuomone, apelianto pateikiami žalos dydžio apskaičiavimai yra nepagrįsti. Siekiant nustatyti, kokia pinigų suma turėjo būti išmokėta trečiajam asmeniui, reikalinga skaičiuoti konkrečių egzistuojančių vykdytinų įsipareigojimų bei trečiajam asmeniui vykdytinų mokėjimų proporcijas ir lyginti jas su faktiškai trečiajam asmeniui atitinkamomis datomis išmokėtomis pinigų sumomis, tačiau to nebuvo padaryta. Be to, trečiajam asmeniui neaišku, kodėl apeliantas žalos dydžiu laikė tik tą pinigų sumą, kuri esą nesilaikant proporcingumo principo išmokėta trečiajam asmeniui, tačiau žala nelaikė pinigų sumos, nesilaikant to paties principo išmokėtos kitiems kreditoriams. Trečiasis asmuo taip pat prašo nepriimti naujai apelianto pateikiamų įrodymų, nes jie turėjo būti pateikti anksčiau. Kita vertus, šie įrodymai neleidžia daryti išvados, kad bankrutavusi įmonė negalės atsiskaityti su trečios eilės kreditoriais – ši aplinkybė gali būti konstatuota tik teismui priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 32 str., 5, 6 d.). Taigi prašomi prijungti įrodymai neturi jokios teisinės reikšmės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinėje byloje keliamas buvusios įmonės vadovės (atsakovės) civilinės atsakomybės už įmonei (apeliantui) padarytą žalą klausimas.
Civilinei atsakomybei nagrinėjamu atveju kilti būtina nustatyti neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltę (CK 2.87 str. 7 d., 6.245 str. 1 d., 6.246-6.249 str.). Pareiga įrodyti pirmąsias tris sąlygas teko būtent apeliantui, o atsakovė turėjo paneigti savo kaltės prezumpciją (CPK 178 str.).
Apeliantas atsakovės veiksmų neteisėtumą siejo su Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo pažeidimu. Remdamasis mokėjimais stambiausiems kreditoriams, apeliantas teigė, kad atsakovės vadovaujama įmonė su jais turėjo atsiskaitinėti proporcingai, tačiau taip nesielgė ir visiškai atsiskaitė su vienu iš kreditorių – trečiuoju asmeniu, tokiu būdu kitiems kreditoriams padarydama žalą.
Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas nustato mokėjimų eilės tvarką, kai juridinis asmuo visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams vykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatytos keturios kreditorių eilės prioriteto mažėjimo tvarka – atsiskaičius su vienos eilės kreditoriais, tenkinami po jos einančioje eilėje esančių kreditorių reikalavimai. Mokėtojas, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, nustatytos eilės tvarkos turi laikytis nepaisydamas įsipareigojimų atsiradimo laiko. Tačiau pagal įstatymo 3 straipsnio 3 dalį įsipareigojimai tos pačios eilės kreditoriams vykdomi pagal jų atsiradimo laiką. Jei šių įsipareigojimų atsiradimo laikas sutampa, jie tenkinami proporcingai.
Nagrinėjamu atveju apeliantas Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo pažeidimą siejo ne su jame numatyto atsiskaitymo eiliškumo nesilaikymu, tai yra prioriteto žemesnės eilės kreditoriui suteikimu, o su toje pačioje eilėje esančių kreditorių reikalavimų neproporcingu tenkinimu. Tokiu atveju, atsižvelgiant į aukščiau aptartą įstatyminį reglamentavimą, apeliantas turėjo įrodyti, kad įsipareigojimai trečiajam asmeniui ir kitiems apelianto pasirinktiems stambiausiems kreditoriams atsirado vienu metu. Tačiau apeliantas tokių įrodymų apskritai neteikė. Pavyzdžiui, byloje nėra sutarčių su aptariamais kreditoriais, iš kurių būtų galima nustatyti įsipareigojimų atsiradimo laiką. Taigi apeliantas neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų ir tai yra pakankamas pagrindas atmesti jo reikalavimą.
Apelianto pasirinktinas žalos skaičiavimo modelis lemia ir tai, kad, nenustačius įsipareigojimų didiesiems kreditoriams atsiradimo laiko, negalima apskaičiuoti žalos dydžio. Kaip pagrįstai savo atsiliepime nurodo trečiasis asmuo, apeliantas, norėdamas nustatyti, kokia pinigų suma trečiajam asmeniui turėjo būti išmokėta laikantis proporcingumo, turėjo skaičiuoti konkrečių egzistuojančių vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams bei trečiajam asmeniui vykdytinų mokėjimų proporcijas ir lyginti jas su faktiškai trečiajam asmeniui atitinkamomis datomis išmokėtomis pinigų sumomis. Tuo tarpu apeliantas remiasi tik absoliučiais skaičiais: įsipareigojimų stambiausiems kreditoriams, buvusių 2008 m. sausio 1 d. ir 2008 m. rugpjūčio 19 d., bei atsiskaitymų per šį laikotarpį dydžiais.
Pirmosios instancijos teismas pagal tuo metu byloje esančius įrodymus visiškai pagrįstai konstatavo, kad apeliantas neįrodė žalos fakto ir dydžio. Priešingai nei teigiama skunde, faktas, kad nebus atsiskaityta su visais kreditoriais, buvo ginčijamas (b. l. 38), todėl apeliantas turėjo papildomai pagrįsti savo teiginius. Nors apeliacinės instancijos teismui naujai pateikiami įrodymai (b. l. 120-121) ir patvirtina, kad ne su visais kreditoriais bus atsiskaityta, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog apeliantas neįrodė atsakovės veiksmų neteisėtumo, tai nekeičia bylos baigties.
Nagrinėjamu atveju taip pat pastebėtina, kad ieškinys iš esmės buvo grįstas labiau matematiniais skaičiavimas, nei realiu atsakovės veiksmų neteisėtumu. Bylos duomenys patvirtina, kad su visais apelianto nurodytais didžiaisiais kreditoriais buvo atsiskaitoma (b. l. 71). Apeliantas, pasirinkęs analizuoti atsiskaitymą tik su trečiuoju asmeniu, visiškai neatkreipė dėmesio, kad ir kitiems stambiesiems kreditoriams buvo mokama daugiau, nei priklausė pagal apelianto įrodinėjamą proporciją (pavyzdžiui, UAB „Analizė“, UAB „Ajala ir Ko“). Be to, netgi nevisiškai proporcingas atsiskaitymas su tos pačios Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme numatytos eilės kreditoriais dėl būtinumo atsiskaitymo metu tiksliai vertinti vykdytinus įsipareigojimus ir turimas lėšas bei numatyti ateityje sueisiančius įsipareigojimų vykdymo terminus bei turėsimas lėšas (kas objektyviai gali būti labai sudėtinga) gali paneigti asmens kaltę dėl tokių formaliai neteisėtų veiksmų atlikimo.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, konstatuoja, kad pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra, todėl sprendimą palieką nepakeistą, o skundą atmeta. Šalys nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.