Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Bujokaitės, kolegijos teisėjų Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo (apelianto) L. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovui L. J. dėl skolos priteisimo, nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010 m. spalio 8 d. buvo pasirašyta šilumos pirkimo - pardavimo sutartis tarp UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybės ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kurios pagrindu šilumos tiekėjas įsipareigojo tiekti šilumos vartotojui šilumos energiją turtui šildyti, šaltam vandeniui pašildyti iki teisės aktais nustatytos karšto vandens temperatūros ir karšto vandens temperatūrai palaikyti pastato karšto vandens sistemoje, karštą vandenį, o šilumos vartotojas priimti tokias paslaugas bei už jas atsiskaityti. Minėtos sutarties pagrindu sąskaitas už šilumos energiją ir su tuo susijusias paslaugas nuo 2010 m. spalio 1 d. teikia SĮ „Vilniaus miesto būstas“, tačiau ir šių sąskaitų atsakovas neapmokėjo, todėl už laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. tiektą šilumos energiją ir su tuo susijusias paslaugas jau yra susidariusi 867,25 Eur (2 994,44 Lt) skola. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ne kartą kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl skolų už buto nuomą ir komunalines paslaugas priteisimo iš atsakovo, tačiau atsakovas geranoriškai sprendimų nevykdė ir toliau nemoka nei už buto nuomą nei už šilumos energiją. Bendras atsakovo įsiskolinimas už buto nuomą sudaro 3 470,06 Eur, už šilumos energiją - 3 687,64 Eur. Taigi iš viso atsakovas ieškovui skolingas 7 157,70 Eur (24 714,11 Lt).

2010 m. spalio 8 d. buvo pasirašyta šilumos pirkimo - pardavimo sutartis tarp UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybės ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“, kurios pagrindu šilumos tiekėjas įsipareigojo tiekti šilumos vartotojui šilumos energiją turtui šildyti, šaltam vandeniui pašildyti iki teisės aktais nustatytos karšto vandens temperatūros ir karšto vandens temperatūrai palaikyti pastato karšto vandens sistemoje karštą vandenį, o šilumos vartotojas priimti tokias paslaugas bei už jas atsiskaityti. Minėtos sutarties pagrindu sąskaitas už šilumos energiją ir su tuo susijusias paslaugas nuo 2010 m. spalio 1 d. teikia SĮ „Vilniaus miesto būstas“, tačiau šių sąskaitų atsakovas neapmokėjo, todėl už laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2014 m. vasario 31 d. tiektą šilumos energiją ir su tuo susijusias paslaugas yra susidariusi 867,25 Eur skola.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas nuomojame bute gyvena vienas, duomenų, kad atsakovas būtų neįgalus byloje nėra, kartu gyvenančių nepilnamečių vaikų bei neįgalių (nedarbingų) asmenų nėra, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ne kartą kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl skolų už buto nuomą ir komunalines paslaugas priteisimo iš atsakovo, tačiau atsakovas geranoriškai sprendimų nevykdė ir toliau nemoka nei už buto nuomą nei už šilumos energiją. Iš atsakovo paaiškinimų posėdžio metu buvo nustatyta, kad atsakovas nėra bedarbis, gauna pajamas. Taip pat nustatyta, kad atsakovas tik bylų nagrinėjimo metu padengė dalį skolos, o vėliau bet kokie reguliarūs arba daliniai atsakovo atsiskaitymai ir geranoriškumas padengti įsiskolinimą baigėsi, skola tik didėjo, aplinkybės nesikeitė. Atsakovas pats pripažino, kad nesiėmė priemonių išsinuomoti mažesnį būstą su mažesnėmis išlaidomis. Toks atsakovo elgesys laikytinas aplaidžiu, nerūpestingu ir nesąžiningu, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad ateityje situacija nesikeis. Susidariusi situacija, kai savivaldybei priklausančio būsto nuomininkas ilgą laiką visiškai nemoka nuomos mokesčio ir kitų mokesčių, esant nustatytoms aplinkybėms vertintina kaip piktnaudžiavimas valstybės teikiama parama, todėl iškeldinimas šiuo atveju pripažįstamas proporcinga priemone. Socialinė parama neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau žmogaus orumą atitinkančių gyvenimo sąlygų, ji neturi virsti privilegija. Aplinkybė, kad atsakovas pripažino skolą savaime nereiškia, jog jo atžvilgiu teismas turi teisę netaikyti sankcijos ir neiškeldinti jo iš būsto.

Taip pat apeliantas nesutinka su tuo, jog atsakovo elgesys buvo pripažintas aplaidus, nerūpestingas ir nesąžiningas. Apeliantas patikino, jog bute gyvena nuo 1989 m. ir savo lėšomis užbaigė statybinius darbus, darė remontus bei mokėjo mokesčius. Atkreiptinas dėmesys, jog apelianto pajamas kontroliuoja 4-5 antstoliai, todėl jis negali jomis disponuoti ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų. Be to, apeliantas 2015 m. įsidarbino pagal autorines sutartis, siekdamas padengti didesnę dalį skolų. Apeliantas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog būsto nuomos ir su juo susijusių mokesčių nemokėjo, kadangi buvo materialiai nepajėgus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.). Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Apeliacinės instancijos teisme kilo ginčas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė patenkinti ieškovo reikalavimą ir nutraukė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, kai nuomininkas ją yra pažeidęs, sutartyje nustatytais terminais bei tvarka nemokėdamas nuomos mokesčio bei mokesčių už būstui teikiamas komunalines paslaugas.

Nuomininko pareiga naudoti gyvenamąsias patalpas pagal paskirtį ir už naudojimąsi patalpomis mokėti periodiškai nuomos mokestį vienos iš pagrindinių nuomininko pareigų (CK 6.583-6.584 str.), už kurių nevykdymą nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti nuomos sutartį ir nuomininką iškeldinti, jam nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.611 str.), tačiau sprendžiant tokio pobūdžio ginčus turi būti vertinamas tokios teisinės priemonės proporcingumas padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiami padariniai kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Be to, ši nuomotojo teisė nėra absoliuti. Nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui taikytinos CK normos, tačiau turi būti atsižvelgiama į tai, kad ginčo šalis sieja išskirtinio pobūdžio nuomos sutartis – socialinio būsto nuoma, todėl teismai turi atsižvelgti ir į ginčo sutarties pobūdį ir sudarymo tikslus, kurie suponuoja didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą, be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į būstą prasme ginčus dėl iškeldinimo nagrinėjantys teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui asmens nenaudai priimti griežčiausią teisinę sutarties pažeidimo priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012). Taigi, teismas turi diskrecijos teisę taikyti šią priemonę ar ne. Teismo apsisprendimą kiekvienu atveju gali nulemti atitinkamos aplinkybės, iš kurių pažymėtina, ar pažeidimu taip pažeidžiamos nuomotojo teisės, kad jų gynyba galima tik sutarties nutraukimu, o ne nuomininko teisės į būstą išsaugojimu. Tam turi reikšmės nuomininko ryšio su ginčo patalpa teisėtumas, trukmė, priežastys, kodėl buvo padaryta sutarties pažeidimų, veiksmai, kurių ėmėsi nuomininkas tam, jog sumokėtų nuompinigius ir (ar) komunalinius mokesčius ir kita.

Byloje, esantys duomenys patvirtina, kad ieškovui patikėjimo teise priklauso butas, esantis Fabijoniškių g. 75-105, Vilniuje (b. l. 32). Pagal 2001 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, šis butas buvo neterminuotai išnuomotas atsakovui L. J.. Atsakovas gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi įsipareigojo kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 20 dienos, sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius, tačiau šios pareigos nevykdė. Pagal byloje pateiktus dokumentus, atsakovas vengė mokėti ne tik už buto nuomą, bet ir kitus mokesčius (už šilumą ir karštą vandenį). Bendras atsakovo įsiskolinimas už buto nuomą sudaro 3 470,06 Eur, už šilumos energiją ir karštą vandenį - 3 687,64 Eur. Taigi iš viso atsakovas ieškovui šiuo metu skolingas 7 157,70 Eur (24 714,11 Lt). Pažymėtina, kad atsakovas sutinka su ieškovo reikalavimu atlyginti 7 157,70 Eur dydžio skolą, todėl jo neginčija (b. l. 29).

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovui jau buvo inicijuotas teismo procesas dėl iškeldinimo iš ginčo patalpų – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimas dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui L. J. dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo, trečiasis asmuo SĮ ,,Vilniaus miesto būstas“ (b. l. 21).

Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, tai yra apeliacine, tvarka (CPK 301 str. 1 d.); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (CPK 279 str. 4 d.), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (CPK 182 str. 2 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).

Kaip buvo minėta anksčiau, ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas nutraukti 2001 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, sudarytą tarp UAB ,,Fabeta“ ir atsakovo, iškeldinti atsakovą iš ginčijamo buto ir priteisti 5 612,62 Lt skolos už šilumos energiją bei 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. birželio 17 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino. Tuo tarpu, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 17 d. nutartimi iš dalies pakeitė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą ir atmetė ieškovo prašymą iškeldinti atsakovą iš ginčijamo buto. Teismas motyvavo tuo, kad atsakovas sumokėjo 521,32 Eur (1 800 Lt) bei 2011 m. gegužės 27 d. sudarė autorinę kūrinio užsakymo sutartį, pagal kurią gaus pajamų ir galės tinkamai įvykdyti prisiimtas prievoles. Be to, teismo teigimu, tai įrodo atsakovo siekį taisyti susiklosčiusią padėtį ir vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Tačiau, atsakovas, remdamasis tuo, kad ieškovas nevykdo teismo sprendimo bei nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. nemoka buto nuomos ir kitų komunalinių mokesčių, 2014 m. kovo 12 d. pakartotinai kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas nutraukti 2001 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, sudarytą tarp UAB ,,Fabeta“ ir atsakovo L. J., iškeldinti atsakovą su jam priklausančiu turtu iš gyvenamosios patalpos, ieškovo valdomos patikėjimo teise ir esančios (duomenys neskelbtini), nesuteikiant jokios kitos gyvenamosios vietos, priteisti iš atsakovo 3 754,34 Lt skolą už būstą bei 2 994,44 Lt už šilumos energiją, karštą vandenį ir su tuo susijusias išlaidas. Taip pat priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo ieškovo naudai ir 3 Lt ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas teismo proceso metu. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas su ieškiniu pateikė papildomų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. vengė vykdyti savo įsipareigojimus (b. l. 11). Taigi, šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog bylos aplinkybės ir ieškinio pagrindas nėra visiškai tapatūs su anksčiau minėtomis bylomis, kadangi vienu ir kitu atveju skiriasi tiek ieškinio pagrindas, tiek bylos aplinkybės, tai yra Vilniaus apygardos 2011 m. birželio 17 d. nutarties nevykdymas bei buto nuomos ir kitų komunalinių mokesčių nemokėjimas nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d., todėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartimi nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.

Apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas nemokėjo mokesčių, kadangi buvo materialiai nepajėgus, yra abejotinas, kadangi apeliantas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo sunkią finansinę padėtį ar kitas priežastis, lėmusias įsipareigojimų nevykdymą. Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatė, jog atsakovas turi darbą ir gauna pajamas (b. l. 102). Taigi, darytina išvada, jog atsakovas sąmoningai delsia įvykdyti savo sutartines prievoles ieškovo atžvilgiu.

Atsižvelgiant į anksčiau minėtus argumentus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovo elgesys yra laikytinas aplaidus, nerūpestingas ir nesąžiningas, nes, nepaisant to, kad atsakovas ne tik nevykdo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nutarties, bet ir toliau vengia vykdyti savo įsipareigojimus, tai yra nemoka už būsto nuomą ir už kitus komunalinius mokesčius, yra pagrindas daryti išvadą

, jog atsakovas ir toliau nevykdys savo įsipareigojimų. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad atsakovo iškeldinimas iš ginčo būsto nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos šiuo atveju būtų proporcinga ir taikytina priemonė.

Taip pat, teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes konstatuoja, jog apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1p.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.