Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. gruodžio 17 d. iki 2011 m. spalio 6 d.

- nukentėjusiajai N. U. 3218,01 Lt turtinei žalai atlyginti;

- nukentėjusiosioms N. U. ir J. S. po 40000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

- į valstybės pajamas 6498,75 Lt proceso išlaidų, susidariusių dėl A. B. ekstradicijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. gruodžio 11 d., apie 17 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje prie 7 buto durų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, norėdamas A. S. išvyti iš laiptinės, tyčia dūrė vieną kartą peiliu nukentėjusiajam A. S. į dešiniąją krūtinės dalį ir padarė durtinę - pjautinę kiaurinę krūtinės ląstos priekinio paviršiaus dešinės pusės žaizdą ir kiaurinį dešiniojo plaučio sužalojimą, kiaurinį viršutinės ir apatinės tuščiųjų venų jungties (magistralinių širdies kraujagyslių, ateinančių į širdį) sužalojimą, sukėlusį A. S. vidinį kraujavimą, dėl to A. S. po kelių minučių mirė įvykio vietoje, ir taip tyčia nužudė A. S. .

Nukentėjusiosios N. U. ir J. S. atsikirtimuose į nuteistojo A. B. apeliacinį skundą nurodo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo A. B. nusikalstamą veiką bei paskyrė jam tinkamą bausmę.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde neginčija kaltės ir jo veikos kvalifikavimo, tik prašo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi bei aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo A. S. elgesys, taip pat pašalinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui bei sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p., kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar ją darant dalyvavusius asmenis pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato: 1) kad kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir 2) kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką arba nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Iš bylos duomenų matyti, jog A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme gailėjosi nužudęs A. S. , kritiškai vertino savo elgesį, atsiprašė nukentėjusiųjų. Tačiau vien tik nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nėra atsakomybę lengvinanti aplinkybė Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme, kaltininkas taip pat turi pilnai prisipažinti padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tuo tarpu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme A. B. savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo prižino tik iš dalies, t. y. viso proceso metu nuteistasis tvirtino, jog nukentėjusysis A. S. pats užgriuvo ant peilio, kurį jis laikė rankoje, nukreipęs į A. S. pusę (byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti neginčytiną išvadą, kad ne A. S. užgriuvo ant peilio, o A. B. tyčia peiliu smogė A. S. į krūtinę), taip siekdamas sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį bei sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad iš karto po nusikaltimo padarymo 2010 m. gruodžio 11 d., A. B. pabėgo iš įvykio vietos, išvyko į Didžiąją Britaniją ir pasislėpė nuo teisėsaugos institucijų. 2010 m. balandžio 11 d. buvo paskelbta A. B. paieška (t. 2, b. l. 101), 2011 m. gruodžio 17 d. buvo išduotas Europos arešto orderis, pagal kurį A. B. 2011 m. gruodžio 20 d. buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje bei pargabentas į Lietuvą. Vestminsterio magistratų teismo Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus pateiktame rašte nurodyta, jog asmuo - A. B. nesutiko būti ekstradijuotas (t. 2, b. l. 39, 40). Nuteistojo A. B. pasirinkta pozicija viso proceso metu bei nuteistojo elgesys po nusikaltimo padarymo rodo, kad A. B. prisipažino nužudęs A. S. dėl byloje surinktų jo kaltę neginčytinai patvirtinančių įrodymų. Toks nuteistojo prisipažinimas negali būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. B. , įvertino aplinkybes, kad A. B. nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiųjų, sutinka su civiliniais ieškiniais, ginčija tik jų dydį.

Nėra pagrindo tenkinti ir nuteistojo A. B. prašymo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo A. S. elgesys. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis. Tokiu atveju kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Kaip matyti iš liudytojų A. V. , M. L. , V. K. parodymų, konfliktas tarp nuteistojo A. B. ir nukentėjusiojo A. S. prasidėjo nukentėjusiajam A. S. su V. K. atėjus į A. B. namus, kur tuo metu A. B. su A. V. ir M. L. vartojo alkoholinius gėrimus. Tačiau nei vienas iš tą dieną kartu su A. B. bute buvusių asmenų nenurodė, jog A. S. , įėjęs į butą, atliko kokius nors neteisėtus veiksmus A. B. atžvilgiu ar provokavo konfliktą su nuteistuoju. Nukentėjusysis A. S. su V. K. iš A. B. buto greitai išėjo, o A. B. , staiga pasiėmęs iš stalčiaus peilį, išėjo iš buto ir dūrė peiliu ant batų dėžės sėdėjusiam ir batus besiaunančiam nukentėjusiajam, kuris jokių neteisėtų, provokuojančių veiksmų neatliko. Iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad nuteistojo A. B. pyktį sukėlė A. S. ir V. K. atėjimas į nuteistojo namus, tačiau toks nukentėjusiojo elgesys negali būti vertinamas, kaip aplinkybė, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 6 p. – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. A. S. su V. K. iš A. B. buto išėjo ir su A. B. prasidėjusio konflikto nukentėjusysis toliau neprovokavo, tačiau pats nuteistasis, iš stalčiaus pasiėmęs peilį, išbėgo iš buto ir dūrė juo batais besiaunančiam nukentėjusiajam A. S. . Skirdamas bausmę A. B. , pirmosios instancijos teismas įvertino tą aplinkybę, kad nukentėjusysis A. S. iš dalies išprovokavo nusikaltimo padarymą bei pripažino, kad ši aplinkybė rodo mažesnį nusikaltimo pavojingumo laipsnį.

Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio pripažįstamas atsakomybę sunkinančia aplinkybe tuomet, kai asmuo buvo apsvaigęs ir apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir rodo didesnį jo pavojingumą, kadangi girtas asmuo gali netekti savitvardos, pasidaryti įžūlus, jis lengvai pasiduoda neigiamiems potraukiams, nesugeba kritiškai vertinti savo veiksmų. Kadangi iš karto po nusikaltimo padarymo A. B. iš įvykio vietos pabėgo ir sulaikytas nebuvo, jo girtumas įvykio dieną mediciniškai nebuvo nustatinėjamas. Tačiau kaltininko girtumas gali būti nustatomas ne vien atliekant specialų medicininį tyrimą, bet, kaip ir visos byloje įrodinėtinos aplinkybės, visais Lietuvos Respublikos BPK 20 str. numatytais įrodymais. Įvykio metu kartu su nuteistuoju A. B. buvę ir alkoholinius gėrimus vartoję A. V. ir M. L. , taip pat su nukentėjusiuoju A. S. į nuteistojo namus atėjęs V. K. tvirtino, kad įvykio metu A. B. buvo girtas. Liudytojas A. V. nurodė, kad tą dieną trise buvo išgėrę su butelius vyno ir alaus, neblaiviausias buvo A. B. . Liudytojo V. K. teigimu, jam su A. S. įėjus į butą, kuriame A. B. , A. V. ir M. L. gėrė alkoholinius gėrimus, matėsi, kad A. B. ir M. L. yra neblaivūs. Liudytojų A. V. , M. L. , V. K. parodymai leidžia daryti išvadą, kad A. B. įvykio metu buvo girtas, o nusikaltimo pobūdis bei nuteistojo veiksmų neadekvatumas nukentėjusiojo elgesiui, rodo, kad A. B. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nepripažinęs nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. ir 6 p., vis dėlto atsižvelgė į tai, kad nužudymas padarytas netiesiogine tyčia, konfliktą išprovokavo ir pats nukentėjusysis A. S. , į tai, jog nuteistasis A. B. teisiamas pirmą kartą, yra jauno amžiaus, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, atsiprašė nukentėjusiųjų ir skyrė A. B. bausmę, švelnesnę negu įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis, nors A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o Lietuvos Respublikos BK 61 str. 4 d. numatyta, kad teismas skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę, tais atvejais, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, A. B. paskirtoji bausmė nelaikytina aiškiai per griežta, ją švelninti įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose nėra pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.