- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-19
- Bylos Nr.
- eI2-1540-386/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02150-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Laimutė Jokubauskaitė (pirm.), Aušrelė Mažrimienė, Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- UAB "Dydis"
- Atsakovas
- Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušrelės Mažrimienės,
2021 m. kovo 3 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Dydis“ patikslintą skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Dydis“ (toliau – ir pareiškėja) patikslintu skundu prašo panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus (toliau – ir Užimtumo tarnyba) 2020 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. VI(19.3.1E)-2912 (toliau – ir Skundžiamas sprendimas).
Pareiškėja patikslintame skunde nurodo, kad 2020 m. spalio 28 d. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktorius priėmė įsakymą dėl Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. V1(19.3)-1723 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo eilučių 28, 29, 30, 33, 40, 43 panaikinimo. Pažymi, kad 2020 m. spalio 28 d. įsakymas grindžiamas netinkamu teisės normų aiškinimu ir taikymu. Teigia, kad kaip pagrindas panaikinti 2020 liepos 29 d. įsakymo Nr. V1(19.3)-1723 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo 28, 29, 30, 33, 40, 43 eilutes ir grąžinti pagal Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 41 straipsnio 2⁴ dalį išmokėtą 9257,97 Eur subsidiją, yra pateikiama vienintelė teisės norma – Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis. Tačiau, pareiškėjos nuomone, ši teisės norma nesuteikia teisinio pagrindo atsakovei reikalauti grąžinti išmokėtą subsidiją. Nei Skundžiamame sprendime, nei pretenzijoje nėra paaiškinama, kur, kada ir ką, neteisėtai ir pažeisdama Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalį, pareiškėja įdarbino. Paaiškina, kad 4 iš 6 darbuotojų, dirbančių pagal 2017 m. gegužės 3 d. Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį įsteigtose darbo vietose, tai yra V. L., N. T., A. M. ir E. M., UAB „Dydis“ įsidarbino dar iki Užimtumo įstatymo pataisų, susijusių su ekstremalia situacija ir karantinu, priėmimo ir įsigaliojimo. Kitos 2 darbuotojos (B. N. ir D. P.) buvo įdarbintos jau paskelbus karantiną, tačiau dar iki 2020 m. liepos 29 d. įsakymo priėmimo ir net iki Pasiūlymo subsidijoms gauti pateikimo. Tai yra visi šie 6 asmenys, remiantis 2020 m. liepos 29 d. įsakymo pagrindu išmokėtomis subsidijomis, nebuvo įdarbinti į dar 2017 m. sukurtas darbo vietas pagal remiamojo įdarbinimo priemones, o dirbo jose nepertraukiamai iki subsidijų išmokėjimo. Pareiškėja nesutinka su pretenzijoje daroma išvada, kad darbdaviui, įsteigusiam naujas darbo vietas pasinaudojant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta parama, negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį, nes tai yra remiamojo įdarbinimo priemonė. Nurodo, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹, 2², 2³, 2⁴ dalys atsirado tik šių metų pavasarį dėl šalyje paskelbtos ekstremalios situacijos ir karantino, o ne kaip šiaip dar papildomos „remiamojo įdarbinimo priemonės“. Jų paskirtis buvo ne tik ir ne tiek skatinti naujų darbuotojų įdarbinimą, bet suteikti paramą verslui, išsaugant darbo vietas ir mokant darbo užmokestį esamiems darbuotojams. Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 15 ir 16 dalyse nurodyta, kokie asmenys laikomi Darbo rinkoje papildomai remiamais. Teigia, kad būtent tokius reikalavimus atitinka UAB „Dydis“ kaip darbdavys ir minėti darbuotojai, kuriems išmokėtas subsidijas prašoma gražinti skundžiamu 2020 m. spalio 28 d. įsakymu. Mano, kad atsakovas savo įsakymą grindžia tuo, kad darbdaviui, įsteigusiam naujas darbo vietas pasinaudojant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta parama, negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį, nes tai yra remiamojo įdarbinimo priemonė (41 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 42 straipsnio 1 dalis). Todėl nesant teisinio pagrindo, remiantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, 2020 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. V1(19.3.1E)-2912 turėtų būti teismo panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovė Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė nurodo, kad Užimtumo tarnyba 9257,97 Eur subsidiją pareiškėjai paskyrė ir išmokėjo nepagrįstai, pažeidžiant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalies nuostatas.
Nurodo, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatyta, kad darbdaviams, kuriems šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytos subsidijos mokėjimas buvo nutrauktas šio straipsnio 5¹ dalies 1 punkte nustatytu atveju, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 15 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, taip pat darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, šioje dalyje nustatyta tvarka skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui. Akcentuoja, jog darbdaviai, kurie gauna Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nurodytą subsidiją darbo užmokesčiui - dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje. Nurodo, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalies prasme, darbdaviai, gaunantys subsidijas darbo užmokesčiui po prastovų laikomi dalyvaujančiais remiamoje įdarbinimo priemonėje, todėl nebegali gauti subsidijos į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įdarbintus asmenis. Apibendrina, kad Užimtumo tarnybai nustačius, jog darbo užmokesčio subsidija pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį už kai kuriuos pareiškėjos darbuotojus buvo išmokėta nepagrįstai, remiantis be teisinio pagrindo priimtu įsakymu, buvo priimtas skundžiamas įsakymas ir paprašyta pareiškėjos grąžinti be teisinio pagrindo gautą subsidiją. Konstatuoja, kad Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje kilęs ginčas dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V1(19.3.1E)-2912 „Dėl Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. V1(19.3)-1723 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, jog Klaipėdos teritorinė darbo birža ir pareiškėja 2017 m. gegužės 3 d. sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. VUIA-2(9.13)-6 (toliau – ir Sutartis) dėl 6 naujų darbo vietų steigimo. Šiose įsteigtose darbo vietose šiuo metu dirba: A. M., B. N., D. P., E. M., N. T. ir V. L..
2020 m. liepos 27 d. pareiškėja pateikė Užimtumo tarnybai Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo (Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos darbo biržos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 „Dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių tvarkos aprašo patvirtinimo“). Prie šio pasiūlymo pareiškėja pridėjo sąrašą darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui.
2020 m. spalio 28 d. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktorius priėmė įsakymą „Dėl Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. V1(19.3)-1723 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo kai kurių eilučių panaikinimo“. Įsakyme nurodyta, jog Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktorius, vadovaujamasis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, įvertinęs tai, kad UAB „Dydis“ Užimtumo tarnybos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. VI-(19.3)-1723 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ už darbuotojus, kurie įdarbinti į už valstybės paramos lėšas įsteigtas darbo vietas pagal 2017 m. gegužės 3 d. Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį Nr. VUIA-2(9.13), subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalies pagrindu paskirta ir išmokėta nepagrįstai, panaikina Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. V1(19.3)-1723 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo 28, 29, 30, 33, 40, 43 eilutes.
2020 m. spalio 29 d., 2020 m. spalio 28 d. įsakymo pagrindu, pareiškėjai surašyta ir pateikta pretenzija dėl nepagrįstai išmokėtos 9257,97 Eur dydžio subsidijos grąžinimo. Pretenzijoje nurodyta, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad <...>Darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmens pagal remiamo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims.
Atsižvelgiant į šią teisės akto nuostatą, darbdaviui, įsteigusiam naujas darbo vietas pasinaudojant Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta parama, negali būti skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalį, nes tai yra remiamojo įdarbinimo priemonė (41 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 42 straipsnio 1 dalis).
Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento Šilutės skyrius (toliau – ir Užimtumo tarnyba) ir UAB „Dydis“ 2017 m. gegužės 3 d. sudarė Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo Nr.VUIA-2 (9.13) sutartį dėl 6 naujų darbo vietų steigimo. Šiose įsteigtose darbo vietose buvo įdarbinti ir šiuo metu dirba A. M., B. N., D. P., E. M., N. T., V. L.. Pagal pareiškėjos pateiktą informaciją, Užimtumo tarnyba už minėtus darbuotojus A. M., B. N., D. P., E. M., N. T., V. L. paskyrė ir išmokėjo subsidiją darbo užmokesčiui, iš viso 9257, 97 Eur, nors, vadovaujantis Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalimi, subsidija negalėjo būti išmokėta.
Atsakovė, spręsdama dėl subsidijų darbo užmokesčiui, veikia kaip viešojo administravimo subjektas, jai suteiktos kompetencijos ribose priskirtas funkcijas vykdo ir administracinius sprendimus priima, laikydamasi tiek Užimtumo tarnybos veiklą reglamentuojančių specialiųjų teisės aktų, tiek ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.
Taigi, sprendžiant dėl atsakovės priimto 2020 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V1(19.3.1E)- 2912 teisėtumo, taikomi jų priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai, nustatantys, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos turi būti aiškiai suformuluotos, bei šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, numatantis, kad viešojo administravimo subjektas savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.
Pareiškėja patikslintame skunde teigia, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis nesuteikia pagrindo atsakovei reikalauti grąžinti išmokėtą subsidiją. Paaiškina, kad 4 iš 6 darbuotojų, dirbančių pagal 2017 m. gegužės 3 d. Vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį įsteigtose darbo vietose, tai yra V. L., N. T., A. M. ir E. M., UAB „Dydis“ įsidarbino dar iki Užimtumo įstatymo pataisų, susijusių su ekstremalia situacija ir karantinu, priėmimo ir įsigaliojimo. Kitos 2 darbuotojos (B. N. ir D. P.) buvo įdarbintos jau paskelbus karantiną, tačiau dar iki 2020 m. liepos 29 d. įsakymo priėmimo ir net iki Pasiūlymo subsidijoms gauti pateikimo. Tai yra visi šie 6 asmenys, remiantis 2020 m. liepos 29 d. įsakymo pagrindu išmokėtomis subsidijomis, nebuvo įdarbinti į dar 2017 m. sukurtas darbo vietas pagal remiamojo įdarbinimo priemones, o dirbo jose nepertraukiamai iki subsidijų išmokėjimo.
Su tokia pareiškėjos pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad <...>Darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmens pagal remiamo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims. Kas sudaro remiamojo įdarbinimo priemones, apibrėžia Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 1 dalis, t y. įdarbinimas subsidijuojant ir darbo įgūdžių įgijimo rėmimas. Taip pat minėtas 41 straipsnis apibrėžia remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo sąlygas, subjektus, kurie gali jose dalyvauti, subsidijų dydžius ir pan. Užimtumo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis reglamentuoja įdarbinimo subsidijuojant, kas kaip minėta, yra viena iš remiamojo įdarbinimo priemonių tikslus – “<...>... įdarbinti Užimtumo tarnybos siųstą asmenį negrąžintinai kompensuojant darbdaviui dalį šio asmens darbo užmokesčio išlaidų, taip pat išlaikyti užimtų asmenų, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova arba ji nutraukta Lietuvos Respublikos Vyriausybei atšaukus ekstremaliąją situaciją ar karantiną arba suėjus bent vieno iš jų paskelbimo terminui, darbo vietas, organizuojamas siekiant:
1) šio įstatymo 25 straipsnio 3–13 punktuose nurodytiems bedarbiams padėti įsitvirtinti darbo rinkoje arba įsidarbinti;
2) šio įstatymo 25 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytiems bedarbiams ir šio įstatymo 25 straipsnio 14–16 punktuose nurodytiems užimtiems asmenims sudaryti specialias sąlygas išlikti darbo rinkoje.”
Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nustatyta, kad darbdaviams, kuriems šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytos subsidijos mokėjimas buvo nutrauktas šio straipsnio 5¹ dalies 1 punkte nustatytu atveju, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 15 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, taip pat darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, šioje dalyje nustatyta tvarka skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui. <...>” Teisėjų kolegija daro išvadą, kad darbdaviai, kurie gauna Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalyje nurodytą subsidiją darbo užmokesčiui - dalyvauja remiamojo įdarbinimo priemonėje. Todėl nesutinktina su pareiškėjos argumentu, kad į darbo vietas, įsteigtas pasinaudojus valstybės parama, nebuvo įdarbinti asmenys pagal remiamojo įdarbinimo priemones.
Pareiškėjos teigimu, Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹, 2², 2³, 2⁴ dalys atsirado tik šių metų pavasarį dėl šalyje paskelbtos ekstremalios situacijos ir karantino, o ne kaip papildomos remiamojo įdarbinimo priemonės, jų paskirtis buvo ne tik ir ne tiek skatinti naujų darbuotojų įdarbinimą, bet suteikti paramą verslui, išsaugant darbo vietas ir mokant darbo užmokestį esamiems darbuotojams. Pareiškėja skunde taip pat pateikia nuorodą į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tinklapyje skelbtą informaciją tuo klausimu. Tačiau atsakovė atsiliepime paaiškina, kad nurodyta tinklapyje informacija buvo pateikta, siekiant paaiškinti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalies nuostatas apibendrintai visų Lietuvos Respublikos įmonių, kurios buvo įtrauktos į Valstybinės mokesčių inspekcijos paskelbtą įmonių, nukentėjusių dėl COVID-19 sąrašą, atžvilgiu.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalis buvo pakeista 2020 m. balandžio 7 d. Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 51, 13, 24, 35, 37, 38, 39, 41, 42, 44, 49 ir 50 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2846, kuris įsigaliojo nuo 2020 m. balandžio 10 d. Šiuo pakeitimu numatyta 44 straipsnio 9 dalį išdėstyti taip:„ Darbo vietai steigti (pritaikyti) ir asmeniui įdarbinti vienu metu gali būti taikomas tik vienas iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų paramos būdų. Darbdavys negali į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtą (pritaikytą) darbo vietą įdarbinti asmens pagal remiamojo įdarbinimo priemones, išskyrus šio įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytą atvejį, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims.“ Darytina išvada, kad pareiškėja turėjo žinoti, jog subsidija darbo užmokesčiui už asmenį, kurio darbo vietai įsteigti buvo gauta valstybės parama negali būti skiriama ir mokama, išskyrus Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytą atvejį.
Be to, pareiškėja patikslintame skunde teigia, kad pati Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2⁴ dalis yra suformuluota taip, kad joje iš viso nėra kalbama apie tai, kad subsidija yra skirta įdarbinti asmenis, o aiškiai kalbama apie tai, kad subsidija mokama „darbdaviams, <...>, išlaikantiems darbo vietas“: Darbdaviams, kuriems šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytos subsidijos mokėjimas buvo nutrauktas šio straipsnio 5¹ dalies 1 punkte nustatytu atveju, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 15 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, taip pat darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, šioje dalyje nustatyta tvarka skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui. Pareiškėjos nuomone, tai nėra subsidija, kuri skiriama už įdarbinamus asmenis, o mokama darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, jog Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias subsidijų darbdaviams skyrimo bei mokėjimo tvarką prastovų ir po prastovų laikotarpiu dėl COVID-19 pandemijos sukeltų neigiamų pasekmių, priskyrė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio, reglamentuojančio remiamojo įdarbinimo priemones, reguliavimo sričiai. Vadinasi, 41 straipsnio 2⁴ dalies prasme, darbdaviai, gaunantys subsidijas darbo užmokesčiui po prastovų, laikomi dalyvaujančiais remiamoje įdarbinimo priemonėje, todėl nebegali gauti subsidijos į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įdarbintus asmenis.
Išanalizavusi Užimtumo įstatymo 44 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įstatymų leidėjas numatė vienintelę išimtį, leidžiančią darbo vietas už valstybės paramos lėšas įsteigusiems darbdaviams dalyvauti tik vienoje remiamojo įdarbinimo priemonėje, o būtent - kai į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įsteigtoje darbo vietoje dirbantį asmenį, esantį prastovoje, darbdaviui mokama subsidija pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalį, t. y. gauti prastovų subsidiją. Taigi, akivaizdu, jog galiojantis teisinis reguliavimas nesuteikia teisės gauti subsidijos į už subsidijos darbo vietoms steigti lėšas įdarbintus asmenis.
Apibendrinus tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti uždarosios akcinės bendrovės „Dydis“ skundo reikalavimo ir panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. spalio 28 d. įsakymą Nr. VI(19.3.1E)-2912, kuriuo panaikintos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2020 m. liepos 29 d. įsakymo Nr.VI (19.3) - 1723 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ 3 priedo 28, 29, 30, 33, 40, 43 eilutės.
Konstatuojama, kad skundžiamas aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus individualiam administraciniam aktui, yra teisėtas ir pagrįstas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, skundas dėl reikalavimo panaikinti įsakymą atmestinas kaip nepagrįstas.
Uždaroji akcinė bendrovė „Dydis“ pateikė prašymą priteisti turėtas atstovavimo išlaidas, pateikė turėtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Kadangi pareiškėjos patikslintas skundas atmetamas kaip nepagrįstas, netenkinamas pareiškėjos prašymas priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Dydis“ patikslintą skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Netenkinti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Dydis“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.